Daugiau, kaip prieš dešimt dienų, Vakarai prieš Libijos valstybę pradėjo karinius veiksmus. Kadangi šį kartą įsiveržimui į suverenią valstybę nėra tokios rimtos ir įtikinamos priežasties, kaip Irako atveju, kai vakariečiai buvo gasdinami, jog S.Huseino režimas turi masinio naikinimo ginklus, tai keliamos įvairios versijos, pradedant nafta ir baigiant civilių gyventojų gynimu nuo M.Kadafio (M.Gaddafi) žiauraus režimo. Labai įdomią Vakarų karo prieš Libiją versiją tinklaraštyje livejournal pateikia Varing. Savo rašinyje „Libijos revoliucija“ ir vandens ištekliai jis rašo: „Dar 80-aisiais metais Kadafis pradėjo stambų vandens išteklių sistemos, kuri turėjo apimti Libiją, Egiptą, Sudaną ir Čadą, sukūrimo projektą. Šiandien šis projektas beveik įgyvendintas“.

      Mums, gyvenantiems lietaus šalyje, sunkiau įsivaizduoti, kad pasaulyje yra tokių teritorijų, kuriose vandens vertė yra didesnė ne tik už juodąjį, bet ir geltonąjį auksą. Dėl vandens vyksta ginkluoti konfliktai. Mokslininkai prognozuoja, kad ateityje vandens trukumas išaugs, todėl konfliktų ir karų dėl vandens skaičius tik didės.

        Kaip rašo Varing, Libija turi 4 didžiulius rezervuarus (Kufra, Sirt, Morzuk ir Hamada). Jie talpina vidutiniškai 35 tūkst. kub. km vandens. Tai yra didžiulis vandens kiekis. Švaraus vandens, esančio rezervuaruose, kubinio metro kaina 35 centai. Jeigu visą vandenį skaičiuoti europine kaina, t.y. apie 2 eurus už kubinį metrą, tai Libijos vandens rezervuaruose talpinamų vandens atsargų kaina yra 58 bilijonai eurų.

       Šis projektas buvo labai svarbus Afrikos valstybėms ir nenaudingas pasaulinėms korporacijoms. Varing rašo: „Savo vandens projektu Libija galėjo pradėti „žalią revoliuciją“. Tiesiogine prasme, žinoma tai būtų išsprendę maisto produktų problemą Afrikoje. O svarbiausia būtų garantavę stabilumą ir nepriklausomybę. Be to, jau žinomi atvejai, kai pasaulinės korporacijos blokavo vandens projektus regione. Kaip tai buvo, pavyzdžiui, Džungali kanalo, Sudano pietuose atveju, kai amerikiečių specialiosios tarnybos išprovokavo ten separatizmo augimą. TVF ir pasaulio karteliams, aišku, daug naudingiau iškišti savo brangiai kainuojančius projektus, tokius, kaip vandens gėlinimas. Savarankiškas Libijos projektas į jų planus neįėjo“.

       Kaip teigia Varing, būvęs Egipto prezidentas Hosnis Mubarakas (Hosni Mubarak) buvo taip pat didelis šio projekto šalininkas. „Ar ne perdaug sutapimų?“- klausia Varing.

        Versija tikrai įdomi ir įtikinanti. Bet tikriausiai nereikėtų ieškoti vien tik vienos priežasties atsakant į klausimą, kodėl Vakarai pradėjo karinius veiksmus prieš Libiją. Priežasčių gali būti ne viena ir ne dvi: tai ir nafta, ir M.Kadafio siekis išsilaisvinti nuo žalių beverčių popierėlių, ir švarus, geriamas vanduo, ir kt. Galbūt šiuo metu jau ne tiek svarbu dėl ko buvo pradėtas karas, bet tai, kad Vakarų valstybės nepastebimai, tyliai pritariant jų tautoms, ir prisidengdamos „demokratija“, sau suteikė privilegiją kelti karus, okupuoti suverenias valstybes, pažeidinėti tarptautinės teisės normas, žudyti ir luošinti civilius gyventojus, naikinti turtą. Kas sustabdys šiuos tarptautinius nusikaltėlius?

2011-04-02