Amerikiečių diplomatijos depešos, kurias  atspausdino WikiLeaks, atskleidžia eilę tikrųjų priežasčių, o taip pat diplomatinę įtampą, už kurių slepiasi besitęsiantys NATO bombardavimai Libijoje. Buvo inicijuota visai ne „humanitarinė“ intervencija, turint tikslą apsaugoti taikius gyventojus nuo Muamaro Kadafio vyriausybės, Vašingtonas palaikė NATO įsiveržimą dėl vienos vienintelės priežasties – norėdamas sukurti režimą, kuris geriau atitiktų JAV strateginius, o taip pat stambiausių naftos ir dujų kompanijų interesus.

       Depešos, kurių data 2007 metai, t.y. praėjus trims metams po to, kai D.Bušo administracija panaikino sankcijas ir formaliai atstatė santykius su Kadafio režimu, bandydama užsitikrinti priėjimą prie labai vertingų Libijos išteklių. Iki revoliucinių sukilimų sprogimų šiais metais Artimuosiuose Rytuose, Kadafis buvo sutinkamas atviromis rankomis ir JAV, ir apskritai tarptautinėje arenoje.

       Kaip rodo depešos, neseniai, 2009 metų rugpjūčio mėn. amerikiečių senatorius Džonas Makeinas (John McCain) vadovavo dviejų Kongreso partijų aukšto lygio delegacijai, kuri susitiko su Kadafiu. Makeinas apibūdino „bendrą dvišalių santykių vystymosi tempą, kaip puikų“. Senatorius Džo Libermanas (Joe Lieberman) pasakė: „Mes prieš dešimt metų net negalėjome numanyti, kad sėdėsime Tripolyje, mus sveikins Muamaro Kadafio sūnus“, o taip pat Libiją pavadino „svarbiu sąjungininku kovoje prieš terorizmą“.

       Nenuostabu, kad depešos kalba apie „angliavandenilių gamybos potencialą“ Libijoje ir apie tarptautinių naftos kompanijų „didelius lūkesčius“. Pažymėtina, kad Kadafio režimas Vašingtonui perdavė prospektus apie dar turtingesnius išteklius. Pagal 2009 metų rugsėjo mėn. depešo informaciją, tuometinis Libijos nacionalinės naftos kompanijos (National Oil Corporation – NOC) vadovas Ali Sugheiras (Ali Sugheir) amerikiečių ambasadai pareiškė, kad „Libijoje buvo rasti stambūs naftos ir dujų baseinai“, o seisminės žvalgybos duomenys rodo, kad „visoje šalyje bus atrasta dar daugiau telkinių“.

       Dešimtys tarptautinių naftos ir dujų kompanijų kovojo ir mokėjo pinigus už tai, kad uždirbtų iš sankcijų panaikinimo, tačiau netrukus tas JAV valdžiai sukėlė dvi dideles problemas. Pirmiausia, pagal 2007 metų lapkričio mėn. depešą, „Libijos nacionalizmas išteklių atžvilgiu“ – politika, didinanti Libijos vyriausybės kontrolę ir jos pajamų dalį, gautą iš angliavandenilių išteklių“. Depeša padaro grėsmingą išvadą, kad JAV Libijos režimui turi parodyti tokio požiūrio „aiškius trūkumus“.

       Kadafio politika privertė naftos ir dujų korporacijas perdaryti savo sutartis pagal paskutinį Libijos Sutarties dėl žvalgybos ir produkcijos padalinimo (Exploration and Productions Sharing Agreement – EPSA IV) variantą. Laikotarpyje tarp 2007 ir 2008 metų stambios kompanijos, tokios kaip ExxonMobil, Petro-Canada, Repsol (Ispanija), Total (Prancūzija), ENI (Italija) ir Occidental (JAV) buvo priverstos pasirašyti naujas sutartis su NOC žymiai nepalankesnėmis sąlygomis, negu tos, kurias turėjo anksčiau, ir buvo priverstos sumokėti 5,4 mlrd. dolerių, kaip avansinį „bonusinį“ mokestį.

       2008 metų birželio mėn. depeša kalba apie tai, kad Oasis Group, jungianti amerikiečių kompanijas ConocoPhillips, Marathon ir Hess, pagal pranešimus, buvo „sekanti eilėje“, nežiūrint to, kad jau 2005 metais sumokėjo 1,8 milijardus dolerių. Depešoje klausiama, ar galima pasitikėti Libija ir tikėtis, kad ji laikysis naujų sutarčių pagal EPSA IV sąlygų, o gal vėl „sieks didesnio nukirpimo“.

       Toliau depešoje svarstomas klausimas apie platesnes sutarčių, sudarytų pagal EPSA IV, pasekmes. Nors sutartys naftos kompanijoms, kurios kaip ir anksčiau galėjo „gauti didelius pelnus iš kiekvieno išgauto naftos barelio“ buvo „iš esmės naudingos“, priverstinio peržiūrėjimo grėsmė ir sutarčių peržiūrėjimas sukėlė pavojingą tarptautinį precedentą – „naują Libijos paradigmą, kuri gali pasikartoti viso pasaulio naftą išgaunančiose valstybėse“.

       Naftos milžinės ir JAV vyriausybė buvo sunerimę dėl grasinimų, kuriuos Kadafis pasakė 2009 metų sausio mėn. vaizdo konferencijos su Džordžtauno universiteto studentais metu, pagrasinęs nacionalizuoti naftos ir dujų šaką. 2010 metų depeša atskleidžia, kad „režimo retorika 2009 metų pradžioje, įskaitant žodžius apie galimą naftos ir dujų sektoriaus nacionalizaciją, ... vėl šį klausimą iškėlė į pirmą planą“.

       Kadafis taip pat pabandė tarptautines naftos kompanijas priversti įnešti savo įnašą į Sutartį tarp JAV ir Libijos dėl kompensacijų. Pasirašyta 2008 metais, ši sutartis ketino sukurti bombardavimo aukų fondą. Dvi 2009 metų vasario mėn. depešos skelbia apie tai, kas Libija naftos kompanijoms iškėlė ultimatumą: įnešti savo įnašą į šį fondą arba „susidurs su rimtomis pasekmėmis“. Libijos Nacionalinės naftos kompanijos pirmininkas Šurki Ganemas (Shurki Ghanem) nedviprasmiškai priminė apie Kadafio grasinimus nacionalizuoti naftos sektorių. JAV ambasadorius perspėjo, kad „spaudimas amerikiečių naftos kompanijoms peržengė ribas“. Jis „pakvietė Ganemą ir jo kolegas atsižvelgti į ilgalaikius santykius su Jungtinėmis Valstijomis“.

       Antra nemaloni sankcijų panaikinimo pasekmė buvo ta, kad tai Libijai leido vystyti glaudesnius santykius su JAV konkurentais, pirmiausia, Europoje, Kinijoje ir Rusijoje. 2008 metų birželio mėn. depeša aprašo: „pastaruoju metu padidėjęs susidomėjimas Libija iš ne Vakarų tarptautinių naftos kompanijų pusės (kompanijų iš Indijos, Japonijos, Rusijos ir Kinijos), kurios paskutiniu metu iš Libijos Nacionalinės naftos kompanijos gavo masę koncesijų“.

       2009 metų kovo mėn. depeša aprašo, kaip Italijos ministras pirmininkas Silvio Berluskonis dalyvavo ratifikuojant Italijos ir Libijos sutartį „dėl draugystės ir bendradarbiavimo“, pagal kurią Italija turėjo Libijai 25 metus kasmet mokėti 200 milijonus dolerių už „kolonijinius pažeidimus“, mainais į garantiją „Italijos kompanijoms pirmenybės ekonomikos vystymo projektuose“. Italijos valdininkas JAV ambasadoriui pareiškė, kad Italijos tikslas Libijoje buvo „nafta, nafta ir dar kartą nafta, ir migracijos klausimai“.

       Augantis Kinijos skverbimasis taip pat sukėlė susirūpinimą. Pagal 2009 metų vasario mėn. depešą, Kinijos geležinkeliai tais metais gavo 805 milijonų dolerių sutartį ir metais anksčiau dar vieną 2,6 milijardų dolerių sutartį. 2009 metų gegužės mėn. depeša skelbia apie tai, kad Kadafis JAV Afrikos komandai vadovaujančiam generolui Viljamui Vardui (William Ward), pasakė, kad Kinija „dominuos“ Afrikoje, „todėl, kad ji nesikiša į vidaus reikalus“. 2009 metų rugsėjo mėn. depeša skelbia, kad „Kinijos kompanijos surado sau keletą nišų Libijos rinkoje, o būtent statybų sektoriuje ir telekomunikacijų srityje“.

       Keletą depešų nurodo į daug glaudesnius Libijos santykius su Rusija. Pagal pranešimus, 2008 metų balandžio mėn. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, skrido į Libiją su keturiais šimtais padėjėjų, žurnalistų ir kompanijų vadovų, siekdamas įvykdyti „tarybinių laikų Libijos skolos, kurios dydis 4,5 milijardai dolerių, sutarties pakeitimą“ į „stambią geležinkelio sutartį ir keletą būsimų sutarčių gyvenamųjų namų statybos srityje ir elektros energetikos vystyme“. Keletas susitarimo memorandumų buvo pasirašyti su Rusijos energetikos milžine „Gazprom“. Tame susitikime Kadafis pasisakė prieš NATO plėtimą Ukrainos ir Gruzijos teritorijose, tai Rusijai yra labai jautrūs klausimai.

       JAV strateginiu požiūriu svarbiausia buvo tai, kad Kadafis tariamai „pareiškė savo pasitenkinimą tuo, kad Rusijos auganti jėga gali tarnauti, kaip atsvara JAV jėgai, kas atitinka Libijos lyderio dažnai palaikomą daugiapolę tarptautinių santykių sistemą“.

       Atsižvelgiant į tai, JAV puoselėjo santykius su atitinkamomos figūromis viduje Kadafio režimo, ir slapta svarstė Kadafio pašalinimo nuo scenos naudą. 2008 metų liepos mėn. depeša pasakoja apie tai, kaip Ibrahimas el Meietas (Ibrahim el-Meyet), Ganemo „artimas draugas“ (ir šaltinis, kurį reikėtų „griežtai saugoti“) JAV ambasadoriui pasakė, kad jis ir Ganemas „padarė išvadą, kad tikrų ekeonominių ir politinių reformų Libijoje nebus iki tol, kol Kadafis nenueis nuo politinės arenos“, o tai „neįvyks iki tol, kol Kadafis gyvas“.

       Dar viena 2009 metų sausio mėn. depeša sako, kad pagal pranešimus, Libijos vyriausybėje buvo „dviejų rūšių mąstymas“ – „proamerikietiška stovykla, ir grupė, kuri įtariai žiūrėjo į amerikiečių motyvus ir tvirtai pasisakė prieš kontaktų plėtimą, ir bandradarbiavimą“. Nors Kadafis ir jo sūnūs tariamai priklausė „proamerikietiškai grupei“, Kadafis „palaikė JAV ir Libijos bendradarbiavimo plėtimą, bet su „sąlygomis“, kilusiomis dėl pastovaus susirūpinimo tuo, kad tikrasis JAV santykių su Libija tikslas - režimo pakeitimas“.

       Kadafio baiminimasis buvo visiškai pagrįstas. Užkulisiuose įtampa išsaugo atėjus Obamos administracijai. 2009 metų depeša sako, kad Libijos vyriausybė „baiminosi, jog nauja JAV administracija Libijos atžvilgiu gali pradėti vykdyti visiškai naują politiką“. Joje kalbama apie „įtakingus asmenis Libijoje, kurie rimtai pasisako prieš santykių su Jungtinėmis Valstijomis gerinimą, kurie daug ką praras, jeigu esamas režimas gerokai pasikeis, ir kurie JAV mato, kaip galimą tokių reformų katalizatorių“.

       Depešos rodo, kad JAV vyriausybė atidžiai stebėjo politinę opoziciją Kadafio režimui rytinėje Libijos dalyje, kurioje dabar bazuojasi „sukilėlių“ Pereinamoji nacionalinė taryba“. 2008 metų vasario mėn. depeša praneša apie tyčinę Libijos vyriausybės politiką, siekiant „palikti rytus neturtingiems, kaip priemonę, kurios pagalba gali būti apribota potenciali politinė grėsmė Kadafio režimui“, kas sukėlė tai, jog „rytuose daugelis jaunų libiečių buvo įsitikinę, kad jie neturi ką prarasti dalyvaudami ekstremistiniuose prievartos veiksmuose tėvynėje“, o taip pat prieš amerikiečių pajėgas Irake.

       Taip pat suaktyvėjo santykiai su elementais Kadafio vyriausybės viduje. Kai užsienio reikalų ministras Musa Kusa (Musa Kusa) 2009 metų gegužės mėn. susitiko su generolu Viljamu Vardu (William Ward), jis priminė generolui, kad jis „dažnai ir atvirai dalijosi savo nuomone su amerikiečių kontaktiniais asmenimis iš Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) ir Valstybės departamento“. Šių metų kovo 30 d. Kusa privačiu lėktuvu iš Libijos pabėgo į Angliją.

       Toliau WikiLeaks depešos rodo, kad administracijos pretenzijos nuversti Libijos vyriausybę ir pripažinimas neišrinkto „sukilėlių“ režimo Bengazyje, neturi nieko bendro su „humanitariniu“ gelbėjimu. Priešingai, Baltieji rūmai sureagavo į destabilizuojančią kovos įtaką arabų valstybėse, tame tarpe Libijoje, staigiai pasisukęs prieš savo buvusį „svarbų sąjungininką“.

       Obamos administracija suaktyvino pasirengimą, dar tikriausiai nuo 2007 metų, siekdama nuversti režimą ir pastatyti kitą, kuris labiau atitiktų amerikiečių interesus. Ir visai ne apie gyventojų gynybą buvo kalbama, kai amerikiečių vyriausybė ieškojo vado maištui prieš Kadafį, viskas buvo grindžiama ekonominiais ir strateginiais sumetimais, kuriuos skatino didžiųjų valstybių konkurencija ir korporatyvinių pelnų reikalavimai.

Robertas Morganas (Robert Morgan), 2011-07-27

Šaltinis: World Socialist Web Site

       Veslis Klarkas (Wesley Clark), buvęs JAV kariuomenės generolas, nuo 1997 iki 2000 metų vadovavęs NATO kariuomenei Kosove, 2007 metų kovo mėn. amerikiečių žiūrovams papasakojo šią istoriją:

       - Ir praėjus kelioms savaitėms aš paklausiau dar kartą jo (Generalinio štabo generolo): na, tai ką ten nusprendėtė? Puolame Iraką ar ne? Jis atsako: gerai, kad tik Iraką. Štai pasigerėk, ką man šiandien nuleido iš viršaus (Gynybos kabineto ministras). 5 sekančių metų bėgyje mes demontuosime 7 valstybes. Pradedam nuo Irako. Po to mūsų planuose Sirija ir Libanas, Libija, Somalis, Sudanas. Ir pabaigiame Irane.

       - Atleiskite, ar galite pakartoti? Kokios valstybės?

       - Na, pradedame nuo Irako. Po to Sirija, Libanas, Libija, Somalis, Sudanas ir Iranas.

       Dar vienas įrašas, kuriame V.Klarkas pasakoja tą pačią istoriją.

Susiję:

Plėšimas viduryje baltos dienos

Libija, liepos 15 diena

Bjauri tiesa: video, kaip Libijos sukilėliai nupjauna galvą Kadafio kareiviui ir kiti NATO nusikaltimai

Libijos moterys

Libija Vakarų nusikaltėlių apsuptyje

Libiečiai – tauta, kuri nepasiduos               

Apie Libiją                                                

Muamaro Kadafio kalbos tiesioginiame Libijos televizijos eteryje stenograma

P.K.Robertsas: „mes norime atsikratyti rusų ir kinų“       

Ar Didysis brolis išėjo iš proto?

Birželio 8 d. naujienos iš Libijos           

Libija: daiktus vadinkime savo vardais     

Versija apie įvykius Libijoje                      

Dar viena Libijos karinio užpuolimo versija                  

Planinis tarptautinės teisės demontavimas – globalios valdžios nauja strategija

Irakas, Libija ir „Chosudovskio sąrašas“                      

„Trys storuliai“ ir amerikietiška svajonė                 

Muamaras Kadafis ir Vakarų cinizmas                   

Valstybės vadovų nužudymai ir tarptautinė teisė. Libijos precedentas

Nusikalstamumas – vienas iš naujos pasaulio tvarkos požymių