Vasario 24 d. Tunise įvyko grupės valstybių, kurios save pasivadino „Sirijos draugais“, konferencija. Į gupę įėjo JAV, Anglija, Prancūzija, kaip pastovios JTO Saugumo Tarybos narės (be Rusijos ir Kinijos), AŠL (Arabų šalių lyga) valstybės ir keletas dešimčių prie jų prisidėjusių valstybių. Apskritai forumas atrodė įtikinančiai – 70 dalyvių. Tiesa, pagrindinės reikalo figūros – Sirijos – nepakvietė. Su ja nusprendė „draugauti“ be jos.

       Pirmiausia, konferencija pakvietė dar labiau sugriežtinti ekonomines sankcijas prieš Siriją. Apie spaudimo Damaskui priemones konferencijoje kalbėjo JAV valstybės sekretorė Hilary Klinton, „Sirijos draugams“ pasiūliusi uždaryti įvažiavimą į savo teritoriją Sirijos vyriausybės aukštiems valdininkams, užšaldyti jų aktyvus, įvesti embargą Sirijos naftos tiekimui, sustabdyti investicijas į šalį, o taip pat apsvarstyti klausimą apie Sirijos ambasadų ir konsulatų uždarymą. Prancūzija jau nuo naujos savaitės užšaldys Sirijos Nacionalinio banko užsienio indėlius.

        Tačiau tai ne svarbiausia. „Sirijos draugai“ rinkosi, žinoma, ne dėl naujų ekonominių priemonių. Šios grupės sudarymo iniciatoriai pareiškė apie ketinimą opoziciją pripažinti legitimiu Sirijos tautos atstovu. Oficialiai tokį sprendimą patvirtins kovo mėnesio viduryje Stambule.

      Kaip paprastai būna tokiuose susitikimuose, neapseita be užsakytų pasisakymų pagal žinomos dainos apie pamišėlių namą temą: „tikrų smarkuolių mažai, todėl ir nėra vadų“. Laikinasis Tuniso prezidentas Monsefas Marzukis pasisakė, pateikęs išsankstinį siūlymą Maskvai suteikti politinį prieglobstį Sirijos lyderiui. „Reikia ieškoti politinio sprendimo, pavyzdžiui, Sirijos prezidentui ir jo šeimos nariams suteikti imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo, o taip pat prieglobstį, kurį jam suteikti galėtų Rusija“, - pareiškė jis. Iš tunisiečio, „arabų pavasario“ augintinio tai nuskambėjo komiškai. Panašu, kad Marzukį jaudina jo padėties laikinumas, ir jis ieško būdų, kaip sukurti sau „solidų profilį“. 

       Nemažiau efektingai pasisakė Saudo Arabijos delegacija. Jos atstovas iškėlė klausimą apie atvirą Sirijos opozicijos apginklavimą. Po to, Saudo Arabijos atstovai demonstratyviai paliko konferenciją, dėl to, kad ji nepriima konkrečių sprendimų ir yra „plepalynė“. Didžiausiu konferencijos numeriu tapo JAV valstybės sekretorės Hilary Klinton kalba, kurioje ji pareiškė, kad „skaudu matyti, kai dvi JTO ST narės (KLR ir RF) savo veto naudoja, kai tuo metu žudo žmones“.

       JAV prezidentas Barakas Obama, komentuodamas pirmus „Sirijos draugų“ susitikimo rezultatus, pasakė, kad JAV nėra „pašalinės stebėtojos esant tokiam svarbiam tarptautiniam įvykiui“. Pasak jo, Jungtinės Valstijos pasirengusios panaudoti visus instrumentus Asado spaudimui, siekiant jį priversti pasitraukti.

       Taip, JAV neįtarsi, kad Sirijos dramoje jos yra pašalinės stebėtojos. Vašingtonas daro viską, siekdamas neleisti užgesti ginkluoto sukilimo liepsnai Sirijoje. Dar Bašaro Asado tėvui teko slopinti sukilimus Homse, kurie miestui kainavo nemažai kraujo. Bandymai sukelti ginkluotus sukilimus kituose dviejuose miestuose – Alepoje ir Deroje – buvo nesėkmingi. Tuo pačiu pasibaigė bandymai sukelti sukilimus Damasko priemiestyje. Šiandien ginkluotas sukilimas laikosi tik viename mieste, kuris apsuptas vyriausybės kariuomenės. Sukilėliams ne kartą buvo siūloma derėtis, tačiau jie atsisako ir kažkokiu būdu toliau gauna ginklus ir šaudmenis. Vyriausybė užtikrintai kontroliuoja padėtį aplink Homsą ir žiedu apsupti sukilėliai pasmerkti pralaimėjimui. Tuo pačiu metu Damaske ir kituose miestuose vyksta demonstracijos vyriausybės palaikymui ir prieš užsienio kišimąsi į valstybės vidaus reikalus.

       Visi supranta, jog kovotojams pralaimėjus Homse, sukilimas bus nuslopintas ir prasidės pilietinio susitaikymo procesas. Norėdamos to išvengti, JAV ir kitos NATO pagrindinės didžiosios valstybės ir surengė „Sirijos draugų grupės“, kuriuos tiksliau reikėtų vadinti „Sirijos draugų pulku“, konferenciją. Susirinkimo tikslas – skubiai legalizuoti opozicijos Sirijos nacionalinę tarybą, kad, paskelbus ją „tarptautiniu lygiu pripažinta“, galima būtų pradėti teikti jai visų rūšių paramą, įskaitant karinę.

       Tokiu atveju klausimas apie užsienio intervenciją paprasčiausiai išimamas iš darbotvarkės. „Teisiškai pripažinta“ SNT kreipiasi į pulko narius padėti ginklais ir „specialistais“, o tie iš gailestingumo siunčia jai viską, ko reikia. Siunkiąją ginkluotę, specialiąsias pajėgas, aviaciją...

       Žinoma, atskiros valstybės, pavyzdžiui, Kinija, Rusija, kai kurios kitos, gali prieštarauti: tai apgaulė, SNT sudaryta iš „pabėgusių“, ji negali atstovauti Sirijos tautos, tai pastatytos figūros ir taip toliau. Tačiau tokie prieštaravimai paskęs 70 valstybių, pasivadinusių Sirijos „draugais“, atstovų chore. Šie „draugai“ neabejoja, kad tik svetima geležinė ranka gali suvaryti siriečius į laimę ir iš Paryžiaus ir Londono jiems importuoti vyriausybę, kuri vos gali kalbėti gimtąja kalba.  

       Konferencija Tunise – tai naujovė tarptautinėje teisinėje praktikoje, kuri, be abejo, bus toliau plėtojama. Juk įvedus tarptautinį paprotį, jog vidaus ginkluota opozicija pripažįstama tautos atstovu, tada pastovus galvos skausmas dėl veto principo veikimo JTO Saugumo Taryboje išnyks pats savaime. Schema paprasta ir patikima: pasiunčiame diversantus, suintensyviname protestus, legalizuojame sukilėlius ir pripažįstame juos tautos atstovais. Jeigu po to teisėtai išrinkta vyriausybė nepabėgs – jai pačiai blogiau.

       O kaipgi JTO, tarptautinė teisė, tautos nepriklausomybė ir suverenitetas? Apie tai jau juokinga girdėti. Vinstonui Čerčiliui (Winston Churchill) priskiria žodžius, jog JTO Chartija buvo pati didžiausia žmonijos apgaulė po Biblijos. Galbūt jis to ir nesakė, tačiau jo pasekėjai taip mano.

Dmitrij‘us Sedov‘as, 2012-02-26

Šaltinis: Fondsk

Apie „Arabų pavasarį“ televizijos žurnalistas Maksimas Ševčenka, Tarptautinio visuomeninio fondo „Eksperimentinis kūrybos centras“ viceprezidentas Jurijus Bialys, rašytojas Nikolajus Sologubovskis (2012-02-22)

Susiję:

Bašaras Asadas: „objekto demonizavimas“