Ar daug amerikiečių žemėlapyje pajėgtų surasti Baltarusiją? Aš, pavyzdžiui, neblogai žinau tarptautinę politiką, tačiau radau tik iš antro bandymo. Nors panašu, kad ta Baltarusija dabar tapo taip svarbi, kad Jungtinių Valstijų Kongresas svarsto Akto apie demokratiją termino 2011 metais pratęsimą, palikęs nuošalyje federalinio biudžeto problemą. Pagal įstatymo projektą, siūloma „teikti pagalbą ir padėti Baltarusijoje vystytis demokratijai ir pilietinei visuomenei. Įstatymas įpareigos JAV prezidentą plėtoti radijo, televizijos ir interneto transliacijas Baltarusijai, o taip pat finansuoti jos vidaus alternatyvią žiniasklaidą“. Pabrėžiu: kalbama ne apie Irana, ne apie kokį teroro centrą šiaurės Meksikoje. Kaip JAV pilietis ir mokesčių mokėtojas, aš savęs klausiu: kokį ypatingą interesą Kongresas turi toje tolimoje valstybėje, ir tokį svarbų, kad Kongresas pasiruošęs mesti jai nemažus pinigus ir pastangas, į veiklą įjungdamas patį prezidentą ir Valstybės departamentą?

       Mano nuomone rengiama kažkas panašaus į „Gruzijos fiasko“ 2008 metais, kai senatorius Džonas Makeinas visur intonavo: „Mes visi gruzinai“. Tik tas skirtumas, kad Baltarusiją persekioja daugiausiai ne už tai, ką ji daro, o už tai, ko nedaro. Prezidentas Aleksandras Lukašenka, žinoma, ne berniukas su politinio pliuralizmo reklama ant veiduko, bet jis ir ne koks monstras. Mes ilgai juokiamės iš Baltarusijos už tai, kad jos ekonomika – paskutinis, tarybinio modelio Europoje „mamutas“, bet dabar, krizės laikotarpiu, matosi, kad jos centralizuota ekonomika ir pramonės šakų valstybinis kontroliavimas veikia efektyviai. Baltarusiai turi garantuotą, prideramą medicinos pagalbą ir nemokamą mokslą iki universitetinio aukštesnio lygio, negu yra JAV. Pripažinkime sąžiningai, kad jos ekonomika yra viena iš stipriausių tarp buvusių tarybinių respublikų, o žmonės daugiausiai palaiko status quo, tame tarpe asmeniškai Lukašenką. Tačiau JAV Kongresui tai nepatinka, ir reiškia, kad viskas turi būti pakeista.

       O jeigu pasikapstyti giliau, pasirodys, kad Baltarusija visai ne išimtis. Per paskutinius dešimtmečius, tai yra epochoje, kai Jungtinės Valstijos nusprendė, kad jos gavo Likimo mandatą „viso pasaulio gerinimui“, Kongresas jau ne kartą inicijavo „auklėjamąsias priemones“ prieš įvairias valstybes. Ir už nepaklusnumą daugelis įstatymų projektų siūlo skausmingą perimą.

       Tik praėjusią savaitę, kartu su Baltarusija, Kongresas valgė ir kitas valstybes. Atstovų Rūmai didžiąja dauguma balsų priėmė įstatymą, smerkiantį bet kokius Palestinos valdžios bandymus paskelbti save valstybe JTO rugsėjo sesijoje. Tik šeši kongresmenai pasakė „ne“, ir tik Ronas Polas garsiai pasisakė, kartu užstojęs ir Baltarusiją. Pasak Rono, jau įrodyta, kad Jungtinių Valstijų kišimasis į vidaus konfliktus visada pasibaigia labai blogai. Jo argumentai buvo nepriekaištingi, bet niekas Kongrese balsuodami į juos neįsiklausė.

       Kongresas aktyviai jaudinasi ir dėl Demasko. Savo laiku, Tomas Lantosas, kalbėdamas posėdyje dėl žmogaus teisių, reikalavo „užsiimti Sirijos režimu“ nepriklausomai nuo to, ar yra Sirijoje masinės represijos, ar ne. Dabar Lantosas miręs, bet kol buvo gyvas, jis rūpinosi Izraeliu. Tai galima suprasti. Sunkiau suprasti tai, kad Lantoso dvasia gyvena ir dabar, 112 šaukimo Kongrese, kongesmene iš Virdžinijos Frenke Volfe, kuris yra pagrindinis AIPAC finansavimo gavėjas, nors dabar nenuspėjamos permainos Sirijoje Tel Avivui yra visai nepageidaujamos. Tikriausiai, sustoti paprasčiausiai nebegalima.

       Paskutiniais metais Kongresas priima rezoliuciją po rezolicijos, taikydamasis į „nemėgstamas“ valstybes. Be Baltarusijos, Sirijos ir Palestinos, po kirviu papuolė Iranas (ne kartą), Libanas, Somalis, Jemenas, Rusija ir Pakistanas, - ir jau sunku visa tai paaiškinti tik siekimu padėti Izraeliui. Nepaprastai įdomu: kas vyksta vidutinio kongresmeno galvoje, jeigu jis, užėmęs krėslą, pradeda tikėti išimtine Jungtinių Valstijų teise dėl savo užgaidos kištis į užsienio valstybių reikalus, kurios Valstijoms visai nekelia grėsmės ir netgi elgiasi pakankamai lojaliai. Nauda? Bet kokia ten nauda!Vaikui aišku, kad užsienio vyriausybių išklibinimas, erzinimai ir įžeidimai jų atžvilgiu sukels tik tai, kad jos supyks ir įtariai priims viską, kas ateina iš Vašingtono.

       Blogiausia, kad su Kongresu lenktyniauja ir Baltieji rūmai, kažkada tokiuose klausimuose būvę labiau suaugę. Dabar žaidimas „Pakeisk režimą“ užvaldė ir jį. JAV valstybės sekretorė Hilary Klinton, birželio pabaigoje apsilankiusi Vilniuje, ten gyrėsi, kad JAV vyriausybė išleido 50 mln. dolerių laisvės palaikymui internete ir apmokė daugiau kaip 5000 aktyvistų visame pasaulyje. Kai Hilary kalba apie interneto laisvę, ji, suprantama, turi galvoje sukūrimą technologijų, leidžiančių žmonėms naudotis interneto paslaugomis, net jeigu jų vyriausybės tai draudžia arba techniškai apsunkina. Jos pagrindinis patarėjas šiuo klausimu Alekas Rosas, internetą pavadino „21 –ojo amžiaus Če Gevara“, priskirdamas technologijoms didžiųjų revoliucinių jėgų vaidmenį. Aktyvistai, apmokėti doleriais, kurie amerikiečių yra sumokėti, kaip mokesčiai, ir turintys didelę darbo patirtį Twitter‘yje ir kituose socialiniuose tinkluose, tapo Klinton „slaptosios kariuomenės“ specialiomis pajėgomis. O jos ištikimieji paladinai, kaip Tomas Frydmanas iš „New York Times“, plėtoja mintį, pareikšdami, kad plepėjimas internete formuos Pasipriešinimo judėjimą ir ves jį į revoliucinius veiksmus..

       Būkite atsargi dėl savo norų, Hilary. „Če Gevara“ gali būti visai ne draugas Vašingtonui. JAV vyriausybės įsitikinimas, kad „tauškimas“ (Twitter) gali keisti ir politiką, ir psichologiją, - ne daugiau kaip iliuzija, ir net suktybė, lygiai tip pat, kaip pareiškimai, kad Vašingtonas, įsiverždamas į Iraką ir Afganistaną, ten pagerino situaciją. Nepatenkinti žmonės gatvėse, kurie pasirengę mirti už teisingą reikalą, - nėra veikimo socialiniuose tinkluose rezultatas. Nėra jokių įrodymų, kad internetas vaidino kokį nors labai svarbų vaidmenį nesenuose valdžios žlugimuose Tunise ir Egipte, ir jau visai neaišku, kokia valdžia ten pasirodys, kai viskas nurims.

       Labai patogu apsimesti, kad internetas ne apolitiškas, kad jis savaime tik įrankis, veikiantis taip, kaip naudinga vartotojui. Internetas negarantuoja konkretaus tikslo pasiekimo, jis visai nebūtinai visada tarnauja demokratijai. Tai lazda su dviem galais, ir kiekviename gale sėdi gyvi žmonės. Jo išgirtasis anonimiškumas reiškia, kad kalbėdamas jūs negalite tiksliai žinoti, ar jūsų pašnekovas yra studentas arba lesbietė, arba valstybės tarnautojas, žaidžiantis su jumis, suteikdamas jums dezinformaciją. Daugelis valstybių - tame tarpe (aš tai tikrai žinau) Jungtinės Valstijos ir Izraelis – turi specialius darbuotojus, „būnančius“ tuose tinklalapiuose, kurie laikomi priešiškais, ir priimančius priemones grėsmės sumažinimui. Šie darbuotojai yra specialiai apmokyti supainioti dalyvius, nutraukti pavojingas arba nereikalingas temas ir keisti diskusijos kryptį. Kartais jie prisipažįsta, kad yra valstybės tarnautojai, bet dažniausiai veikia, kaip privatūs asmenys. Taip pat yra eilė privačių organizacijų, kai kurios iš jų finansuojamos valstybių (vėlgi aš tiksliai žinau apie JAV ir Izraelį), darančių tą patį.

       Nemažesnė iliuzija ir „visiška interneto laisvė“. Eilė režimų, kurie kontroliuoja gyventojus, seniai suprato, kad internetas gali būti slopinimo įrankiu. Turint pakankamai laiko ir jėgų, visiškai nesunku išaiškinti disidentus įvairiuose tinklalapiuose ir nustatyti vietą, kur jie ypač intensyviai bendrauja. Po to gali prasidėti suėmimai, kaip tai neseniai atsitiko Sirijoje. Bet labiausiai juokinga, kad jeigu vyriausybės sugebės patikimai uždaryti išėjimą į internetą, o taip pat atjungti mobilius telefonus, staiga gali paaiškėti, kad be technologijų protestuojantys tampa visiškai bejėgiais. Ir viskas. Revoliucijos pabaiga.

       Štai jums ir problema. Visi anonimiški. O reiškia atsiveria erdvė bet kokiai propagandai, - nors ir neocistinei, nors ultra religinei, nors rasistinei. Tuo metu, kai vyriausybės arabų pasaulyje krenta, kaip kėgliai, visiškai tikėtina, kad į valdžios aukštumas gali prasibrauti ta grupė, kuri neplepėjo internete, o ruošėsi rimtai. Be to, tinkle ji gali atrodyti, kaip maža taikių marginalų, norinčių visiems tik gero, grupė. Patikrinti neįmanoma. Pavojus, kad į valdžią gali ateiti ekstremistų grupė, internetu sau sukūrusi patrauklų įvaizdį, labai realus. Kitais žodžiais, Hilary Klinton neturi jokio supratimo, kaip valdyti jėgas, kurias ji ketina išleisti į laisvę.

       Pagal idėją, Vašingtonui geriausia būtų paprasčiausiai nutraukti veiklą ta kryptimi, nežaidžiant nei sankcijas, nei kompiuterinius žaidimus. Tas pats taikoma ir Valstybės departamento tinklų manipuliacijoms. Vistiek iš to nieko gero neišeis, o štai nenumatytų šalutinių efektų grėsmė perdaug didelė. Galų gale, „Al Qaedą“ mes ant savo galvos sukūrėme patys, vien tik dėl to, kad siekėme išvyti rusus iš Afganistano. Todėl palikti ramybėje baltarusius, siriečius, palestiniečius ir kitus ramybėje – tai geriausia, ką mes galime padaryti.

Filipas Džiraldis (Philip Giraldi's), 2011-07-14

Šaltinis: Antiwar