Ką galėtų ir gal turėtų norėti žinoti tauta?!

http://commons.wikimedia.org, autorius OpenClipart       Šiandien girdime gausybę pasiūlymų, kaip šviesti Tautą, kaip, kokiais būdais ir principais vadovaujantis vienyti Ją, siekiant visų Jos narių gerovės, Tautos ir Jos valstybės išsaugojimo. Neiškentęs šių siūlymų” lietaus” ir aš nusprendžiau pateikti savo pasiūlymus. Manau, kad jie gali būti naudingi tautiečiams, ypač norintiems dalyvauti visuomeniniuose – politiniuose judėjimuose.

I. ApieTautą ir tautiečius.

       I.1. Tauta - tai aukščiausias suverenas, kuriantis savo valstybę ir niekas kitas negali varžyti, riboti ar kitaip savintis Tautos suverenių galių. To negali daryti jokia politinė ar karinė sąjunga (ar tai būtų EU, NATO, NVS ir t.t.). Tauta, bet kada turi teisę jungtis į tokias sąjungas arba išeiti iš jų.

       I.2. Lietuvių Tauta yra vienalytė (monolitinė) tauta, todėl kilti jokioms kitų tautų pretenzijoms dėl tautiškumo pricipų naudojimo, tvarkant Lietuvos valstybės politinius – visuomeninius reikalus, nebuvo, nėra ir nebus jokio teisinio pagrindo.

       I.3. Tautietis – kiekvienas žmogus pagal kilmę priklausantis lietuvių tautai, kitos pagal kilmę tautybės Lietuvos pilietis, viešuose visuomeniniuose – politiniuose santykiuose save sutapatinantis su lietuvių Tauta ir tampantis lietuvių tautybės žmogumi..

       I.4. Tautinės mažumos –organizuotos, ne lietuvių tautybės žmonių grupės, laikančios save ne lietuvių tautybės žmonėmis ir norinčios išsaugoti savo tautinį identitetą (kalbą, papročius, tautinius drabužius ir panašiai) ne viešuose visuomeniniuose – politiniuose santykiuose, išskyrus, nustatyta tvarka numatytus viešuosius visuomeninius - politinius santykius. Valstybė, privalomai padeda ir rūpinasi tautinėmis mažumomis tiek, kiek tai numato tarptautinė Lietuvos valstybės sutartis su šios tautinės mažumos kilmės valstybe, abipusio pariteto pagrindais.

       I.5. Lietuvos valstybė, atskiros piliečių visuomenės, jos grupės ir piliečiai gali geravališkai padėti tautinėms mažumoms, nepažeisdami viešųjų visuomeninių – politinių santykių nuostatų.

II. Labai glaustai apie pagrindinius bendražmogiškuosius principus.

       Vienas pagrindinių žmogaus skiriamųjų nuo kitų gyvybės rūšių bruožų yra jam būdinga savybė mąstyti. Ši savybė leidžia žmogui plačiau suvokti jį supančią aplinką, analizuoti ją, suvokti savo vietą, padėtį, rolę, veiklos tikslą Žemėje ir visame Kosmose. Ankščiau ar vėliau žmogus prieina išvados, kad vis dėlto ne jis yra tikrasis Žemės ir Jos gelmių turtų, floros ir faunos savininkas, juolab Kosmoso šeimininkas. Jis suvokia, kad egzistuoja Aukštesnės jėgos, kurias žmogaus sąmonei suvokti, aprėpti, atpažinti ir detalizuoti yra labai sunku. Didžioji dauguma religijų pagaliau priėjo prie išvados, kad Kosmosas turi pagrindinį centrą su Aukščiausiuoju Kūrėju, Daugelio vadinamu Dievu –Tėvu, Visuotiniu Tėvu arba tiesiog Tėvu ir panašiai. Aukščiausiasis Kūrėjas turi savo hierarchiją, kuriai padedant kuria, valdo, reguliuoja Kosmosą, jame esančią energiją, materiją, laiką, erdvę ir visas gyvybės pasireiškimo rūšis bei formas. Taigi, mąstantis ir kuriantis žmogus pripažįsta Aukščiausiąjį Kūrėją (vadinkime Jį Tėvu) ir giliai tiki Juo, nors detalizuoti nei Jo, nei Jo veiklos negali (tik tokio mąstančio žmogaus nemaišykime su jo antipodu - religiniu fanatiku). Taigi, dar kartą pabrėžiu, kad giliai mąstantis žmogus yra Tėvu ir Jo dvasine hierarchija tikintis žmogus. Didžiausią laiko dalį žmogus mąsto individualiai, todėl ir jo tikėjimas yra individualus, nors pagal atitinkamus kanonus, dogmas ir papročius žmogus dar praktikuoja atskiras tradicines, naujai besikuriančias arba atgimstančias senąsias religijas. Todėl labiai svarbu, kad Tauta toleruotų religijos pasirinkimo individualumo, religijos atskyrimo nuo valstybės (sekuliarumo) ir religijų pliuralizmo principus, o valstybė besąlygiškai įgyvendintų šias nuostatas. Toks požiūris leistų kiekvienam individui ir Tautai pasijusti Kūrėjo kūrinių šeimos – visos žmonijos, vėliau ir viso Kosmoso mąstančių gyvybės formų pasireiškimo šeimos nariu. O tai, leistų visoms tautoms, skaitlingoms ir ne, jaustis lygiateisėmis, vienodai atsakingomis prieš KŪRĖJĄ už kiekvieno INDIVIDO, ŠEIMOS, GIMINĖS,KOLEKTYVO, TAUTOS, RASĖS, visos ŽMONIJOS, pačios ŽEMĖS, JOS FLOROS BEI FAUNOS ateitį.

III. Apie individo sau keliamus reikalavimus.

       III.1. Kievienas individas privalo rūpintis ir jausti atsakomybę už savo paties, savo šeimos narių, giminės, šeimos, kolektyvo, tautos dorovinį ir etinį ugdymą.

       III.2. Kiekvienas individas nuolat rūpinasi savo, savo šeimos, giminės, kolektyvo, tautos savišvieta, jos tobulinimu, jaučiasi atsakingu už tai.

       III.3. Kiekvienas individas savo kasdienėje veikloje seka ir diegia naujausius mokslo pasiekimus, pažangiausias technologijas, jaučiasi atsakingas už tai. Pagal galimybes , apibendrina savo praktinės – kūrybinės veiklos patirtį ir skleidžia ją.

       III.4. Kiekvienas individas turi domėtis kultūra ir menu, jaustis atsakingu už jų propagavimą savo šeimoje, giminėje, kolektyve, tautoje.

       III.5. Kiekvienas individas ugdo savyje, savo šeimoje, kolektyve, tautoje atsakomybę už supančią aplinką. Vienas iš pagrindinių jo gyvenimo tikslų turėtų būti siekis palikti aplinką tinkamą normaliai gyventi ateities kartoms, nuolat gražinant, saugant ir puoselėjant ją.

       III.6. Kiekvienas individas privalo rūpintis savo, savo šeimos narių, giminės, kolektyvo ir tautos sveikata, diegti sveiką gyvenimo būdą. Jo šventa pareiga ugdyti savo, savo šeimos, giminės, kolektyvo ir tautos narių žinojimą ir sugebėjimą saugoti sveikatą.

       III.7. Kiekvienas individas turi mokėti gerai atlikti savo darbą, ugdyti savyje, savo šeimoje, giminėje, kolektyve ir tautoje profesinį meistriškumą, darbo kokybę, racionalumą ir našumą. Jis turi suvokti ir pats rūpintis teisės į darbą įgyvendinimu, darbo vietų kūrimu ir socialinio teisingumo įgyvendinimu.

IV. Apie individų, šeimų, giminių ir kolektyvų keliamų reikalavimų visų lygių valdžios institucijoms pagrįstumą, teisėtumą ir konkretumą.

       IV.1. Reikalavimų pagrįstumas ir teisėtumas. Individas, jo šeimos nariai, giminės ir kolektyvai gali kelti įvairius reikalavimus valdžios institucijoms tačiau jie turi būti pagrįsti. Reikalavimų pagrįstumas išplaukia iš individo, jo, šeimos, giminės ar kolektyvo (kolektyvo narių skaičius neribojamas) sau taikomos dorovės (moralės) ir etikos principų. Tik dorovingi ir etiški reikalavimai tampa pagrįstais. Tai reiškia, kad patys reikalavimų pateikėjai turi būti įsitikinę šių reikalavimų moralumu ir juos taikyti sau. Tarkime, jeigu verslininkas mano, kad PVM nemokėjimas valstybei yra moralus dalykas jis niekuomet nereikalaus, kad atitinkama institucija tiksliai ir nepriekaištingai vykdytų PVM mokėjimo kontrolę. Arba jeigu potencialus reikalavimų teikėjas pats yra kyšininkas ar šį reiškinį laiko moraliu, tai jis niekuomet nereikalaus grežtai kovoti su šiuo reiškiniu. Tas pat tinka ir alkoholizmui ir narkomanijai, vagystėms ir protekcionizmui, privilegijoms ir t.t., ir panašiai.

       Reikalavimai būna teisėtais, jeigu šio reikalavimo vykdymas yra sureguliuotas atitinkamais teisės aktais. Gali būti, kad pagrįstas reikalavimas gali būti nesureguliuotas atitinkamu teisės aktu, tuomet būtina pagrįstą reikalavimą “įvilkti į atitinkamą teisės akto rūbą”, taigi reikalingas šio pagrįsto reikalavimo “pavertimas” teisėtu

       IV.2. Pagrįstų reikalavimų konkretumas.

       Būtina konkrečiai suredaguoti reikalavimą, kad jis turėtų tik norimą prasmę arba, jei reikia, norimas prasmes ir būtų adresuotas konkrečiai valdžios institucijai, kurią Konstitucija, įstatymai ar poįstatyminiai aktai įgalioja priimti konkretų sprendimą teikiamo reikalavimo klausimu (-ais).

       V. Patys svarbiausieji - pirmaeiliai reikalavimai Seimui, išplaukiantys iš individo sau keliamų reikalavimų.

       V.1. Suteikti prioritetą skirstant Valstybės biudžetą ministerijoms ir atlikti šių ministerijų veiklos esminę pertvarką, laikant jas svarbiausiomis:

  • Šeimos reikalų ministerija (įsteigiant naują ministeriją);
  • Švietimo ir mokslo ministerija;
  • Kultūros ministerija;
  • Aplinkos ministerija;
  • Sveikatos apsaugos ministerija;
  • Darbo ir socialinės apsaugos ministerija;

       V.2. Sujungti Ūkio ir Energetikos ministerijas į vieną ministeriją, įvedant viceministro energetikai pareigybę.

        V.3. Pakeisti rinkimų į Seimą ir savivaldybes įstatymus, panaikinant proporcinę (pagal partijų sąrašus) rinkimų sistemą. Įstatymu įteisinti tiesioginius seniūnaičių, seniūnų ir merų rinkimus.

        V.4. Netaikyti senaties taikymo termino už sunkius ekonominius ir politinius nusikaltimus.

        V.5. Pakeisti partijų ir asociacijų įstatymą suvienodinant jų teises patekti į renkamos valdžios institucijas. Nutraukti finansinę pagalbą partijoms.

       V.6. Įvesti Lietuvos įstatymų viršenybę prieš Tarptautinių organizacijų teisės aktus, įskaitant ir EU.

       V.7. Ginti lietuvių kalbą nuo anglų ir kitų kalbų invazijos.

       V.8. Nedelsiant grąžinti pensijų dydį į buvusią padėtį.

Pradžiai tiek.

 

Jonas Mažintas, 2011-06-18

 

Komentarai

Ministerijas atskirti nuo

Ministerijas atskirti nuo politiniu klanu. Jose turetu dirbti geriausi is geriausiu specialistu. Tas pats ir su istatymu leidyba,- depolitizuoti. Ikurti "istatymu leidybos" mokslini instituta, politikam paliekant tik priemimo-atmetimo funkcijas. Tai, tik bendrais bruozais, isvystyti sious projektus turetu daugiau patirties turincios galvos. Bet, pirmoje eileje butu; papildomo punkto "nei vienas kandidatas neatitinka reikalavimu" ivedimas balsavimo biuleteniuose, su atitinkamais tai iteinanciais istatyminiais priedais. Tai butu elementariausias teisybes atstatymas; badar rinkejui nera suteikta teise pasisakyti "pries", kas ir atsispindi rinkeju aktyvume. Pries praejusius savivaldybiu rinkimus, bandziau paskelbti tai peticiju tinklapyje, nepasirode. Vietoje to pasirode dvi menkavercio turinio peticijos sia tema.

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.