Po to, kai rusų ekonomistas N.D.Kondratjevas sukūrė didžiųjų arba ilgųjų ūkinių ciklų teoriją, jo idėja plačiai išplito. Pastebėję tarpusavio ryšį tarp ekonomikos ir konfliktų, „Kondratjevo ciklų“ sąvoką pradėjo taikyti ne tik makroekonominei analizei ir ekonominei regionų analizei, bet ir visuomenės vystymuisi, ir jų nuosmūkiui. Arnoldas Toinbis (Arnold Toynbee) pasiūlė „didžiųjų karų“ ciklą, kurio trukmė 120 metų, kuris dalijasi į preliudiją, karą, atokvėpį, epilogą ir visuotinę taiką.

       Viljamas Tompsonas (William Thompson) taip aprašo tokį tarpusavio ryšį: „... inovaciniai procesai ir pasaulinė koncentracija susiję su pasauliniu karu. Vadovaujantis teoriniais argumentais ir empiriniais duomenimis (XIX ir XX a.) mes aptikome, kad sisteminis karas yra ekonominių inovacijų ir siekimo lyderiauti produktas. Ir atvirkščiai, sisteminis karas įtakoja į inovacijas, o taip pat ekonominę ir jūrinę koncentraciją. Ta prasme, ekonominių ir technologinių pasikeitimų ilgosios bangos, karinės – politinės lyderystės ilgasis ciklas ir karas yra glaudžiai tarpusavyje susijusi dinamika, esanti pasaulinės politinės ekonomikos funkcionavimo centre“ (1). Jis parodo, kad iki šiol didžiųjų ciklų tyrinėtojai identifikavo penkis pasaulinius karus:

       - Olandijos ir Ispanijos 1580 – 1608 m.

       - Didžiojo Aljanso karai 1688 – 1713 m.

       - Prancūzų revoliucija ir Napaleono karai 1792 – 1815 m.

       - Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai 1914 – 1945 m. (2)

       Čia mes matome, kad periodai tarp pasaulinių karų yra nuo 80 iki 100 metų. O priekyje, artimiausiu metu mūsų laukia naujas pasaulinis karas.

       Daktarė Helen Vitni - Smit (Helen Whitney Smith) yra solidari su V.Tompsonu naujų technologijų klausimu. Po ekonominio progreso ir jo tarpusavio ryšio su technologijomis teorijos 30 metų tyrinėjimų ji taip priėjo prie išvados, kad būtent inovacijos vienoje ar kitoje valstybėje buvo postūmiu ekonominėms bangoms – ar tai būtų Ispanijos XVII amžiaus grandai, ar anglų audėjai. Bet ji kalba apie inovacijas infomacinėse technologijose! Jos naujoje knygoje „WinningInformation Revolutions: FromtheIce AgetotheInternet“ nurodoma, kad anksčiau buvo šešios informacinės revoliucijos. Pirma įvyko tarp medžiotojų ir rinkėjų iki tol, kol žmonės išmoko dirbti žemę. Antra tiesiogiai susijusi su raštingumo vystymusi. Trečia – tai Romos žlugimas. Ketvirta – spausdinimo staklių atsiradimas. Penkta susijusi su elektra, kas sukėlė telegrafo, telefono ir geležinkelio plitimą. Šešta – tai skaitmeninė revoliucija, kurioje mes dabar esame.

       Pagal H.Vitni – Smit tvirtinimą, paskutinės trys informacinės revoliucijos turėjo tą patį ekonominį modelį – pradžioje ilgalaikis bumas, po kurio seka neišvengiamas žlugimas. O naujos komunikacijos formos laužo senas taisykles, kurias siekia išlaikyti esamas elitas (3). Socialiniai tinklai, augantys internete, jų aktyvi manipuliacija JAV kariniais ir politiniais sluoksniais visiškai patvirtina H.Vitni – Smit tezę. Ir kaip gali būti „sulaužytos senos taisyklės“, kurias nori išaugoti senasis elitas, jeigu ne tam tikra konflikto forma?

       Valteris Goldfrankas (Walter Goldfrank) iš Santa Kruzo (Kalifornija) universiteto pritaikė I.Valerstaino (I.Wallerstein) pasaulio sisteminės analizės modelį (pats Valerstainas dalino ciklus į tris fazes: karas, vienos valstybės hegemonija, jos žlugimas) ir pusiau periferijoms priskyrė daugelį Rytų Europos valstybių, Rusiją, Meksiką, Kolumbiją, Venesuelą, Braziliją, Argentiną, Čilę, Pietų Afriką, Turkiją, o taip pat dalį Artimųjų Rytų ir Rytų Azijos valstybes (4). Pagal jo prognozes, jeigu vystysis laisvos ekonominės zonos, tai lyderiaujančią padėtį užims trys vertikalūs geografiniai blokai, vadovaujami JAV, Japonijos ir ES. Ateityje tai gali nulemti tai, kad Japonija ir JAV dominuos kartu, į savo orbitą įtraukusios abi Amerikas ir Ramiojo vandenyno regionus. Virš kitų regionų dominuos politiškai susijungusi Europa, kas iš vienos pusės sukels bipoliarinės sistemos varžybas, o iš kitos pusės – aukštą integracijos lygį, kurio bandymai jau dabar akivaizdūs (įstatymų unifikavimas, transatlantinis bendradarbiavimas ir t.t.).

       Pasauliniu lygiu V.Goldfrankas prognozuoja šiuolaikinės kapitalizmo sistemos sunykimą ir nagrinėja keturis galimus ateities pasaulio tvarkos modelius: suirutė, fašizmas, socialinė demokratija, socializmas. Pirmas variantas labiausiai įmanomas dėl branduolinio karo arba biosferos naikinimo. Antras – tai kapitalizmo transformavimas į naujo tipo socialinį ir ekonominį totalitarizmą arba sukūrimas pasaulio imperijos su centrinių administratorių kasta, kurie užsiims pertekliaus perskirstymu. Atsižvelgiant į valstybių suskirstymą į valstybes- branduolius ir valstybes – periferijas, pastarosios kenčia politines represijas, įskaitant tokias priemones, kaip eugeniką ir fizinį naikinimą. Be to, esant šiam variantui karas taip pat neatmetamas, jį galima įsivaizduoti arba kaip sukilimų bandymus, arba kaip užsitęsusį konfliktą. Ateities trečią ar ketvirtą variantą V.Goldfrankas aprašo, kaip labiausiai pageidautiną modelį, susijusį su valstybių gerove, tačiau šiuolaikinės tendencijos (įskaitant pasaulinę krizę, gyventojų perteklių kai kuriose valstybėse ir demografijos smukimą kitose, gamtos išteklių išeikvojimą, žemės ūkio paskirties žemės alinimą, maisto produktų kainų augimą) rodo, kad pasauliniu mastu vargu ar tai bus įmanoma.

       Egzistuoja dar daugybė karo ir hegemonijos ciklų tyrinėjimų, kurių labiausiai žinomi autoriai - D.Goldstainas (J.Goldstein) ir D.Modelskis didžiųjų valstybių pakilimo ir kritimo periodus pavadino ilgaisiais pasaulio politiniais ciklais, kur pagal analogiją su dviem Kondratjevo ciklo fazėmis pakilimo fazė vadinama mokymosi etapu, o kritimo fazė – lyderystės etapu, kurios pradžioje ir vyksta pasaulinis karas.

       Kiekvienas periodas dalomas į keturias fazes. Pagal istorinius pavyzdžius D.Modelskis susiejo Portugalijos, Olandijos, o taip pat Didžiosios Britanijos įtaką pasaulio politikai. JAV atveju jis pasiūlė variantą su dviem ciklais. Pirmas jau pasibaigė, jis vyko nuo 1850 m. iki 1945 m. Antras prasidėjo 1971 m., dekoncentracijos fazė pateko į 2000 m. Toliau 2030 m. turi prasidėti pasaulio karo fazė, o 2050 m. – dar vienas JAV pasaulio galios etapas (5).

       Ne mažiau įdomi dominuojančios viršįtampos teorija. Denisas Florigas (Tarptautinių tyrinėjimų institutas, Seulas) pažymi, kad makroistoriniame hegemoniškų valdžių pakilimo ir kritimo procese egzistuoja nedideli hegemonijos susilpnėjimo ir jos regeneracijos periodai. Pavyzdžiui, galima įžiūrėti ryšį tarp naftos šoko ir 8 –ojo dešimtmečio recesijos, ir Vietnamo karo, kuris sukėlė JAV susilpnėjimą, o taip pat karo Irake sėkmės ir JAV ekonomikos augimo 10 –ame dešimtmetyje (6).

       Kalbant apie Vakarų ir JAV ateitį D.Florigo diagnozė vienaip ar kitaip susijusi su periferija ir pusiau periferija. Iš vienos pusės, Vakarai dabar labiau yra vieningu dariniu, negu konkuruojančių valstybių grupe. Iš kitos pusės, Vakarų kultūrai mestas musulmonų pasaulio iššūkis, o taip pat pastebimas naujų reformuotų supervalstybių pakilimas. Valstybėms, kurios galės mesti iššūkį JAV viešpatavimui, D.Florigas priskiria Rusiją, Kiniją ir Indiją. Rimtą potencialą turi ir Japonija, tačiau vargu ar ji norės eiti tuo keliu.

       Apskritai, naujas pretendentas į hegemoniją greta ekonominės galios turės sukurti galingas karines jėgas, o taip pat lanksčią ideologinę ir institucinę valdžią, prilygstančią JAV ir jos sąjungininkų. Dar daugiau, reikės sukurti bloką prieš hegemoniją, į kurį įeis valstybės vienijamos idėjos, „analogiškai, kaip komunistai kovojo prieš kapitalistus arba fašistai prieš anglosaksų liberalizmą“. Ir svarbiausia, nauja supervalstybė turi turėti priežastis išėjimui iš egzistuojančios globalios sistemos, o ne paprastą suinteresuotumą galios didinimu sistemos viduje.

       Jeigu XIX a., kaip nurodo D.Florigas, JAV judėjo Didžiosios Britanijos hegemonijos farvateryje, tai XX a. nebuvo reikalo keisti pačios sistemos. JAV paprasčiausiai perėmė lyderiavimą jau egzistuojančioje sistemoje.

       Ką mes turime šiuo momentu? JAV viršįtampa akivaizdi. Taip pat akivaizdi pasaulio finansų sistemos globali krizė ir didėjantis konfliktų skaičius, kas liudija apie pasaulio karo fazės artėjimą. Kinija aktyviai modernizuoja savo karines pajėgas ir visiškai gali pretenduoti į būsimo bloko prieš hegemoniją pagrindinio žaidėjo vaidmenį, nors jos ekonomika susijusi su JAV. Ar panorės ji sukurti naują finansinę ir ekonominę sistemą? Viena, vargu. Perimti ją iš JAV viena ji taip pat negalės. Taip pat, kaip Indija ir Brazilija, t.y. BRICS valstybės.

       Reikia pripažinti, kad Rusija šiuo požiūriu šiek tiek atsilieka nuo Kinijos. Šiandien ji neturi mobilizuojančios valstybinės strateginės ideologijos, kurią turi Kinija. Rusijos visuomenėje vystosi separatistinės nuotaikos (7),  valdžios struktūrose veikia liberalų lobistai, kurie suinteresuoti mažiausiai išlaikyti status quo, o daugiausiai - RF visiškas pavergimas esamai liberaliai kapitalistinei sistemai. 

       Esant nelabai linksmoms būsimo pasaulinio karo perspektyvoms Rusija turi vienintelę išeitį, pagal senovės romėnų patarlę: „Nori taikos – ruoškis karui“. O tai reiškia aktyvų dalyvavimą kuriant bloką prieš hegemoniją, remiantis įvairių integracinių procesų pagrindu nuo NVS ribų iki Lotynų Amerikos, įskaitant karinius aljansus ŠBO, BRICS ir kitas alternatyvas egzistuojančiai neoliberaliai pasaulio tvarkai. Laiko liko mažai...

------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

(1) Thompson, William R. K-Waves, Leadership Cycles, and Global War: A Nonhyphenated Approach to World System Analyses. A World-Systems Reader. New Perspectives on Gender, Urbanism, Cultures, Indigenous Peoples, and Ecology. Rowman & Littlefield Publishers, Inc. Lanham, Maryland. 2000, Pp. 94-95.

(2) Thompson, William R. K-Waves, Leadership Cycles, and Global War: A Nonhyphenated Approach to World System Analyses. A World-Systems Reader. New Perspectives on Gender, Urbanism, Cultures, Indigenous Peoples, and Ecology. Rowman & Littlefield Publishers, Inc. Lanham, Maryland. 2000, p. 92

(3) Kleiner A. A Long-Wave Theory on Today’s Digital Revolution. May 16, 2011. Strategy+Business mag.

(4) Goldfrank W. Beyond Cycles Of Hegemony: Econimic, Social, and Military Factors. Journal of World-Systems Research. Volume 1, Number 8, 1995.

(5) Modelski G, Thompson W. Leading Sectors and World Powers. The Coevolution of global Economics and Politics. University of South Carolina Press, 1996.

(6) Florig D. A Theory of Hegemonic Overreach. http://www.dflorig.com/hegemony

(7) Nors kai kuriuose Kinijos regionuose taip pat yra separatistinių tendencijų (labiausiai tai pasireiškia Sindziango – Uigūrų autonominiame regione ir Tibete), demografiniai veiksniai rodo į Kinijos didelį privalumą šiame klausime, kadangi RF separatizmo protrūkiai pastebimi būtent regionuose, kuriuose yra didžiausias demografinis augimas – Šiaurės Kaukaze, o Kinijoje kritiškuose regionuose gyventojų yra palyginus nedaug.

Leonid‘as Savin‘as, 2011-08-08

Šaltinis: Fondsk

Susiję:

Nauja pasaulinė krizė prasidės 2012 metais

Galima globalinė geofizinė katastrofa ir karinė – politinė padėtis pasaulyje (I)

Galima globalinė geofizinė katastrofa ir karinė – politinė padėtis pasaulyje (II)