Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Arabų pavasaris Europos rudenį

 http://www.firstpost.com      Pradedant nuo 2011 metų rugsėjo 17 d., viena pagrindinių naujienų temų, tapo pranešimai apie masinius gyventojų protestus, kurie iš pradžių apėmė JAV miestus, o po to išplito Vakarų Europoje. Ir kaip įprasta, žurnalistai – iliuzijų meistrai, savo aprašymuose atspindėjo pusiau tiesą – visą tą procesą, kuris turi šūkį „Užimk Volstritą!“, pateikė kaip tam tikrą spontanišką nepasitenkinimo išreiškimą dėl pablogėjusių gyvenimo sąlygų, kurias sukėlė finansų ir ekonomikos krizė... Ypač su tuo puikiai derėjo studentijos aplinkoje iškeltas ir visų kitų protestuotojų perimtas šūkis: „Mūsų - 99%!“ (tai yra, atitinkamai, jūsų 1%: gana apvaginėti – dalinkis!), kuris rodė ne tiek paraleles, kiek tiesioginį „savarankiškai organizuotų akcijų“ giminingumą su „Arabų pavasario“ organizuotais revoliuciniais sukilimais.

       Pabandysime pašalinti žiniasklaidos sukurtą informacinį trūkumą ir suprasti, kas vyksta, o taip pat, kokiu tikslu ir kas visą tai sugalvojo...

 

         Mitas „apie krizės pagilėjimą ir tinklo svarankišką organizavimąsi“

       Jeigu koks nors žurnalistas, nekalbant jau apie profesionalius politologus ir analitikus, tikrai panorėtų papasakoti apie judėjimą „Užimk pagrindinę gatvę!“, tai ką jis pirmiausia turėtų padaryti? Teisingai: surinkti medžiagą apie akcijos organizatorius, kurie sukėlė audrą visoje planetoje ir sugebėjo ją išplatinti beveik visur, išskyrus, galbūt, Rusiją ir Kiniją. Netgi Aliaskoje „okupantai“ surengė savo piketą, o Romoje išaugo iki šimtatūkstantinių demonstracijų ir ginkluotų susidūrimų su karabinieriais. Ir demonstrantų priešpriešos su teisėtvarkos jėgomis intensyvumas iki šios dienos nesumažėjo, bet auga. Kokia jau įvykusios sėkmės priežastis? Kokie tikslai iškelti? Kokie uždaviniai sprendžiami? Kaip tikslai ir uždaviniai atitinka šūkiams? Kas yra šio įgaunančio pagreitį proceso varomosios jėgos? Kas už jų stovi, kas finansuoja, kas užtikrina informacinę paramą?

        Iš karto pastebėsiu, kad savarankiškas organizavimasis niekada nevyksta iš vidaus: panorėjo kažkas kažko – ir „svarankiškai susiorganizavo“. Šis procesas panašus į auklėjimą – reikia vidinės jėgos ir vidinės energijos, norint išvesti galinčią keistis sistemą iš stabilios būsenos, duoti jai energiją transformavimuisi ir priversti keistis, stiprinant savybes, padedančias tam išoriniam poveikiui, ir susilpninančias priešingą poveikį. Visai kaip situacijoje „mokytojas – mokinys“. Tik šiuo atveju mokinio vietą užima socialinė grupė, kurią dėl paprastumo ir apibendrinimo galima apibrėžti, kaip „vietos gyventojai“ (variantas, jeigu kam toks pavadinimas nepatinka, - „miestiečiai“, „buržuazija“, „vidurinioji klasė“).

       Ir taip, paklausę klausimą, o kas vaidina „mokytojo“, „spontaniško“ nepasitenkinimo dėl pasireiškusios finansinės ir ekonominės krizės, jos pasekmių organizatoriaus ir  kristalizacijos centro vaidmenį, pažiūrėkime į judėjimo „Užimk Volstritą!“ centrinius tinklalapius - (oficialus Niujorko miesto Generalinės Asamblėjos tinklalapis), (neoficialus tinklalapis, skirtas „okupantų“ idėjos populiarinimui), (tinklalapis – judėjimų JAV koordinatorius), (tinklalapis monitoringui ir naujienoms) ir  (judėjimo televizijos tinklalapis). Jau visa tai, kas atrodo taip puikiai organizuota (ne techniškai, o būtent struktūriškai!), stebina ir kelia klausimus, pavyzdžiui: „Iš kur toks žinojimas socialinio valdymo politechnologijų ir technologijų? Tačiau labai greitai viskas paaiškėja, kadangi pagal nurodytų interneto šaltinių nuorodas labai nesunku nustatyti, kad „okupantų“ judėjimas, apskritai kalbant, yra išvestinis iš Europos judėjimo „Už pasaulinę revoliuciją!“ – „Užimk aikštę!“ (Take the Square!) ir giminingas tinklalapiui, kuris visiškai atitinka jo pavadinimą - takethesquare.net

       Kaip vaikų žaidime: „Šilta, šilčiau, karšta!“, kadangi duotas tinklalapis, formaliai priklausantis „globalių revoliucionierių“ Ispanijos sektoriui, yra ne tik vyriausias, centrinis ir koordinuojantis bendrą sukilimų vystymąsi Europos, Amerikos valstybėse (ir kaip išaiškėjo, visame pasaulyje [1]), tačiau ir atsiradęs pirmas, dar 2011 m. gegužės mėn. Madride ir, kaip pavyzdį, savo veiklai paėmęs kaip tik tai, ką šiandien žiniasklaida visaip bando paslėpti – „oranžines“ revoliucijas pagal „Arabų pavasario“ pavyzdį. Štai ką šio judėjimo centrinės šakos atstovai pasakoja apie save patys [2] :

       „Viskas prasidėjo Madride maždaug gegužės 15 d., 20-30 žmonių išėjo į Puerta del Sol aikštę ir pastatė kažką panašaus į stalus su informacija piliečiams. Jie kalbėjo, kad nepriklauso jokiai partijai, kadangi neįsivaizduoja savęs šiuolaikiniuose politiniuose žaidimuose. Jie taip pat kalbėjo, kad nori pakeisti sistemą ir kvietė visus jungtis prie jų...

       Iš pradžių tai buvo jaunimas, bet greitai judėjimas tapo mišrus. Jie pasisakė už „realią demokratiją“. Jie kalbėjo, kad rinkimai nėra demokratinis institutas ir juos domina kitos tautos dalyvavimo valstybės gyvenime formos... Jie nekvietė balsuoti už vieną ar kitą partiją, jie kvietė tuos, kuriuos vadina „prarasta karta“, sukilti. Jie nereikalavo paprasčiausiai atlyginimo pakėlimo arba kažko materialaus, juk tai būtų tik reformos. Jie reikalavo tikro sistemos pakeitimo, tai yra buvo reikalinga peržiūrėti patį demokratijos pamatą, tai kaip mes galime organizuotis ir veikti kartu. Pirmas ispanų šūkis buvo „mes – ne prekė!“. Nei politiniame, nei elektoratiniame, nei ekonominiame, nei dvasiniame ir kultūriniame lygiuose: mes – ne prekė. Mūsų negalima naudoti didelių politinių ir finansinių žaidimų tikslams...

       Pagrindinė mintis yra ta, kad reikia organizuotis į „komunas“ miestų kvartaluose: „kiekviename kvartale žmonės turi patys organizuotis ir spręsti savo problemas „lygiagrečiai“ valstybės darbui. Ta prasme, jeigu jiems ko nors reikia, jie daro patys, nelaukdami pagalbos „iš aukščiau“... Vienas iš pagrindinių principų – svarankiškas organizavimasis. Savarankiškas organizavimasis veda į autonomiją, o autonomija – vienas iš būdų apseiti be valstybės...“

       Įdomus ir paaiškinimas to, kodėl judėjimas prasideda ir juda aikščių, ir gatvių užėmimo, ir okupacijos keliu. Šūkyje ir devize yra apeliacija į jaunimą, kuris liko už gyvenimo borto dėl įvairių priežasčių: 1) krizė, 2) sąlygojama globalizacijos ir inovacijų revoliucijos,  siaurinančios socialinio reikalingumo erdvę, 3) ankstesnio demografinio bumo padariniai, suformavę tai, kad „visas pareigas yra užėmę pagyvenę arba suaugę žmonės, ir jaunimui nėra vietos visuomenėje, lyginant su ankstesnėmis kartomis“ ir t.t. „Prarastai kartai“, žmonėms, kurie dirbtinai marginalizuoti ir paversti į „racionalizavimo žaliavą“, „okupuoti aikštę tam tikra prasme reiškia laikytis už kažko pasaulyje, kur tau nėra vietos, pareikšti apie savo egzistavimą ir nepaleisti to, kas tau turi priklausyti – viešoji erdvė“.

       Daug pastangų nereikia, kad tarp „aikščių užėmimo“ ir „gatvių užėmimo“ pamatyti organinį ryšį, kad suprasti, jog neatsitiktinai pastoviai išplaukia paralelės su „Arabų pavasariu“, kad suvokti, jog čia kalbama visai ne apie „gyventojų protestus“, o apie plataus masto revoliuciją jos pradiniame etape ir tuo pačiu pasaulinę revoliuciją. O visa tai pripažinus, verta pasidomėti ne tik nerimstančio jaunimo politine platforma, bet ir profesionalių revoliucionierių, kurių pėdsakai nors ir kruopščiai internete slepiami, tačiau norint, galima aptikti. 

 

                                    Už pasaulinę revoliuciją nuo Tuniso iki Sibiro!

       Ir taip, viskas kaip visada: jaunimas priekyje, kaip patrankos mėsa, sėja savo ir kitų lavonus. Tačiau dėl ko? Už kokius idealus? „Aš palikau trobą, išėjau kariauti, kad žemę Grenadoje valstiečiams atiduoti?“ Visai ne.

       Štai tikrų „demokratorių“ „Tikros demokratijos“ esmė [2]

       „Platforma: pakeisti sistemą, sunaikinti tarptautines organizacijas - didįjį aštuonetą, didįjį dvidešimtuką, NATO ir taip toliau. Pasiūlyti Konstitucinę Asamblėją, kaip tai buvo 1789 metais, kai buvo sudaryti „reikalavimų sąsiuviniai“ su visais žmonių pageidavimais, kokius tik pavyko surinkti. Tokia asamblėja galėtų sukurti naują konstituciją... Žinoma, geriausia, kad būtų panaikinama ES ir sienos...

       Reikalavimai: politinės piramidės perversmas – taip, kad sprendimų priėmimas vyktų iš apačios į viršų, o geriausia, kad nebūtų nei viršaus, nei apačios. Visiška moterų ir vyrų lygybė. Afrikos valstybių skolų Europai ir JAV panaikinimas. Visų taip vadinamų „nacionalinių skolų“ panaikinimas. Darbo sąlygų pakeitimas. Net jeigu paliekame „darbo principą“, kaip tokį (sic!!!)nors tai yra klausimas (sic!!!) – mes atsisakome nuo prekaritetinių [3]  įdarbinimo sąlygų. Jeigu nedarbo lygis mažėja dėl prekaritetinių darbuotojų skaičiaus augimo, mes esame prieš tai. Mes norime dirbti, kad gyventi, o ne atvirkščiai“.

       Pažinote? „Nei taikos, nei karo, o armiją paleisti...“ Taip kalbėjo Levas Davidovičius Trockis. Globalizacija savo pabaigoje pagimdė ne ką kitą, kaip... bolševizmą. Ir be to, ko gero pačia blogiausia modifikacija – trockizmo pavidalu. Nuolatinė revoliucija be galo, totalus chaosas, kad galiausiai kiekvienai gyvai likusiai karvių prižiūrėtojai neatlygintinai būtų suteikta karvidė. Net nekalbama apie tai, kad „žemę – valstiečiams, o fabrikus – darbininkams“. Visai ne. „Dirbti reikia tik, kad gyventi“. O jeigu galima gyventi nedirbant, tai... „Mūsų 99%! Dalinkis arba – ekspropriacija eksproprijatorių ir grobk, tai ką prisigrobė!“

       Pažįstamas ir aukščiau cituotas trockistų ir anarchistų „savarankiško organizavimosi principas“: „Savarankiškas organizavimasis veda prie autonomijos, o autonomija – tai vienas iš būdų apseiti be valstybės“. Kitaip tariant, tegyvuoja „miestų kvartalų lygio komunos!“ Prisimenu, kad prieš šimtą metų tas pats buvo vadinama „liaudies deputatų tarybomis“, tai yra net ideologijų sistema transliuojama beveik tiksliai. Nors žinoma, nei apie komunizmą, nei apie bolševizmą, nei apie trockizmą niekas atvirai nekalba: jie numanomi nekalbant.

       Bet galbūt tai, ką kalba Europoje, yra neteisinga ir amerikiečių „gatvių okupantų“ judėjimas vadovaujasi kita ideologija nei „gatvių užėmėjai“, o nuoroda yra ne daugiau kaip „interesų sutapimas?

       Pristatydamas save judėjimas „Užimk Volstritą!“ save apibūdina, kaip: „... žmonių inicijuotas ir palaikomas judėjimas, prasidėjo 2011 metų rugsėjo 17 d. Laisvės aikštėje, (Liberty Square) Manheteno finansų rajone ir išplito daugiau kaip šimte JAV miestų ir daugiau kaip 1500 miestų visame pasaulyje. Jis kovoja prieš demokratiją naikinančią pagrindinių bankų ir transnacionalinių korporacijų valdžią, o taip pat Volstrito vaidmenį sukeliant ekonominę krizę, kuri gali sukelti didelę recesiją. Judėjimą įkvėpė populiarūs sukilimai Egipte ir Tunise, ir jis nukreiptas prieš tai, kad 1% pačių turtingiausių žmonių formuoja neteisingus pasaulinės ekonomikos įstatymus, paliekančius mus (t.y. likusius 99%) be ateities. Užimkite Volstritą – horizontaliai organizuotas pasipriešinimo judėjimas, naudojantis „Arabų pavasario“ taktiką dėl demokratijos Amerikoje atstatymo. Mes naudojame priemonę, žinomą, kaip „Žmonių susirinkimas“ (asamblėja), siekdami palengvinti kolektyvinį sprendimo priėmimą viešai, kartu ir be prievartos“ [4].

       Palyginkime pasakytą su tuo, ką apie save kalba judėjimas „Užimk aikštę“ (Take the Square) [5]:

       „Niekas nelaukė „Ispanijos revoliucijos“. „Užimk aikštę“ buvo pagimdyta 2011 m. gegužės 15 d. demonstracijos Madride. Demonstracija, kuri vadinosi „Už realią demokratiją dabar“ (Democracia Real Ya), tapo naujo judėjimo preliudija... Idėja statyti stovyklas aikštėje pagimdė koncepciją „Užimk aikštę“, tapo „Gegužės 15 judėjimo“ originaliu ir pagrindiniu požymiu, kaip: 1) būdas demonstruoti savo nepritarimą dominuojančiai ir represinei sistemai su vadovaujančia politine klase, dirbančia bankams ir stambioms korporacijoms ir 2) būdas skatinti naujas iniciatyvas politinėje, socialinėje, ekonominėje, kūrybinėje ir kultūrinėje organizacijoje (visuomenės)...

       Iš pradžių Tarptautinės Madrido komisijos platinimui suformuota koncepcija „Užimk aikštę“ buvo „Gegužės 15 judėjimo“ noro atspindys, būti nauju pilietinio nepaklusnumo ir struktūrinio pasaulio politinės tikrovės pakeitimo pavyzdžiu, pagrįstu principais:

       Kolektyviškumo, mes - žmonių judėjimas, kurio pliuralizmas aukščiau bet kokios etiketės; jokios politinės partijos, prekybinės sąjungos arba asociacijos mūsų neatstovauja.

       Horizontalumas, mes susirenkame kartu susirinkimuose tam, kad priimtume sprendimus tokiu būdu, kad  jiems pritartų didžioji dauguma. 

       Kolektyvinio proto,susidurdami su problemomis, mes naudojame kolektyvinį protą valdžios logikos supratimui.

       Pagarbos, nes tai ko mes ieškome – susivienyti kartu, o ne skaidytis, - pagrindas yra pagarba kitiems.

       Atsisakymas nuo prievartos, todėl, kad atsisakymas nuo prievartos daro mus stipresniais, jis leidžia mums keisti tikrovę, griauti nuspėjamumą, jis daro mus radikalesniais“.

       Pateiktų tekstų paralelės daugiau nei akivaizdžios.

 

                                       Revoliucinės pandemijos technologija

       1. Ir taip, visame pasaulyje plinta judėjimas, kuris save skelbia revoliuciniu ir kol kas įgyvendina šūkį “Užimk erdvę!”: užimk gatvę, aikštę, miestą. Pagal amerikiečių sektoriaus judėjimo tinklalapį, tik vienas šis sektorius užėmė daugiau kaip tūkstantį miestų JAV viduje ir už jų ribų. Pagal Ispanijos interneto šaltinio informaciją, sukilimo nacionalinių centrų yra daugiau kaip du tūkstančiai: septyni – Ispanijoje (Barselonoje, Madride, Valensijos Mordevre, Orense, Palmoje, Salamankoje, Valjadolide), du – Didžiojoje Britanijoje (Londone ir Braitone), du – Belgijoje (Briuselyje ir Namiūre), du – Vokietijoje (Berlyne ir Šiaurės Reino Vestfalijoje), du – Italijoje (pas čigonus ir Bolonijoje), du – Portugalijoje (Lisabonoje ir Koimbroje), po vieną – Prancūzijoje (Paryžiuje), Graikijoje (Atėnuose), Airijoje, JAV (Niujorke – judėjimas „Užimk Volstritą“), Brazilijoje. 

       2. Pagrindinė judėjimo jėga yra jaunimas, protestuojantis prieš socialinį neteisingumą. Jo bendri šūkiai: „Mes – ne prekė!“, „Mūsų - 99%“. Protestas nukreiptas prieš progresiškai augančią socialinę nelygybę: 1% turtingiausių žmonių JAV buvo savininkais 1980 m. - 9,1%, 2006 m. — 18,8%, 2011 m. — 40% bendro nacionalinio turto. O reikalavimas „ne prekės“, susijęs su kažkada buvusių kvalifikuotų žmonių marginalizavimu, kurie globalizacijos eigoje, vykstant visuomenės pertvarkai, buvo nustumti į gyvenimo nuošalę, prarado savo vietą visuomenėje, neteko teisės į socialiai apsaugotą darbą, t.y. žemiausiu visuomenės sluoksniu, analogišku tam, kuris atsirado Rusijoje po Gaidaro ir Čiubaiso „šoko terapijos“.

        3. Virš socialinių šūkių keliami bendri politiniai ir antiglobalistiniai, komunistiniai, trockistiniai šūkiai, reikalaujantys esamos politinės ir ekonominės sistemos sulaužymo, „visuomenės“ atskyrimo nuo valstybės (skaityk: plebėjų nuo elito, smulkaus verslo nuo korporacijų monopolinės valdžios, „realaus demokrato“ nuo veikiančios diktatūros valdininkų, biurokratų).

       4. Judėjimas save prisistato, kad yra horizontalus, neturintis hierarchijos, yra kaip stichiškas - tinklo arba kaip klasteris. Turima galvoje, kad kiekvienas klasteris yra autonomiškas ir bendras revoliucinis tinklas nesugriūna, iškritus bet kuriai savarankiškai veikiančiai teritorinei grandinei.

       Atrodytų, kad viskas paprasta – masių sukilimas prieš transnacionalinių korporacijų ir globalių finansinių grupių valdžią. Tačiau paskutinė, ketvirta pozicija nurodytame sąraše glumina savo neužbaigtumu. Reikalas tas, kad už kiekvieno socialinio reiškinio „horizontalumo“ turi stovėti kažkas, kas tą horizontalumą formuoja ir palaiko, t.y. tam tikra šešėlinė galia.

       Koks nors sąmojingas ją pavadintų „internetu“. Tačiau šis prasimanymas – melas, kadangi pasaulio tinklas yra tik komunikacijos priemonė, ją galima sulyginti su telefono tinklu. O bet kuri struktūra, tame tarpe ir „stichiška“, realizuojama ne tiek techninėmis priemonėmis, kiek konkrečių žmonių energija, ir maitinama: а) jų karštu jausmu (meilės, neapykantos, skausmo, teisingumo, smalsumo ir pan.), b) tam tikrų politinių ir ekonominių struktūrų finansais. O jeigu jau kalbėti faktais, tai „gatvių užėmimo“ iniciatorė „Adbusters Foundation“, kompanija kovojanti prieš vartotojiškumą ir reklamą, už „kultūros ekologiją“, ne kartą vykdė akcijas prieš „amžiaus grobuoniškus daiktus“, įskaitant, pirmiausia, internetą. Ir staiga – tokia meilė „šiam blogiui“! Kas atsitiko?

       Be to, judėjimas turi pakankamai gerą struktūrą žemiausiame lygyje: bendri susirinkimai (asamblėjos), kaip įstatymų valdžios institucija; komisijos arba komandos, kaip vykdomosios valdžios institucija, organizuojanti susirinkimus ir įgyvendinanti jų sprendimus. Detaliai sukurta ir asamblėjų vedimo technologija, garantuojanti jų rezultatyvumą [6]. Revoliucionierių organizatoriai - žmonės gana kompetentingi, kaip valdyme, taip, ir sprendžiant pagal išplėtotas jų programas, politechnologijose, politikoje, filosofijoje, ekonomikoje, versle.

       Tokiu būdu, klausimas lieka: kieno ir kaip, tiesiogiai ar netiesiogiai, finansuojamas šis judėjimas? Jeigu palikti klausimą neatsakytu, taps neaiškus „stichiškų akcijų“ ilgaamžiškumas, kurios be finansinės ir organizacinės paramos paprastai pasmerktos tvykstelėti, tuoj pat perdegti ir užgęsti (istorija beveik nežino išimčių iš šios taisyklės). Be to, jeigu tikėti tuo, ką apie judėjimą kalba jo aktyvistai, protestuojančių pagrindą sudaro socialiai remtini žmonės, ir todėl turintys finansiškai ribotas galimybes.

       Na, ir pagaliau, „horizontalus“ revoliucijos tinklas, sukurtas praktiškai tuo pačiu metu visos planetos erdvėje (įskaitant ‚pavyzdines“ chaoso sukeltas revoliucijas Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose), paprasčiausiai negalimas be šio tinklo profesionalių organizatorių, kurie, savo ruožtu, negali būti neorganizuoti hierarchiškai, t.y. „vertikaliai“. Tokiems, žinoma, galima priskirti paslaptingą dvidešimtuką iš Puerta del Sol aikštės. O ir kompanija „Adbusters Foundation“ visai neatsitiktinai spaudoje vadinama „profesionaliais revoliucionieriais“ – nuo 1989 m. (sic!!!) formaliai veikia labai nedėkingame verslo lauke – daugiausia, kaip socialinis kovotojas. Paprastai panašią veiklą vykdo visuomeninės organizacijos tokios, kaip „žalieji“, išlaikomi iš esmės tų, prieš kuriuos jie patys lyg ir kovoja. Tačiau apie tikruosius revoliucijos organizatorių ir jų sponsorių tarpusavio santykius galima tik numanyti, kadangi panašios veiklos finansavimas niekada nevykdomas tiesiogiai, o apiforminamas, kaip įvairios rūšies dovanos.

 

                                               Operacija „Drakono dantys“

        Ir vis tik pafantazuoti tema, dėl kieno interesų vėl, dabar jau „Realus demokratinis internacionalas“ kelia pasaulinės revoliucijos gaisrą, yra įmanoma.

       Pradėsime nuo revoliucionierių veiksmų pobūdžio analizės. Jų veiksmai nukreipti:

       prieš:

       - biurokratines valstybės institucijas;

       - „nedemokratiškai veikiančių“ transnacionalinių korporacijų ir pasaulio finansinių grupių (TNK ir PFG) savivalę;

       už:

       -„sociallinio teisingumo atstatymą“;

       - globalizacijos nuskriaustų žmonių atskyrimą nuo „neteisingos valstybės mašinos“;

       - nacionalinių valstybių sienų panaikinimą;

       - šiuolaikinių valdžios struktūrų, kurios užsiima TNK ir PFG interesų lobizmu, panaikinimą.

       Rezultatas atsiskleidžia gana aiškiai: kaip pozityvus protestų tikslas, pasirinktas pasaulio valstybės su reglamentuotu teisingumu pastatymas. Tiesa, ji tokiu atveju nepanaši į „demokratiją“, tačiau protestuojantys, tirkriausiai, apie tai nesuvokia. Kam tokia konstrukcija gali būti įdomi? Kaip tik tam pačiam pasaulio elitui, prieš kurį „pasaulio revoliucijos“ aktyvistai ir kviečia kovoti.

       Globalizacija praktiškai yra užbaigta. O kartu su šia pabaiga ateina ir kokio nors vieno iš finansinių klanų kovos už monopolinį viešpatavimą pasaulio rinkoje pabaiga. Kas belaimėtų, galiausiai liks vienas dominuojantis klanas ir vienas laukas jo dominavimui. Atitinkamai, kiekvienas iš pretendentų į pergalę yra suinteresuotas tuo, kad susiskaldžiusi politinė sistema būtų pakeista į vieningą valdymo struktūrą. Neatsitiktinai net Romos popiežius paragino - antikriziškai!forsuoti pasaulio valstybės sukurimą su vieninga finansų ir centralizuota bankų sistema [7].

       Be to, dalies pasaulio elito religiniu ir ideologiniu požiūriu, ankstesnių („nedemokratinių“) struktūrų pakeitimas naujomis („demokratinėmis“), visiškai pateisinamas. Štai citata iš rabino Abraomo Šmulevičiaus interviu: „Chaosas – pats geriausias laikas situacijos kontrolės perėmimui ir žydų civilizacijos sistemos įjungimui... Kur slypi bet kurios stabilios politinės sistemos paslaptis? Visuomenė suteikia asmeniui visas galimybes vystymuisi, o asmuo vykdo įsipareigojimus prieš visuomenę.  Žmogus, kuris gauna laisvę, tuo pačiu metu turi gauti instrukciją, kaip ta laisve naudotis. Ir tą instrukciją žmonijai parašysime mes, žydai. Atėjo mūsų revanšo laikas. Žydų klestėjimas ateina vėl, arabų revoliucijų ugnyje[8]. (Štai jums ir prasmė paskutiniųjų, kurias kaip pavyzdį paėmė „tikrieji demokratai“!).

       Nežiūrint į paslėptą polemiką su popiežiumi, rabinas iš esmės kalba su juo sutartinai. Abu siūlo sprendimus, kuriuos ragina priimti protestuojantys: čia ir vieninga visai žemei valdžia, ir tvirta, „teisinga“ socialinė sistema, čia ir bolševizmas, čia ir demokratija, čia ir laisvė su pilna jos naudojimo instrukcija. O kaip toks teisingumas įgyvendinamas, gerai žinoma pagal kai kurių trečiojo pasaulio šalių pavyzdį, pavyzdžiui, Brazilijos (žiūr., pavyzdžiui, [9]). Tikrieji padėties šeimininkai užsidaro į „getą“ su aukšta tvora ir kulkosvaidžiais bokštuose, ir suteikia galimybę norintiems savarankiškumo praktiškai patikrinti pačių tezę apie „iniciatyvos iš apačios“ ir „nedeterminuotos instrukcijomis laisvės“ gyvybingumą.

       Beje, labai įdomu, kokius sprendimus, ypač ekonominius, revoliucijos organizatoriai siūlo savo nepatyrusiems bendražygiams. Pavyzdžiui, idėja „paimti savo lėšas iš bankų, kurie yra neteisingumo ir globalizacijos vedliai, ir perduoti jas į tarpusavio pagalbos kasas“, t.y. į „kredito unijas“: naudinga ir asmeniškai, ir bendruomenei, mažos kreditavimo palūkanų normos ir pan. Atrodo, kad viskas gražu, tačiau kreditų unijos egzistuoja ne pačios atskirai, o yra bankų struktūros susijungusios į Pasaulinę kredito unijų organizaciją – WOCCU (detaliau, žiūr.) ir be to, turinčios tiek statusą nacionalinėse vyriausybėse, tiek ir JTO. Be to, jos per bankų grupę „Raiffeisen Bank“ bendradarbiauja su Bilderbergo klubu ir Rokfeleriais. T.y. faktiškai kova prieš dominuojančias PFG labai primena bėgimą vietoje: išimame pinigus iš bankų, o po to nešame ten pat, tačiau per kitas duris. 

       Arba paimkime „erdvių užėmėjų“ deklaruojamą privalumą – „atsisakymą nuo prievartos, kuris daro juos stipresniais“. Kaip parodė revoliucijos ir „Arabų pavasario“, ir pakilimo „užimk ką gali“ Romoje, JAV miestuose, o ir riaušių Didžiojioje Britanijoje ir Skandinavijoje patirtis, galiausiai taikus reikalavimų ir šūkių demonstravimas greitai pasibaigia augančiu protesto dalyvių skaičiumi ir „anarchistų“ pritraukimu. Po to, demonstracija greitai perauga į pogromus ir susidūrimus su teisėtvarkos jėgomis; atsiranda aukos, kurios esant tinkamam pakreipimui, tampa vėliava jau tiesiogine, tame tarpe ginkluota, priešprieša esamai valdžiai.

       Kalbantys apie „realią demokratiją“, liberalai provokatoriai ir kvalifikuoti marginalai papildomi, ir anarchistų, nacionalšovinistų, religinių kovotojų, narkotikų mafijos narių yra nustumiami, o galiausiai, jeigu situacijos neįmanoma pakreipti, atsiranda profesionalai iš perėjusių į „revoliucionierių“ pusę jėgos struktūrų ir samdiniai iš tokių organizacijų, kaip „Black Water“. Rezultatas akivaizdus: kova už teisingumą transformuojasi į valdomo chaoso sukurimą „permanentinės revoliucijos“ stiliumi. O atsirandanti kriminalinė zona pavirsta į pačių gyventojų naikinimo fabriką, tuo pačiu padedantį paprasčiausiu būdu išspręsti mūsų planetos pertekliaus problemą, kuri taip rūpi atstovams tų pačių TNK ir PFG, prieš kuriuos sukilimas lyg ir buvo pradėtas. Narkotikai, ligos, kariniai veiksmai – „skęstančių naikinimas uždėtas ant pačių skęstančiųjų pečių“.

       Ryšium su tuo, turbūt yra tikslinga atkreipti dėmesį į šiuos faktus. Iki šiol Rusijai pavyko laikytis nuošalyje nuo kovotojų „Už revoliuciją nuo Tuniso iki Uralo!“ Tačiau kritus Libijos Džamahirijai ir visokiems „gatvių, aikščių ir miestų užėmėjams“ platinant gaisrą Europoje ir JAV, tapo akivaizdu, kad bandoma revoliucinį užkratą pernešti į RF teritoriją. Tokiems bandymams galima priskirti:

       - JAV ambasadoriaus Maiklo Makfolo RF paskyrimas, kuris turėjo tiesioginį ryšį tiek su „Arabų pavasario“ organizavimu, tiek ir su prievartiniu „realios demokratijos“ platinimu Rusijos Federacijoje [10],

     - vietos „realių demokratų“, liberalų aktyvus ėjimas į nacionalistų aplinką, siekant palaikymo ir sąjungos (net iki pritarimo antikaukazietiškiems šūkiams ir pasisakymų Maniežo aikštėje 2010 m. gruodio mėn.) [11],

- vieno iš „Kitos Rusijos“ lyderio G.Kasparovo viešas kvietimas smurtinėms akcijoms prieš Rusijos valstybę ir veikiančią valdžią – net prieita iki bombų [12].

       Įvykiai juda augimo kryptimi. Likti nuošalyje, likti  neįtrauktam į kruviną, dirbtinai sukurtą pasaulinės revoliucijos valdomą chaosą – panaudojant paprastą ir veiksmingą „naujo hegemono“ iškėlimo būdą – nebus lengva. Graikų mitologijos istorijose apie Jasono ir Kadmo pergales yra epizodai, kai šie herojai užsėja laukus drakono dantimis, o po to, be jokių pastangų sunaikina iš „sėklų“ išaugusius galingus karius, priversdami juos kovoti vienas prieš kitą. Ar ne tas pats šiandien vyksta spektaklyje „Arabų pavasaris“, kuris tapo,  „Europos rudenio“ prologu?

 

Pastabos

[3] Prekaritetinis – nuo lot. Precarium – duotas laikinam naudojimui – sociologinis neologizmas, reiškiantis socialines grupes, jungiančias bedarbius arba dirbančius nesant socialinės apsaugos (nestandartinis užimtumas su blogai apmokamu darbu ir nesant jokių socialinių garantijų darbuotojui ir jo šeimai).

 

[9] Г.-П. Мартин, Х. Шуманн, «Западня глобализации: Атака на процветание и демократию», М.: «Альпина», 2001.

 

Konstantin‘as Gordejev‘as, 2011-11-09

Šaltinis: Fondsk

 

 

 

Susiję:

Kodėl milijardieriai apmoka akcijas prieš save?

„Geležinis oligarchijos įstatymas“ arba kas iš tiesų valdo Ameriką (I)

Šiukšlių revoliucijos, kaip verslas

Revoliucija ateina į JAV

Ar pavyks Europos žmonėms pakeisti pasaulį?

Kaip daromos revoliucijos

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas