Mums mąstantiems žmonėms žodis „partija“ dažnai sukelia šleikštulį. O valstybėse, kuriose jau yra susiformavusi pilietinė visuomenė, beveik kiekviena sena arba nauja politinė partija turi jos pavadinimą atitinkančius tikslus, o ne vien tik atstovauja klanų interesus, prastumdamos savo įstatymus. Žmonės paprasčiausiai susirenka kartu dėl idėjos, gero gyvenimo, nuobodulio. Nors ir keista, bet būna ir taip. Valstybės skaitosi su šiomis realiomis politinėmis jėgomis, nors jos turi kvailus šūkius.

       Jūsų dėmesiui pateikiame neįprastų ir juokingų partijų reitingą. Skaitykite, analizuokite, lyginkite, į kurią jūs norėtumėte įstoti? Galbūt ne į visas iš karto?

       1. Sąžiningai vengiančių darbo dykūnų sąjunga. Danų partiją, turinčią keistą ir juokingą pavadinimą „Sammenslutning af Bevidst Arbejdssky Elementer“, 1979 metais organizavo komedijų aktorius Jakobas Haugardas ir jo draugų kompanija.

       Vos susikūrusi, Dykūnų partija pradėjo dalyvauti parlamento rinkimuose ir į valdžią veržėsi iki 1994 metų. Jos priešrinkiminės kampanijos visada buvo grindžiamos kvailomis idėjomis, kaip visus aprūpinti geriausiomis Kalėdų dovanomis arba skirti daugiau duonos ančių maitinimui parkuose. Be to, kiekvienos priešrinkiminės kampanijos pabaigoje Jakobas Haugardas savo elektoratą ir draugus apdovanodavo, vaišindamas juos alumi ir dešra, įgytais už likusius asmeniniame rinkimų fonde pinigus.

       Suprantama, kad Haugardas nesiekė būti rimtu politiku ir savo partija užsiėmė tik savo malonumui. Todėl jam buvo siurprizas, kai gavo vietą Danijos parlamente, 1994 metais laimėjęs rinkimuose. To Folkentingo sudėtis buvo marga, už svarbius valstybei sprendimus niekada nebalsavo dauguma ir neretai Haugardo balsas buvo lemiantis. Tokia rimta veikla Jakobui sugadino nuotaiką ir po keturių sėdėjimo metų komisijose, ir sesijose jis nusprendė daugiau nekandidatuoti į deputatus. Paskutinę dieną parlamentaro krėsle Sąžiningai vengiančių darbo dykūnų partijos vadovas šventė, surengęs didžiulį alaus ir dešros banketą.

       2. Ekstremalių imtynių Kanados partija. Šou kovotojai neblogai tiktų dalyvauti parlamento muštynėse, filmuojant televizijos kamerai.

       Savo lyderį Profesionalių imtynininkų partija išrinko pagal kovų rezultatus iš 12 pretenduojančių į pagrindinio snukių daužymo politiko vietą, dalyvaujant gausiam sirgalių būriui. Juo tapo žmogus, turintis piktadario vardą ir pavardę – Kventinas Barbonis. Geras pasirinkimas rinkėjui, kuris mėgsta „stiprią ranką“.

       Turėdami juokingus vardus ir iš esmės klounų profesiją, ekstremalių imtynių partijos vyrai į politinę veiklą žiūrėjo rimtai. Jie bandė užsiimti rimtomis temomis ir duoti interviu, pavyzdžiui, apie ginklų kontrolę, Kanados užsienio politikos klausimais, o taip pat apie tai, ar bus humaniška, jeigu į nelaisvę paimti teroristai bus sprogdinami branduolinėmis bombomis.

       Savo vienintelėje rinkimų kampanijoje imtynininkų partija negavo elektorato paramos. Nuo 2000 metų apie partijos veiklą nieko nesigirdi.

       3. Kanados „Raganosių“ partija. Politika Kanadoje – tai labai nuobodu. Tik dėl to (taip, gamta siekia pusiausvyros) ten pastoviai atsiranda kokios nors keistos partijos, Kanados politiniam gyvenimui suteikiančios nors nedidelį pikantiškumą. Pavyzdžiui, „Raganosių“ partiją 1963 metais įkūrė Žakas Feronas ir ji išgarsėjo tuo, kad 40 metų reguliariai dalyvavo rinkimuose.

       Iš pradžių į parlamentą kandidatavo tik vienas „Raganosių“ partijos atstovas, tačiau savo egzistavimo saulėlydyje į valdžią ėjo jau 120 pretenduojančių į tautos meilę. Partijos nariams buvo leidžiama į rinkimus eiti su bet kokia nerimta programa. Todėl artistai ir komikai, sudarantys „Raganosių“ partijos stuburą ir siūlė: tai aneksuoti Jungtines Valstijas, tai apmokėti Kanados valstybės skolą iš partijos kreditinės „Visa“ kortelės, tai panaikinus visus įstatymus, sunaikinti nusikalstamumą.

       Esant populiarumo viršūnėje, „Raganosių“ partijai vieną kartą parlamento rinkimų varžybų finišą pavyko pasiekti antrai. Vienas iš „Raganosių“ partijos pasiekimų buvo sėkmingas Belgijos valstybės šantažas: partijos nariai pagrasino, kad jeigu laimės rinkimuose, tai belgams paskelbs karą. O kad to neįvyktų, „Raganosių“ partija pareikalavo iš Belgijos ambasados į jų centrinį komitetą atvežti lagaminą moliuskų ir alaus.

       Deja, 1993 metais Kanadoje pasikeitė rinkimų įstatymas ir „Raganosių“ partija buvo priversta nutraukti savo kelią į šlovę. Ir vėl Kanados politika tapo neįdomi.

       4. Lenkijos alaus mėgėjų partija. Kai 1989 metais Lenkijoje žlugo komunizmas ir buvo paskelbta apie demokratiją, skubotai atsirado daugiau kaip 100 plataus ideologinio spektro politinių partijų – nuo vėl susirinkusios komunistų partijos iki krikščionių fundamentalistų sąjungos. Pirmi parlamento rinkimai 1991 metais tapo chaosu – visi norėjo pareikšti savo nuomonę diskusijose bet kokiu klausimu ir aukščiausiame lygyje atstovauti bet kurį socialinį interesą. Tokioje chaotiškoje aplinkoje savo politinę galią nusprendė įgyti ir tradicinio lenkų gėrimo gerbėjai, ir organizavo Lenkijos alaus mėgėjų partiją. Taip pasaulyje ir sužinojo, kad frazė „bir pati“ gali reikšti ne tik alaus vakarėlį.

       Lenkijos satyriko sukurta alaus mėgėjų partija savo pagrindiniu politiniu tikslu įvardijo geriančių Lenkijos gyventojų gėrimo pakeitimą – degtinės į alų. Taip politikos klounai susirinko pakovoti prieš šalyje suklestėjusį alkoholizmą, o frazės „alaus alkoholizmas“ tada dar nežinojo. Alaus partijos idėją elektoratas priėmė rimtai ir palaikė, beje, netikėtai nemažai: triukšminguose rinkimuose į Nacionalinę asamblėją partija iškovojo 3% rinkėjų balsų ir, atitinkamai, Lenkijos parlamente gavo 16 vietų.

       Kalba, kad į pirmąjį įstatymų leidybos intitucijos posėdį naujai išrinkti alaus mėgėjų partijos nariai atėjo ne visai blaivūs, todėl nusivylė, sužinoję, kad parlamente jiems teks spręsti rimtus, neįdomius klausimus, požiūriai į kuriuos alaus frakcijos viduje buvo skirtingi. Dėl to šios partijos deputatai, susirinkę kovoti prieš degtinės gėrimą, išsilakstė po įvairias frakcijas, o pati alaus mėgėjų partija save sugraužė iš vidaus ir nutraukė savo egzistavimą.

       5. Tarptautinė jaunimo partija. Su 7 –ojo dešimtmečio hipių judėjimu susiję daug kultūrinių stereotipų, ne visi hipiai juos savyje ir savo kasdieniniame gyvenime įkūnijo, tačiau taip vadinami „jipiai“ (sutrumpintai, amerikiečių kalba „Youth International Party“, t.y. „Tarptautinė jaunimo partija“) savo veikloje iškėlė ir suabsoliutino stereotipus. Net pagal hipių standartus jipių partija atrodė, kaip ekstremistai, kurių tikslas buvo  Amerikoje sukurti kolektyvinę anarchistinę valstybę. Tai reiškė maisto gamybos kolūkius ir nemokamą marichuanos dalijimą visiems norintiems.

       Norėdami pasiekti iš pirmo žvilgsnio fantastinius tikslus, jipiai stengėsi pritraukti ypatingą žiniasklaidos dėmesį. Jie kėlė kiaulę į prezidento postą, jie nutraukė Niujorko biržos darbą, surengę dolerio popieriaus fejerverkus įstaigos salėje svečiams. „Vudstoko“ festivalyje jipiai bandė scenoje sakyti politines kalbas, tačiau Pitas Taunšendas iš grupės „HU“ jaunimo partijos narių angeliškus balsus užgožė savo gitaros nešvariais akordais.

       Istorijoje įsimintinas šešių dienų jipių festivalis, skirtas JAV Demokratų partijos nacionalinei konferencijai 1968 metais Čikagoje. Akcija, startavusi, kaip taikus protestas, pavirto į dideles riaušes, kurių įvykius per televizorių stebėjo milijonai amerikiečių. Festivalis baigėsi pusės metų trukmės teisminiu procesu, kurį taip pat transliavo televizija. Nuo tada prasidėjo jipių veiklos smukimas ir šiandien po „Jaunimo partijos“ vėliavomis bando į kažką tikėti ir kažką prastumti į mases nedidelės keistuolių grupės, kurios tikriausiai neseka kalendoriaus ir nežino, kad 1968 metai jau seniai praėjo.

       Dauguma įtakingų „vasaros meilės“ laikų jipių tapo sėkmingais verslininkais, įrodę, kad niekada nevėlu savo politinius interesus išduoti vardan pinigų.

Šaltinis: Neobychno, 2012-03-30