Vis labiau svarstoma mintis, kad Venesuela bus kitu JAV globalaus kryžiaus žygio objektu, siekiant įtvirtinti naftos ir dujų išteklių kontrolę. Atrodo neįtikėtina, kad po daugelio kruvinų Pentagono ir JAV žvalgybos tarnybų operacijų naftą išgaunančiose Azijos ir Afrikos valstybėse, Venesuelos strateginės angliavandenilių atsargos vis dar nėra Imperijos kontroliuojamos. Pagal apytiklius skaičiavimus esant intensyviam naudojimui jų užtektų 100-150 metų.

       Ir Vašingtonas turi „geležinę“ priežastį Venesuelos naftos užgrobimui: valstybę valdo „antiamerikietiškas diktatorius“, brolių Kastrų, iraniečio Ahmadinejado, libiečio Kadafio, siriečio Asado ir dar kai kurių politikų, kurie įtraukti į „valymo“ sąrašą, draugas. Čavesas neracionaliai naudoja dolerius gautus už naftą, apmoka savo revoliucijos eksportą žemyne, skatina integracinių junginių kūrimąsi be JAV dalyvavimo. Jo planuose – Venesuelos pavertimas į „iki dantų apginkluotą regiono valstybę“. Tačiau, jeigu iš diktatoriaus būtų atimtos jo didžiules finansinės galimybės, tai visi jo projektai greitai žlugtų.

       Šūviai nuolatiniame JAV naftos kare prieš Venesuelą skamba nuo 2002 m. gruodžio, kai naftos kompanijos PDVSA valdytojai organizavo streiką, kuriame dalyvavo 20 tūkst. tarnautojų ir darbininkų. Sabotavimas naftos perdirbimo kompleksuose, daugelio kilometrų eilės prie benzino kolonėlių, buitinių dujų krizė – visa tai pagal sąmokslininkų sumanymą iki pagrindų turėjo sukrėsti Čaveso režimą. Tačiau režimo šalininkai buvo tvirti. 2003 m. vasario mėn. streikas pralaimėjo ir PDVSA perėjo į visišką valstybės kontrolę. „Penkta kolona“, kompanijoje dirbusi JAV interesams, buvo atskleista, daugelis vadų pabėgo į užsienį. Apie 15 tūkst. naftininkų buvo atleisti, kompanijos nuostoliai viršijo 10 mlrd. dolerių.

       Iš Bolivaro vadovybės ir tos dalies personalo, kuri nepasidavė sąmokslininkų šantažui ir grasinimams, PDVSA atgaivinimas pareikalavo neįtikėtinų pastangų. Čaveso veikla, siekiant sustiprinti OPEC pozicijas, naftos išgavimo apimčių reglamentavimas, teisingų kainų nustatymas ir t.t. prisidėjo prie šio kartelio autoriteto augimo ir įtakos. OPEC sustiprėjo, tarptautinėje arenoje įgijo rimtą įtaką. Nemažai naudos iš to turėjo Rusija, kurios ekonomika laikosi ant aukštų angliavandenilių kainų. Energetinės krizės laikotarpiu Karakasas suteikė paramą soscialistinei Kubai, kuriai daugelis prognozavo greitą žlugimą.

       Analitikų, bendradarbiaujančių su JAV ir Vakarų Europos naftos kompanijomis, niuros prognozės, kad Čaveso energetikos politika su jos „socialine orientacija“, „lengvatinių tiekimų“ kursu Lotynų Amerikos vartotojams, įskaitant Petrocaribe sukūrimą, yra pasmerktos, neišsipildė. Būtent naftos faktorius užtikrina Čaveso valdymo stabilumą ir jo autoritetą tarptautinėje arenoje. Venesuelos lyderis sėkmingai įrodinėja, kad valstybės naftos kontrolė – svarbus elementas valstybėje, užtikrinantis socialinį – politinį stabilumą. Klaidinga būtų manyti, kad JAV įvedė sankcijas prieš naftos kompaniją PDVSA tik dėl to, kad ji į Iraną išsiuntė 20 tūkst. tonų benzino tanklaivį. JAV valstybės sekretorius Džeimsas Steinbergas (James Steinberg)pabrėžė, kad sankcijos buvo nustatytos ir kitų valstybių kompanijoms. Atseit, tai yra signalas toms naftos ir laivybos kompanijoms, kurios su Iranu prekiauja angliavandeniliais. „Mes siunčiame žinią visiems, kas ir toliau nusiteikę neatsakingai palaikyti Irano energetikos sektorių, kad jie susidurs su labai rimtomis pasekmėmis“.

       Venesueloje įsitikinę, kad pagrindiniu Valstybės departamento represijų tikslu yra ne antraeilės JAE, Singapūro, Monako ir kitų valstybių kompanijos, o būtent PDVSA. Kol kas tos sankcijos yra „įspėjamojo šūvio“ pobūdžio: iš Venesuelos kompanijos atimta teisė sudaryti valstybines sutartis su JAV, gauti finansavimą eksporto – importo operacijoms, o taip pat šiuolaikinėms naftos išgavimo ir perdirbimo technologijoms. Tai nelabai rimta: PDVSA visiškai apsiėjo be sutarčių su JAV administracija, seniai nesikreipia dėl Imperijos finansinės paramos naftos pramonėje, o dėl pažangių technologijų diegimo turi savo patikimą bazę.

        Į Valstybės departamento išpuolį Hugo Čavesas (Hugo Chavez) sureagavo Twitter‘yje: „Sankcijos prieš Bolivaro tėvynę primestos imperialistinės gringo vyriausybės? Nagi, sveikas atvykęs pone Obama! Nepamirškite, kad mes Bolivaro vaikai!” – jis parašė savo žinutėje, pabrėžęs, kad Venesuelos valstybinei kompanijai “nebus uždrausta parduoti naftą Jungtinėms Valstijoms“. Spaudos konferencijoje, kuri buvo organizuota tą pačią dieną, kai pasirodė pranešimas apie sankcijas ( gegužės 24 d.), užsienio reikalų ministras Nikolas Maduras (Nicolás Maduro)pasakė, kad ministrų kabinetas svarsto apie padėtį, nustato, kokia apimtimi Vašingtono sankcijos paveikia korporacijos PDVSA funkcionavimo stabilumą ir 1,2 mln. barelių Venesuelos naftos tiekimą per dieną į Šiaurės Amerikos rinką.

       Ministras pastebėjo, kad Venesuelos atsakymas į imperialistinę agresiją „bus adekvatus“. „Bet kuriuo atveju, kaip niekada anksčiau, mes stiprinsime santykius su Iranu, kurie yra išimtinai taikaus pobūdžio“, - pareiškė Nikolas Maduras. Apie Irano atominio ginklo sukūrimo mitą Venesuelos vadovybė pasisakė ne kartą. Vašingtonas prieš Tehereną naudoja melą taip pat, kaip jis naudojo prieš Bagdadą, kai buvo ruošiamasi įsiveržimui į Iraką. Jokio masinio naikinimo ginklo Irake nerado, tačiau propagandos ekstazė pasiekė tokį įkaitimą, kad „pasaulinio kaimo“ gyventojai buvo apimti siaubo, laukdami Sadamo Huseino „keršto akcijos“.

       Stereotipai, nukreipti prieš Čavesą, gausiai buvo kūriami ir esant Bušui jaunesniajam. Buvo teigiama, kad Čavesas palaiko arabų teroristus, kurie naudojasi slaptais Venesuelos poligonais, skirtais kariniam - diversiniam pasirengimui. Dažniausiai buvo minima Margaritos sala, laisvos prekybos zona, kurioje apsigyvenusi maža emigrantų iš Artimųjų Rytų valstybių kolonija. Šių eilučių autorius ne kartą buvo saloje, bendravo su draugiškais arabų prekeiviais, ir, žinoma, net negalėjo įtarti, kad akylūs amerikiečių žvalgybininkai juos visus įtrauks į „Hezbollah“ karines grupeles. Vienaip ar kitaip, ši propaganda pradėjo savarankišką gyvenimą. Kiekvienas naujas JAV Pietų  grupės kariuomenės vadas dabar skelbia apie teroristų treniruočių stovyklą Venesuelos Margaritos saloje. JAV slaptos tarnybos taip pat eksploatuoja temą apie tai, kad iraniečiai naudoja Venesuelos urano kasyklas Bolivaro valstijoje. Kažkur ten turi būti ir Irano „slaptos laboratorijos“, skirtos branduolinio ginklo bandomųjų pavyzdžių bandymui.

       Paskutiniai šios serijos skelbimai pasirodė vokiečių laikraštyje Die Welt: iraniečiai Paraguana pusiasalyje kuria bazę raketų paleidimui į JAV objektus (anksčiau tokios bazės sukūrimo planai buvo priskiriami Rusijai). Čavesas sureagavo greitai: Ministrų tarybos posėdyje jis prieš kameras parodė fotografijas vėjo generatorių, esančių šiame smėlingame pusiasalyje. „Tai ir yra Irano raketos“, - pasakė Čavesas.- Kiekvienas paleidimo įrenginys turi tris raketas. Viena nukreipta į Vašingtoną, antra – Niujorką, o trečia – į Majamį. Panašu, kad jankių žvalgybinis palydovas išėjo iš rikiuotės“. O viceprezidentas Eliasas Hagua paaiškino: klastotė buvo sufabrikuota, „kad surasti priežastį Venesuelos užpuolimui“.

       Dabar daugelis prieina prie tokios išvados. Artėja 2002 metų prezidento rinkimai. Pagal apklausas Čavesas neturi konkurentų. Jeigu rinkimai vyktų šiandien, jis neabejotinai taptų nugalėtoju. Todėl JAV ir stengiasi valstybėje sukurti vidaus konfliktų židinius, panaudojant Tuniso, Egipto, Libijos patirtį. Darbotvarkėje Venesuelos destabilizacija! Opozijos suvienijimui naudojami interneto socialiniai tinklai, proamerikietiškos nevyriausybinės organizacijos, jaunimo organizacijų radikalai, Kolumbijos partizanai iš atseit paleistų „savigynos būrių“ AUC. Koordinatorius ypatingą dėmesį skiria dezertyrų iš Bolivaro gretų verbavimui. Ambicingų politikų, kurie nutraukė ryšius su Čavesu, valstybėje yra vis daugiau. Nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis. „Globovisión“ – pagrindinėje televizijoje, vykdančioje ardomąją veiklą, eteris jiems suteikiamas pirmumo eile.

       Opozicinei žiniasklaidai smegenų plovimas tapo svarbiausiu „informaciniu šviečiamuoju uždaviniu“. Venesueliečiams teigiama, kad jų valstybėje yra pats didžiausias nusikalstamumas. Kad narkotikų baronai veikia visiškai laisvai, kadangi nususiduria su policijos pasipriešinimu. Kad Čavesas skatina korupciją valdžios institucijose, siekdamas įgyti valdininkų palankumą. Kad nafta švaistoma dėl neįgalių sąjungininkų iš ALBA (Bolivaro aljansas dėl Lotynų Amerikos tautų), pirmiausia dėl Kubos. Kad Venesuelos infrakstruktūra pasiekė krizinę padėtį, dėl to yra pastovūs elektros išjungimai, kelių dangos gedimai, geriamojo vandens trūkumai ir kartas nuo karto atsirandantys maisto produktų trūkumai.

       Žiniasklaida intensyviai svarsto temas apie politinio, prekybinio – ekonominio ir karinio Venesuelos bendradarbiavimo su Rusija ir Kinija neperspektyvumą. Venesuelos gynybinį pajėgumą silpnina JAV sankcijos prieš karinę pramoninę korporaciją Cavim. Rusijos žiniasklaidoje buvo pasirodžiusi informacija: „Dėl nežinomų priežasčių sankcijos prieš Cavim Valstybės departamento nebuvo pagrįstos“. O kas čia nesuprantama ir kam apskritai ką nors pagrįsti? JAV labai nemėgsta, kai juos išstumia iš tradicinių ginklų rinkų -  štai ir viskas.

       Manoma, kad sprogimo Venesueloje detonatoriumi bus vieno iš opozicijos lyderių nužudymas. Gali būti, kad dėl didesnio politinio efekto mirčiai pasmerks keletą žmonių. Toliau, pagal žinomą scenarijų „Balboa planą“, kuris numato padėties Venesueloje „normalizavimą“, ir kurio niekas Pentagone ir NATO būstinėje nepakeitė...

Nil‘as Nikandrov‘as, 2011-06-02

http://www.fondsk.ru

Susiję:

Nusikalstamumas – vienas iš naujos pasaulio tvarkos požymių

Valstybės vadovų nužudymai ir tarptautinė teisė. Libijos precedentas

JAV: per 121 metus daugiau kaip 130 įsiveržimųį50 valstybių

Planinis tarptautinės teisės demontavimas – globalios valdžios nauja strategija