Sutvėręs mūsų pasaulį Viešpats ilsėjosi. Ir tarė jam Dievo Motina:

       - Viešpatie, Tu viską gerai padarei sutverdamas šį pasaulį, tačiau...Tačiau kas bus su žmonėmis kai lygumas, slėnius ir klonius uždengs pavydo, pykčio ir kitokių blogybių rūkas? Juk tuomet žmonės negalės matyti nei saulės, nei žvaigždžių, nei Tavosios šviesos. Jie - pikti, žiaurūs, bailūs skęs nedorybių tamsoje. Duok, Viešpatie, žmonėms sparnus, kad jie, kada panorėję, galėtų džiaugtis saulės, žvaigždžių ir Tavo skleidžiama šviesa.

       - Motina mano, norėčiau tai padaryti, bet negaliu. Per anksti dar žmogui sparnai. Bet aš daviau jam kalnus. Kada tik panorėjęs žmogus gali įkopti į kalnus ir džiaugtis saulės, žvaigždžių šviesa, gali maudytis manojo švytėjimo bangose. Ateis laikas duosiu žmogui sparnus, ateis toks laikas...

       Laikas toks atėjo. Dievas davė žmogui sparnus. Žmogus, kada panorėjęs, gali matyti mėnulio, saulės ir žvaigždžių šviesą, gali apglėbti žemę rankomis. Tik ar dažnai nori matyti žmogus tikrąją Šviesą...?

Jonas Gintautas