Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Libija: daiktus vadinkime savo vardais

 

http://en.wikipedia.org/      Pasaulio žiniasklaida nepavargdama skleidžia pergalingas žinias apie „sukilėlių“ pergales, kurie po Vakarų „taikdarių“ nepertraukiamų karinių ir civilinių objektų bombardavimų, dabar „atmuša“ „strateginius punktus“, kurie Vakarų koalicijos apjungtomis jėgomis buvo sulyginti su žeme. Britų „Independent“ sekmadienio reportaže, iš įvykio vietos, beveik su sadistiniu malonumu skaitytojams skelbė apie Kadafio šalininkų sudegusius arba sudarkytus kūnus, kuriais buvo nuklotas kelias prie Bengazo. „Koalicijos“ bombardavimai,- pergalingai perdavinėjo reporteris,- užklupo Kadafio pajėgas atvirame lauke ir žmonėms telikdavo tik degti tankuose, o bandant pabėgti nuo bombų į kelią, juos „pasiekdavo šrapnelis“ (šrapnelis - artilerijos sviedinys, pripildytas rutulinių kulkų ir sprogstantis nustatytame trajektorijos taške ore).

      Šios ištraukos dar kartą pabrėžia garsios „neskraidymo zonos“ baisią apgaulę ir gali būti Ženevos konvencijos ir jos protokolų, kuriais prisidengė JTO Saugumo Tarybos Rezoliucija, pritardama tarptautinio konflikto „internacionalizavimui“, didelių pažeidimų įrodymais. Kokia teise vadovaudamasi „koalicijos“ aviacija, subomdardavusi Kadafio priešraketinės gynybos sistemą, „atvirame lauke“ naikina suverenios valstybės karius, kurie prisiekė ištikimybę šiai šaliai? O juk ir Jungtinių Tautų Organizacijai niekas nesuteikė teisės šiurkščiai pažeisti savo Įstatus, pažeisti anksčiau priimtas ir dabar veikiančias rezoliucijas.

    JTO Generalinės Asamblėjos 1974 m. gruodžio 14 d. priimta rezoliucija Nr.3314 aiškiai apibrėžia veiksmus, kurie stebimi tarptautinio įsiveržimo į Libiją metu, kaip AGRESIJOS AKTUS:

  1. karinių pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją (faktas įsiveržimo į Libijos oro erdvę yra akivaizdus, aiški grėsmė ir sausumos operacijos, kai siunčiami tūkstančiai jūrų pėstininkų);
  2. bombardavimas arba naudojimas kitokio ginklo prieš kitos valstybės teritoriją ;
  3. kitos valstybės uostų arba pakrančių blokada;
  4. kitos valstybės ginkluotųjų pajėgų užpuolimas;
  5. pasiuntimas ginkluotų gaujų, grupių, samdinių ir pan. valstybės vardu, kurie vykdo ginkluotos kovos prieš kitą valstybę aktus, pagal rimtumą prilygsta anksčiau išvardintiems punktams.

      Kaip žinoma, 1945 metais priėmus JTO Chartiją, grasinimas panaudoti jėgą arba jos panaudojimas buvo uždrausti, išskyrus atvejus individualios arba kolektyvinės savigynos arba šios priemonės taikymas pagal JTO Saugumo Tarybos sprendimą. Libijos teisė į kolektyvinę savigyną, net esant „interesų konfliktui“ su JTO ST Rezoliucija, yra neatimama. O štai sankcijos, kurias realizuoja „agresorius“, pagal apibrėžimą yra neteisėtos. Pentagono vadovas Robertas Gatesas „oro erdvės uždarymą“ pavadino karo eufemizmu. Tarptautinėje teisėje pagal karo taisykles ir papročius apie karą būtina atvirai paskelbti arba paviešinti atitinkamą ultimatumą. Libijos atveju atviro karo paskelbimo nebuvo, tačiau kaip tiesiogiai nurodyta tarptautinės teisės dokumentuose, kurie reguliuoja karinius konfliktus, tos pačios teisinės normos privalo būti taikomos ir esant kariniams veiksmams, faktiškai pradėtiems nepaskelbus karo. Formalia „indulgencija“ Vakarų koalicijai, planuojančiai išvengti kaltinimo dėl agresijos, gali būti nuoroda į 1973 rezoliuciją, tačiau šis dokumentas, nežiūrint į jame pagrįstai nurodytą „žalingumą“ ir dviprasmes nuostatas apie „visų reikalingų priemonių panaudojimą“ dėl taikių gyventojų apsaugojimo, anaiptol nesuteikia „kolicijai“ teisės paminti visuotinų žmogaus ir teisės normų, kurios reglamentuoja tarptautinius ginkluotus konfliktus. Priešingai, tarptautinės humanitarinės teisės įstatyminėje bazėje gausu apribojimų. Neatsitiktinai teisininkai ginkluotų konfliktų teisę vadina normų sąvadu, kuris skirtas apriboti karinių konfliktų padarinius, vadovaujantis humanitariniu supratimu ir saugant žmogaus teisę – teisę į gyvybę.

      Tarptautinėje teisėje nėra specialių normų, kurios reguliuotų oro karą. Šiuo atveju taikoma 1907 ir 1954  metų Hagos konvencija, 1949 metų Ženevos konvencija ir 1977 metų Papildomi protokolai susiję su sausumos ir jūros karu: draudimas bombarduoti neginamus miestus ir kaimus, kultūros paminklus ir kt. Ypatingai skirtingų šių normų traktavimų, taikant teisę kariniams konfliktams, iš esmės negali būti, kadangi šių normų kodifikacija, konkretizavimu ir vystymu užsiėmė ribotas asmenų skaičius, ir pagrindinės teisinės nuostatos buvo suformuluotos Anri Diunanto (Henri Dunant) iniciatyva, o po to Raudonojo Kryžiaus Tarptautinio komiteto, kurio vienu iš įkūrėju buvo šis teisininkas. Šiuo metu pagrindiniu tarptautinės humanitarinės teisės šaltiniu yra keturios 1949 metų rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl karo aukų apsaugos ir protokolai prie jų, o taip pat 1907 metų IV Hagos konvencija ir priedai prie jos. Dar 1907 metų IV Hagos konvencija įvedė normą, pagal kurią „kariaujantys nesinaudoja neribota teise pasirinkdamos priemones sukeliančias žalą priešininkui“. 1977 metų Papildomas protokolas I prie 1949 metų Ženevos konvencijos patvirtino ir išvystė šią normą, pabrėždamas, kad „bet kokio ginkluoto karinio konflikto atveju šalių, esančių konflikte, teisė rinktis metodus ir priemones karo vedimui nėra neribota“.  Dar daugiau, tarptautinės teisės požiūriu visos karo vedimo priemonės ir metodai skirstomi į leistinus (teisinius) ir neleistinus (neteisinius). Skiriamos sąvokos teisėtų konfliktų dalyvių – kombatantų ir nekombatantų (civiliai gyventojai), o taip pat neteisėtų kombatantų (neteisėtos ginkluotos formuotės, teroristinės grupuotės, papildę Libijos sukilėlių gretas ir neteisėtai koalicijos prirašyti prie „taikių gyventojų“). Tarptautinė teisė ne tik neleidžia trečioms šalims palaikyti vienos iš ginkluoto konflikto pusių, bet ir draudžia nedraugiškos valstybės piliečių naudojimą prieš jų šalį, net jeigu iki karo jie buvo tos valstybės karinėje tarnyboje.

     Neleistiniems kariavimo metodams priskiriami: kokiu nors būdu neapgintų miestų, kaimų, gyvenamųjų patalpų arba pastatų bombardavimas, naikinimas arba sugriovimas kultūros paminklų, bažnyčių, ligoninių, įrenginių ir įrengimų, turinčių pavojingą galią (atominės elektrinės, užtvankos ir pylimai). Apie „koalicijos“ bombardavimų metu sugadintas ir sugriautas ligonines, pylimus ir užtvankas jau pranešė tiesioginiai įsiveržimo liudininkai. Kaip kariavimo metodą draudžiama naudoti civilių gyventojų badą. Kas jeigu ne badas gresia lojaliems Kadafiui Libijos gyventojams, jeigu „kaolicija“ įšaldė Libijos vyriausybės aktyvus ir dėl ko Kadafio režimas artimiausiais mėnesiais negalės pirkti maisto produktų? Jūros blokada teisėta tik įgyvendinant individualios arba kolektyvinės savigynos teisę arba pagal JTO Saugumo Tarybos sprendimą, kaip sankcija, tačiau šiuo atveju situacija dviprasmiška... Blokada, kurią vykdo agresorius, a priori yra neteisėta. Pamintų tarptautinės teisės normų atstatymas tampa pagrindiniu tarptautinės bendruomenės uždaviniu įveikiant Libijos konflikto pasekmes, užkertant kelią „precedentinei“ teisei į nebaudžiamą agresiją, neleidžiant karinių konfliktų Šiaurės Afrikoje pernešimui į kitus planetos regionus.

     Raketų-bombų antpuoliai, atseit nukreipti į „karinius“ Kadafio šalininkus, o iš tiesų, nesirenkant, liečiantys visus, daug kartų padidino Libijos civilių gyventojų, kuriuos koalicija atseit pradėjo ginti, aukas. Nesuskaičiuojami paleidimai superšiuolaikinių raketų ir naikintuvų, kurtinantys bombų sprogimai, užgriuvę gyvenamuosius rajonus, nacionalinius parkus, elektros ir vandens tiekimo objektus, povandeniniai laivai ir kariniai laivai, plukdantys ginklus į Libijos žemę, keturi tūkstančiai amerikiečių jūrų pėstininkų, pasirengusių išlipti ant Libijos pakrančių žemių, užšaldyti valstybės aktyvai, keliantys bado grėsmę gyventojams, - visas šis apokaliptinis „grasinimo jėga“ prie suverenios valstybės sienos scenarijus patvirtina tai, kad yra akivaizdūs veiksmai, kurie tarptautinėje teisėje apibrėžti, kaip AGRESIJA.

    Praėjusią savaitę savo labai neigiamą požiūrį į JAV dalyvavimą Libijos avantiūroje jau išsakė ir respublikonai, ir demokratai, o Atstovų rūmų spikeris, respublikonas Džonas Beneris pasiuntė JAV prezidentui laišką, kuriame reikalauja tikslaus atsakymo, kokius tikslus kelia sau Amerika Libijos operacijoje. Žinomas kongresmenas, demokratas Denisas Kusiničius (Dennis Kucinich) kreipimęsi į prezidentą, savo ruožtu, pabrėžė, kad Amerika nesiruošia finansuoti Libijos karinės kampanijos, o atsakomybės pernešimas NATO mažai ką keičia – 25 procentus Šiaurės Atlanto aljanso išlaidų operacijoms tenka dengti JAV.

      Galingos protestų demonstracijos prieš JAV įsiveržimą į Libiją jau antrą savaitę vyksta stambiausiuose Amerikos miestuose.Pagrindinės amerikiečių koalicijos prieš karą Libijoje nacionalinio koordinatoriaus (ANSWER coalition) (1) kreipimęsi sakoma: „Tas pats globalus elitas, kuris panaudojo ginklo jėgą Afrikos kolonizavimui, užvaldė jų gamtinius išteklius ir pavergė milijonus žmonių, dabar pila bombų ir raketų lietų ant stambiausio žemyne naftos regiono. Virš ironijos yra tai, kad nedorą ir kartu bailų Libijos užpuolimą, naujus masinio smurto aktus tie patys Afrikos išnaudotojai ir engėjai argumentuoja švelniausiais žodžiais apie demokratiją ir laisvę libiečiams... Kalbama apie pakartojimą politinės linijos, kuri privedė prie pirmo Irako karo 91 –ais ir įvykių Jugoslavijoje 1999 m...“ Jungtinėms valstijoms, mano amerikiečių koalicijos prieš karą Libijoje koordinatorius, reikalingas realus politinis judėjimas, galintis „pasipriešinti melui ir demonizavimo schemoms, kuriuos nubrėžė korporatyvinės žiniasklaidos priemonės agresijos pateisinimui“.

      Neįtikėtina, jog įsiveržimo į Libiją organizatoriai neįtaria, kad veikia pažeisdami tarptautinės teisės normas. „Geros valios žmonių“ tylus pritarimas karui Irake ir Afganistane, Jugoslavijos bombardavimui, NATO valstybėms tapo tam tikros rūšies patentu nebaudžiamai agresijai, keliančiu grėsmę jau visų pasaulio šalių, neišskiriant ir JAV, atsakomuoju sprogimu. Markas Šicas, Harvardo universiteto Johno F. Kennedy viešojo administravimomokyklos tarptautinio saugumo ekspertas , analizuodamas įvykius Libijoje, įtakingame portale “Foreign Policy” (2), pažymėjo, kad JAV įsikišimu į Libiją Barakas Obama „sukūrė precedentą“ karinių veiksmų „trečiųjų jėgų“ naudai, peržengiančius nacionalinio saugumo ribas“. Taip elgdamasis JAV prezidentas „pakerta nacionalinio saugumo interesus neplatinime... Pagrindinė intervencijos į Libiją pamoka, kurią turi perprasti tokios valstybės, kaip Iranas, Sirija arba Saudo Arabija, - mano Markas Šicas, - tai būtinumas išsaugoti branduolines programas, jeigu jas turi, arba pradėti jas, jeigu tokių nėra“. „Neatmestina, -apibendrina ekspertas, - kad dabar Kadafį naktimis kankina klausimas: “Na, kam aš sutikau sustabdyti savo masinio naikinimo ginklo gamybos programą...“

      Sąrašą valstybių, kurioms ne nuodėmė būtų savęs paklausti panašius kankinančius klausimus, galima būtų ir pratęsti.

 

(1)http://www.answercoalition.org/national/news/bombing-libya-to-save-libya-emergency-demos.html
(2) http://walt.foreignpolicy.com/posts/2011/03/22/has_the_us_forgotten_how_to_pass_the_buck

Irina Lebedeva, 2011-03-29

http://www.fondsk.ru

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas