Vėl, jau ne vieną kartą per 12 metų, mes esame liudininkais eilinės, JTO sankcionuotos tarptautinių karinių pajėgų intervencijos į dar vieną suverenią valstybę, ir vėl vardan „demokratijos ir humanizmo“.

       „Valdomo chaoso“ (1) strategija atsirado ne šiandien, tarptautinė teisė žlugo ne staiga. Tai prasidėjo lygiai prieš 12 metų, kai 1999 metais kovo mėn. JAV – NATO „protingos“ raketos ir bombos užgriuvo ant Belgrado, Prištinos ir kitų taikių Jugoslavijos miestų (2). O dar anksčiau, 10-ojo dešimtmečio pačioje pradžioje, toje pačioje žemėje ir veikiant tiems patiems asmenims ši manipuliacija praėjo savo generalinę repeticiją.

        O determinuoto chaoso koncepcijai jau beveik pusė šimtmečio. Ją galima rasti tiek matematiniuose darbuose apie žaidimų teoriją, tiek ir garsiame Z.Bžezinskio menifeste (3), kuris buvo paskelbtas prie pat 8-ojo dešimtmečio ribos ir dešimtmečiui nustatęs „naujos pasaulio tvarkos“ sukūrimo eigą.

       Jeigu atmestumėme tai, kad „determinuoto chaoso“ technologijų socialinis taikymas 90% turi grynai utilitarinį pobūdį, tai ideologiniu požiūriu jos praktiškai idealiai įkūnija Senovės romėnų principą divide et impera, „skaldyk ir valdyk“, o socialiniame plane įkūnija strategiją, kuri naikina savarankiškus teritorinius-administracinius darinius –valstybes (visų pirma, kaip pasaulio rinkos subjektus), perima iš jų strateginių resursų (visų pirma, energetinių ir pagrindinių technologijų) kontrolę kartu su pagrindiniais pragyvenimo šaltiniais ir maksimalus viso užgrobiamo regiono potencialo išnaudojimas, taip sustiprinant „laimėtojus“ („naujos pasaulio tvarkos“ organizatorius).

       Keturios JAV-NATO „taikdarių“ intervencijos, pradedant nuo 1999 metų (4) (Jugoslavija, Afganistanas, Irakas, Libija), leidžia suformuluoti bendrus šių akcijų požymius pasaulinės politikos kontekste.

       Pirmiausia, visos operacijos, kontrolės nustatymui naujoms teritorijoms ir resursams, vykdomos panaudojant tankų informacinį pridengimą, kurio tikslas yra maksimalus aukų šmeižimas; pasaulio visuomenei (aklai ir kurčiai, atsitvėrusiai  televizorių ekranais ir kompiuterių vaizduokliais (5)) aukos turi būti pateiktos „nepakenčiamais piktadariais“ – tautos, civilizacijos, humaniškumo, demokratijos ir t.t. „priešais“, o „taikdariška“ agresija – demonstratyviai pamokantis „bausmės už nusikaltimus“ aktas.

       Antra, sudarant informacinę uždangą, panaudojami provokatoriai - narkotikų mafijos funkcionieriai ir bendradarbiaujantys ekstremistai iš nacionalinių - religinių separatistinių organizacijų. Paskutinis teiginys gali nustebinti, bet užtenka pažiūrėti į žemėlapį (žiūr. apačioje), kad įsitikintumėme tuo, kad visos valstybės – „taikdarių“ - agresorių užpuolimo aukos guli ant narkotikų prekybos magistralinių kelių arba yra net jos pagrindiniais punktais. Pavyzdžiui, Afganistanas ir Irakas, yra stambiausi pasaulio hašišo, marichuanos, heroino gamintojai, o albanai - kosovarai yra etninė grupė, kuri sudaro vieningą mafijinį klaną, kurio vadas Hašim‘as Tači (pravardė „Gyvatė“), anksčiau „krykštatėvis“, o dabar ministras pirmininkas pasiskelbusios Kosovo Respublikos, Europoje yra stambiausias narkotikų platintojas.

       Struktūroms, kovojančioms prieš narkotikų apyvartą, gerai žinomas ryšio tarp taip vadinamų „kovotojų už nacionalinį - religinį išsilaisvinimą iš tironijos“ ir narkotikų mafijos karių faktas (dažnai tai yra tie patys asmenys, beje, su tuo susijęs atitinkamas karinis pasirengimas ir ginkluotė). Rusijos Federalinės narkotikų kontrolės tarnybos direktorius Viktoras Ivanovas, 2011 m. kovo 2 d. kalbėdamas spaudos konferencijoje Romoje, tiesiai pasakė:“... yra ir trečias padarinys (be neigiamos įtakos sveikatai ir poveikio visuomenės tvarkai – K.G.), kuris susijęs su didelių apimčių narkotikų globaliu judėjimu – tai problemos, susijusios su politinių padėčių destabilizavimu, režimų, kurie sukelia rimtus politinius padarinius, problemos... Pagal mūsų duomenis, būtent narkotikų keliai ir gigantiški narkotikų judėjimai, kurie augina organizuotą nusikalstamumą, kartelių susidarymą, veda prie padėties įsiūbavimo Nigerijoje, Dramblio Kaulo Krante, sukėlė neramumus Alžyre, Tunise, Libijoje ir Egipte... Vaizdžiai kalbant, galima pasakyti, kad revoliucija į šias valstybės prasisunkė per narkotikų prekybos kanalus (6)“.

       Trečia, globalaus valdymo oficialios struktūros, remdamosi žiniasklaidos tinklais ir specialių tarnybų sukurtu mitu, skubiai iškepa „karštą“ leidimą vykdyti „teisingą atpildą kruvinam diktatoriui“, po kurio valstybių, savanoriškai prisiėmusių „naujos pasaulio tvarkos“ baudėjų funkcijas, karinių pajėgų koalicija, naudodama ginkluotės pranašumą, iš nepavojingo atstumo naikina aukos karinę ir civilinę infrastruktūrą. Tokiu atveju civilių gyventojų (dėl kurių pagal oficialią legendą viskas ir vykdoma) aukos neskaičiuojamos (7), ir nuo Jugoslavijos iki Libijos jos daug kartų viršija kovose žuvusių „kankinių“ – narkotikų kovotojų skaičių.

       Ketvirta, po to, kai nukraujavusi valstybė - auka kapituliuoja, ji atiduodama išsipirkimui mafijiniam internacionalui. Oficialios valdžios struktūrų atstovais tampa tų pačių mafijozinių - separatistinių sukilėlių grupuočių lyderiai, kurių rankomis ir buvo organizuoti sukilimai, arba jų globalių globėjų emisarai, specialiai paruošti ir atsiųsti sukurti gyvenimą pagal naujus („demokratinius“) standartus. Strateginiai technologiniai ir energetiniai resursai perduodami „patikimoms“ tarptautinėms kompanijoms (kuo daugiau „pasitikima“, tuo didesnis pyrago gabalas nugriebiamas). O gyventojai laikomi puslaukiniame būvyje, kuris labiausiai tinkamas mafijos tikslams, kaip eksploatavimo medžiaga. Valstybė iš esmės tampa didžiule banditų lindyne, kurią prižiūri „civilizuoti“ NATO okupantai, kurioje vieniems paskirtas kovotojų vaidmuo, kitiems – aptarnaujančio personalo ir nusikalstamų sindikatų pavedimų vykdytojų, tretiems – vergų, ketvirtiems- aukų.

       Visa tai, kas būdinga ankstesnėms kolonijoms, valstybėse – aukose organizuojama vietoje: ir bananinis diktatorius, ir išteklių vogimas, ir siaučiantys gaujų karai, ir pačios sąvokos „žmogaus teisės“ visiškas sunaikinimas. (Užtenka tik pažiūrėti į šio aisbergo viršūnę, į tai kas prasiskverbė į žiniasklaidą ir tapo paviešintu: pavyzdžiui, jankių tyčiojimasis iš afganistaniečių ir irakiečių, aborigenų medžioklė iš lėktuvų, kalinių seksualiniai žeminimai kalėjimuose, „prievartinės transplantacijos centras“, kurį organizavo Tači pačiame Europos žemyno centre, kuriame internuotieji ir kaliniai gyvi buvo pjaustomi į gabalus ir atskirais organais parduodami nelegaliose Europos ir Amerikos rinkose).

       Tačiau visa, kas išvardyta yra tik vietinės „gėlytės“, bonusai, didinantys turtus ir valdžią tiems, kurie verda košę globaliame „naujos pasaulio tvarkos“ katile, o tuo pačiu ir „mažina niekam nereikalingų valgytojų skaičių“. Pagrindinis dalykas yra kitas – chaoso zonos išplėtimas, sukoncentravimas joje kontroliuojančio iš išorės potencialo, kuris turėtų vis didesnę įtaką globolizuojamai žmonijai. Tai yra sukūrimas tam tikros rūšies valdomo piktybinio naviko arba „pilkųjų gleivių“ (8), sudarančių sąlygas neišvengiamam pasaulio perdarymui pagal anksčiau sugalvotą visuomeninės santvarkos modelį.   

       Revoliucijos, įvykusios 2011 m. sausio – kovo mėn. Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų valstybėse turėjo suformuoti beveik nenutrukstamą „chaoso zoną“ nuo Afganistano iki Maroko (šiuo momentu tam kliudo agresoriui besipriešinanti Libija ir nepalenkiamai savo suverenitetą ginantis Iranas).Be akivaizdžių tikslų pasiekimo – strateginio placdarmo sukūrimo, leidžiančio beveik visiškai „taikinyje“ laikyti įvykius Eurazijoje ir Šiaurės Afrikoje, ir artimos monopolinei kontrolės naftos ir dujų rinkoms nustatymas (kas leidžia manipuliuoti, kaip patinka, energijos šaltinių kainomis, organizuoti ir sustabdyti pasaulio ekonomines krizes), - kūriamos geopolitinės piktžaizdės rezultatu turi būti tolesnis chaoso platinimas, visų pirma, europinės kultūros valstybėse, pastoviai ten auginant eksportą: narkotikų ir emigrantų.

      Ir nors mažai tikėtina, kad šis sprogstamas mišinys greitai pasieks kritinę masę, būsimo sprogimo garsas jau dabar atpažįstamas etnokultūriniuose nesutarimuose, pasireiškusiuose socialiniais konfliktais Prancūzijoje ir Vokietijoje. Taip kad galima neabejoti – kada nors „globalių architektų“ rankos pasieks ir senąją Europą. O kol kas jie užsiėmę tais, kurie „pribrendę“: Sirija, Iranu, Venesuela... Ypatingai Iranu, nes jis ne tik, kad atitinka šalių- kandidačių, kuriose „revoliucija įtvirtinamas chaosas“, kriterijus, tačiau ir yra „nesantaikos kėlėjas“, paskelbęs save Izraelio priešu ir be to, ardantis kūriamos kriminalinės juostos (tos pačios – nuo Afganistano iki Maroko) nepertraukiamumą ir aktyviai kovojantis prieš veikiantį narkotikų prekybos kelią.

       Vis tiktai, karo su „demokratizatoriais“ Iranas neišvengs – tai praktiškai išspręstas klausimas. Ir ne tik dėl to, kad paskutinės arabų revoliucijos atėmė iš jo sąjungininkus ir Izraelis tapo saugus nuo smūgių iš užnugario, tačiau ir dėl to, kad kariniai veiksmai virtualiame pasaulyje jau vyksta, o NATO kariniai vadovai jau mato Iraną, kaip kitą pretendentą po Libijos (arba tokia seka: Libija, Sirija, Iranas...) (9).

       Apibendrinant reikia atsakyti tik į vieną klausimą: kodėl būtent banditinis nebaudžiamumas tapo vyraujančia šiuolaikinės geopolitikos forma, o organizuotas nusikalstamumas su jo ginkluotomis jėgomis – vos ne pagrindiniu „naujos pasaulio tvarkos“ įrankiu? Atsakymas paprastas: panašus ištirpsta panašiame. Klaidingai aiškinamas žaidimų matematinės teorijos modelis, paimtas, kaip pagrindas, dirbtiniam visuomenės perdarymui ir sėkmingai taikomas praktikoje, leido dalį žmonių visuomenės pertvarkyti į korporatyvinio tinklo struktūrą, kuri identiška mafijinei struktūrai. Na, o giminingas turinys pagimdo artimas formas, analogiškus principus, metodus, veikimo būdus. Su visais iš to išplaukiančiais padariniais šiuolaikinei pasaulio sistemai, jos būklei.  

^{--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------}

1) Iš tiesų kalbama apie „determinuotą chaosą“ – sistemos chaotiška būklė (tame tarpe ir socialinė), kuri, kaip taisyklė, atsiranda, kaip pasekmė veiksmų, suformuojančių situaciją, kai net nedidelis poveikis iššaukia katastrofinius padarinius.

2) JAV agresija – NATO prieš Jugoslavijos Federacinę Respubliką: 1999-03-24.

3) Brzezinski Z. Between Two Ages: Americas Role in the Technetronic Era. TheVikingPress: NewYork, 1970.

4) Jugoslavija – 1999 (žiūr. (2)), Afganistanas – 2001-ųjų ruduo, Irakas – nuo 2003-03-20 iki 2010-09-01, Libija – nuo 2011-03-19 iki dabar.

5) Tiksliai taip, kaip savo knygoje (žiūr. (3)) aprašė Z.Bžezinskis: „Technotroninėje visuomenėje matomos galimybės milijonų individualiai egzistuojančių, neorganizuotų žmonių, kuriuos lengvai gali pasiekti magnetiškos ir patrauklios asmenybės, sujungimui ir efektyviam eksploatavimui paskutinėmis naujausiomis ryšių technologijomis, siekiant manipuliuoti emocijomis ir kontroliuoti protą. Pasitikėjimas televizija, taigi, tendencija kalbą keisti vaizdiniais, kurie yra labiau internacionaliniai negu nacionaliniai, ir įtraukti karus ir bado vaizdus iš tokių tolimų vietų, kaip pavyzdžiui, Indija, sukūria labiau kosmopolitinį,

6) Revoliucija „prasisunkė“ į Afrikos valstybes narkotikų prekybos kanalais – Federalinė narkotikų kontrolės tarnyba, http://news.mail.ru/politics/5437468.

7) Libijos tinklaraštininkai: NATO bombardavimas pavirto į „tikrą pragarą“, „visi karšti taškai- niekas“, http://www.newsru.com/world/21mar2011/libya.html.

8) Pilkosios gleivės – hipotetinis pasaulio pabaigos scenarijus, susijęs su molekulinės nanotechnologijos pasiekimais ir prognozuojantis, kad nevaldomi, savarankiškai save reguliuojantys nanorobotai sunaudos visą žemės biomasę, vykdydami savo savarankišką dauginimosi programą (šis scenarijus žinomas, kaip „ekofagija“). Sąvoką pirmą kartą panaudojo molekulinės nanotechnologijos pionierius Erikas Dreksleris savo knygoje „Kūriančios mašinos“ (1986). http://ru.wikipedia.org/wiki/Gray_Goo

9) Pentagono vadovas Libijos operacijos įkarštyje pakvietė RF į koaliciją ir paprašė paspausti Iraną, http://www.newsru.com/russia/21mar2011/vizit.html

Konstantin‘as Gordejev‘as, 2011-03-25

http://www.fondsk.ru