Birželio 1 d. Lietuvos Seimas priėmė rezoliuciją „Dėl situacijos Gruzijoje“. Rezoliucija atitinka Gruzijos interesus bei pripažįsta jos tiesą. Tačiau pamirštama kita pusė ir jos tiesa. Apie ją taip pat reikia žinoti.

        20 amžiuje Abchazija ir Pietų Osetija kelis kartus skelbė nepriklausomybę: pirmą kartą, kai žlugo Rusijos imperija, antrą kartą, kai iširo Tarybų Sąjunga.

     Manoma, kad Abchazijos valstybė susiformavo VIII a. Vienu metu - XI–XII a. ji buvo vienoje valstybėje su Gruzija.

XII a. ši valstybė iširo. XVI a. antroje pusėje Abchazijos žemės pateko į Osmanijos imperijos priklausomybę, kuri truko daugiau negu 250 metų. 1810 m. Abchazija prisijungė prie Rusijos. Iširus Rusijos imperijai, Abchazija ir Gruzija nepriklausomai viena nuo kitos paskelbė nepriklausomybę. Nuo 1918 m. gegužės mėn., kada susikurė Gruzijos demokratinės respublika, Gruzija siekė prievarta prijungti Abchaziją. 1920 m. gegužės 7 d. Gruzija su Rusijos TFSR sudarė sutartį, kuri leido Gruzijai prisijungti Abchaziją. Abchazija sudarant sutartį nedalyvavo ir nežinojo, kad bus sprendžiamas jos likimas. Tai buvo dviejų valstybių – Gruzijos ir Rusijos suokalbis prieš trečią valstybę – Abchaziją. Pagal tarptautinę teisę dviejų valstybių suokalbis prieš trečią valstybę  laikomas agresija, okupacija ir sąlyga suverenios valstybės aneksijai. Buvo pažeistas tarptautinės teisės principas – niekas negali perduoti to, ko neturi. Pagal tarptautinę teisę: „Tarptautinės sutarties objektu negali būti trečių valstybių teisės ir interesai. Sutartis, pažeidžianti jų teises, turi būti negaliojanti“. Pažeidus šią imperatyvią normą, teisės principas – sutartys privalo būti vykdomos, netenka galios ir privalo būti peržiūrėtos ta apimtimi, kuria patenka į imperatyvios normos reguliavimą, arba išvis turi būti anuliuotos.

     Pietų Osetijos istorija yra kitokia. Vieni autoriai teigia, kad 1801 m. ji kartu su Rytų Gruzija prisijungė prie Rusijos imperijos, kiti mano, kad Osetija nepadalinta į Pietų ir Šiaurės dalis 1774 m. pagal sutartį įėjo į Rusijos sudėtį. Žlugus imperijai, 1918 m. gegužės mėn. Pietų Osetija pateko į nepriklausomos Gruzijos demokratinės respublikos kontrolę. Tokia padėtis netenkino osetinų. Nuo 1918 m. iki 1920 m. Pietų Ostijoje įvyko trys antivalstybiniai sukilimai, buvo reikalaujama įvesti tarybų valdžią ir prijunti Pietų Osetiją prie Rusijos TFSR.

     Nuo 1995 m. TSRS vadovo M.Gorbačiovo pradėta vykdyti „perestroika“ pabudino ne tik lietuvių tautą, bet ir kitas TSRS tautas. 1989 m. lapkričio 10 d. Pietų Osetijos autonominės srities deputatų Taryba priėmė sprendimą sritį pakeisti į autonominę respubliką. Gruzijos TSR Aukščiausioji taryba sprendimo nepripažino, paskelbė jį antikonstituciniu. 

     1990 m. birželio 20 d. Gruzijos TSR Aukščiausioji taryba atšaukė visus įstatymus ir teisinius aktus, kuriuos priėmė GTSR po 1921 m. Tuo pasinaudojo Abchazija ir Pietų Osetija. Abchazija rėmėsi tuo, kad jeigu negalioja teisiniai aktai priimti GTSR, tai negalioja 1931 m. Abchazijos įėjimas į Gruzijos TSR sudėtį. Iki 1931 m. Abchazija buvo Užkaukazės TFSR dalimi.

     1990 m. rugpjūčio 25 d. Abchazijos ATSR Aukščiausioji taryba priėmė Deklaraciją dėl Abchazijos valstybinio suvereniteto, Nutarimą dėl  Abchazijos valstybingumo apsaugos teisinių garantijų, o taip pat sprendimą dėl 1978 m. konstitucijos galiojimo panaikinimo ir 1925 m. konstitucijos, pagal kurią Abchazija buvo tarptautinės teisės subjektu, naudojimo.

     Analogiškais pagrindais negalioja ir Pietų Osetijos perdavimas Gruzijos TSR, 1922 m. balandžio 22 d. dekretas, kuriuo buvo sukurta Pietų Osetijos autonominė sritis Gruzijos TSR sudėtyje, ir kurį priėmė Visos Rusijos centrinis vykdomasis komitetas ir Gruzijos TSR Liaudies komisarų taryba. Todėl 1990 m. spalio 20 d. liaudies deputatų Taryba Pietų Osetijos autonominę sritį paskelbė Pietų Osetijos tarybų demokratine respublika. Toliau sekė įvykiai panašūs į įvykius Lietuvoje, net beveik sutapo laikas. Tik šiuo atveju agresiją prieš nepriklausomybės siekiančią tautą vykdė ne TSRS, bet Gruzija. 1991 m. naktį iš sausio 5 d. į 6  d. Gruzija į Cchinvalį įvedė milicijos ir nacionalinės gvardijos dalinius. Po trijų savaičių gynimosi miesto gynėjai juos privertė pasitraukti iš miesto.

    1991 m. vasario 1 d. Gruzijos nepriklausomų energetikų sąjunga nutraukė energijos tiekimą Pietų Osetijai. Dėl šios energetinės blokados buvo žmonių aukų. Ne tik ginklus, bet ir vamzdį Gruzija naudojo ir 2008 m. konflikte, bet šiuo atveju surado priežastį – negali tiekti gamtinių dujų dėl blogos vamzdžio techninės būklės.

     1992 m. sausio 19 d. Pietų Osetijoje įvyko referendumas, kuriame piliečiai balsavo dėl šių klausimų: ar pritariate, kad Pietų Osetija būtų nepriklausoma valstybė ir ar pritariate nepriklausomos Pietų Osetijos Aukščiausios tarybos sprendimui dėl susijungimo su Rusija. Apie 98 proc. rinkėjų į šiuos klausimus atsakė „taip“. Remdamasi referendume išsakyta tautos valia, 1992 m. gegužės 29 d. Aukščiausioji taryba priėmė Nepriklausomybės paskelbimo aktą.

     Nuo 1989 m. iki 1992 m. Pietų Osetijoje vyko kariniai konfliktai, kurių metu žuvo tiek osetinai, tiek gruzinai. Padėtį pakeitė taikdarių į konflikto zoną įvedimas 1992 m. vasarą bei 1994 m. prasidėjusios derybos dėl gruzinų ir osetinų konflikto sureguliavimo, kurios pasibaigė 1996 m. gegužės 16 d. Memorandumo Maskvoje pasirašymu. Konfliktas tarp gruzinų ir osetinų užgeso, normalizavosi buitiniai santykiai tarp gyventojų. Gruzijoje įvykus „rožių revoliucijai“ ir valstybės vadovu tapus M.Saakašviliui, situacija vėl pasikeitė. Prasidėjo Pietų Osetijos spaudimas, kilo konfliktai. 2004 m. vasarą Gruzija pradėjo karinius veiksmus prieš Pietų Osetiją. Rugpjčio 18 d. buvo pasiekta kulminacija: Gruzijos daliniai pasiekė didžiausią pergalę, užėmė Tliakano aukštumą ir grasino kirsti Transkaukazo automagistralę bei  išeiti prie strategiškai svarbaus Rokio tunelio. Įsikišo Rusija, griežtai pasisakiusi prieš Pietų Osetijos klausimo sprendimą jėga. Rugpjūčio 19 d. M.Saakšvili davė įsakymą kariuomenės išvedimui iš konflikto teritorijos.

     2006 metais Pietų Osetija priėmė įvairius sprendimus, kurie leistų išsivaduoti nuo Gruzijos: prezidentas E.Kokoitas padavė Rusijos Konstituciniam teismui prašymą dėl Pietų Osetijos prijungimo prie Rusijos, tokį sprendimą dar 2002 m. buvo priėmęs parlamentas; pasirašė bendradarbiavimo deklaraciją su kitomis nepripažintomis respublikomis – Abchazija, Padniestre, kurioje numatė sukurti bendras taikos palaikymo jėgas tuo atveju, jeigu konfliktų rajonus paliktų rusų taikdariai; Pietų Osetija pradėjo dalinti savo pasus; įvyko referendumas, kuriame dalyvavo 95,2 proc. rinkėjų, 99 proc. pasisakė už Pietų Osetijos nepriklausomybę.

     Paskutinis karinis konfliktas, kurį 2008 m. naktį iš rugpjūčio 7 d. į 8 d. pradėjo Gruzija, norėdama jėga išspręsti teritorinį klausimą, baigėsi ne Gruzijos, bet Pietų Osetijos naudai.  Ir ne tiek svarbu, kas išprovokavo Gruziją pradėti karinius veiksmus. Svarbiausia šioje istorijoje buvo grubūs žmonių teisių pažeidimai. Šaudyti į taikius Pietų Osetijos gyventojus, tame tarpe ir į gruzinus, buvo sunkus nusikaltimas. Ir nors kai kas Lietuvoje teigia, kad Rusija kalta dėl karo Gruzijos teritorijoje, bet Pietų Osetijos gyventojams agresijos kaltininkė buvo Gruzijos valdžia, o Rusiją jie laikė gynėja. Pietų Osetijos gyventojai Rusijos valdžiai turėjo tik vieną priekaištą – per ilgai delsė įsikišti į karinį konfliktą.

         Gruzija, pasinaudojusi tarptautinėje teisėje įtvirtinta tautų apsisprendimo teise ir tapusi nepriklausoma valstybe, nenori sutikti su tuo, jog tokią teisę turi ir kitos tautos. Iš vienos pusės Gruzija teigia, kad buvo Rusijos okupuota ir panaikina okupacijos metu priimtus dokumentus, o iš kitos pusės ji savo teritorija pripažįsta abchazų ir osetinų žemes, kurios buvo prijungtos prie jos tos pačios okupacijos metu. Ir jeigu ginče dėl Pietų Osetijos teritorijos osetinai gali remtis argumentu, kad ši teritorija nuo seniausių laikų buvo osetinų etninėmis žemėmis, tą patvirtina patikimi graikų – lotynų, senovės armėnų ir senovės gruzinų naratyviniai šaltiniai, tai abchazai gali tvirtai teigti, kad nepriklauso Gruzijai – pagal tarptautinę teisę iš TSRS - carinės imperijos teisių perėmėjos, Gruzija turėjo teisę išeiti su ta teritorija, kurią turėjo įeidama į carinės Rusijos sudėtį.         

     Gruzijos valdžios noras prievarta išlaikyti savo valstybės sudėtyje Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijas neduos teigiamo rezultato. Per paskutinį šimto metų laikotarpį abchazai ir osetinai ne vieną kartą siekė išsivaduoti iš Gruzijos įtakos, pareikšdami norą pasilikti Rusijos sudėtyje: tiek po Rusijos imperijos žlugimo, tiek po TSRS iširimo, kai 1991 m. kovo 17 d. TSRS surengtame referendume pasisakė už likimą TSRS sudėtyje. Aišku Lietuvos gyventojams, kuriems Rusija asocijuojasi su okupacija, gyventojų trėmimais į Sibirą ir kitais stalinizmo žiaurumais, nelaisve ir diktatoriniu režimu, sunku suprasti tokį pasirinkimą. Bet mažoms valstybėms - Abchazijai ir Pietų Osetijai, esančioms šioje geopolitinėje padėtyje, reali nepriklausomybė beveik neįmanoma, jos priverstos rinktis arba Gruziją, arba Rusiją. Istoriniai faktai rodo, kad Gruzijos vykdyta politika abchazų ir osetinų atžvilgiu buvo netinkama, nepalanki šioms tautoms, kai kuriais istoriniais momentais pasireiškusi šių tautų kultūrų naikinimu, žiaurumais, turinčiais gyventojų genocido požymių, todėl jos labiau linkusios rinktis Rusijos globą. Toks yra šių tautų pasirinkimas, tokia jų apsisprendimo teisė ir ją reikia gerbti.

2010-06-08

Neramumai Šiaurės Afrikoje ir sueigų Šota Rustavelio, Lyhnų aikštėse obalsis. Nevienadiktatūrinis establišmentas