Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?
Kapitalizmas, nes galima praturtėti kitų sąskaita
21%
Socializmas, nes tai teisingesnė ir humaniškesnė santvarka, kuri grindžiama krikščioniškais mokymais
26%
Norėčiau gyventi komunizme
53%
Iš viso balsų: 19

Dienos informacija (day.lt)


Europos lūžis

http://www.pakalertpress.com/       Nepaisant politikų Atėnuose ir Briuselyje džiuginančių pranešimų, Graikija artėja prie krizės kulminacijos, ir kelias, kurį ji galiausiai pasirinks, rimtai paveiks visos Europos ateitį. Tie, kurie sako, kad padėtis valstybėje, kuri gamina tik 2% Europos Sąjungos BVP, gali turėti tik labai nedidelį poveikį ES likimui, paprasčiausiai nesupranta krizės euro zonoje pobūdžio ir masto...

       Graikijos dabartinės sunkiausios padėties priežastimi yra, pirmiausia, jos įstojimas į euro zoną, tai sukėlė Graikijos ekonomikos sustojimą. Valstybei tenka mokėti už vadovavimąsi paplitusiu stereotipu, pagal kurį turėjimas „tvirtos“ valiutos silpną ekonomiką stato į vieną eilę su stipria. Iš tikrųjų „tvirta“ valiuta silpną ekonomiką paverčia griuvėsiais. To teisingumu įsitikino taip pat Portugalija, Airija ir Ispanija. Dabar Graikija juda prie išėjimo iš euro zonos, o Europos Sąjungos periferijos likusios šalys greičiausiai paseks paskui ją.

 

                                                   Pinigai „iš nieko“

       ES ekonominė ir pinigų sąjunga dažnai apibūdinama, kaip svarbus žingsnis kelyje stiprinančiame solidarumą viduje euro zonos ir tarp kitų ES narių. Tačiau, tikrovė rodo ką kitą. Euras – tai tarptautinė rezervinė valiuta, galinti konkuruoti su doleriu ir tarnaujanti, pirmiausia, Europos stambių bankų ir korporacijų interesams. Tai taip pat yra labai ypatinga pinigų forma, hierarchinio kelių valstybių aljanso sukurta „iš nieko“.

       Tiesą sakant, štai su tokia euro „konstrukcija“ susijusios ir dvi jo pagrindinės problemos. Pirma – tai nesibaigianti diskusija apie prieštaravimą tarp pinigų ir fiskalinės politikos. Pinigų erdvė ES yra vieninga, ir Europos centrinis bankas (ECB) Sąjungos valstybių bankams lėšas skolina pagal vieną ir tą pačią refinansavimo normą. Tačiau ES fiskalinė erdvė vieningumu nepasižymi. Kiekviena valstybė savarankiškai nustato mokesčių dydį ir išskaičiavimus į atitinkamus fondus. Šią problemą ES pabandė išspręsti, įvesdama fiskalinę drausmę pagal paskutiniame aukščiausio lygio susitikime priimtą Fiskalinį paktą. Tačiau fiskalinės politikos nustatymo savarankiškumas atskirose valstybėse išliko, kol kas jo nepavyko sunaikinti.

       Kitas prieštaravimas yra tas, kad esant vieningai pinigų erdvei, Europos Sąjungos bankų sektorius nepasižymi vieningumu. ECB iš tiesų egzistuoja, bet kiekvienoje valstybėje yra savas nacionalinis bankas. Nacionaliniai bankai gali gauti likvidumą ECB, tai yra „Europos erdvėje“, bet tai nereiškia, kad atsiranda klausimas apie jų mokumą. Galiausiai jie kreipiasi į savo vyriausybes (arba parlamentus). Tai yra bankai naudoja „transnacionalinius“ pinigus, toliau pagal savo esmę išlikdami nacionaliniais.

       Abiejų problemų priežastis – Europos vieningos federacinės valstybės nebūvimas ir, žinoma, „Europos tautos“.  Europa išlieka atskirų valstybių žemynu, kurį sukūrė tautos, turinčios didelius nacionalinius ir etninius skirtumus, ir socialinio - ekonominio išsivystymo skirtingą lygį. Šis pagrindinis faktas suvaidino lemiamą vaidmenį euro zonos krizės atsiradimui. Jis taip pat krizę daro beveik neįveikiama.

 

                          Vokietija pagindinė periferijos bėdų kaltininkė

       Todėl tikra krizės piežastis visai ne fiskalinis nedisciplinuotumas. Jos priežastis slypi ES periferiniųšalių konkurencingumo praradime. Sąjungos nariai buvo įstatyti į fiksuotų valiutų kursų, bendros pinigų ir kreditų politikos, ir iš išorės primestos finansinės drausmės griežtus rėmus. 

       Konkurencingumo padidinimo galima ieškoti tik darbo rinkoje, kitaip tariant, socialinės politikos pakeitime į antisocialinę. Visoje ES erdvėje suaktyvėjo „išgyvenimo lenktynės“, kuriose kol kas laimi Vokietija. Viena vertus, vokiečių darbininkai, kai jiems pasiūlė nepilną užimtumą ir begalinius „perkvalifikavimo“ kursus, sutiko „pakentėti“ (įdomu, kiek laiko jie sutiko „kentėti“ ?!). Kita vertus, daro poveikį didesnė, palyginti su  kitomis ES valstybėmis, organinė kapitalo sudėtis, dėl kurios VFR išsaugo valstybės eksportuotojos lyderės poziciją, leidžiančią išsaugoti ankstesnės „socialinės“ valstybės likučius.  

       Standartinė konkurencingumo priemonė – tai darbo jėgos kaina. Vokietijoje daugelį metų ji išlieka užšaldyta. Vadinasi, Vokietijos konkurencingumo lygis ES periferijos atžvilgiu toliau auga.

       Konkurencingumo praradimas sukelia periferijos valstybių einamųjų sąskaitų deficito augimą, kai tuo tarpu VFR stebimas proficitas. Deficito finansavimui periferijos valstybės priverstos skolintis. ECB pigūs kreditai padėjo surinkti lėšas savų bankų kreditavimui, bet galiausiai šios valstybės apaugo vidaus ir užsienio skolomis. Skolose yra ir privatus, ir valstybės sektoriai. Galiausiai paaiškėja tikrasis vaizdas to, kas vyksta: periferinių valstybių skola glaudžiai susijusi su darbo jėgos kainos užšaldymu Vokietijoje.

       Dabar ES valdžia bando šią problemą išspręsti mažindama darbo jėgos kainą periferijoje. Per pastaruosius mėnesius ir savaites sparčiai mažinamas darbo užmokestis ir socialinės išlaidos  - tai ryškiausi Briuselio „naujos ekonominės politikos“ požymiai. Tačiau tokia ekonominė politika nesusijusi su sveiku protu, kadangi priimamos priemonės žlugdo šių valstybių vidaus rinką (sumažėja didžiosios daugumos piliečių perkamoji galia). Atitinkamai tęsiasi gamybos mažėjimas, tai sukelia tolesnį nedarbo augimą, ir tokiu būdu, vyksta tolesnis šių valstybių visos visuomenės nuskurdimas. Kaip to pasekmė, „vieningos Europos“ periferija atsiduria tokioje padėtyje, kai ne tik nesugeba atsiskaityti su skolomis, bet ir net jų tvarkyti. Net Džordžas Sorošas apie tai kalba, kad „negalima skolos naštos mažinti ekonomikos susitraukimo sąskaita, naštą galima numesti tik augimo keliu“.

       Kaip to rezultatas, vietoj Europos Sąjungos periferijos valstybių ir centro socialinio - ekonominio lygio išlyginimo atotrūkis tarp jų tik didėja. Be to, šis atotrūkis jau paliečia ir atitinkamų valstybių nacionalinio kapitalo interesus. Kaip specialistai tvirtina, labiausiai tikėtinas šio proceso rezultatas bus socialinis sprogimas ir euro zonos žlugimas.

       Artėjančio sprogimo požymiai akivaizdūs. Pavyzdžiui, liepos 19 d. visoje Ispanijoje gatves užtvindė piliečių nepasitenkinimas eiliniu biudžeto mažinimu (per ateinančius dvejus metus 65 mlrd. eurų). Demonstracijos, dalyvaujant šimtams tūkstančių žmonių, įvyko 80 Ispanijos miestų. Jų organizatorių nuomone, vien tik Madride protesto akcijose dalyvavo 800 tūkst. žmonių. Visuotinę ispanų akciją palaikė daugiau kaip tūkstantis įvairių organizacijų – profsąjungos, kairiosios politinės partijos, visuomeniniai judėjimai ir pan.    

       Žmonės žaliais marškinėliais (protesto prieš išlaidų mažinimą švietimui simbolis) gatvėse susimaišė su demonstrantais su gaisrininkų uniformomis, policininkais paprastais drabužiais (o Valensijoje vietiniai policininkai į akciją nusprendė išeiti tiesiog su uniforma) ir juodais marškinėliais, kuriuos apsivilko protestuojantys valstybės tarnautojai.

       Kaip pastebi laikraštis „El Pais“, „sekvestras, patvirtintas Marijano Rachojaus vyriausybės, tiesiogiai viena ar kita forma trenkia per visų piliečių kišenes: PVM pakėlimas, išskaičiavimų iš pajamų mokesčio fondo padidinimas, kurį tvarko autonomijos, „kalėdinių premijų“ valstybės tarnautojams panaikinimas, bedarbio pašalpų sumažinimas, darbo vietų biudžetiniame sektoriuje sumažinimas“. 

       Ir visa tai yra tik pradžia. Ispanijos profsąjungos rugsėjo mėnesį suplanavo didžiulį „žygį į Madridą“, norėdamos pareikalauti referendumo dėl pasitikėjimo vyriausybe. Laikraštis pateikia keletą demonstrantų šūkių: „Štai ką su mumis daro fašistų vyriausybė“, „Rachojus, smulkus vagis, vagia iš mūsų, darbininkų“, „Jie parduoda sveiką protą, siekdami išgelbėti bankus“, „Vyriausybė ir bankininkai – tie patys aferistai“.

 

               Skurdi Moldova graikams gali pasirodyti, kaip Pažadėtoji žemė

       Darbo jėgos kainos dirbtinis sumažinimas, mažinant darbo užmokestį ir socialines išlaidas atspindi ES centro valstybėse dominuojančią neoliberalią politiką. Bet ne tik tai. Kyla klausimas: kas mokės už periferijosskolas, jeigu ji galutinai bankrutuos? Kas gelbės bankininkus, tuos pagrindinius mūsų laikų „aferistus“, kaip juos praminė Ispanijoje? ES didieji kaip tik ir nori, kad viskas vyktų periferijos valstybių žemesniųjų klasių apiplėšimo sąskaita. Dėl to Berlynas ir jo artimiausi sąjungininkai atsisako taip vadinamų euroobligacijų, tai yra bendrų sąjungos obligacijų, už procentų sumokėjimą ir atsiskaitymą už jas vėliau būtų atsakinga visa ES. O jeigu konkrečiau, pirmiausia, ekonomiškai galingiausios Europos Sąjungoje valstybės – Vokietijos kapitalas. 

       Esant tokioms sąlygoms stiprėja atskirų Sąjungos valstybių bankų nacionalinis pobūdis. Kuo ilgiau tęsiasi krizė, tuo labiau bankai suartėja su savo valstybėmis, siekdami surasti papildomas pinigines lėšas. Ir dabar jau nebe būtinai jų ieško ECB. Jie kreipiasi į Kiniją, kiti, kaip pavydžiui Kipras, į Rusiją ir t.t. Tai labai įdomus procesas, ir rodo į tai, kad ES valstybių pinigų sąjunga pradeda iš vidaus byrėti.

       Išgelbėti padėtį tikriausiai galėtų tik naujo Europos Maršalo plano išleidimas kartu panaikinant periferijos skolas. Tačiau su tuo vėl nesutinka Berlynas. Nesant politinės sąjungos, tai yra federacinės Europos, Vokietijos kapitalas nenori rizikuoti. Neatsitiktinai, kai paskutiniame ES viršūnių susitikime nusprendė judėti prie bankų sąjungos, bankų analitikas iš VFR Volfgangas Munčajus „Financial Times“ puslapiuose pareiškė: „Aš manau, kad tai yra labai didelis žingsnis – neteisinga kryptimi“. Aukščiausio lygio susitikimo dalyviai sutiko, kad bendra bankų rekapitalizacija neįvyks, kol nebus sukurta pilnavertė bankų sąjunga. O „Bundesbank“ priminė, kad tai neįmanoma be politinės sąjungos.

       Tuo pačiu metu sunku įsivaizduoti, kad Prancūzija arba Lenkija sutiktų dėl federacinės Europos, kuri iš tikrųjų reikštų Vokietijos hegemoniją ir galiausiai atsiradimą ar tai IV Reicho, ar tai kažko panašaus. Na, o kalbėti apie Didžiosios Britanijos poziciją net nereikia. Ministras pirmininkas Deividas Kameronas, kalbėdamas Bendruomenių rūmuose apie ES aukščiausios lygio susitikimo rezutatus, pasakė, kad neatmeta, jog „ateityje bus pravestas referendumas“ dėl išėjimo iš ES.

       Esant tokioms sąlygoms periferija pradeda kurti išėjimo iš ekonominės ir valiutų sąjungos scenarijų, o tokio išėjimo pirma kandidate, akivaizdu, kad yra Graikija. Briuselio priimtos graikų gelbėjimo priemonės jos ekonomikai atsiliepė precedento neturinčia krize.Tikimasi, kad 2010-2012 metais BVP sumažėjimas bus ne mažiau, kaip 20%, tai reiškia katastrofišką kainų ir pensijų sumažėjimą, kad net neturtinga Moldova daugeliui graikų po kelerių metų gali pasirodyti Pažadėtąja žeme, nekalbant apie Ukrainą ar Rusiją.

       Birželio pradžioje Džordžas Sorošas viešai pasakė: euro zonos valstybėms lieka maždaug trys mėnesiai euro išgelbėjimui. „Mes esame išlinkimo taške. Po trijų mėnesių „galimybių langas“ užsidarys: rinkos ir toliau reikalaus daugiau, bet valdžia jau negalės patenkinti jų poreikių“, mano Sorošas. Dėl euro zonos krizės pati Europos Sąjunga gali sprogti, kaip politinis „burbulas“.

       Finansininko nuomone, ES išgelbėjimui reikia sukurti euro zonos bankų depozitų draudimo sistemą, o taip pat tiesiogiai finansuoti bankus, padedant Europos stabilumo mechanizmui. „Šie žingsniai turi būti derinami su priežiūra ir reguliavimu visoje euro zonoje“, - papildė Sorošas. Tačiau kaip tik tokie žingsniai neįmanomi Europos Sąjungos nepavertus federacine valstybe. O jos sukūrimas artimiausiu ir vidutinės trukmės perspektyvoje toliau lieka utopija.

       Negalima atmesti, kad netoli ta valanda, kai dabartinės Europos Sąjungos kaimynėms teks turėti reikalų jau su jos įpėdiniais. Pirmame plane vėl bus santykiai su Vokietija, Prancūzija ir Didžiąja Britanija. „Galimybių langas“ užsienio politikoje plečiasi, bet ir, žinoma, sunkumų kiekis auga.

Vladimir‘as Nesterov‘as, 2012-07-26

Šaltinis: Fondsk

 

 

Susiję:

Kaip euras nužudė Slovėnijos ekonomiką

Džordžas Sorošas: Vokietija ES paverčia savo imperija

Nacionalinių ekonomikų užgniaužimo mechanizmas

Tai euro galas

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas