Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Šokiruojanti tiesa

    „Apie tai bus rašomi vadovėliai ir disertacijos“- Seime pristatydamas Vyriausybės 2009 metų veiklos ataskaitą rėžia Ministras Pirmininkas A. Kubiliaus. „Grybauskaitė: Vyriausybė neleido šaliai bankrutuoti“ - skelbia straipsnių antraštės. Tokia tiesa, tokia Lietuvos realybė. Bet yra kita tiesa, kurią žmonės, praėjus dvidešimčiai metų nuo valstybės nepriklausomybės paskelbimo, pamažu pradeda suprasti: viskas kas iki šiol Lietuvoje buvo vykdoma, pradedant nuo G.Vagnoriaus ekonominių reformų ir baigiant tuo, ką dabar vykdo A.Kubiliaus vyriausybė, turi savo autorių ir vadovėlį. Tai yra Miltonas Frydmanas (Milton Friedman) - amerikiečių ekonomistas, konservatyviojo liberalizmo šalininkas, gavęs Nobelio premiją už ekonomikos teoriją, kuri ne vienai pasaulio tautai atnešė skurdą ir nelaimes.

Savo knygoje „Kapitalizmas ir laisvė“ M.Frydmanas išdėstė laisvos rinkos principus: vyriausybės turi panaikinti visus įstatymus ir taisykles, kurios trukdo kaupti pelną; jos turi parduoti valstybės aktyvus, kuriuos korporacijos gali panaudoti pelno gavimui; vyriausybės turi smarkiai sumažinti socialinių programų finansavimą. Šie principai tapo Čikagos mokyklos dokrina, mokyklos, iš kurios išėjo emisarai, dar vadinami „Čikagos berniukais“, skleidę ir diegę laisvą rinką įvairiose pasaulio valstybėse.

      Yra ir kita knyga, knyga apie M.Frydmano teorijos praktinį įgyvendinimą įvairiose pasaulio šalyse. Ją parašė Naomi Klein (gim. 1970 m.) - Kanados žurnalistė, rašytoja ir sociologė, viena iš antiglobalizmo lyderių.

 

Knyga vadinasi „Šoko doktrina: kapitalizmo katastrofų iškilimas“ (The Shock Doctrine: The Rise of Disaster Capitalism). Tai yra nuostabus kūrinys, politologijos vadovėlis, kuriame galima rasti daug faktų ir jų analizės: perversmai ir režimų įvedimas Lotynų Amerikos valstybėse, aparteido režimo panaikinimas PAR, TSRS griuvimas, įsiveržimas į Iraką, ekonominė krizė Azijoje, M.Tetčer reformos Didžiojoje Britanijoje, 2000 m. įtampa Izraelyje, JAV korporatyvizmas ir kt. Tai yra ne vien tik istoriniai faktai, bet ir šokiruojanti tiesa, paneigianti oficialią tiesą ir istoriją.

      Pateikti faktai vienaip ar kitaip susiję su knygos pradžioje pateiktomis teorijomis, kurias jungia vienas ryškus požymis -nežmoniškumas. Teorijų autoriai yra Evenas Kemeronas (Ewen Cameron) ir M.Frydmanas. E.Kemerono teorija teigė, kad pacientas po šokų, veikiančių žmogaus smegenis, taikymo, sugrįžta į regresinę būklę, sąmonė tampa tuščia ir tada „tuščiame lape“ galima sukurti naują ir sveiką asmenį. Bet nė vienas eksperimentas nepasiekė teigiamo rezultato. Atvirkščiai, daugelį E.Kemerono būvusių pacientų kankino nauji fiziniai ir psichiniai sutrikimai. Jam pavyko sunaikinti sąmonę, bet sukurti iš naujo jis nesugebėjo.

    Jeigu E.Kemeronas svajojo žmogaus psichiką grąžinti į pirminę būklę, tai M.Frydmanas svajojo visuomenę išlaisvinti nuo senų modelių, kad ji galėtų sugrįžti į gryno kapitalizmo būklę, kuriame nebūtų jokių kliūčių: valstybinio reguliavimo, kliūčių prekybai ir jo įsivaizduojamam kapitalizmui netinkančių žmonių įpročių. M.Frydmanas, kaip ir E.Kemeronas, manė, kad esant „iškreiptiems“ ekonominiams santykiams, yra tik vienas būdas pasiekti pirminius santykius - sąmoningas skausmingo šoko sukėlimas. Ir jeigu E.Kemeronas šoką sukeldavo elektra, tai M.Frydmano pagrindine priemone buvo politika.

      Šios abi teorijos yra knygos pagrindas, ant kurio pastatytas visas kūrinys.

      Šių laikų kolonializmas

     Čikagos mokyklos ekonomistų, kurios įkūrėjas ir dvasinis lyderis buvo M.Frydmanas, doktriną N.Klein prilygina šių laikų kolonializmo doktrinai. Jeigu kapitalizmo pradžioje užkariaujamos žemės, kuriose gyveno „laukinės“ tautos ir, kuriose neegzistavo vakarietiški įstatymai, tai dabar transnacionalinės korporacijos ateina į valstybes, kuriose egzistuoja įstatymai ir taisyklės, kurias reikia panaikinti ir sukurti neteisėtumą. Tik neteisėtumas  sudaro sąlygas valstybės turto plėšimui. Naujųjų kolonialistų užkariavimo objektu tampa ne žemės, bet pati valstybė, jos viešosios funkcijos ir turtas. Juos domina vyriausybės programos, tautos turtas: valstybės įmonės, mokyklos, nacionaliniai parkai, socialinis aprūpinimas ir kita, kas vis dar neparduota ir priklauso valstybei. Valstybių užkariavimui reikalinga ne tik mokslinė doktrina, bet ir paramos bazė. Todėl sukūriamas globalus intelektualinių centrų ir institutų tinklas, kuris vietose palaiko laisvos rinkos doktriną ir skatina diegti rinkos principus.

       6 -ame dešimtmetyje stambias JAV korporacijas ypač domino Lotynų Amerikos valstybių turtai. Po Antrojo Pasaulinio karo pietinės Lotynų Amerikos valstybės vykdė teisingą ekonominę politiką, jos tapo labiau panašios į Europos ar Šiaurės Amerikos šalis negu į Trečiojo pasaulio valstybes. Bet vykdoma ekonominė politika, kuri neleido atėjūnams pelnytis iš šių valstybių turtų, buvo nenaudinga JAV kompanijoms. Ji buvo nenaudinga ir vietiniams žemvaldžiams, kadangi neleido, kaip anksčiau išnaudoti darbo jėgos, taip pat pelnytis iš gaminamos produkcijos, nes vyriausybė reguliavo kainas. Tai buvo dvi jėgos, kurios organizavo ir prisidėjo prie perversmų Lotynų Amerikos valstybėse, prie laisvos rinkos diegimo.

       1973 m. Čilėje įvykdomas valstybinis perversmas, nužudomas prezidentas S.Aljendė. Anksčiau maniau, kad A.Pinočetas yra žmogus išgelbėjęs Čilę nuo ekonominio žlugimo, nuo komunistų valdymo, kurie vedė valstybę į bankrotą. Tuo tikėjo ir mano seneliai, kurie kiekvieną vakarą po kaimo darbų klausydavo „Amerikos balso“, gaudydami kiekvieną žodį, kurį neretai užgoždavo užesys. Tikriausia ši laida jiems suformavo atitinkamą požiūrį  į įvykius Čilėje, kurį jie perdavė man. Perskaičiusi N.Klein knygą, supratau kitą tiesą.

      Perversmą Čilėje lydėjo trys šoko formos: 1) pats perversmas sukėlęs šoką; 2) M.Frydmano „šoko terapija“; 3) E.Kemerono metodai - elektrošoko taikymas, vaistai ir sensorinė deprivacija.

      Pirmą pusmetį po perversmo A.Pinočetas vykdė „Čikagos berniukų“ nurodymus: privatizavo kai kurias valstybines kompanijas, pašalino kliūtis, kurios saugojo vietinius gamintojus ir atvėrė sienas užsienio importuotojams, 10 procentų sumažino valstybės išlaidas, išskyrus karines išlaidas, karinės išlaidos netgi išaugo, panaikino kainų kontrolę, mokyklose panaikino pieno programą, pagal kurią mokiniai mokyklose gaudavo pieną ir kt. Tačiau „šoko terapijos“ rezultatai nedžiugino nei A.Pinočeto, nei jos autoriaus M.Frydmano: viskas smarkiai išaugo - infliacija, kainos, nedarbas. Tam, kad įveiktų kilusias problemas M.Frydmanas įkalbėjo A.Pinočetą dar labiau padidinti šoko dozę. Be anksčiau išvardytų priemonių buvo panaudotos pačios radikaliausios M.Frydmano idėjos: valstybinės mokyklos paverstos privačiomis, sveikatos apsauga tapo mokama, privatizuota socialinės apsaugos sistema. 1982 m. Čilės ekonomika atitiko Čikagos mokyklos doktriną, tačiau ji patyrė krachą: smarkiai išaugo skolos, nedarbas pasiekė 30 procentų, atsirado hiperinfliacija. Nuo visiško žlugimo valstybę išgelbėjo tik neprivatizuota vario kasybos kompanija. Esant krizei ji vienintelė sugebėjo stabiliai dirbti ir būti valstybės pajamų šaltiniu. A.Pinočetas buvo priverstas keisti kursą, daryti tai, ką darė S.Aljendė – nacionalizuoti daugelį kompanijų. Tik šios priemonės, o ne M.Frydmano receptai, stabilizavo ekonomiką.

     Visose Lotynų Amerikos šalyse laisvos rinkos įgyvendinimas susidūrė su galingu gyventojų pasipriešinimu, kadangi jose veikė stiprios darbininkų profsąjungos, vyravo socializmo nuotaikos. Tūkstančiai kankintų, nužudytų ir dingusių gyventojų -tokia buvo laisvos rinkos nešimo į šias valstybes kaina. Todėl, N.Klein Čikagos mokyklos emisarus kartais  pavadina kryžiuočiais.

    Rytų Europoje laisvos rinkos įgyvendintojai nesutiko tokio gyventojų pasipriešinimo, koks buvo Lotynų Amerikoje. Rytų europiečiai, išėję iš socialistinio lagerio, laisvą rinką laikė, kaip panacėją, kaip geresnio gyvenimo, kurį turi Vakarų Europa, sukūrimo priemonę. Socializmas jiems kėlė nemalonius prisiminimus, jie nesuprato, kad dėl jų gyvenimo kaltas ne jis, bet politinis režimas - diktatūra. Ta pati diktatūra, kuri buvo panaudota laisvos rinkos skleidimui Lotynų Amerikos valstybėse.

     Skaitant knygą labiausiai sudomino N.Klein požiūris į įvykius Rusijoje, kitoks požiūris negu vyrauja Lietuvoje. Ji yra M.Gorbačiovo pusėje - žmogaus, kuris turėjo idėją sukurti mišrią ekonomikos sistemą, kurioje kartu egzistuotų laisva rinka ir socialinės apsaugos sistema. Jis buvo linkęs neskubant, per 10-15 metų šalyje įgyvendinti Skandinaviškos demokratijos modelį. B.Jelciną N.Klein laiko asmeniu, kuris suvaidino Pinočeto vaidmenį. B.Jelcinas -tai žmogus, kuris buvo pasirengęs kuo greičiau išpildyti tai, ko laukė didžiosios Vakarų valstybės – šalyje įdiegti laisvos rinkos modelį bei stambioms užsienio kompanijoms atverti kelius į Rusijos turtus. Jis, kaip Pinočetas, savo ekonominę programą vykdė nesilaikydamas įstatymų, nesiskaitydamas su priemonėmis. Jis buvo žmogus, kuris prieš parlamentą, nesutikusį su jo reformomis, ir žmones gynusius Baltuosius rūmus nukreipė kariuomenę bei tankus, dėl to žuvo apie 500 žmonių, buvo apie 1000 sužeistų, šimtai areštuotų gyventojų, kurie pasipriešino prieš prezidento vykdomą tautai ir valstybei nenaudingą politiką. B.Jelcino vykdytos ekonomikos reformos padariniai Rusijoje yra tokie patys, kaip ir visose kitose valstybėse, kurias palietė laisvos rinkos doktrina: milijardinius turtus valdo maža grupelė žmonių, praturtėjo B.Jelcinas ir  visa jo šeima bei visi kiti, kurie priėjo prie valstybės turto grobstymo, o didžioji dalis tautos skursta, šalyje smarkiai išaugo nedarbas, mirtingumas, alkoholizmas, narkomanija ir prostitucija.

     Nemažai vietos skiriama Irako karo priežastims ir jo užgrobimui. Skaitant, kaip Irake diegiama laisva rinka, kas vyksta, kaip grobiami ir naikinami Irako turtai, norisi paklausti, ką ten veikia Lietuvos kariai, kodėl jie padeda Irako okupantams?

      Amerikiečių kalėjimai

      Knygoje paliečiama CŽV kalėjimų tema, kuri dar taip neseniai skambėjo Lietuvos žiniasklaidoje.

      2001 m. rugsėjo 11 d., sukėlusi didelį šoką gyventojams, Bušo administracijai atrišo rankas. Ji pradėjo įgyvendinti įvairias priemones, kurių demokratinėje valstybėje nebūtų drįsę įvesti ankstesni prezidentai. Viena iš jų - kankinimų taikymas. JAV piliečiams suteikiama teisė kankinti  amerikiečių kalėjimuose kalinčius kalinius arba Boeing'ais juos pervežti į trečiąsias šalis. „Kaip rašo laikraštis The New Yorker, kompanija Boeing tapo „CŽV turizmo agentu“: ji jau organizavo 1245 ekstradicinius skrydžius ir be to dar aprūpindavo žemės aptarnavimo komandą ir netgi užsakydavo viešbučių numerius“- rašo N.Klein. Kaliniai tapo verslu ne tik Boeing kompanijai. Į kitas valstybes atskraidintų kalinių apklausas vykdydavo ne CŽV ar kariškiai, bet pagal kontraktus dirbantys asmenys. Daugiau negu pusė vykdžiusių apklausas buvo kvalifikuoti kontražvalgybos specialistai. Aišku, kad jie buvo suinteresuoti gauti kuo daugiau dosnių užsakymų, todėl įvairiomis priemonėmis stengėsi iš kalinių ištraukti „juos kaltinančią informaciją“, kuri patenkintų užsakovus iš Vašingtono. Kita grupė „verslininkų“ buvo gyventojai, kurie susigundę dideliais siūlomais pinigais, įskųsdavo visai niekuo dėtus žmones. Todėl Bagramo ir Gvantanamo kalėjimus greit užpildė prekeiviai, piemenys ir kiti eiliniai žmonės.

    Dar knygos pradžioje N.Klein skaitytojams papasakoja apie E.Kemerono atliekamus eksperimentus su pacientais, kuriuos finansavo CŽV. E.Kemerono pacientai savaitėmis laikomi miego ir izoliavimo nuo aplinkos būsenoje, o po to jiems taikomos didelės elektrošoko dozės bei duodami eksperimentiniai vaistų mišiniai, tame tarpe psichodelikas LSD ir haliucinogenas PCP. Šių eksperimentų pagrindu 20 amžiaus viduryje CŽV sukūria kalinių apklausos metodikas. Pagal liudininkų parodymus Gvantanamo kalėjime buvo atliekami „smegenų plovimai“, kurių rezultatai tokie patys, kaip E.Kemerono eksperimentų: stebima psichikos regresija, sugrįžimas į ikiverbalinę kūdikio būklę. „Aš nustoju kalbėti, o jie toliau į mane kreipiasi vaikišku balsu ir kalba visiškas nesąmones. Daugelis iš jų garsiai dainuoja vaikiškas daineles, kartodami jas vėl ir vėl. Kai kurie iš jų stovi ant plieninių lovų rėmų ir elgiasi, kaip vaikai“ - N.Klein cituoja Džeimsą Jį (James Yee), tarnavusį Gvantanamo kalėjime.

     Kaip rašo N.Klein, Gvantanamo kalėjimas, nors jame buvo vykdomi siaubingi dalykai, iš tiesų nebuvo toks blogas lyginant su kalėjimais kitose valstybėse, kadangi jį stebėjo Raudonasis Kryžius bei teisininkai. Bet kiek kalinių dingo viso pasaulio, taip vadinamose, „tamsiose vietose“ arba CŽV agentų buvo pervežti į kitų valstybių kalėjimus, ir kas ten su jais buvo daroma, lieka nežinoma. Taip pat, kaip lieka neatsakytas klausimas – veikė ar neveikė Lietuvoje CŽV kalėjimas.

       Ekonominės krizės 

      N.Klein knygoje aprašo 1993 sausio 13 d. Vašingtone vykusią valstybių finansų ministrų, centrinių bankų vadovų ir kitų žymiausių neoliberalų konferenciją. Ji įdomi ne tuo, kad ten buvo svarstomi klausimai, kuriamos strategijos, kaip priversti užsispyrusius politikus įgyvendinti nepopuliarias laisvos rinkos priemones, prieš kurias priešinasi gyventojai, ar kurios partijos labiau tinka vykdyti šoko terapiją – dešiniosios ar kairiosios, bet  Džono Uiljamsono (John Williamson) pasakyti žodžiai: „Kas nors gali paklausti - o ar neverta apsvarstyti galimybės sąmoningo krizės sukėlimo tam, kad būtų galima išeiti iš reformų politinės aklavietės? Pavyzdžiui, tokią taktiką siūlė panaudoti Brazilijoje – organizuoti hiperinfliaciją, kuri visus išgąsdins ir privers sutikti su permainomis...“, sukėlę konferencijos dalyvių aktyvų svarstymą.

      Kitas įdomus faktas, kurį aprašo N.Klein, įvyko kitą mėnesį po konferencijos jos gimtinėje Kanadoje. Kanada atsidūrė ties finansinės katastrofos riba, Kanada leidžia pinigus viršydama savo galimybes ir, jeigu gyvenimas dabar atrodo geras, tai greit viskas pasikeis, įtakingos reitingų firmos sumažins Kanados kredito reitingą ir šalis nebegaus kreditų - taip rašė Kanados laikraščiai ir skelbė šią baisią naujieną televizijos laidos. Gyventojams buvo paaiškinta, kad norint išvengti didelės bėdos, į kurią pateko valstybė, yra tik viena išeitis– sumažinti išlaidas tokioms programoms, kaip draudimas ir sveikatos priežiūra. Po dviejų metų žurnalistė Linda Makveig (Linda McQuiaig) atliko tyrimą ir nustatė, kad krizę dirbtinai sukėlė ir palaikė smegenų centrai, kuriuos finansavo stambiausi Kanados bankai ir korporacijos, C.D.Howe institutas ir Frazerio (Fraser) institutas, kurį aktyviai rėmė M.Frydmanas. Žurnalistė išsiaiškino, kad bankininkai ir korporacijų vadovai spaudė Moody“s analitiką Vinsentą Truglią (Vincent Truglia), kuris užsiiminėjo Kanados kredito reitingu, sumažinti reitingą. Socialinių išlaidų mažinimo šalininkams sumažintas reitingas buvo reikalingas tam, kad gyventojai patikėtų, jog Kanada yra krizinėje padėtyje. Ir nors vėliau gyventojai suprato esantys apgauti, bet žala jau buvo padaryta- socialinių programų finansavimas nutrauktas ir daugiau niekada neatkurtas. Pasak N.Klein, Kanadoje tokie metodai dar ne viena kartą vėliau buvo taikomi, norint prastumti gyventojų tarpe nepopuliarias priemones.

      N.Klein knyga baigiama 2007 m., bet galbūt kada nors ji sukurs knygos tęsinį, kuriame ji aprašys 2008 m. finansinę krizę bei atskleis, kas ją sukėlė ir kokiais tikslais. Kad finansinė krizė galėjo būti sukelta dirbtinai savanaudiškų, grobuoniškų interesų patenkinimui, rodo įvairūs faktai. Galbūt toje knygoje bus paminėta ir A.Kubiliaus vyriausybės veikla, kai naudojantis pasauline finansų krize, buvo galima karpyti valstybės išlaidas, mažinti gyventojų pajamas ir įvesti kai kurių verslo grupių išsvajotą eurą, o galbūt ten bus kalbama apie vykdytas „Čikagos berniukų“ radikaliausias idėjas. Tikriausiai tai ir bus ta knyga, apie kurią dabar kalba bei svajoja A.Kubilius.

     Pabaiga

      N.Klein knyga baigiama optimistine gaida. Ją džiugina, kad Lotynų Amerikos valstybės stiprėja ir vienijasi, joms nebereikia prašyti paskolų iš TVF, kuris jau seniai prarado savo pirminę paskirtį -padėti bėdon patekusioms valstybės ir tarnauja stambioms korporacijoms, jų grobuoniškiems tikslams. Ją džiugina libaniečiai visuotiniais protestais ir demonstracijomis privertę valdžią atsisakyti imti paskolą iš turtingų šalių, kadangi pagaliau suprato, kad standartinės sąlygos, kurias kelia skolintojai, atneš daugiau nuostolių negu naudos. Ją džiugina tai, kad kai kurie Lotynų Amerikos valstybių perversmų ir diktatūrinių režimų dalyviai buvo nuteisti, ją džiugina ir tai, kad buvo nuteisti ar persekiojami kai kurie Rusijos oligarchai. Ji tiki, kad tautos vis labiau perpranta jų mulkinimo ir išnaudojimo metodus ir tampa atsparesnės šoko smūgiams, kurių dar bus ir bus stipresnių, nes korporatyvizmas, norėdamas nugalėti augantį pasipriešinimą, priverstas didinti šoko dozes. Rašydama knygą, ji dar nežinojo, kad po metų galinga finansinė krizė vėl privers kai kurias valstybes kreiptis į TVF ir vykdyti jo sąlygas, kurios tarnauja ne pačioms valstybėms, bet už TVF stovinčioms tarptautinėms korporacijoms, kad planetos gyventojai turės atsakyti už finansinės krizės padarinius, lyg jie patys būtų kalti dėl krizės ir ją sukėlę. Nors buvo ir yra bandymų žmonėms įteigti, kad jie gyveno ne pagal išgales, išlaidavo daugiau negu yra verti, todėl buvo nubausti. Bet kažkodėl beveik nė vienas „kaltininkas“ taip ir nepajuto gyvenimo ne pagal išgales malonumo. Keista, ar ne?

      Nors knygoje posovietinė Lietuva neanalizuojama, tačiau skaitytojui turėtų užtekti kitų valstybių pavyzdžių. Iš jų galima suprasti, kas vyko ir tebevykdoma Lietuvoje. Knygoje galima rasti atsakymą, kodėl Lietuvoje yra toks didelis atotrūkis tarp turtingųjų ir skurdžių, kodėl toks didelis procentas žmonių gyvena žemiau skurdo ribos,  kodėl didelis nedarbas, kodėl žmonės priversti emigruoti į kitas valstybes. Tai kartu yra atsakymas į klausimą, ką daryti. Belieka juo tik pasinaudoti.

      Šiame rašinyje paminėjau tik pagrindinius, Lietuvos gyventojams svarbius įstorinius įvykius. Daugelį kitų įdomių faktų ir jų vertinimų sužinosite perskaitę N.Klein knygą „Šoko doktrina: kapitalizmo katastrofų iškilimas“. 

2010-04-21

 

Komentarai

IEŠKANTIEMS TIESOS. Visa

IEŠKANTIEMS TIESOS.

Visa oficiali žmonijos “istorija”-atviras melas:

sunaikinta-tiesa.jimdo.com/blog

Kuo toliau, tuo smarkesnis

Kuo toliau, tuo smarkesnis deja vu jausmas mane apima, kai pradedu landžioti po lietuvišką spaudą ar lietuvišką Facebook’ą. Skaitau straipsnius, skaitau komentarus po jais, seku žmonių diskusijas ir negaliu atsikratyti įspūdžio: visa tai jau seniai pažįstama. Nuo vaikystės ir ankstyvos jaunystės puikiausiai žinoma. Tik poliai pasikeitė – pliusas pavirto minusu, o minusas – pliusu.

Apskritai žmones pagal jų reakciją į aplinkinį pasaulį aš skirstau į tris grubias kategorijas. Pirmoji grupė – pasyvi minia, prisitaikanti prie bet kurios aplinkos ar santvarkos ir nesidominti ta aplinka daugiau nei reikia elementariausiems poreikiams patenkinti, o elementariausi poreikiai tai tiesiog paprasčiausi instinktai – turėti stogą virš galvos, būti sočiam, daugmaž saugiam ir seksualiai patenkintam. Tokie žmonės gyvena kiekvienas savo gyvenimą, apie tai, kas vyksta šalyje ir užsienyje informaciją semiasi iš laikraščių ir televizoriaus ir tos informacijos jiems visiškai pakanka, nes uždavinėti klausimų, gilintis, analizuoti jie neturi nei noro, nei laiko, nei, dažniausiai, sugebėjimų. Kalbėtis su tokiais žmonėmis žiauriai neįdomu. Nes man neįdomi jų buitis (ji pas visus daugmaž vienoda, tad kiek gi galima gromuluoti vis tas pačias problemas?), o jiems visiškai nesuprantamas mano noras pasikapstyti giliau ir atrasti kokios nors problemos esmę.

Antroji grupė – energingi aktyvistai. Šitie ne tik prisitaiko prie egzistuojančios sistemos, bet ir aktyviai ją propaguoja. Pakankamai įdomūs žmonės, jie bent jau turi savo pažiūras ir mėgina netgi kartais diskutuoti, jei tik nėra visiški dogmatikai ir fanatikai. Tačiau sistemos propaganda jie tiki (nuoširdžiai ar karjeros sumetimais) 100% ir viską, kas tos propagandos neatitinka, laiko erezijomis, o tokių erezijų šaltinius – arba priešais, arba tiesiog nepatikimais, dėmesio nevertais šaltiniais.

Trečioji grupė – mąstantys žmogėnai. Ganėtinai marga publika – nuo aršių sistemos priešininkų disidentų, iki sąmokslo teorijų apie tai, kad mus okupavo driežažmogiai, šalininkų. Per vidurį, kaip ir būna gamtoje – normalūs, mąstantys, problemų ir įvykių esmę norintys išsiaiškinti žmonės. Jiems sunku gyventi pasaulyje, kai nesupranta, kas aplinkui vyksta. Ir jie ima aiškintis, baisiai erzindami šituo savo užsiėmimu ir noru pasidalinti atradimais pasyvios minios atstovus, kuriems į viską nusispjauti, ir energinguosius aktyvistus, kuriuos siutina jau pats mėginimas kritiškai nagrinėti jų propaguojamas dogmas.

Ne viskas, žinoma, taip paprasta ir primityvu, pasaulis gerokai margesnis, ir kiekviena ši grupė turi begales pogrupių, o tarp grupių yra dar įvairiausių pereinamų stadijų, bet tai jau kita tema.

Tai štai. Sovietų laikais irgi būta šių trijų grupių, kaip ir bet kokioje šalyje, bet kokioje santvarkoje.

Energingi aktyvistai tada taip ir buvo vadinami – aktyvistais. Komunistų partijos arba komjaunimo nariai, ar šiaip prijaučiantys, kurių pasaulio vaizdą formavo iš viršaus nuleidžiamos propagandinės instrukcijos, laikraštis „Tiesa“, teorinis leidinys „Komunistas“ ir TV laida „Vremia“. Tiesa, čia įmanomi įvairūs niuansai. Žmogus galėjo formaliai būti komjaunuolis, bet priklausyti trečiai – mąstančių ir abejojančių žmonių grupei ir panašiai, bet tai, kaip jau sakiau, detalesnio nagrinėjimo vertas dalykas, o čia aš kalbu apie kitką.

Tuo tarpu mąstantys žmogėnai analizuodavo tos pačios „Vremia“ pranešimus, ar „Tiesos“ straipsnius, beanalizuodami aptikdavo visokių netikslumų, nelogiškumų ar net akivaizdžių melagysčių, pradėdavo uždavinėti sau įvairius ereziškus klausimus, mėgindavo išsiaiškinti, kaip viskas iš tikrųjų pasaulyje ir Tarybų Sąjungoje klostosi. Čia jiems į pagalbą paslaugiai ateidavo „Amerikos balsas“ ar koks „Vatikano radijas“. Kai kurie aršesni prisidomėdavo net iki lagerių, bet Brežnevo epochoje, visgi, jau nebebuvo masinio teroro, ir kad atsidurtum Sibire, reikėjo gerokai prisidirbti. Priešingai negu dabar galvoja dauguma mano šnekinto jaunimėlio, kuriems stalinizmas ir brežnevizmas niekuo vienas nuo kito nesiskiria.

Žodžiu, trys tarybinės Brežnevo epochos Lietuvos gyventojų grupės, imant labai grubiai. Pasyvi minia, kuriai terūpėjo gauti ko nors skaniau pagraužti ir paskyrą „Žiguliukui“, aktyvūs partijos linijos ir tarybinės propagandos skleidėjai bei šiaip šalininkai, ir – mąstantys žmonės, kurie kartais tiek prisimąstydavo, kad tapdavo disidentais ir susilaukdavo valdžios sankcijų ar net represijų.

Dabar pažiūrėkim, kaip klostosi reikalai kapitalistinėje ir taip vadinamoje laisvoje Lietuvoje. Sakau „taip vadinamoje“ ne todėl, kad būčiau koks nostalgijos kamuojamas exkomunistas, o todėl, kad mano akyse, vos per kokį dešimtmetį šalis išsivadavo iš vienos totalitarinės imperijos ir čia pat buvo įkišta, net žmonių neatsiklausus, į kitą – dar baisesnę, kuri, kaip ir komunistai, vadina save „demokratija“, o realybėje vis labiau primena totalią tironiją, reguliuojančią ir reglamentuojančią kone kiekvieną „laisvo“ piliečio judesį.

Pasyvi minia visur vienoda – ir Hitlerio Vokietijoje, ir Stalino Rusijoje, ir Obamos Amerikoje pasyvūs žmogeliai nori to paties (žr. aukščiau). Skirtumas tik detalėse. Jei tarybiniais laikais svajonių viršūnė buvo „Žiguliukas“ ar net „Volga“, tai dabar svajones riboja tik pinigų kiekis, gali net į kosmosą nuskristi kaip turistas, jei sumokėsi rusams keliasdešimt milijonų.

Komjaunuolių ir komunistų vietą užėmė gerokai margesnė minia. Čia ir įvairaus plauko liberalai, ir „naujoji kairė“, ir įvairiausių teisių bei laisvių gynėjai ir dar dievai žino kokių vyriausybinių bei nevyriausybinių organizacijų nariai, tačiau visoje šioje įvairovėje pastabesniam žmogui nėra sunku įžvelgti aiškią ir konkrečią politinę bei ideologinę liniją, kurią toji publika varo. Kas anksčiau buvo gerai, dabar tapo blogiu ir atvirkščiai. „Tiesą“ pakeitė „Lietuvos rytas“, programą „Vremia“ – TV žinios per pagrindinius kanalus, visi kalbantys apie tas pačias dienos naujienas beveik tais pačiais žodžiais. Atsirado, tiesa, internetinių oficiozų, tokių kaip „Delfis“, pavyzdžiui. Ir naujieji aktyvistai šventai tiki, kad viskas, ką tie oficiozai rašo, spausdina ir rodo, yra gryniausia teisybė. O šaltinius, kurie pareiškia kitokią nuomonę ar bando kritiškai analizuoti aktyvistų išpažįstamą liberalizmo religiją, išvadina priešo propagandos ruporais ar „sąmokslo teoretikais“.

Kaip ir tarybiniais laikais, atsirado šventų, neliečiamų temų, kurių neliečiamumą budriai saugo visi tie aktyvistai. Tarybiniais laikais negalima buvo kritiškai vertinti visko, kas susiję su revoliucija, II Pasauliniu karu, partijos lyderiais, būta tam tikrų Lietuvos istorijos epizodų, apie kuriuos geriau buvo nešnekėti, arba šnekėti tik neigiamai. Dabar gi taip pat yra temų, kurių geriau nenagrinėti, jei nenori susilaukti nemalonumų. Negalima abejoti holokaustu, pavyzdžiui. Tiesa, į VSD neiškvies, bet kompiuterį atims ir dar baudą įpaišys. Ir iš darbo išmes, kaip tą vargšą žurnalistą praėjusiais metais. Arba nebandyk abejoti sausio 13 aukų didvyriškumu. Tarybiniais laikais, viešai suabejojęs 1917 metų revoliucijos dalyvių herojiškumu galėjai susilaukti šaukimo pasikalbėjimui į KGB būstinę. O visai neseniai Facebook’e buvau liudininkas, kaip internautų patriotinių fundamentalistų minia virtualiai susidorojo su moterimi, kuri drįso pasamprotauti savo „sienoje“ apie sausio 13 aukas, ar tikrai visi tie žmonės buvo didvyriai iš pašaukimo, o gal tiesiog aplinkybės taip susiklostė ir panašiai. Pats stovėjau sausio 13 prie Parlamento, bet nieko šventvagiško tuose jos pastebėjimuose neįžvelgiau. Dėl to su didele nuostaba stebėjau tą vis didėjantį tulžingų komentarų ir koneveikimo srautą, o akyse – mokyklos aktų salė, komjaunimo susirinkimas, aktyvistai koneveikia kažkokius niekadėjus, drįsusius suabejoti tarybų valdžia ir jos didvyriais. Dežaviu…

O mąstančių žmonių gyvenimas taip ir nepasikeitė. Jie vėl aptinka propagandos sraute įvairiausių neatitikimų, nelogiškumų ar net akivaizdžių melagysčių, vėl bando aiškintis, kas dedasi iš tikrųjų, ir juos vėlgi „gesina“. Jeigu anksčiau neoficialios informacijos galima buvo pasisemti užsienio balsuose, tai dabar – internetiniuose alternatyvininkų resursuose. Jei tada užsienio balsus slopino fiziškai – radijo trikdžiais, tai alternatyvininkus slopina psichologiškai – įkalant piliečiams į galvas dogmą, jog visa „alternatyva“ yra „sąmokslo teorijos“, o iš pastarųjų privaloma šaipytis ir juoktis, kitaip tave patį priskirs prie „teoretikų“ ir tada jau iš tavęs bus privaloma šaipytis ir juoktis. Šitaip užkertamas kelias bet kokiam mėginimui tokią „teoriją“ paanalizuoti savarankiškai. Ir taip įkalė šitą mėginimo pamąstyti stabdį žmonėms į galvas, kad net pakankamai protingi asmenys, užuot paanalizavę ir patys nusprendę, teorija tai ar „teorija“, paklusniai šaiposi ir juokiasi, kaip jiems kažkas ir liepė – kažkas, kas anksčiau už juos perskaitė tą naujieną ir paskelbė ją „sąmokslo teorija“. Juokinga, žinoma, kai lyg ir protingi žmonės paklūsta etiketes informacijai klijuojantiems anonimams (šiuolaikinei cenzūrai) ir pareigingai liaujasi mąstyti apie tai, apie ką toji cenzūra uždraudė mąstyti, bet tokia jau nūdienos realybė. Mąstantis žmogus nebūtinai būna savarankiškai mąstantis.

Tarybų laikais, pasakęs, kad „imperialistinė Amerika“ galbūt nėra tokia baisi blogio imperija, kaip ją vaizduoja „Tiesa“, galėjai susilaukti nemalonumų ir tave visi laikytų imperializmo agentu, nė vienas rimtas žmogus su tavim daugiau nebendrautų, bent jau viešai ir oficialiai. Dabar pabandykit pasakyti, kad Rusija – nėra jau tokia „blogio imperija“, kaip teigia „Delfis”, ir visi tave pradės vadinti Putino agentu, o tai reiškia, kad esi demokratijos priešas, o tai reiškia, kad nuo tokio tipo kaip tu geriau laikytis kuo toliau. Pasakykit tarybų laikais, kad socializmas – nėra pati geriausia visų laikmečių ir tautų sugalvota santvarka ir susilauksite nemenkų nemalonumų. Pasakykite šiandien, kad demokratija – ne pati geriausia pasaulyje santvarka, kad, galbūt, kitos santvarkos irgi nėra tokios baisios, kaip jas vaizduoja „Delfis“ – ir būsit iškoneveiktas, o jeigu taip teigtų valstybės vadovas, tai jį dar ir subombarduotų. Pasakykite tarybų laikais, kad Maskva engia Lietuvą, kad komunistinė ideologija daro žalą lietuvybei – oi, kokių nemalonumų galėjot susilaukti… Pasakykite šiandien, kad liberalizmas, tolerancija, politinis korektiškumas ir feminizmas naikina lietuvybę, griauna visuomenę, žlugdo šeimą – būsit išvadintas naciu, fašistu, galbūt vėlgi kokiu nors Putino agentu ir daugiau jums nebeleis viešai reikštis, jei iki tol buvote viešas asmuo – jūsų paprasčiausiai niekas nebekvies spausdintis ar kalbėti. Ir šitą vardinimą bei dviejų tironijų lyginimą galima tęsti be pabaigos…

Tai kuo gi skiriasi tarybinė Lietuva, nuo „laisvos“? Ogi niekuo. Kaip gyvenome tironijoje, taip ir tebegyvename, tik vėliavos pasikeitė. Kaip kvailino paprastus nemąstančius žmogelius, taip ir tebekvailina, tik žiniasklaidos priemonių pavadinimai pasikeitė. Kaip siautėjo ideologiniai aktyvistai, taip tebesiautėja, tik ideologija pasikeitė, vieną “-izmą” pakeitė kitas. Kaip vargo mąstantys žmonės, mėgindami sužinoti teisybę, taip tebevargsta, tik alternatyvios informacijos šaltiniai pasikeitė. Ir represijos prieš juos dabar kitokios.

Dežaviu, kad jį kur perkūnas, šitą jausmą…

gal kam padės atsibusti?

gal kam padės atsibusti?

Šiek tiek priešnuodžių masiniam vergų kvailinimui:

http://www.lzskelbimai.com/s/puikus-vaistai-smegenu-plovimo-212021

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas