Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Libija, liepos 15 diena

         Paskutinės (liepos 15 d.) naujienos iš Libijos:                        Bengazio, Tarhuno, Garjano, Efreno, Ben Valido

      Vakar „Euronews“ naujienose išgirdau, kad sukilėliai yra Ben Valido prieigose. Žinodamas vietos gyventojų nuotaikas Ben Valide, truputį sunerimau. Juk jeigu šie žmogėdros ten įlys, tai skerdynės bus baisios. Miestas nuo mažo iki didelio už „tėvą“!

       Iškart paskambinau mamai. Kaip paaiškėjo, mūsų gydytojai tai pat iš naujienų sužinojo apie tai, kad prie jų miesto „jau ateina“. Tačiau neaišku, kas ir kur ateina. Galbūt aplink miestą toli dykumoje degina benziną, kurio ir taip trūksta. Apskritai, tai yra „laisvos“ žiniasklaidoseilinis „gandas“.

       O juk tiesa. Tai labai laisva žiniasklaida. Juk jie kalba ir rašo, kaip nori, apie ką nori, ir SVARBIAUSIA, ką nori. Aš praradau visą likusį pasitikėjimą informacijos srautu iš televizoriaus. Anksčiau jo nežiūrėjau, o dabar jau ir klausau mažiau.

       O „Euronews“ naujienose kalbėjo apie „kruvinus mūšius“ Tarhune, Garjane ir Efrene. Apie įvykius Garjane ir Efrene aš jau rašiau anksčiau. Kovos, jeigu tai galima taip pavadinti, vyksta daugiausia dykumoje. Į miestus Bengazio sukilėliai įvažiuoti bijo. Tai prieš „laisvų“ žurnalistų kameras jie drąsūs kareiviai, kurie netaupo prancūzų ginklų. O iš tikrųjų jie bijo kaip milicininkų miestuose, taip ir kariuomenės postų.

       Pastarųjų (kariuomenės postų) kelyje Ben Validas ir Tripolis šiek tiek išaugo. Nežinau, apie kokius Libijos kariuomenės nuostolius ir perėjusius į sukilėlių pusę karius žiniasklaida kalba. Pagal esamus faktus, žmonių saugančių miestuose tvarką kiekvieną savaitę vis daugėja.

       Mūsų gydytojai laiku gauna darbo užmokestį. Žinoma, mažuose miestuose (kuriuose nėra bankų) yra problemų. Ten žmonės savo pinigus gauna dalimis. Tačiau jie juos gauna! Irkeitimo kursas labai skiriasi nuo Bengazyje. Kai kuriuose miestuose gydytojams net pakėlė atlyginimus už mokėjimą nelaiku dėl susidariusios situacijos. To negalima pasakyti apie darbo užmokestį Bengazyje ir jo rajone. Pakelti atlyginimus, kaip ir išmokėti, ten jau seniai nesirengia. Ir tai yra ne tik medicinos sferoje. Sprogimai vyksta kas keletą dienų. Protestantų su žaliais drabužiais ten nėra. Juk už tai galima lengvai gauti kulką į kaktą. Apskritai,nežinau kieno tvirtove yra Bengazis, bet tikrai ne demokratijos jos esminiame ir šiuolaikiniame pavidale. Valdžios žmonės neturi, ir protestuoti jie negali. Už ką kovoja, neaišku...

       Nors ne, aišku jau seniai kam ir už ką kovoja „Al Qaedos“ kovotojai ir kanibalai iš Bengazio. Kovoja jie už naftos dolerius ir teisę išgerti. O laisvė, demokratija, lygybė, tai tik žodžiai, suteikiantys situacijai dramatizmą.

       Blogai, kad šiuolaikinė žiniasklaida vadovaujasi tik žodžiais, kurie suteikia Libijos situacijai dramatizmą. Juk yra tiek „dramatiškų“ vaizdo įrašų, kuriuose nužudyti vaikai, sugriauti namai, nupjautos karių ir policininkų galvos. Visi jie yra Libijos gyventojai!

       Kai kas iš jų paprasčiausiai tarnavo, darydami karjerą. Kai kas paprasčiausiai gyveno ramų, su planais ateičiai gyvenimą. Kai kas norėjo nueiti į zoologijos sodą arba su tėvais nuvažiuoti prie jūros. Tačiau šių žmonių norai liks neįgyvendinti. Juk jų daugiau šiame pasaulyje nebėra. Juos nužudė už naftą! Nužudė už pinigus ir valdžią. Nužudė žiauriai, o kai kuriuos parodymui. Ir šiuos žiaurumus dengia pasaulio bendruomenė, vadindama tai kova už „Vakarų vertybes“.

       Asmeniškai aš nenoriu gyventi pasaulyje su tokiomis vertybėmis. Kaip nenori ir Libijos gyventojai, kurie nepasiduos.Libiečiai, kurie tiki pergale prieš blogį, atskridusį pas juos iš Europos. Libiečiai, kurių pusėje yra tiesa. Juk su jais Alachas! Libija! Muamaras!

Šaltinis: Harara

 

 

 

                                            Liepos 15 d. mitingas

       Jau tampa tradicija kiekvieną savaitę Libijoje rengti mitingus, palaikančius Muamarą Kadafį ir pasisakančius prieš NATO nusikaltimus. Vakar, liepos 15 d. vėl įvyko didžiulis mitingas

       Vakar Libijos lyderis Muamaras Kadafis pasakė kalbą: „Šlovė Al-Adželatui! Šlovė Tautai! Jūra žmonių, žmonių bangos, supykusi minia, nenulenkite galvų, nenutilkite, mes nepasiduosime, niekada! NATO bus palaužta. Mes drąsūs, mes kariai ir karių vaikai. Mes neišduosime prosenelių, neišduosime savo praeities, kuri nuplauta mūsų grynu krauju, mes nepaliksime mūsų ateities, mūsų vaikų ir anūkų ateities, ir nepaliksime jų. Čia buvo kova, sukvietusi didvyrius, čia vėl Al-Adželatas! Mūsų daugiau, mes stipresni negu 1911 metais, mes stipresni, negu anksčiau. Mes nugalėjome juos, kai mūsų buvo mažai ir buvome silpni. Dabar mes stiprūs ir mūsų daug, mūsų milijonai, su mumis milijonai. Štai atsakymas, štai atsakymas į visus bandymus sugriauti, kolonizuoti, pavergti. Jie nori mus palaužti, jie nori mus sunaikinti, jie nori, kad mes pasiduotumėme, kad paliktumėme savo, mūsų vaikų gyvenimus, mūsų laisvę, mūsų namą, mūsų nepriklausomybę. Į pragarą, tūkstantį kartų į pragarą, mes nepasiduosime, mes visi mirsime, bet niekada nepasiduosime, mes neišduosime mūsų garbės, mūsų laisvės, mūsų išdidumo. Tegul šunys loja kiek tik nori, tegul leidžia savo raketas, kiek tik turi, bet mes liksime, mes visi mirsime arba išliksime. Mes pasirengę tapti kankiniais, pasirengę bet kurį momentą numirti, tai mums nesvarbu. Jie turi suprasti, kad padarė istorinę klaidą, strateginę klaidą, jie susidūrė su uola, su kalnu iš granito. Tai Libijos Tauta, Libijos Tautos pasipriešinimas. Jie iškvietė į kovą Libijos Tautos garbę, jie provokuoja suverenią Libijos Tautą. Jie kalba apie Libijos nepriklausomybę, apie Libijos perdavimą. Argi Libija kolonija, kad kalba apie perdavimą? Tai jie turi perduoti valdžią savo tautoms, kaip Libijoje. Mes niekada neignoruojame Tautos jėgos. Nėra aukštesnio balso, kaip Libijos Tautos balsas, išskyrus Dievo balsą. Jeigu jie klauso tik Libijos Tautos balso – štai ji, Libijos Tauta. Jeigu jie negirdi Libijos Tautos, pavyzdžiui, Bengazyje, tai todėl, kad juos valdo automatais ir žudymais. Duokite Bengazio žmonėms laisvę ir išgirsite, kad jie kalba tą patį, ką šiandien kalba Al-Adželato žmonės. Mes esame vieninga Tauta ir mes niekada neignoruojame Tautos valdžios. Apie kokį perdavimą jūs kalbate, juokinga, pritaikykite tai savo valstybėse. Tai Tauta ir tai išbandymas, sveikinu Al-Adželato sūnus, sveikinu Bremio sūnus, Vazario, Alkuadžio, Hasano, Alhatatbo sūnus. Ir aš matau, kaip ruošiasi kitos gentys Ajelato, Hararato, ir aš matau Alnvailo, taip aš jus matau.

       O aš matau Tautą apie Al-Adželatą, taip, ir aš noriu, kad jūs taip pat rinktumėtės į kovą, į Vakarų kalnus, priešas bando jus, išdavikai bando jus. Vakarų kalnuose reakcinių jėgų vėliava ir jūs turite eiti į Vakarų kalnus, kad išvalyti juos gatvelė po gatvelės, gatvelė po gatvelės, gatvelė po gatvelės, mes turime kryžiuočiams sulaužyti nosį į Vakarų kalnus, sulaužyti juos Vakarų kalnuose. Tegul moterys eina priekyje vyrų, tai namų kova, žmonių kova, tegul šie miestai bus išvaduoti, namas po namo. Mes rodome didžiulę jėgą, Al-Adželato žmonių jėgą. Mes jiems pasakysime, kad šios masės puls rytoj, bet kurį momentą, bet kurią dieną šios Tautos masės išvaduos Vakarų kalnus, Vakarų kalnai negali likti išniekinti, mes niekada neleisime ten būti reakcinių jėgų vėliavai. Tai yra vėliava Al Senusijo, reakcionierių vėliava, kurie pardavė Libiją, vėliava Al Senusijo, kuris įleido amerikiečius, anglus ir prancūzus. El Fateho revoliucija išlaisvino Libiją su žaliomis vėliavomis. Libija buvo kolonija ir ši vėliava – kolonializmo vėliava, reakcijos vėliava, gėdos vėliava. Kas neša šią vėliavą, neverti garbės, todėl, kad jis garbės priešas ir nori būti vergu, kas priėmė šią vėliavą, priėmė, kad nuo jo pasišalintų, jis priėmė Libijos ir Libijos nepriklausomybės išdavimą.    

       Dėkoju už ženklus, kalbančius man, kad jūs esate ištikimi kariai. Aš žinau tai, aš ginu jus savo dvasia, aš niekada nepaliksiu savo ištikimos Tautos, aš pasiliksiu su savo Tauta, savo ginklu iki paskutinio mano kraujo lašo. Mes nugalėsime neteisingumo kampaniją, kolonizacijos kampaniją, neapykantos ir pasipiktinimo kampaniją, tironijos kampaniją. Jie privertė mus kariauti mūsų namuose, jie žudo mūsų vaikus namuose, kol jie miega, jie žudo moteris. Tik tie, kas neturi moralės ir tikėjimo, gali taip daryti, kokia moralė ir tikyba leidžia žudyti moteris ir vaikus? Jie bailiai, mes su jais kovosime iki galo, kol jie nepaklus mūsų valiai ir neišeis iš mūsų žemės, jūros, iš oro, mes laukiame jų sausumos operacijos, mes savo žemėje, mes savo namuose, mes čia Libijoje. Mes priremti prie sienos. Mes neturime kur trauktis. Mes pasiliekame čia iki galo, kas benutiktų. Nepasiduoti, nenuleisti rankų, tai ne vieno žmogaus reikalas, ne Muamaro Kadafio, ne civilių gynimo, tai žmonės, susidūrę su kolonializmu, žmonės, ginantys arabų tautą ir Afrikos tautą. Mes kviečiame milijonus savanorių, milijonus islamo pasaulio žmonių, arabus, afrikiečius. Mes giname islamą, nes Prancūzijos prezidentas paskelbė, kad vadovaus naujam kryžiuočių žygiui. Panašu, kad šis kryžiuočių žygis ne tik prieš Libiją, jis prieš visus musulmonus, musulmonus žemina visur. Kaip jie dabar bombarduoja Libiją, jie bombardavo Afganistaną ir Iraką, o dabar rezga purviną sąmokslą prieš Jemeną, Siriją, jie nori palaužti Iraną. Tai grynai nauja kolonizacija, bet galas jai ateis čia, Libijoje, šis karas bus NATO galas. Libija sunaikins NATO, šioje kovoje ateis galas ES, Šengeno sutarčiai, eurui. Jie kenčia nuo bankroto ir ekonominės krizės dėl savo korumpuotų finansinės sistemos vadovų. Šlovė Alzaramkai, taip, aš matau. Jie kenčia nuo krizės, dusta, taip, dusta, tai tikrai juos nužudys.

       Mes pasirengę gyventi be elektros, be dujų, be oro vėsinimo, su ginklais mūsų rankose iki pačio galo. 1911metais mes neturėjome elektros arba kondicionierių, bet mes turėjome ginklus, ir mes kovojome, mes dengėme save garbe, mes palikome istorijoje garbę, mes išsaugojome garbę mūsų Tautai. Mūsų seneliai ir tėvai paliko mums garbingą praeitį, šlovingą karo istoriją. Jie neturėjo elektros, miestų, šaldytuvų, mašinų, jie kovojo, jie įvykdė savo pareigą ir mes jais didžiuojamės, didžiuojamės jų kova, Al-Adželato herojų kova. Priešui teks pagalvoti dar kartą, todėl kad jie susidūrė su engiamais žmonėmis, mus engia mūsų žemėje, mūsų namuose, jie nori atimti mūsų vaikų gyvenimą, užgrobti mūsų žemę ir naftą, neturėdami jokios teisės. Kodėl jie kalba apie režimo Libijoje pakeitimą, argi mes kolonija, kuri nori nepriklausomybės? Argi mes viena iš jų valstijų?

       Sarkozy turi sugrįžti iš Prancūzijos į Vengriją, prancūzai turi atleisti šį nusikaltėlį, sutepusį Prancūzijos istoriją, pažeidusį Prancūzijos interesus Libijoje, visame arabų ir islamo pasaulyje. Jis nenusipelnė būti Prancūzijos prezidentu, jis turi pasitraukti. Jis ne prancūzas, prancūzų Tauta dydi, o jis sutepė jos istoriją ir sugadino jos ryšius. Kitų valstybių prezidentai suprato, kad jis pamišęs. Jie žino, kad jis išėjo iš proto, kad jie įtraukti į pralaimėtą kovą. Kiekvieną dieną jie pralaimi kovą ir ateityje pralaimės daugiau ir daugiau, iki to momento, kai karinius nusikaltėlius suims ir atves į Hagą.
       O, ačiū, aš matau jūs bučiuojate mano fotografiją (M.Kadafis sako moteriai).

       Jie turi palikti Europos tautas. Mes norime užmegzti kontaktus su Europos piliečiais. Mes norime draugystės ir bendradarbiavimo su Europos žemynu. Mes kalbame Afrikos Sąjungos, viso arabų ir islamo pasaulio vardu, mes jo lyderiai ir simboliai, mes jo protas, mes jo balsas. Mes norime tvirtų santykių su Europos tautomis, tačiau ne su kariniais nusikaltėliais, kurie turi išeiti ir būti suimti. Atveskite juos į Tarptautinį baudžiamąjį teismą, jeigu jis yra, jis turi suimti NATO lyderius. Tas teismas – kolonializmo instrumentas, kas jį pripažįsta? Po velnių!

       Mes čia tvirti, tvirti iki galo, koks jis bebūtų, mes nepasiduosime, neatiduosime savo teisių. Mes engiami savo žemėje, mus privertė kariauti. Mes buvome pasaulyje, mėgavomės mūsų turtu, ir mes kaupėme jėgas, mes gyvenome gerai, bet mus užpuolė. Jie žudė mūsų vaikus, miegančius vaikus, žudė savo raketomis. KODĖL? KODĖL? Prezidentas Zuma pasakė, kad bombardavimai turi baigtis dėl civilių gyventojų, jeigu mes norime apginti civilius gyventojus, jūs turite nustoti mėtyti bombas, tai reiškia, kad bombardavimai nužudė civilius gyventojus, vaikus, moteris. Reikia nutraukti bombardavimą, kad apginti civilius gyventojus. Jūs turite nutraukti atakas iš oro ir jūros, kad apginti civilius gyventojus.

      O Alharšos gentie, aš jus matau, aš žinau, aš žinau. Renkitės akis į akį susitikti su priešu, renkitės užbaigti mūšį. Tai ne reguliari kariuomenė, ne šiuolaikinė kariuomenė, tai ginkluota Tauta, kuri turi eiti į Vakarų kalnus ir į Misratą, ir į Bengazį. Milijonai ginkluotų žmonių, milijonai susirinks tam, kad įveiktų išdavikus ir priešus, kad sugrąžintų į Libiją taiką, kuri buvo. Libija turi būti, kaip šių metų sausio mėn., žmonės turėjo valdžią, turtus, brolius, nepriklausomybę, komfortą, taiką ir klestėjimą, šlovę ir dvasios jėgą, mes turime padaryti Libijoje taip, kaip buvo. Taip mes ir padarysime, su milijonais žmonių nuo Tobruko iki Al-Adželato. Mes išvalysime rajonus, kur valdo automatų pagalba.

      Ilgo gyvenimo, aš matau, jūs bučiuojate mano fotografiją, taip, aš jūs matau (M.Kadafis pamatė du jaunus žmones, bučiuojančius jo portretą).

       Štai atsakymas, aš sakiau, kad jūs jiems atsakysite, milijonų atsakymas, šių jaunų žmonių, šių moterų, štai atsakymas. Štai Tautos atsakymas.

       O tai kankinių atvaizdai. O bailiai, jūs nužudėte nekaltus vaikus. O bailiai, o NATO lyderiai, o kryžiuočiai. Tai kankinių fotografijos, tai Halida, tai Al-Hulidis, tai Saidas Al Arabas, tai Mastura. Jūs nužudėte šiuos angelus, bailiai. Tai civilių gyventojų gynimas? Kas tie civiliai gyventojai, kuriuos jūs ginate, jeigu nužudėte jų vaikus? Tai aukų fotografijos, tai vaikai –kankiniai, Tegul visas pasaulis pamato nekaltų aukų fotografijas, žiūrėkite, jūsų lėktuvai ir laivai juos nužudė. Mirtis jums ir nemirtingumas kankiniams.

       Šlovė mums! Pergalė mums! išdidumas mums nuo Alacho, atlyginimas už mūsų kančias. Renkitės ginti Vakarų kalnus, vyrai ir moterys, renkitės visą tai pabaigti ir Libijoje atstatyti taiką. EIKITE PIRMYN, EIKITE PIRMYN, EIKITE PIRMYN!

 

 

       Musa Ibrahimas, oficialus Libijos vyriausybės atstovas, pavadino melu pranešimus apie tai, kad M.Kadafis, atseit, pasirengęs „sunaikinti raketomis Libijos sostinę Tripolį“, tuo atveju, jeigu jį užgrobs opozicija. Musa Ibrahimas pasakė: „Pareiškimai, kad mes pasirengę bombarduoti mūsų miestus neturi nieko bendro su realybe. Mes, skirtingai nuo NATO, niekada nebombardavome gyvenamųjų kvartalų, ir tai jau visam pasauliui įrodėme. Bet mūsų naftos išteklius mes ginsime iki galo, mes mirsime už naftą ir žudysime už naftą. Ir šiuos mano žodžius padarykite sensacija, nesąžiningi žurnalistai“.

 

 

2011-07-16

 

 

 

 

 

Susiję:

Bjauri tiesa: video, kaip Libijos sukilėliai nupjauna galvą Kadafio kareiviui ir kiti NATO nusikaltimai

Libijos moterys

Libija Vakarų nusikaltėlių apsuptyje

Libiečiai – tauta, kuri nepasiduos                 

Apie Libiją                                                     

Muamaro Kadafio kalbos tiesioginiame Libijos televizijos eteryje stenograma

P.K.Robertsas: „mes norime atsikratyti rusų ir kinų“      

Ar Didysis brolis išėjo iš proto?

Birželio 8 d. naujienos iš Libijos        

Libija: daiktus vadinkime savo vardais      

Versija apie įvykius Libijoje                  

Dar viena Libijos karinio užpuolimo versija                   

Planinis tarptautinės teisės demontavimas – globalios valdžios nauja strategija

Irakas, Libija ir „Chosudovskio sąrašas“                           

„Trys storuliai“ ir amerikietiška svajonė                   

Muamaras Kadafis ir Vakarų cinizmas                  

Valstybės vadovų nužudymai ir tarptautinė teisė. Libijos precedentas

Nusikalstamumas – vienas iš naujos pasaulio tvarkos požymių

 

 

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas