Lenkijos ir JAV geopolitinis balansas

http://commons.wikimedia.org/       Barako Obamos vizito į Varšuvą lenkai laukė seniai. Vašingtono dėmesio nukreipimas į Artimųjų Rytų regione vykstančius procesus, ir, kaip pasekmė, tam tikras Rytų Europos segmento nepaisymas lenkų elitui sukėlė baimę, kad priešpriešoje su „rusų meška“ liks vieni.

       JAV prezidento atvykimas patiems lenkams yra reikšmingas įvykis, liudijantis apie tai, kad Baltieji rūmai, kaip ir anksčiau, į Lenkiją žiūri, kaip į pagrindinę sąjungininkę Centrinėje ir Rytų Europoje. Varšuva – „lokomotyvas“ ir pagrindinis dalyvis visų amerikietiškų pertvarkymų postkomunistinėje Europoje, ir paskutiniu metu amerikiečių elito sumažėjęs susidomėjimas Lenkija lenkų visuomenei kelia nemalonų nerimą. Amerikos neokonservatoriai B.Obamą vadina „neproeuropietišku transatlantininku“ (1). Toks apibūdinimas labai neįprastas amerikiečių prezidentams, kurie nuo Pirmojo Pasaulinio karo stengėsi išplėsti Jungtinių Valstijų įtaką Europos žemyne, remdamiesi Lenkija.

       Dėl nusišalinimo nuo „Rytų Europos reikalų“ ir, tame tarpe nuo Lenkijos, nereikia kaltinti Vašingtono. Per metus, praėjusius po TSRS demontavimo ir formalaus šaltojo karo pabaigimo, naujai iškeptos Vakarų civilizacijos narės, išėjusios iš posovietinės Europos, amerikiečiams parodė tokį lojalumą, kad Baltiesiems rūmams nebereikia jaudintis dėl savo partnerių elgesio. Jos taip tvirtai įlituotos į Amerikos pasaulio santvarkos modelį, kad net atšalus Vašingtono dėmesiui, vis tiek priverstos visur sekti paskui amerikiečius. Be to, B.Obamos vizito metu pasiekti susitarimai turi nuraminti Lenkijos vadovybę: 2018 metais Lenkijoje atsiras priešraketinės gynybos sistemos elementai, o dar anksčiau, 2013 metais, - JAV karinės oro pajėgų grupės, kurios bus paskirstytos trijose aviacijos bazėse (Kšesine, Laske ir Povidze). Kol kas laikinai, nors Varšuva jau šiandien reikalauja, kad geriau, jog būtų pastoviai.

       Lenkijos pretenzijos į regiono lyderio vaidmenį visiškai atitinka JAV interesus Europoje. Būtent Lenkija turi tapti tam tikros rūšies magnetu ir jėgos poliumi aplink save subūriančiu valstybes, kurių politika yra antirusiška. Nuo 2011 m. antros pusės Lenkija užims Europos Sąjungos pirmininko postą. Amerikiečių politinės klasės atstovai mano, kad tai bus ypatingas laikotarpis visos Centrinės ir Rytų Europos istorijoje, kadangi „nei vienas regionas neturi tokio gero instrumento demokratinių vertybių, laisvos rinkos idėjų ir teisės viršenybės tose valstybėse, kurios nėra ES narėmis, tačiau nori ten patekti, įdiegimui“ (2). Kaip žinoma, labiausiai „nori“ Moldavija ir Ukraina. Tiksliau šių posovietinių respublikų valdančioje viršūnė. Kiek kitokia situacija Baltarusijoje: ten į ES nori daugiausia opozicijos rato šalininkai.

       Varšuvoje Obama padainavo seną dainą apie tai, kad Rytų Europa turi tapti taikos ir stabilumo regionu, tačiau tai neįmanoma iki tol, kol Baltarusijai vadovauja „paskutinis Europos diktatorius“ – Aleksandras Lukašenka. Baltarusijos opozicija jau gavo savo naudojimui Lenkijos valdžios apmokėtą būstinę vos ne Varšuvos centre.

       Taip pat stebimas Lenkijos diplomatijos pastangų suaktyvinimas Padnestrės – Moldavijos kryptimi. Moldavija – „pakankamai maža šalis, kurioje su nedidelėmis finansinėmis ir politinėmis išlaidomis, ir ribotu žmogiškojo kapitalo naudojimu galima gauti žymius demokratijos dividendus“ (3).

       Vienas iš „tarpusavio santykių mechanizmų“, taikomų posovietinėms respublikoms yra Rytų partnerystės programa. Kaip žinoma, projektą 2008 metais ES Užsienio reikalų ir Bendrųjų reikalų tarybos posėdyje pristatė Lenkijos Užsienio reikalų ministerija, dalyvaujant Švedijai, jis buvo skirtas šešioms posovietinėms valstybėms – Ukrainai, Baltarusijai, Moldavijai, Armėnijai, Azerbaidžianui ir Gruzijai. Varšuva suinteresuota tų valstybių integravimu į euroatlantines struktūras. Tačiau, kadangi apie jų narystę ES kol kas negali būti kalbos, Rytų partnerystės rėmuose siūloma su nurodytomis valstybėmis sustiprinti strateginį bendradarbiavimą ir pradėti įgyvendinti eilę ekonominių projektų, kurie paveiktų valstybių – dalyvių, kurių interesai šiuo metu perdaug artimai susiję su Rusija, ekonominę padėtį. Savo pusmečio pirmininkavimą ES lenkai nori išnaudoti kaip tik Rytų partnerystės programos atgaivinimui, tai apima lenkų diplomatijos jėgų suaktyvinimą tose valstybėse, į kurias ši programa nukreipta.

       Lenkija Vašingtonui yra ne tik amerikiečių placdarmas Rytų Europoje, tačiau ir aktyvus JAV pagalbininkas kituose planetos kampeliuose. Būtent Lenkija, nuosekliausiai einanti „demokratizacijos“ ir „progreso“ keliu, amerikiečių analitikų nuomone, turi būti pavyzdžiu Šiaurės Afrikos „revoliucionieriams“. 2011 m. balandžio mėn. būvęs Lenkijos prezidentas Lechas Valensa apsilankė Tunise, siekdamas užmegzti ryšius su nauja vyriausybe ir pasidalinti su ja Lenkijos „teigiamų pokyčių“ patirtimi. 2011 metų „arabų pavasaį“ jau lygina su 1989 metais, kuriuos praminė „Stebuklų metais“ visai Centrinei ir Rytų Europai, turimas galvoje greitas valdančių režimų nuvertimas ir viso regiono perėjimas iš sovietinės zonos įtakos į JAV valdžios įtaką. 

       Įvertinus paskutinius susitarimus tarp Barako Obamos ir Bronislavo Komorovskio, apibendriname Lenkijos – Rusijos politikos pagrindinius aspektus:

  1. 2013 m. amerikiečių karinės pajėgos Lenkijoje bus sustiprintos keliomis JAV karinių oro pajėgų eskadrilėmis, ir tai yra tiesioginė grėsmė Rusijai;
  2. 2018 m. Lenkijoje atsiras nauji amerikiečių priešraketinės gynybos sistemos elementai;
  3. bus didinamas spaudimas Minskui ir lygiagrečiai vystoma Lenkijos – Moldavijos ir JAV – Moldavijos draugystė „prieš Rusiją“ (Baraką Obamą jau pakvietė į Kišiniovą);
  4. Lenkija pasirengusi aktyviai dalyvauti pereinamuosiuose procesuose, amerikiečių inspiruotuose arabų valstybėse, ir Centrinėje - Rytų Europoje būti pagrindiniu Vašingtono politikos Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje lobistu, netiesiogiai dirbdama Rusijos įtakos tuose regionuose sunaikinimui;
  5. JAV kelia uždavinį Europos erdvę padaryti „labiau vienarūše“. Jeigu Rytų Europoje mažiau ar daugiau reikalai yra sklandūs ir amerikiečių viršenybės niekas nedrįsta ginčyti (maža Baltarusija nevertinama), tai Pietų Europoje amerikiečių įtaka vertinama labai neigiamai, ypač Serbijoje, geopolitiniame Balkanų centre, ir jai giminingoje Juodkalnijoje.

       Lenkijos vaidmens stiprinimas ir jos tradicinės proamerikietiškos politikos aktyvinimas visame Europos žemyne pietų ir pietryčių Europos valstybes pavers tam tikros rūšies „politiniu rezervatu“ – sąlyginai dideli valstybiniai dariniai, kurių „pertvarkymui“ Vašingtonas galės sutelkti dėmesį, pagrindinę savo „darbo“ dalį Rytų Europoje perduodamas Lenkijai.  

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

(1) Jan Techau “Doing Geopolitics in Eastern Europe” Carnegie Endowment.
(2) “Insider view: congressman Daniel Lipinski on the future of U.S.-Polish relations” Central Europe Digest June,1 2011.
(3) Peter B. Doran “Obama in Poland. Substance and Symbolism” Central Europe Digest June,1 2011.
(4) Тen pat.

 

Vladislav‘as Gulevič‘ius, 2011-06-07

 http://www.fondsk.ru

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas