Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Kova už laisvą Baltarusiją arba vienos provokacijos istorija

 

    Aš specialiai savo straipsniui palikau britų „The Observer” straipsnio pavadinimą, kuriame žurnalistė Kerolė Keduoladr (Carole Cadwalladr), - jauna, malonaus veido moteris – skaitytojams entuziastingai pasakoja, kaip Vakarai “kovoja už baltarusių laisvę”. Ši kova – tai ne juokai, ir ji iš tiesų vyksta…

    Patenkinta, kad gyvena didžioje šalyje ir dirba žinomame laikraštyje, britų žurnalistė džiaugiasi, kad pasaulis pagaliau suprato, kokioje sunkioje padėtyje yra Baltarusija. Ir, kad šį atradimą padaryti jai padėjo “pogrindinė teatro trupė”. Ir dar Natalija Koliada, “Baltarusijos laisvo teatro”, kuris yra tremtyje, meno vadovė.

        Kad skaitytojams būtų aišku, kas yra tie antibaltarusiško fronto „kariai“, pateiksiu keletą citatų iš populiarios „Vikipedios“: „Baltarusijos laisvas teatras“ – tai juridinio asmens statusą turinti organizacija, jungianti keletą aktorių, vieną režisierių ir keletą administratorių, kurie pristato ją, kaip viennintelį pogrindinį teatrą paskutinėje Europos diktatūroje“.

     „Pagal turinį“ būdama politine partija, kovojančia už Baltarusijos konstitucinės santvarkos nuvertimą, tai yra „meninio pasipriešinimo avangardas“. Žurnalistas, politinis konsultantas ir nekomercinės organizacijos marketingo konsultantas Nikolajus Chalezinas ir jo žmona, „scientologijos bažnyčios“ administracinės valdymo technologijos specialistė Natalija Koliada, pradėjo veikti, kaip „Baltarusijos laisvas teatras“, 2005 m. kovo mėnesį. Tais pačiais metais kovo mėnesį prie jų prisijungė Jankos Kupalo Nacionalinio teatro jaunas rezisierius Vladimiras Ščerbanas ir keletas aktorių. Bandymas papildyti „teatrą“ darbuotojais nepavyko, - iš trisdešimties studentų, kurie buvo surinkti teatro meno apmokymui, dėl „ypatingų santykių“ tarp studentų ir dėstytojų, kuriuos buvo nustatęs „Laisvo teatro“ direktorius, išėjo visi. Visiškai suprantama, kadangi, nei Koliada, nei Chalezinas neturi jokio profesinio išsilavinimo tose disciplinose, kurias dėsto. Koliada baigė Istorijos fakultetą Baltarusijos pedagoginiame universitete, lankė scientologijos vadybos kursus Maskvoje ir baigė neakredituotą „Amerikos Hubbardo kolegiją“, įgydama „verslo administravimo“ specialybę. Na, o Chalezinas neturi nei aukštojo, nei specialaus išsilavinimo režisūros, dramaturgijos arba aktorinio meistriškumo srityse.

     Nepaisant to, prisidengdami teatru, grupė revoliucionierių gauna pačias didžiausias dovanas, kurias baltarusių artistams suteikia Vakarų valstybės. „Baltarusijos laisvo teatro du direktoriai ir penki aktoriai jau yra amerikiečiųLark Play Development Centre”, “Europos teatro konvencijos” nariai ir Prancūzijos Respublikos apdovanojimo už žmogaus teises laureatai.

     Savaime suprantama, kad visi šie apdovanojimai – tai už „baltarusių teatro įjungimą į Europos teatro procesą“, už „atviros visuomenės“ idėjos platinimą, kultūrinę įvairovę ir Europos identitetą. Atkeipkite dėmesį – ne už indėlį vystant baltarusių kultūrą ir nacionalinio teatro meną. Ir ne už šios kultūros propagavimą Vakaruose.

      Daugelyje savo interviu žurnalistams, tokiems kaip Kerolė Keduoladr, „Baltarusijos laisvo teatro“ vadovai skelbia, kad 2007 metais rugpjūčio 22 d. teatras buvo suimtas kartu su žiūrovais. Iš tiesų specialios paskirties milicijos būrys atvyko į privačią valdą, esančią Minsko pakraštyje, gavęs pranešimą, kad name yra daug žmonių ir viduje girdisi garsai panašūs į šaudymą. Milicininkai išsiaiškino, kad name vyksta spektaklis „Vienuolika marškinių“ pagal Eduardo Bondo pjesę, kurį pakviestas prancūzų režisierius Kristijanas Benedetis pastatė kartu su „Baltarusijos laisvo teatro“ aktoriais. Ir dėl to, kad veiksmo metu buvo naudojami pneumatiniai ginklai, tai ir sukėlė kaimynų įtarimą.

      Milicija „teatre“ – tai buvo likimo dovana. Ir nuo to laiko Koliada ir Chalezinas tai pateikia, kaip suplanuotą akciją ir, kaip sistemingas represijas prieš jų teatrą. Nors niekam iš „teatro žmonių“ administracijos institucijos niekada neatsisakė atnaujinti pasą arba padėti štampą leidžiantį išvykti į užsienį. Trupė aktyviai gastroliuoja ir kerta valstybės sieną, nesutikdama jokių kliūčių, o „Baltarusijos laisvas teatras“ savo valstybėje neregistruojamas dėl to, kad „teatro“ vadovai, skirtingai nuo daugelio Baltarusijoje veikiančių nepriklausomų asociacijų netgi nesikreipė, kad ją registruotų.

        Bet sugrįžkime prie „The Observer“ straipsnio ir dėl ko aš pradėjau pasakoti apie vieną iš daugelio ir ypač piktą provokaciją prieš Baltarusiją. „Baltarusija visada buvo valstybe, užstojanti Vakarų armijai kelią į Rytus, ir Rytų armijai, einančiai į Vakarus; 20 a. žiaurią istoriją pratęsė Hitleris – naciai nužudė ketvirtadalį Baltarusijos gyventojų, o paskui Stalinas. Žlugus TSRS ji išgyveno trumpą laisvės laikotarpį, o paskui 1994 m., Aleksandras Lukašenka, ūkio direktorius, buvo išrinktas prezidentu ir pradėjo sistemingai atiminėti laisves“,- piktinasi britė. Todėl ir Koliada jai vertinga, kaip „kampanijos, sukūriančios šalies, kuri yra viduryje Europos, tik dvi valandos nuo Londono, baisų politinį vaizdą“, pagrindinis variklis.

      Britė tiki Koliada taip karštai, kaip karštai nekenčia jos šalies: „Baltarusija – pamiršta Europos valstybė gniaužtuose – jūs manote, kad tai yra hiperbolė ir tikriausiai nepatikėsite, aš taip pat netikėjau – stalininio stiliaus teroru. Tai, kaip 1937 metų Rusija. Masiniai suėmimai. Žmonės verčiami išnykti. Valymai“. Jos visiškai sutapo – vienos neapykanta savo tėvynei kitai atrodo, kaip kilnus pasipiktinimas, ir britė patenkinta cituoja Koliados atsakymą į ES Užsienio reikalų ministrės baronienės Ashton pareiškimą Briuselyje apie tai, kad ES įvedė Baltarusijai griežtas sankcijas: „Kvailystė! Tai yra tuščios sankcijos. Uždraudė įvažiuoti kai kuriems politikams ir tiek. Mums reikalingos ekonominės sankcijos“.

         Kam jiems – „Baltarusijos laisvam teatrui“?

    Toks kraugeriškumas Baltarusijos valstybės atžvilgiu, kuri pagal socialinių garantijų ir gyvenimo lygio kokybę pralenkė visą „postsovietinę TSRS“, pasako daug ką.Ir pirmiausia apie tai, kas motyvuoja „Koliados teatro“ neapykantą. Šią neapykantą dabartinei Baltarusijai jie vaidina ir visuose savo spektakliuose, keliaudami tarp Europos ir Amerikos. „Baltarusijos laisvas teatras“ parodė trečią dalį savo pastatymo „Tylos zona“, pavadintą „Skaičiai“, - rašo „Wall Street Journal“. Joje aktoriai vaidyba rodė baisius Baltarusijos statistikos skaičius. Viename veiksme aktorė, apsirengusi tautiniais drabužiais, šoka liaudies šokį, o paskui nusirengia iki bikini, o tuo metu projektorius rodo, kad „trylika modelių agentūrų, bendradarbiaudamos su Baltarusijos Respublikos Kultūros ministerija, pardavinėjo jaunas Baltarusijos moteris į sekso vergiją“.

    Tai galima būtų laikyti liga, nors ir toje, ir šioje Atlanto pusėje yra žmonių, kuriems tokia frazeologija labai patinka. „Baltarusijoje baigiasi lėšos ir žmonės ištisomis dienomis stovi eilėse, norėdami pakeisti rublius prieš naują devalvaciją, - triumfuoja „The Washington Post“. – Kadangi valstybė laikoma paskutine diktatūra Europoje, kurios Vakarai nepriima, Rusija dabar už pagalbą gali iškelti savo sąlygas. Suteikdama 3 milijardų dolerių paskolą Aleksandro Lukašenkos vyriausybei, ji gali susidomėti pačiais pelningiausiais Lukašenkos aktyvais, tokiais kaip naftos perdirbimo ir chemijos įmonės“. Kaip matote, Vakarų žaidėjų kaladėje yra ir „Rusijos tuzas“, ir mes suprantame, kodėl jis ten atsirado: Maskvoje taip pat dėl to padarė kai ką, kad tarp dviejų slavų tautų – brolių, šimtmečiais gyvenusių vienoje valstybėje, atsirastų biurokratijos minų laukas.

      Kovojančiai ir galvos nei Vakarams, nei Rytams nenulenkiančiai Baltarusijai dabar kiekvienas balsas svarbus, ypač tas, kuris sklinda iš Minsko. „Baltarusija ritasi į diktatūrą“, - dainuoja „Le Monde”. Jo puslapiuose žmogaus teisių centro “Vesna” įkūrėjas ir pirmininkas Olesis Beliackis, apsilankęs Paryžiuje, ragina Prancūzijos Užsienio reikalų ministeriją prieš Baltarusijos režimą imtis ekonominių sankcijų. Jis pasisako už šias sankcijas, kad būtų „uždusintas režimas ir išprovokuotas jo žlugimas“. Štai jums citata: „Vietoj smegenų jie turi skrandį. Jie galvoja tik apie privilegijas ir tarptautinius kreditus. Kai jiems kalba apie humanistines vertybes, jų akyse tuštuma. Jeigu veikti greitai, tai šis režimas gali žlugti per mėnesį“.

     Tarptautinė žmogaus teisių federacija rengia ataskaitą apie Baltarusijos valdžios represines akcijas. Europos Sąjunga papildė 157 baltarusių pareigūnų sąrašą, kuriems uždraustas įvažiavimas į ES, dar 19 vardų, „dėl to, kad jie susiję su gruodžio represijomis“, kurių metu buvo suimti chuliganai, po valstybės prezidento rinkimų šturmavę Vyriausybės rūmus Minske.

    ES plėtros komisaras Štefanas Fiulė žada, kad rimtai bus persvarstyti santykių su postsovietinės erdvės valstybėmis, NVS nariais, principai. Joms bus sugriežtinti reikalavimai už Briuselio teikiamą finansinę pagalbą. Dabar kiekvienam „partneriui“, žada Fiulė, bus pasiūlyta atskira programa. Nuo šiol Europos kaimynystės politika bus siekiama sukūrti „saugumo ir gerovės zonas“ iš „draugiškų valstybių žiedo“, esančio prie Europos Sąjungos sienų. Programa bus orientuota ne tik į Ukrainą, Baltarusiją, Moldaviją, Armėniją, Azerbaidžianą ir Gruziją. Savo būsimiems kaimynams ES priskiria ir Alžyrą, Egiptą, Izraelį, Libaną, Libiją, Maroką, Siriją, Tunisą ir netgi Palestinos autonomiją. Nepaisant kruvinų pilietinių karų paskutiniais mėnesiais. Arba atvirkščiai – paisant?

     Visai neseniai Briuselyje Fiulė susitiko su būvusia premjere Julija Tymošenko, su ja aptarė valstybės intregracijos į ES perspektyvas. Tymošenko, kurią šalyje kaltina sunkiais finansiniais nusikaltimais, - Europos Sąjungai yra tinkama kandidatūra.

        Panašūs kandidatai yra ir Baltarusijoje. Neveltui Briuselis nusprendė keturis kartus padidinti pinigų sumas, skiriamas baltarusių opozicijos parėmimui. Tokį pat raktą ES pritaiko ir Moldavijai, Azerbaidžianui ir kitiems „kaimynams“. „Europos partnerystė“ – bandymas panaudoti gyvenančių būvusioje sovietinėje ervėje tautų trauką Europai, kur pragyvenimo lygis aukštesnis ir buitis švaresnė. Tačiau šie europietiški standartai „daugiausia pasiekiami vykdant savanaudišką politiką tų atžvilgiu, kurie nėra ES nariai“. Bendradarbiavimas su Europos Sąjunga tampa tam tikro pobūdžio prizu tiems, kurie paklus jos direktyvoms. Europos Sąjunga neatidaro jiems savo vartų. Ji juos palieka už borto, tačiau diktuoja jiems, kaip elgtis. Tai gana sena, kaip pasaulis, politika“, - mano NVS valstybių Instituto direktorius Konstantinas Zatulinas.

      To nemato tik aklas, tokiems neįmanoma priskirti Vakarų dotuojamos baltarusių teatrinės opozicijos. Taip, jiems spektaklis su kiekviena dotacija tęsiasi. Jie turi savo „ekonomiką“, savo „sąskaitą“. Ant jų „scenos“ niekada neskambės kalbos apie tai, kad „Lukašenka neleido Baltarusijai eiti „į Vakarus“ su ištiesta ranka, priešinosi skolinimuisi iš TVF. Todėl baltarusių nepavijo taip vadinama „pasaulio finansų krizė“. Kuo dabar didžiuojasi ją suvirškinusios Europos Sąjungos valstybės? Tuo, kad krizės įveikimui buvo panaudota protinga, nors tarp gyventojų nepopuliari, griežta monetarinė politika. Išvada, kurią šiandien padarė ES gyventojai: reikalingi finansinių srautų reguliavimo mechanizmai ir centralizuotas finansų politikos įgyvendinimas. Kaip tik tai, kuo Baltarusija skiriasi nuo kitų Europos valstybių, tame tarpe ir Rusijos, „liberalizavusios“ savo ekonomiką.

        Šiandien nepatenkinti „diržų veržimo politika“ vokiečiai ir prancūzai vietos rinkimuose atmetė valdžios partijas. Londone – pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo – įvyko masinė demonstracija prieš atlyginimų, pensijų ir socialinių pašalpų mažinimą. Lisabonoje parlamentas atmetė premjero planą sumažinti socialines išlaidas ir atleido vyriausybę. Atėnuose nesibaigia akcijos prieš ekonominę politiką.

     Tačiau, prašau dėmesio! – net ne tautų nepasitenkinimas kenksmingai veikia Europos Sąjungos ir euro likimą. Pačia pavojingiausia euroekonomikos vergija tapo piršimas eurozonos valstybėms TVF kreditų nepalankiomis skolininkams sąlygomis. Štai kodėl dabar kiekviena valstybė stengiasi savo problemas išspręsti savo priemonėmis – iki minimumo sumažindamos spekuliacinio kapitalo atėjimą ir skolinimąsi iš TVF. Kaip tai darė Lukašenka.

    Dabar Baltarusijos likimas daugiausia, jeigu ne visiškai priklauso nuo to, kaip į jos sunkią socialinę- ekonominę padėtį sureaguos Rusija. Ar paaukos dalį Sąjunginės valstybės, kuriai šiuo metu priklauso Rusijos Federacija ir Baltarusijos Respublika, Europos Sąjungos finansų valdžioms ar išties ranką, padės įveikti lėšų trukumą ekonomikoje? Maskvos tvirtas „taip“ nutrauktų daugelį politinių spekuliacijų...

Elena Pustovoitova, 2011-04-11

http://www.fondsk.ru 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas