Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Gyvoji atmintis arba matyti paveikslai iš kovos už Lietuvos laisvę spektaklio. Antra dalis

       1990 m. balandžio 22 diena, 11 valanda. LAL generalino direktoriaus G.G. Liachovo kabinetas.

       Generalinis direktorius pasikvietė pas save įmonėje veikiančios Jedinstvo grupės lyderį E. M. Kiesliovą, Sąjūdžio grupės atstovus P. Reivytį ir J.G. Mažintą bei LAL generalinio direktoriaus pirmąjį pavaduotoją“ Burokevičiaus CK“ narį N.G. Chusnutdinovą.

       - Mano galva, Sąjūdžio ir Jedinstvos veikla įmonės teritorijoje neigiamai įtakoja skrydžių saugą. Kaip žinote, skrydžių sauga oro transporte yra pats svarbiausias veiksnys, įtakojantis sėkmingą oro transporto veiklą. Man, kaip įmonės vadovui, tai kelia nerimą. Jūs, Jevgenijau Michailovičiau, esate skraidymo būrio, kuriame dirba keturi šimtai lakūnų, vadas, o Jūs, Petrai Petrovičiau, jo pavaduotojas. Jūs, Jonai Antanovičiau, turėtumėte būti Leningrado Civilinės aviacijos akademijoje ir mokytis, tačiau to nedarote. Vienu žodžiu visi jūs turite rimtus darbus ir esate daugiau ar mažiau atsakingi už skrydžių saugą. O ką darote? Ir vieni ir kiti politikuojate, nors ir žinote, kad tokia veikla uždrausta Civilinės aviacijos ministro įsakymu. Todėl aš ir pakviečiau abi puses, norėdamas užbaigti šitą cirką ir nukreipti jus rimtam darbui. Po darbo ką norite tą ir darykite, tai Jūsų reikalas, juk dabar demokratija... O darbo metu prašau vykdyti mano nurodymus. Ką pasakysite Jūs, Jevgenijau Michailovičiau?

       - Aš kalbėsiu konkrečiai, Genadijau Georgijevičiau. Juk viskas buvo gerai, kol vasario mėnesį neįsikūrė Sąjūdžio grupė. Tikriausiai man niekas neprikiš, kad aš nesilaikau demokratijos. Atvirkščiai, aš ją ginu, vykdau daugumos valią. Tai jie – sąjūdininkai, nori primesti kolektyvui mažumos valią. Tegul jie baigia savo veiklą, nukabina savo sienlaikraštį ir baigia su savo agitacija. Jeigu jie taip nori, tai tegul dalyvauja Sąjūdžio veikloje, bet tik už įmonės teritorijos ribų, kad ir Kirtimų kultūros namuose. Juk mes jiems netrukdėme rengti ten steigiamąjį susirinkimą. Tie kultūros namai visai šalia, tegul ten sau ir mitinguoja. Aš viską pasakiau, neturiu ką pridurti.

       - O ką Jūs galvojate, Petrai Petrovičiau?

       - Genadijau Georgijevičiau, juk jie pirmi pradėjo, jie pirmi įkūrė Jedinstvos grupę, jų daug daugiau, mes turime vieną Sąjūdžio informacinį stendą, o jie tokius stendus turi beveik visose tarnybose. Juk Jūs turite būti teisingas, o ne skriausti mus. Aš prašau to ir manau, kad Jūs tai padarysite. Mes galime polemizuot kultūringai, juk visi esame lakūnai, o lėktuvo kabinoje tų problemų nesprendžiame...

       - O aš turiu informaciją, kad ir lėktuvo kabinoje ginčijatės“ iki pažaliavimo“. Ne vienas borto mechanikas skundėsi dėl pilotų tarpusavio ginčų, trukdančių normaliai dirbti. Dabar Jūsų eilė, Jonai Antanovičiau.

       - Genadijus Georgijevičius teisus. Taip, mes polemizuojame, ginčijamės“ iki pamėlynavimo“ žemėje ir ore. Tai tikrai mažina skrydžių saugą ir gali atvesti prie didelės nelaimės. Tai vieša paslaptis. Todėl aš siūlau nutraukti abiejų organizacijų veiklą civilinėje aviacijoje, kaip to reikalauja ministro įsakymas ir generalinio direktoriaus nurodymas. Mes šiandien nuimame savo stendą, kolegos iš Jedinstvos nukabina savo stendus. Jedinstvos ir Sąjūdžio veiklą perkeliame už Vilniaus aviacijos jungtinio būrio teritorijos ribų. Darbo reikalais mandagiai ir draugiškai bendraujame. Abi pusės sąžiningai vykdo susitarimą. Generalinio direktoriaus pavaduotojai kontroliuoja ir užtikrina, kad jokių stendų, jokio politikavimo įmonėje nebūtų...

       - Puiku. Aš, kaip civilinės aviacijos vadas Lietuvoje, to ir tenoriu. Mano pareiga užtikrinti TSRS Civilinės aviacijos ministro įsakymų vykdymą. Jeigu jau Jonas Antanovičius sako, kad aš teisus, tai manau, kad ir visi kiti privalo tai padaryti ir diskusija baigta. Tiesa, o kaip Jūs galvojate, Nazarjanai Gainutdinovičiau?

       - Žinoma, kad ministro įsakymus reikia vykdyti. Būtų nuostabu, jeigu Sąjūdis ir Jedinstvo nutrauktų savo veiklą Lietuvoje. Bet juk to nebus. Jonas Antanovičius gudrauja, jie savo veiklos nenutrauks nei Vilniuje nei Lietuvoje. Tai nesąžiningas elgesys iš Mažinto pusės...

       - Aš už Lietuvą neatsakau, kaip, kad Jūs, Nazarjanai Gainutdinovičiau. Aš esu tiesiogiai atsakingas Ministrui tik už LAL veiklą. Nurodau, kad nuo šios dienos Sąjūdžio ir Edinstvos veikla bei politikavimas Vilniaus jungtinio aviacijos būrio teritorijoje draudžiami. Šio nurodymo kontrolę vykdys mano pavaduotojai. Pasitarimas baigtas. Mažintą prašau pasilikti.

       - Jonai Antanovičiau, kai baigsite pokalbį, užeikite į mano kabintą, -pakildamas nuo stalo Jonui tarė Chusnutdinovas.

       Trys aviatoriai išeina iš kabineto, mandagiai uždarydami duris.

       - Jonai Antanovičiau, jau nuo 1985 m., kai Jus ministras, mano teikimu, paskyrė būrio vadu, Jūsų elgesys pradėjo man nepatikti. Maniau dar jaunas, susitupės, išsiunčiau į akademiją. Tegul pasimokys, įgaus proto. O Jūsų elgesys akademijoje, manote nežinau? Prieš diplominės praktikos aš Jums neužskaičiau, nes Jūs tik skraidėte ir politikavote. Manau, kad Suprunovas informavo, kad Jūs pašalintas iš akademijos?

       - Taip, informavo, juk jau seniai turėjau būti akademijoje. Nieko baisaus, aš labai patenkintas reaktyvinio lainerio vado krėslu, jis man labiausiai patinka, to aš visą gyvenimą norėjau.

       - Aš taip pat. Tikrai nelengva būti dideliu viršininku, oi kaip nelengva. Sakau Jums tiesiai, turite pasirinkti: arba Sąjūdis arba darbas. Dabartinė Jūsų veikla ir darbas nesuderinami. Gerai viską apmąstykite ir rytoj ateikite pas mane su atsakymu. Galite eiti, iki rytojaus.

       - Genadijau Georgijevičiau, aš dar Leningrade apsisprendžiau. Darbas ne tėvynė, jį galima pakeisti. O tėvynės ne. Visa mano šeima ir artimieji - sąjūdiečiai, jų aš negaliu atsisakyti. Aš Jus suprantu. Jūs, jei neklystu, buvote jauniausias aviacijos valdybos viršininkas, dabar esate ilgiausiai dirbęs tame poste žmogus Aeroflote, visų viešai pripažintas valdybos viršininkų patriarchas. Jūs turite būti dėkingas Maskvai ir ištikimai jai tarnauti, be to, esate rusas. Tai ir tarnaukite, aš tokios pareigos nejaučiu. Štai mano pareiškimas apie išėjimą į pensiją nuo gegužės 1 d...

       - Vyriška šneka, net lengviau ant širdies pasidarė. Beje, Baltarusijoje yra Liachovičių kaimas, pavadintas pagal ten gyvenusių mano prosenelių pavardę. Aš baltarusas. O kur tu eisi? Pas Prunskienę į Vyriausybę, ar į Susisiekimo ministeriją? Teks ir vėl dirbti vadovaujantį darbą, o ne skraidyti. Matai, ne viskas vyksta pagal mūsų norus.

       - Eisiu į ministeriją. O skraidyti grįšiu, kai tapsime nepriklausomi. Man keturiasdešimt treti, po poros metų galėsiu vėl skraidyti; manau per tą laiką sukursime Lietuvos oro transporto sistemą.

       - Na ir idealistas. Linkiu, kad išsipildytų tavo norai. Palyginti su tavimi aš jau senas. Tu buvai vienas iš kandidatų...juk aš neamžinas. Ką gi, pasirinkai pats. Tarp kitko, o kodėl tu manai, kad tavo vietiniai biurokratai bus geresni negu Maskvos? O, kad tu žinotumei, tai ką aš žinau apie tavo taip garbinamus Sąjūdžio vadus... Galiu pasakyti tik tiek, kad daugelis jų - tikri avantiūristai.

       - Į Maskvą nuvykti ir organizuoti protesto demonstraciją ar mitingą neįmanoma. Per brangu ir tuojau pa “susemtų“. O ateiti į Gedimino prospektą nieko nekainuoja ir, kaip jau pastebėjote, protestuoti galima laisvai. Parlamento ar Vyriausybės durys visuomet atviros. Mes visuomet galėsime priversti savo valdžią dirbti visos tautos ir liaudies labui. Juk mes ir kuriame laisvą, nepriklausomą, demokratišką Lietuvą, kurioje piliečių valia bus šventas dalykas. Jeigu mes atsilaikysime prieš galingąją Maskvą, tai su savo biurokratais bus labai lengva susitvarkyti.

       - Pavydžiu tavo idealizmo, norėčiau ir aš būti toks, bet patirtis neleidžia. Žiūrėkite, kad netaptumėte Sąjūdžio auka. Manau, kad išsiskiriame ne kaip nesutaikomi priešai, juk mums, nori nenori, dar ilgokai teks bendradarbiauti, kai Jūs dirbsite ministerijoje. Tad geriau draugiškai bendradarbiauti, aviacijos ir keleivių labui.

       - Jau „draugiškai, keleivių labui“ bendradarbiavome. Visiems premjerės Prunskienės delegacijos nariams Aerofloto lėktuve, skrendančiame į Kanadą, užteko bilietų. Tik vienam tos delegacijos nariui Mažintui, dirbančiam Aeroflote 22 metus jų pritrūko.

       - Jaunas žmogau, pratinkitės prie taktinių gudrybių. O kaip kitaip aš galėjau pasielgti? Aš gyniau savo interesus. Ir Jūs tą turėsite daryti, arba palikti ministeriją...

       - Ačiū už pamokas Genadijau Georgijevičiau. Siūlau išsiskirti kaip priešingų, tarpusavyje kovojančių stovyklų atstovams. Norėčiau, kad tie atstovai būtų garbingi žmonės, tuomet ir kova bus garbinga ir nugalėtojai kilnūs.

       - Aš seniai pažįstu Jus, kaip sąžiningą ir garbingą žmogų. Norėčiau, kad Jūs ir manyje tokį pat matytumėte. Taip, mes priešingose stovyklose. Ir aš pritariu garbingai kovai. Jei ją pralaimėsiu, pasielgsiu garbingai, patikėkite. Pokalbis baigtas. Sėkmės Jums.

       - Ačiū, viso gero.

       - Viso gero.

       Po penkių minučių. LAL pirmojo generalinio direktoriaus pavaduotojo kabinetas. Ten ką tik įėjo J.G. Mažintas. Nuo krėslo pakyla pirmasis pavaduotojas ir šypsodamasi pasitinka įėjusį lankytoją.

       - Sėskis Gintai. Ar galiu tave vadinti Gintu ir kalbėtis „ant tu“. Man tavo vestuvių pabrolys Povilas pasakojo, kaip tu oficialiai tapai Jonu, o draugams likai Gintu. Kavos ar arbatos?

       - Ačiū, nereikia nieko. Taip, galite vadinti Gintu ir “pereiti ant tu“. Supratau, kad tai bus draugiškas pokalbis.

       - Taip, draugiškas ir konkretus. Aš esu totorius ir norėčiau, kad Tatarstanas būtų laisvas. Tačiau tai yra neįgyvendinama svajonė, o aš esu realistas. Maskva man davė aukštas pareigas, didelį atlyginimą ir butą. Ji stipri, todėl aš jų pusėje, kam bereikalingos pastangos. Džiaukitės, kad Lietuvai siūlo ekonominį savarankiškumą TSRS sudėtyje. Tatarstanui tai tik svajonė. Pasitrauk iš to avantiūristų Sąjūdžio, ramiai sau skraidyk, būk neutralus. Žinau koks buvo sunkus tavo kelias į pilotus. Greitai viskas pasibaigs. Visi tą sąjūdį užmirš. Draugiškai tau patariu, baik išdykauti.

       - Negaliu, Nazarjanai Gainutdinovičiau. Savo sprendimų nekeičiu, pareiškimą apie išėjimą į pensiją šiandien atidaviau Liachovui.

       - Taip ir maniau, bet tai padėties nekeičia. Tu lietuvis, aš totorius, mes priešingose stovyklose. Siūlau. Jei laimės mano pusė, aš tau pasiūlysiu aukštas pareigas, galėsi jas turėdamas skraidyti. Jei laimės tavo pusė, tu man turėsi atsilyginti tuo pačiu. Gyvenimas sudėtingas ir sunkus. Žinoma, tai turi likti tik tarp mūsų. Prisimink istoriją. Kol lietuviai sutardavo su totoriais, abi pusės laimėdavo prieš Maskvą. Tai sutariam?

       - Nazarjanai Gainutdinovičiau, aš apie šį pokalbį niekam nepasakosiu. Nebent po keliolikos metų. Dėl to sutarėme. Dėl kitko ne, nes Jūs esate „Burokevičiaus CK“ narys, o tai blogiau negu jedinstveninkas, Jūs mano priešas. Galiu pažadėti, kad jei laimėsime mes, tai jūs galėsite dirbti pagal savo specialybę eiliniu skrydžių vadovu, jei per tą laiką niekas nepasikeis.

       - Ačiū už atvirumą, Jonai Antanovičiau. Manau, kad bent peilio į nugarą man tai neįsmeigsite.

       - Ne, neįsmeigsiu. Mūsų ginklas tiesa, ramybė, orumas ir taikus pilietinis nepaklusnumas.

       - Dėkoju ir už tai. Nors ir dėkoti nėra už ką. Kito pasirinkimo jūs tikrai neturite. Galinga jėga mūsų pusėje. Mes laimėsime.

       - Pagyvensime, pamatysime, Nazarjanai Gainutdinovičiau. Manau, kad pokalbis baigtas ir aš galiu pasakyti Jums viso gero.

       - Gaila, bet mes galėsime grįžti prie šios temos vėliau, jeigu tik persigalvosite, Jonai Antanovičiau. O šiandien - viso gero.

       Vis dėlto, vyrai atsisveikino paspausdami vienas kitam ranką.

        1990 m. birželio 28 d. 11 valanda. Leningrado Civilinės aviacijos akademija. Akademijos Aukštųjų vadovaujančių darbuotojų fakulteto viršininko (dekano) kambarys. Jame kalbasi fakulteto dekanas ir ką tik iš jo rankų diplomą gavęs klausytojas.

       - Šaunuolis, Jonai Antanovičiau, kad atsiliepėte į mano kvietimą ir parašėte puikų diplominį darbą bei su pagyrimu baigėte akademiją. Skambino iš buhalterijos, prašė, kad Jūs atsiimtumėte stipendiją už kovą, balandį, gegužį ir birželį. Virš tūkstančio rublių, kiek tiksliai, neatsimenu. Mes nepaklausėme ministerijos kadrų valdybos nurodymo ir neišbraukėme Jūsų iš akademijos klausytojų. Mes sužinojome, kad Jūs dirbate Lietuvos Susisiekimo ministerijos aviacijos skyriaus viršininku, tad esate tampriai susijęs su aviacija, todėl ir nepaklausėme Maskvos, nes jų rašte buvo pasakyta, kad Jūs nutraukėte ryšius su aviacija. Bet juk tai netiesa. Politika savo keliu, o mums aviatoriams juk reikės bendrauti ir bendradarbiauti.

       - Ačiū, Valerijau Pavlovičiau. Gegužės 8 d. kalbėdamas telefonu su Jumis, aš negalėjau tuo patikėti. Juk man ir Suprunovas ir Liachovas sakė, kad mane pašalino iš akademijos. O Jūs pasakėte, kad reikia užbaigti diplominį darbą, išsilaikyti įskaitas ir leidote nelankyti paskaitų. Aš atvykau į akademiją tik birželio 20 d., tad stipendijos už tuos mėnesius negaliu imti. Imkite, štai mano pareiškimas, kad tuos pinigus pervestų į akademijos mokslo vystymo fondą.

       - Bet...to dar nėra buvę..., tai precedento neturintis atvejis. Negi Jums nereikalingi pinigai.

       - O ar yra buvę, kad Piteris nepaklausytų Maskvos ir neišbrauktų iš klausytojų sąrašų nepaklusnaus klausytojo ir dar iš Aukštųjų vadovaujančių darbuotojų fakulteto. Manau, kad tokio atvejo Aerofloto istorijoje nėra buvę, bent aš tai nežinau.

       - Blogai Jūs, Jonai Antanovičiau pažįstate Sankt Peterburgą ir tikruosius jo žmones. Juk mano seneliai 1917 m. dalyvavo Didžiojoje Vasario revoliucijoje, o bolševikų maišto nei jie, nei mano tėvai nepalaikė. Taip, taip mes vėl greitai tapsime Sankt Peterburgu ir aš manau, kad galėsime draugauti su laisvu Vilniumi. Ar ne taip?

       - Žinoma, kad taip, Valerijau Pavlovičiau. Dabar aš tikiu, kad Rusija vėl atgims ir taps laisva, patrauklia šalimi. Apgailestauju, kad negaliu dalyvauti išleistuvių iškilmėse. Darbų per akis, vakare „zuikiu“ išskrendu į Palangą, iš ten į Vilnių. Dar kartą labai ačiū. Noriu ko greičiau sulaukti progos, kad galėčiau Jus pasveikinti su antrąja Sankt Peterburgo gimimo diena. Iki pasimatymo, Valerijau Pavlovičiau.

       - Sėkmės, Jonai Antanovičiau, iki pasimatymo.

       Vyrai šiltai paspaudė vienas kitam rankas.

       1990 metų pabaiga. SSSR ekonominės blokados nustekenta Lietuva.

       Vilnius, SSSR ministerijoms pavaldžių stambiausių miesto įmonių (Kuro aparatūros, LAL, Geležinkelio ir t.t. ir panašiai) darbo kolektyvų tarybos. Visur vyksta karšti ginčiai, lyja idėjomis ir pasiūlymais, kaip kovoti su „fašistiniu režimu“ bei jo padariniais Lietuvoje, kaip darbo žmonėms susigrąžinti „teisėtai jiems priklausiusią valdžią“, kurią iš jų atėmė „naktinis fašistinis perversmas“, įvykęs kovo 11 dieną. Šių tarybų veiklą koordinuoja Burokevičiaus komunistai „ant platformos“ ir Jedinstvos lyderiai.

       Vyksta n-tosios sąjunginio pavaldumo įmonės darbo kolektyvo konferencija.

       Darbo kolektyvo tarybos pirmininkas skelbia jos narių vienbalsiai priimtas rezoliucijas:

       - Palaikome draugo M.Burokevičiaus kovą su ekstremistais, griaunančiais TSRS.

       - Mes darbininkai esame liaudies hegemonas, todėl prašome lenininio CK ir draugo Burokevičiaus pritarti mūsų iniciatyvai išvaikyti landsbergistus ir sąjūdininkus iš Aukščiausiosios tarybos, Vyriausybės bei ministerijų.

       - Darbininkų „družinos“ savo tvirtais pečiais ir kietomis rankomis įveiks fašistus.

       - Mes darbininkai manome, kad atėjo laikas gelbėti Lietuvą ir jos žmones, todėl prašome draugus Burokevičių, Jarmalavičių, Kuolelį ir kitus, ištikimus Lenino idėjoms, koordinuoti darbo kolektyvų kovą įkuriant koordinacinį centrą. Ne, tėvynė ir nacija pavojuje, geriau nacionalinį gelbėjimo komitetą.

       - Tegul tik pabando pakelti kainas, va tuomet mes jiems – fašistams parodysime, ką gali sudiržusi darbininkų ranka. Juk mus palaiko net tikrųjų Lenino bendražygių sūnūs, tokie kaip V. Alksnis ir draugai Maskvoje J.Ligačiovas, Pūgo, net pats draugas Janajevas, na o tą minkštakūnį Gorbačiovą tai įtikinsime. Gaila, kad jis toks neryžtingas ir neveiklus, tik plepa ir plepa, nemato kokiame pavojuje atsidūrė mūsų didžioji tėvynė. Negi jam niekas negali paaiškinti ką reiškia prancūzų Prezidento F.Mitterand‘o pasakyti žodžiai: -„Lietuviai viską sužlugdys. Jie beveik niekada nebuvo laisvi. Kai tapo laisvi, jų režimas buvo diktatūra. Pasigailėjimo verti žmonės. Suprasčiau, jei M.Gorbačiovas būtų priverstas griebtis jėgos“.

       - Negi tas mūsų Prezidentas nežino, kad prancūzai ir net vokiečių kancleris H. Kholis paragino Lietuvą laikinai sustabdyti Aukščiausiosios Tarybos nutarimus ir taip sudaryti sąlygas pradėti derybas su M.Gorbačiovu. „Labusai“ to nedaro, tai kodėl mes nesielgiame pagal prancūzų Prezidentą, juk net jis suprastų...

       - Mes kreipsimės į savo brolius Rusijoje ir visoje TSRS; kas jau kas, o jie tai mus palaikys. Ką gali prieš mus ta saujelė pabaltijiečių ir taip per ilgai gėrusių mūsų kraują, mūsų sąskaita gyvenusių kaip Amerikoje. Niekam neatiduosime savo gintarinės Jūrmalos, Palangos ir Nidos kopų. Juk mes jiems gražinome Vilnių, išgelbėjome iš fašistų.

       - Jūs, nedėkingi „labusai ir zirgo galvos“, įsidėmėkite: TSRS – vieninga ir nedaloma amžiams.

       Niekas jau nebesuskaičiuos kiek panašių nutarimų ir rezoliucijų priėmė tos tarybos, kurios planingai, jau nuo 1990 metų pavasario buvo pradėtos kurti Vilniuje. Įdomu, ar kam nors kyla klausimų, kas ir kokiu tikslu tas kolektyvų tarybas kūrė? Jei kam dar neaišku, tai paaiškės iš tolimesnio pasakojimo.

       1991 m. sausio 8 diena. Vilnius.

       Kai kurių sąjunginio pavaldumo įmonių darbininkai - jedinstveninkai, pritarus darbo kolektyvų taryboms, šturmuoja Aukščiausiąją Tarybą. Apsauga, padedama sąjūdiečių, susistumdymu ir vandens čiurkšlėmis apgina Seimo rūmus.

            Jedinstvenikai ir darbo kolektyvų tarybos bei lenininis TSKP - LKP CK su draugais Burokevičiumi ir Jarmalavičiumi bei kitais aptaria susidariusią situaciją. Žinoma, kad generolas V.Uschopčikas ir jo pavaduotojai šiuose pasitarimuose „nedalyvauja“. Jiems nėra kada, juk jie jau seniai atlieka šarvuočių ir tankų manevrus ne tankų poligone Pabradėje, o senojo Vilniaus gatvėmis maršrutu: karinis Šiaurės miestelis - Neries pakrantė pro Seimo rūmus - televizijos bokštas, kita grupė, - Lietuvos radijo ir televizijos pastatas Konarskio gatvėje ir atgal į karinį Šiaurės miestelį.

       Kas ir kodėl tankų poligonu pavertė senąjį Vilnių?

       Gal kariškiai mokosi, ruošiasi kovai prieš Seimą, LRT ir televizijos bokštą savanoriškai saugančius taikius Lietuvos piliečius? Galbūt jie tik bando lietuvių pasiryžimą iki galo kovoti už nepriklausomybę, mėgina juos palaužti psichologiškai? Sunku pasakyti. Kaip ten bebūtų, bet normalus pasaulis dar nematė tokių tankų, šarvuočių ir sunkvežimių, pilnų iki dantų ginkluotų kareivių, manevrų taikaus miesto gatvėmis.

       O kaip jaučiasi žmonės, matydami tą ginkluotą armadą? Jie jau priprato. Važiuoja automobiliais aplenkdami tankus, šarvuočius ir karines mašinas. Prie Seimo nuolat budi minios žmonių. Prie bokšto ir LRT subėga arti gyvenantys žmonės, išgirdę tankų ar šarvuočių vikšrų žlegsėjimą. Toliau gyvenantys žmonės, išgirdę tą gąsdinantį vikšrų žlegsėjimą, nuosavais automobiliai ar taksi skuba prie minėtų objektų aplenkdami lėčiau važiuojančius kariškius. Susidaro įspūdis, kad vyksta savotiškas žaidimas, savotiškos gremėzdiškų tankų ir greitų automobilių lenktynės, kuriose visuomet nugali pastarieji, suteikdami jų vairuotojams pergalės ir pranašumo prieš galingą kariškių techniką jausmą.

       1991 m. sausio 10 diena, rytas. Vilnius. Politinį streiką pradėjo beveik visos Vilniuje esančios sąjunginio pavaldumo įmonės. Kilo pavojus, kad gali sutrikti oro ir geležinkelių transporto veikla. Atmosfera Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir kituose miestuose įkaito. Visi gyveno laukimu, normalaus gyvenimo laukimu.

       Sausio 10 d., 11 valanda. Vilnius. Susisiekimo ministerija. Susisiekimo ministro kabinetas, vyksta ministerijos vadovaujančių darbuotojų posėdis.

       Ministras Jonas Biržiškis:

       - Ačiū tiems ministerijos sąjūdiečiams, kurie padėjote atremti jedinstveninkų puolimą. Situacija sudėtinga, mus pasiekė žinia, kad LAL ir geležinkelių transporto įmonės paskelbė ar tuoj paskelbs politinį streiką. Automobilių, Jūrų ir Civilinės aviacijos departamentų direktoriams šiandien ir rytoj susisiekti su visomis įmonėmis ir gauti reikiamą informaciją apie tai. Darykite viską, kad transporto sistema funkcionuotų. Ypač svarbu, kad veiktų aviacija ir geležinkeliai. Jei prarasime susisiekimą su išoriniu pasauliu, tai visi suvokiate kas bus. Ir perspėkite visus, kad jokio pasipriešinimo kariškiams. Jie tik to ir telaukia. Mūsų ginklas ramybė, orumas ir taikus pilietinis nepaklusnumas. Kas kita, jeigu bus šturmuojami Seimo rūmai. Ten savanoriai – kariai turi keletą šautuvų ir metalinių strypų, daugiausia – „molotovo kokteiliai“.

       Kas turite klausimų?

       Jonas Jokštys, geležinkelių transporto skyriaus viršininko pavaduotojas, vienas iš aktyviausių ministerijos sąjūdiečių:

       - Pone ministre, tai kad mes neturime Jūsų minimų departamentų, arba aš atsilikau nuo gyvenimo. O dėl Jūsų nuolat kartojamų pamokymų dėl nesipriešinimo, tai mes patys ne vaikai. Matėme, kas darosi Seimo viduje. Jau pripratome prie šarvuočių ir tankų manevrų. Tiek laiko buvome drausmingi, taikūs ir orūs. Tokiais būsime ir toliau. Neįmanoma, kad jie pultų taikius žmones: vyrus moteris, jaunuolius ir paauglius. Negi su šarvuočiais ir tankais važiuos ant žmonių arba šaudys į žmones koviniais šoviniais. Matėme mes tuos kareivius, jie patys nepatogiai jaučiasi, juk jie taip pat motinų vaikai, jie tik gąsdina, nes įsakymą vykdyti privalo.

       Ministras:

       - Ne, Jonai, tu neatsilikai nuo gyvenimo. Situacija - ypatinga. Aš nusprendžiau reorganizuoti šakinius skyrius į departamentus. Mano įsakymas šiuo klausimu bus greitai pasirašytas. Nuo šios dienos minėtų skyrių viršininkai pakeliami į šakinių departamentų direktorius. Formalumus sutvarkysime vėliau. O kai dėl tų perspėjimų, tai aš vykdau savo pareigą, nepykite jeigu įkyrėjau. Mums tą taip pat nuolatos kartoja. Beje, siūlau įvesti nuolatinį laisvanorišką departamento direktorių, jų pavaduotojų ir sąjūdiečių budėjimą ministerijoje po darbo valandų, bent iki 24 00, ar pirmos valandos nakties. Manau, kad sąjūdiečiai pateiks man po pietų tokio budėjimo, kasdien po 2-3 žmones, grafiką.

       Tas pats geležinkelininkas Jonas:

       - Bus padaryta, ministre. Į darbo dienos pabaigą budėjimo grafikas bus ant Jūsų stalo.

       Ministras:

             - Nuo šios minutės, malonūs departamentų direktoriai, Jums suteikiamas prioritetas bendrauti su manimi, Jums mano durys atviros, tad nesikuklinkite. Ponai viceministrai, neįsižeiskite, šios dienos situacija to reikalauja. Ar klausimų dar turite? Matau, kad neturite. Posėdis baigtas.

Bus daugiau

Jonas Mažintas, 2011-06-23

     

Gyvoji atmintis arba matyti paveikslai iš kovos už Lietuvos laisvę spektaklio. Pirma dalis

Gyvoji atmintis arba matyti paveikslai iš kovos už Lietuvos laisvę spektaklio. Trečia dalis

      

          

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas