Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Muamaras Kadafis ir Vakarų cinizmas

 

       Tai, kas vyksta Libijoje ir aplink ją, įtikinimai parodo, kad šiuolaikinis pasaulis juda link tarptautinės teisės nesilaikymo, rasinių - fašistinių pasaulio procesų valdymo metodų atstatymo. Dar niekada šiuolaikinėje istorijoje tarptautinės teisės normos nebuvo naudojamos prieš tautas, kurias jos patvirtino, taip ciniškai ir be ceremonijų. JTO Saugumo tarybos Rezoliucijos 1973 priėmino istorija ir jos taikymas – tai cinizmo viršūnė: vietoj tarptautinės taikos palaikymo garsioji Saugumo taryba (jau ne pirmą kartą) duoda sankciją ginkluotam plėšimui, nacionalinės nuosavybės perdalijimui Vakarų kompanijų ir bankų labui, suverenių valstybių naikinimui, ištisų tautų naikinimui.

       Tarptautinė bendruomenė šiandien turi teisę JTO Generalinės Asamblėjos sesijoje pateikti klausimą apie šios organizacijos Saugumo tarybos nusikalstamą veiklą. Kokie pagrindai yra tokiam klausimui iškelti?

       Pirma: JTO Chartijos 2 straipsnio 7 punktas teigia: „Jokia šios Chartijos nuostata nesuteikia Jungtinėms Tautoms teisės kištis į reikalus, kurie iš esmės priklauso kiekvienos valstybės vidaus jurisdikcijai“. JTO Chartijoje aiškiai nustatyta, kad Saugumo Tarybai kategoriškai draudžiama netgi svarstyti klausimą apie sankcijas prieš Libiją. Galimos tik konsultacijos ir klausimo dėl išorės įsikišimo į Libijos ginkluoto sukilimo procesą išnagrinėjimas. Vadinasi, JTO ST nariai, dalyvavę rengiant ir priimant Rezoliuciją 1973, pažeidžia nacionalinių baudžiamųjų kodeksų straipsnį - „pareiginių įgaliojimų viršijimas nusikalstamiems tikslams“, o taip pat Tarptautinio teismo baudžiamąjį apibrėžimą.

       Antra: net šioje neteisėtoje rezoliucijoje kalbama tik apie Libijos oro erdvės blokadą. Prie ko čia sausumos infrastruktūros objektai, sausumos pajėgos, M.Kadafio rezidencija, civiliai gyventojai, kiti grynai civiliniai taikiniai? Rezoliucijoje nė žodžio neužsimenama apie karinį, taip vadinamos, opozicijos palaikymą. O ką sako ir daro NATO -  daro atvirai, aukščiausiu valstybiniu lygiu? Argi šios veikos nėra baudžiamojo persekiojimo objektas?

       Trečia:  karinių ir taikos palaikymo operacijų organizavimui prie JTO yra karinis štabo komitetas, kuris išanalizavęs padėtį operacijos rajone, siūlo pajėgas ir veikimo priemones, ir leidimą operacijai pravesti. Tada, kodėl JAV ir NATO pasisavino sau teisę ir rezoliucijai aiškinti, ir jos vykdymui? Vėl tarptautinis nusikaltimas, kuris turi būti persekiojamas ir  Tarptautinio teismo ir nacionalinės baudžiamosios teisės.

       JTO Saugumo Tarybos ir NATO veiksmuose galima rasti eilę nusikaltimų tarptautinei teisei ir žmonijai, o pati JT saugumo Taryba kartu su NATO patenka į kategoriją – „organizuota tarptautinė nusikalstama grupuotė“. Atėjo laikas surengti naują Niurnbergo procesą, ir netolimoje ateityje, tas yra visiškai įmanoma. Juk Hitleris ir jo aplinka iš pradžių taip pat veikė tik pažeisdami Versalio taikos sutartį, paskui – pažeisdami tartautinę teisę apskritai, paskui – darydami nusikaltimus prieš žmoniją. Ir už kiekvieną nužudytą žmogų, ar tai vyriausybės kariuomenės, ar tai opozicijos kareivį arba civilį gyventoją, kaltieji turi atsakyti pagal baudžiamąją atsakomybę. Tie patys amerikiečiai organizavo procesą prieš S.Miloševičių ir S.Huseiną, ir nubaudė juos mirties bausme (antrąjį atvirai, pirmąjį – slaptai). Tačiau jų kaltė, pirmiausia, nebuvo įrodyta, o antra, tai, kuo jie buvo kaltinami, nesulyginama su JAV ir NATO nusikaltimų mastais. O ar ne kišimąsis į valstybės vidaus reikalus, tai ką padarė senatorius  Džonas Makeinas (John McCain)? Vėlgi baudžiamasis straipsnis už smurto kurstymą ir kurstymą pasipriešinti valdžiai. Kaip reaguotų JAV valdžia, jeigu M.Kadafis į Viskonsino valstiją, kurioje neseniai vyko daugiatūkstantinės demonstracijos prieš vyriausybės veiksmus, pasiųstų savo oficialų atstovą su užduotimi pakviesti vietinius gyventojus į ginkluotą maištą prieš Vašingtoną?

       Grįžkime prie Libijos įvykių. Kuo kaltina Muamarą Kadafį? Tuo, kad jis Libiją valdo daugiau kaip 40 metų ir tuo, kad taiko jėgą prieš ginkluotus sukilėlius, kurių gretose - Al-Qaeda, užverbuoti išdavikai ir Vakarų specialiųjų tarnybų atstovai? Bet juk pačioje demokratinėje pasaulio valstybėje – JAV – jau daugiau kaip amžių bendrai valdo viena ir ta pati grupuotė – stambaus kapitalo, mafijinio - šeimininio tipo atstovai. Apie tai galima perskaityti pas juos pačius - Vudro Vilsoną (Woodrow Wilson) ir Džoną Kenedį (John F. Kennedy). Paskutinį nužudė už tai, kad jis pabandė iš Federalinės rezervų sistemos atimti monopolinę teisę spausdinti dolerius, ir savo kreipimęsi į tautą jis kreipėsi, kad jį palaikytų dėl minimalios bankų veiklos kontrolės nustatymo. Šie mafijoziai plėšia ne tik kitas tautas, bet ir savo. Ir jeigu jau vadovautis Vakarų demokratijos principais, tai turėtų būti dviejų penkerių metų terminu apribotas, pavyzdžiui, Europos arba Artimųjų Rytų monarchų valdymas. Bet Didžiojoje Britanijoje tokį pasiūlymą pavadintų bepročio kliedesiais, o Jordanijoje siūlytoją užmuštų akmenimis. O ką M.Kadafis veikė per savo valdymo metus? Jis užtikrino valstybei nepriklausomybę politinėje, ekonominėje, finansinėje ir kitose srityse, privertė valstybės resursus dirbti dėl visų piliečių, dėl Libijos vystymosi.

       Šiandien Libija, turbūt, labiausiai klestinti respublika Šiaurės Afrikoje. Savo testamente, kurio data yra 2011 m. balandžio 5 d., Muamaras Kdafis kalba apie tai, kodėl Vakarai stengiasi jį sunaikinti: „Jie žino, kad mūsų valstybė nepriklausoma ir laisva, kad ji yra nekolonijiniuose gniaužtuose, kad mano vizija, mano kelias buvo ir lieka aiškus mano tautai ir, kad aš kovosiu iki paskutinio atodūsio už mūsų laisvę, te padeda mums Visagalis išlikti ištikimais ir laisvais“. Negali juk liberalai demokratai apkaltinti Libijos lyderio tuo, kad jis šalį padarė labiausiai išsilavinusia Afrikos žemyne, su geriausia ir  nemokama medicina, nemokamu gyvenamuoju būstu, su aukštu socialinės apsaugos lygiu, su piliečių piniginėmis pajamomis, kurios viršija vidutinio europiečio pajamas? Kalbėdamas apie savo vidaus oponentus, M.Kadafis aiškina: „Bendraudami su amerikiečiais ir kitais mūsų svečiais, jie kalbėjo, kad jie nori „laisvės“ ir „demokratijos“, visiškai nesuprasdami, kad tai - ne džiunglių įstatymas, kur viskas atitenka pačiam didžiausiam ir stipriausiam... Jie nesuprato, kad JAV nėra nemokamos medicinos, nei nemokamų ligoninių, nei nemokamo mokslo, nei nemokamo gyvenamojo būsto“. Ir toliau M.Kadafis kalba: „Aš padėjau savo Afrikos broliams ir seserims, dariau dėl Afrikos Sąjungos valstybių viską, ką tik galėjau, kad žmonės suprastų tikros demokratijos idėją, kur, kaip mūsų valstybėje, valdo tautos komitetai“. Prie Libijos demokratijos pridėsime ir tokį institutą, kaip genčių vadų Taryba (konfederacija), kurioje svarstomi ir priimami svarbiausi valstybės klausimai. Būtent, iš tautos svarstymo išplaukė sprendimas dėl pačio didžiausio projekto Afrikoje įgyvendinimo – Libijos Džamahirijos aprūpinimo vandeniu iš požeminių ežerų. Ir, nepaisant to, kad Libijos teritorija yra dykumose ir karšto Afrikos klimato zonoje, šalyje nėra vandens trukumo. O modernūs keliai, uostai, terminalai, aerouostai? Tačiau JAV nusprendė, kad visa tai yra nedemokratiška. Demokratija amerikietiškai – tai visuotinis tautų paklusimas stambiojo kapitalo valdžiai, tai fariziejiškas žmonių ir procesų valdymo modelis, kai superturtingas užkulisis už tautos nugaros priima visus svarbius vidaus ir užsienio politikos sprendimus, o prezidentai ir parlamentai tik imituoja veiklą. Dvi paeiliui „valdančios“ JAV politinės partijos – tai vieno ir to pačio finansų magnatų susivienijimo kūrinys. Ir ką B.Obama rinkėjams bežadėtų (pavyzdžiui, nutraukti karinius veiksmus užsienyje), veikti priešingai negu užkulisiniai sprendimai nurodo, JAV prezidentas negali. O jis, užkulisis orientuotas tik į pelną ir valdžią. Šūkis – „Kas gerai „General Motors“, tas gerai Amerikai“ seniai užleido vietą šūkiui – „Kas gerai „Goldman Sachs“, tuo privalo tikėti Amerika ir visas likęs pasaulis“.

       Kuo gi M.Kadafis supykdė amerikiečių ir europiečių oligarchiją – visus tuos rotšildus, rokfelerius, baruchus ir panašius? Pirmiausia, savo Libijos nepriklausomybe. Vienapoliariniame pinigų viešpatavimo pasaulyje to neturi būti, kitaip tai jau nevienapoliariškumas. Antra – socialinės valstybės idėjų realizavimas ir vystymas. Netgi Libijos valstybės pavadinime yra socializmas – Libijos socialistinė Džamahirija. O tai pavojinga pasaulio oligarchijai dvigubai: siautėjantys Šiaurės Afrika ir Artimieji Rytai, visas islamo pasaulis dabar ieško ateities vystymosi modelio, ir Libija, kaip klestinti islamo valstybė gali tapti patraukliu modeliu, o reiškia – visos išlaidos ir pastangos diskredituojant ir sunaikinant socializmą neduos rezultato. Trečia, paskutiniais metais Libijos lyderis aktyviai veikia Afrikos Sąjungoje ir tarp OPEC valstybių, įtikinėdamas „juodąjį auksą“ parduoti už auksinį dinarą, t.y. auksą keisti į auksą. Visa tai ir išprovokavo Libijos „demokratizavimą“. Arabų demokratijos gerovės standartai šalia – tas pats demokratizuotas Irakas. Sunaikinęs Libiją pasaulio užkulisis rimtai užsiims Sirija, Iranu, Irako, Pakistano sugriovimu, Kurdistano sukūrimu, Jemeno, Užkaukazės valstybių, Centrinės Azijos „demokratizavimu“. Ir tai ne viskas...

 

Leonid‘as Ivašov‘as, 2011-04-27

http://www.fondsk.ru

 

 

 

 

 

Susiję:

Libija: daiktus vadinkime savo vardais      

Versija apie įvykius Libijoje                       

Dar viena Libijos karinio užpuolimo versija                  

Planinis tarptautinės teisės demontavimas – globalios valdžios nauja strategija

Irakas, Libija ir „Chosudovskio sąrašas“                             

„Trys storuliai“ ir amerikietiška svajonė                

Komentarai

situ nesamoniu kitaip

situ nesamoniu kitaip pavadint kaip, kad "naivus pezalai" - negaliu...

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas