Europa apsisprendė dėl kitos finansinės pagalbos prašytojos kandidatūros. Ja taps Slovėnija. Kol kas oficialiai apie tai nepaskelbta, bet su tos valstybės ekonomika vyksta vis daugiau nemalonių dalykų, todėl atrodo, kad laukti teks neilgai.

       Pirmą kartą dėl Europos pagalbos kreipsis ne sena kapitalistinė valstybė, dešimtmečius kaupusi skolas ir nepakeliamus socialinius įsipareigojimus, o jauna posovietinė ekonomika, kuri, atrodo, lyg ir turėtų gerai įsivaizduoti, kas yra tikri sunkumai ir nebijoti nepopuliarių reformų. Jeigu jau tauta susidorojo su socializmo žlugimu 10 –ojo dešimtmečio pradžioje, tai dabartinę krizę tuo labiau turėtų įveikti. Bet Slovėnijai kažkodėl nepavyksta.
       Nors anksčiau pavykdavo ir labai sėkmingai. Beveik du dešimtmečius tarp socialistinio bloko žlugimo ir 2008 m. krizės Slovėnija buvo pavyzdine sėkmės istorija visai Rytų Europai. Valstybė sklandžiai perėjo nuo plano prie rinkos be rimto BPV ir gyvenimo lygio kritimo, sėkmingai perorientavo eksportą iš buvusios Jugoslavijos į Vakarų Europą, stabiliai vystėsi be karų, revoliucijų ir defoltų, ir turėjo tapti pirmąja Rytų Europos valstybe, išaugusia iki vidutinio ES BVP vienam gyventojui. 1995-2008 metais atotrūkis sumažėjo nuo 74% iki 91%.
       2008 m. rudenį Slovėnijos klestėjimas staigiai pasibaigė. Nuo to laiko likusi Rytų Europa sugrįžo prie ekonomikos augimo, o Slovėnija taip ir pakibo tarp stagnacijos ir recesijos. Pagal BVP dydį valstybė sugrįžo atgal prie 2006 m. lygio, o pagal 2012 m. rezultatus jai žada dar vieną 1-2% kritimą.
       Nešlovingam Slovėnijos ekonominio stebuklo galui galima rasti daugybę paaiškinimų: korumpuotas privatizavimas, politikų neatsakingumas ir populizmas, neefektyvus pusiau sovietinis valdymas, didelė priklausomybė nuo Vakarų Europos rinkų. Bet tokio gėrio likusiose Rytų Europos valstybėse nei kiek ne mažiau, o dažnai daug daugiau negu Slovėnijoje. Ir tuo tarpu jos nors kažkiek auga, o Slovėnija rengiasi iš Europos prašyti finansinės pagalbos.
       Pagrindinis Slovėnijos skirtumas nuo kitų Rytų Europos valstybių tas, kad ji ne paprastai įstojo į euro zoną, kaip Slovakija arba Estija, bet suspėjo tai padaryti beveik prieš dvejus metus iki krizės pradžios. Tai yra slovėnai turėjo pakankamai laiko paskandinti savo ekonomikos konkurencingumą užplūdusiuose pigių Vakarų Europos pinigų srautuose.

       Be reikalo Graikijos politikus kaltina dėl kažkokio ypatingo neatsakingumo už tai, kad sočiais metais jie vietoj nemalonių reformų problemas buvo linkę sutvarkyti pigiais kreditais. Toks elgesys būdingas bet kurios tautybės politikui. Teigiamus reformų padarinius nežinia kada įvertins, o perrinktas turi būti po metų – dviejų. O ir negalės nė viena vyriausybė uždrausti pavaldžiai ekonomikai lysti į skolas, kai beveik nemokami pinigai patys plaukia į šalį.
       Slovėnija taip pat neatsispyrė. Pati vyriausybė dar kažkiek laikėsi: Slovėnijos valstybės skolos padvigubėjimas nuo 22% iki beveik 50% BVP įvyko jau po krizės pradžios. Bet visų juk nesuseksi. Per du sočius euro zonos metus Slovėnijos valstybinės kompanijos ir privatus sektorius suspėjo pasiskolinti beveik tiek pat, kiek per visą likusią Slovėnijos nepriklausomybės istoriją.
       Dabar Slovėnijos bendra užsienio skola svyruoja 40 mlrd. eurų (apie 115% BVP) lygyje. 40% šio dydžio buvo pasiskolinta 2007-2008 m. Už kreditus, paimtus privačių kompanijų, galima nepergyventi: tegul bankrutuoja, valstybė už juos neatsako. Bet Slovėnijos valstybės kompanijos, kurių skolas teks apmokėti vyriausybei, skolinosi ne mažiau aktyviai.
       Jeigu prie Slovėnijos oficialios užsienio valstybės skolos pridėti visus tuos užsienio kreditus, kurie suteikti pagal valstybės garantijas, tai vėl paaiškėja, kad slovėnai aktyviausiai užsienyje skolinosi 2007-2008 m. Per kuklius, be euro, 2006 metus užsienio valstybės skola išsaugo tik 15% (kokius 550 mln. eurų), o per pirmus euro metus – 2007 m.- iškart 86% augimas. 2 milijonai slovėnų pasiskolino 3,7 mlrd. eurų.
       Šie lengvi pinigai išsiskirstė po Slovėnijos ekonomiką, naikindami jos sugebėjimą toliau vystytis. Prisijungimo prie euro zonos nauda mėgavosi ne tik bankai, o ir visi šalies gyventojai. 2007-2008 m. vidutinės mėnesio pajamos Slovėnijoje išaugo 15,2%, o darbo našumas tik 4,2%.
       Kaip to rezultatas, Slovėnija prarado pagrindinį Rytų Europos konkurencinį pranašumą – sąlyginai nebrangią darbo jėgą. Kas atidarys gamybą Slovėnijoje, jeigu darbo atlyginimai ten aukštesni už slovakų 63%, o darbo našumas – tik 7%? Panašiuose palyginimuose su kitomis regiono šalimis slovėnai taip pat ne daug laimi.
       Nepagrįstas darbo užmokesčio augimas sukėlė ne mažiau nepagrįstą importo augimą. Per du laimingus euro metus Slovėnijos neigiamas užsienio prekybos balansas patrigubėjo iki 7% BVP. Iki krizės importo augimas buvo padengiamas užsienio kapitalo pritekėjimu. 2008 m. pritekėjimas pasibaigė, iš apmokėti išpūstą importą nebuvo kuo.
       Nors tokias problemas buvo galima įveikti. 2008 m. pabaigoje su išpūstomis skolomis, atlyginimais ir importu susidūrė visa Rytų Europa. Prieš krizę į jų ekonomikas taip pat buvo įliejami pigūs Vakarų Europos pinigai. Bet jos sugebėjo sušvelninti atsiradusius iškrypimus, savo nacionalines valiutas devalvavusios 15-20%. Ta priemonė iškart joms supaprastino užsienio prekybos deficito problemą, užsienio investuotojų akyse sugrąžino buvusį patrauklumą ir atstatė nacionalinių kompanijų konkureningumą.
       Slovėnija tokį paprastą gydymo būdą, kaip devalvacija, neturi kuo pakeisti – alternatyvos pernelyg skausmingos. Viena yra sumažinti kompanijos išlaidas darbo apmokėjimui 20% su devalvacijos pagalba. Ir visai kitas dalykas – įkalbėti darbuotoją gauti ne 1000 eurų, o 800. Tas pats su valstybės socialiniais įsipareigojimais ir skolomis nacionaline valiuta. Bet, nepaisant visų džiaugsmų, turinti savarankišką monetarinę politiką, Slovėnija iš euro zonos išeiti nesirengia. O tai reiškia, kad dabar buvusiai Rytų Europos ekonomikos žvaigždei lieka tik lėtai mažinti biudžetą ir prisiminti dvejus trumpus euro klestėjimo metus.

 
Jevgenij‘us Galagan‘as, 2012-07-07

Šaltinis: Hvylya