Iki 2007 m. liepos daugelis ekonomistų sutiko su tuo, kad globaliniai disbalansai buvo pačia didžiausia grėsme globaliam ekonomikos augimui. Buvo išsakoma nuomonė, kad JAV augantis grynosios užsienio skolos ir BVP santykis, smarkiai sustabdys kapitalo atėjimą, kas savo ruožtu, prives prie dolerio susilpnėjimo, palūkanų normų padidėjimo ir JAV ekonomikos panirimo į krizę. Tačiau šis scenarijus negalėjo materializuotis. Vietoj to, krizė kilo dėl JAV hipotekinio kreditavimo kracho, kuris greitai įtraukė pasaulio ekonomiką į giliausią ekonomikos nuosmukį po 1930-ųjų metų.

        Dauguma ekonomistų negalėjo numatyti ekonominės dinamikos, kuri iš esmės nulėmė krizę, nes jie neskyrė pakankamo dėmesio sparčiam JAV bendros skolos didėjimui. Vietoj to, jie dėmesį sutelkė išskirtinai tik į JAV užsienio skolą, neįvertindami vidaus skolos (hipotekines ir vartojimo skolas), valstybės skolos, komercinės skolos ir finansinės skolos.

      Visų pirma, jie turėjo atkreipti dėmesį JAV į hipotekinių ir vartojimo skolų grąžinimo patikimumą. 2007 m. hipotekinių ir vartojimo skolų ir BVP santykis sudarė daugiau kaip 90 %, kai tuo tarpu JAV grynosios užsienio skolos ir BVP santykis siekė 24 %.

     Aišku, visi skolos komponentai skiriasi pagal savo prigimtį ir finansavimo šaltinius, ir atitinkamai pagal grąžinimo patikimumą. Tačiau visos šalies bendros skolos dalys ir tai, kaip ji finansuojama, tarpusavyje yra susijusios.

       Tai reiškia, kad, pirmiausia, lėšos iš įvairių finasavimo šaltinių tam tikru laipsniu tarpusavyje susijusios: trukumas lėšų vienam bendros skolos komponentui gali būti papildomas pertekliumi lėšų, kurios iš pradžių buvo skiriamos kitų komponentų finansavimui. Antra, vieno bendros skolos komponento problemos veikia visus kitus komponentus.

      Po to, kai prasidėjo subhipotekinio kreditavimo krizė, hipotekinės ir vartojimo skolos buvo mokamos arba iš šeimų santaupų, arba buvo skelbiamas defoltas. JAV bendros skolos sumažėjimas ir sumažėjimas finansinio atotrūkio tarp bendros skolos ir vidaus išteklių žymiai sumažino JAV einamosios sąskaitos deficitą, ir tai paneigė FED pirmininko Ben‘o Bernankės pareiškimą, kad deficitą sukėlė pasaulinės „santaupų lenktynės“. Iš tikrųjų Amerikos einamųjų sąskaitų padėtis sutvirtėjo, nepaisant dolerio kurso augimo.

       Deja, dėl valstybės pagalbos privačiam sektoriui mažinimo ir šeimų santaupų augimo, JAV ekonomika, pagrįsta skolomis ir vartojimu, pakrypo į ekonominį nuosmukį. Siekdama sumažinti neigiamą poveikį ekonominiam augimui, kuris atsirado dėl valstybės pagalbos privačiam sektoriui sumažinimo, JAV vyriausybė pradėjo laikytis stimuliuojančios ekonomiką fiskalinės ir monetarinės politikos. Dabar šeimos skoloms sustojus prie bedugnės krašto po karštligiško valstybės įsikišimo, fiskalinė padėtis smarkiai pablogėjo; vėl pablogėjo ir einamųjų sąskaitų saldo.

        Valstybinės skolos grąžinimo patikimumas pakeitė privačių skolų grąžinimo patikimumą, kaip pagrindinę grėsmę finansiniam stabilumui, ir ginčų dėl JAV einamųjų sąskaitų tema buvo pakeista- vietoj užsienio skolos grąžinimo patikimumo, užsienio prekybos balanso deficito sumažinimo poveikis ekonomikos augimui ir nedarbui. Dilema, esanti prieš JAV vyriausybę, yra, kaip stimuliuoti ekonominį augimą, tuo pačiu metu mažinant bendros skolos lygį.

   Pats geriausias būdas abiejų tikslų pasiekimui yra eksporto didinimas gerinant JAV konkurencingumą. Tačiau, iš kur gali atsirasti padidintas konkurencingumas?

      Dolerio devalvavimas galės laikinai padidinti JAV konkurencingumą, bet tas nieko neduos. Kadangi smarkiai blogėjant fiskalinei situacijai investuotojai nerimauja dėl kapitalo netekimo už JAV valstybės vertybinius popierius, devalvacija prives prie to, kad užsieniečiai mažiau bus linkę finansuoti amerikiečių biudžeto deficitą. Jeigu užsienio finansavimas nutruks, JAV valstybės skolos obligacijų pajamingumas didės ir amerikiečių ekonomika sugrįš į ekonomikos nuosmukį.

       Ilgalaikėje perspektyvoje Amerikos ekonominio augimo modelyje turi įvykti struktūrinių pokyčių: turi įvykti perėjimas nuo skolų ir vartojimo prie plačiai žinomų amerikiečių sugebėjimų kūrybiniams ir novatoriškiems sprendimams. Tik tada Amerika padidins savo konkurencingumą tiek, kad vyriausybė galėtų sumažinti ir privačias, ir valstybės skolas iki protingo lygio, tuo pačiu metu išlaikydama priimtiną ekonomikos augimo lygį.

       Tačiau nei konkurencingumo padidinimo, nei bendros skolos sumažinimo negalima pasiekti greitai. Trumpalaikėje perspektyvoje JAV einamosios sąskaitos deficitas išliks nepriklausomai nuo to, kokia šalis palaikys dvišalius proficitus (teigiamą saldo). Todėl nepertraukiamos Kinijos einamosios sąskaitos proficitų investavimas į JAV valstybės vertybinius popierius yra labai svarbus JAV ekonominiam augimui ir finansiniam stabilumui.

     Įvertinant tai, kad Amerika gauna didžiulę naudą dėl to, kad Kinija įsigija JAV vertybinius popierius, sunku suprasti, kodėl vyriausybė ir Kongresas pastoviai tiek daug skundžiasi dėl dvišalio einamosios sąskaitos deficito. Taip pat sunku suprasti ir tai, kodėl Kinija taip nenori  sumažinti savo dvišalį proficitą, įvertinant tai, kad iš savo turimų JAV vertybinių popierių ji gauna menkas pajamas, ir įvertinant tai, kad yra pastovi rizika ateityje patirti reikšmingus kapitalo nuostolius.

     Gera naujiena yra ta, kad po neseniai vykusio prezidento Hu Jintao vizito į Vašingtoną, ir Amerika, ir Kinija pradėjo daryti teigiamus žingsnius, siekdami išspręsti nesutarimus dėl dvišalio einamųjų sąskaitų disbalanso. Tai pranašauja racionalesnį ir konstruktyvesnį dialogą tarp kinų ir amerikiečių dėl globalinių disbalansų, o tai, aišku, bus naudinga visai pasaulio ekonomikai.

        Tuo tarpu tarp Muamaro Kadafio kliedesių ir karštų pasisakymų per paskutines dienas, buvo viena svarbi mintis: gindamasis nuo kaltinimų nužudžius Libijos piliečius, jis pateikė Kinijos pavyzdį, pareiškęs, kad “Kinijos vientisumas buvo daug svarbesnis negu žmonių gyvybės Tiananmeno aikštėje“.

         Kinija tikrai nebus jam dėkinga už tokį palyginimą, tačiau jis yra labai tikslus. M.Kadafis, kaip ir Kinijos komunistų partija, teigia, kad egzistuoja tik du įvykių variantai: absoliuti valdžia arba chaosas, pilietinis karas ir šalies suskilimas. Šalies vientisumas pastatytas ant kortos.

          Žiaurumas vargu ar išgelbės M.Kadafį: jis jau nebekontroliuoja daugiau, kaip pusės šalies.

          Ar galimas toks jėgos naudojimas Kinijoje?

       Kol kas dabartinė revoliucinė banga buvo tik arabų reikalas, su išimtimis – silpnas aidas Irane. Tačiau sėkmingos revoliucijos pavyzdys gali peržengti nacionalines ir netgi kultūrines sienas. Neturės reikšmės didelis atstumas tarp arabų pasaulio iki Kinijos, jeigu didelė Kinijos jaunimo dalis padarys išvadą, kad tokie pat veiksmai sėkmingai gali suveikti ir prieš kinų valdžią.

        Žinoma, dabar mažai tikėtina, kad tokie įvykiai subręs Kinijoje. Praėjusią savaitę internete jau buvo kvietimai daryti „jazminų revoliuciją“, bet iš tiesų mažai kas išėjo protestuoti į kinų miestų gatves, o ir tie, kurie tai padarė, buvo greit policijos užblokuoti. Net žodis „jazmininė“ šiuo metu yra užblokuotas kinų internete, ramybė atstatyta.

        O kas, jeigu kinų ekonomika sulėtės? Tada labai greitai situacija gali pasikeisti, žiaurią valdžią gali kęsti tik iki tol, kol gyvenimo lygis greitai auga. O jeigu augimas sustos? Dabartinė revoliucijų banga Artimuosiuose Rytuose gali daug ką iškrėsti.

       Kartais tikrai visa esmė būna naftoje. Paskutinius du kartus, kada pasaulio ekonomika buvo pasiekusi pikus, toli už įprasto, ciklinio nuosmukio, kritimas buvo susijęs su nafta. 1973 metais, po arabų ir izraeliečių karo ir sekusio embargo arabų naftos eksportui, naftos kaina pakilo keturis kartus. 1979 metais, kai dėl Irano revoliucijos sumažėjo naftos išgavimas ir eksportas iš šios šalies, pasekmės ekonomikai buvo beveik tokios pat, sunkios. Ar gali kažkas panašaus nutikti vėl?

     Taikios revoliucijos neturėtų turėti įtakos naftos eksportui į pasaulio šalis. Tačiau kovos, panašios į tas, kurias dabar matome Libijoje gali pridaryti žalos naftos išgavimo objektams ir išvyti užsienio darbininkus, kurie reikalingi naftos išgavimo objektuose.

       Visa tai privedė prie naftos kainų išaugimo iki 120 dolerių už barelį praėjusią savaitę (vėliau kaina nukrito iki 110 dolerių).

      Libija nelabai stambus naftos pardavėjas, tačiau yra pavojus, kad kaip infekcija, revoliucija pasklis toliau, į vieną, o gal ir į keletą pagrindinių naftos eksportuotojų, ir ten prasidės chaosas. Tada, naftos ekspertai prognozuoja, kad kaina gali pasiekti 180 arba net 220 dolerių.

       Tokių astronominių kainų poveikis kinų ekonomiką prislėgs, bet žymiai blogiau Kinijai yra tas faktas, kad visa globali ekonomika įeis į hiperinfliacijos periodą, o įvairių prekių, kurių Kinija šiuo metu prigamina labai daug, paklausa kris.

      Kas gi toliau? Didžiulis kinų ekonomikos žąsinas nustos nešti auksinius kiaušinius ir jauni kinai karštligiškai pradės ieškoti, ką apkaltinti už tai, kas vyksta. Jie, aišku, kaltins vyriausybę – ir tuo momentu, sėkmingų Artimųjų Rytų revoliucijų pavyzdys taps labai svarbiu.

Dėdės Sašos tinklaraštis, 2011-03-04

http://finance.ua/