Nepilnamečių justicija

www.fondsk.ru       Terminas „nepilnamečių justicija“ Lietuvoje tiek plačiai nėra žinomas, kaip Rusijoje, kurioje apie ją kalbama ne vienerius metus. Pastaraisiais metais ypač suaktyvėjo protesto akcijos prieš Rusijoje norimą įdiegti Vakarų nepilnamečių justiciją. Neseniai, rugpjūčio 22 d. Archangelske įvyko piketas, kurio šūkis „Sustabdysime nepilnamečių fašizmą“. Tikriausiai neigiamas požiūris į šią justiciją ne be priežasties. K.Gordejevas straipsnyje „Apie nepilnamečių justiciją, pedofiliją ir... europiečių degradaciją“ rašo: „Vokietijoje kasmet iš šeimų paimama apie 28 tūkst. vaikų ir paauglių, mažoje, penkių milijonų gyventojų Suomijoje – 11 tūkst. Pilni kartėlio Norvegijos rašytojos Elinos Brodin žodžiai, kuri straipsnyje, kurio pavadinimas „Valstybė turi vaikus“, konstatuoja: „Norėtųsi išsiaiškinti, kodėl socialinės globos institucijos darbuotojai lyg užkeikimą kartoja vieną ir tą pačią frazę: „Vaikai nepriklauso savo tėvams“. Ir čia jie visiškai teisūs, todėl, kad būtent valstybei priklauso vaikai“.“

      Šiuo metu Rusijos Dūmai svarstymui pateiktas įstatymo projektas, kuris globos ir rūpybos institucijoms suteikia teisę ateiti į bet kurią šeimą ir tikrinti, be įstatymuose įteisintų kriterijų šeimą pripažinti socialiai pavojinga ir šeimai įpiršti savo požiūrį į vaikų auginimą bei auklėjimą. Tėvams atsisakius „savanoriškai“ priimti socialinį patronažą, teismas gali atimti arba apriboti tėvystės teises, arba paskirti priverstinį patronažą. Be to, globos institucijoms suteikiama teisė bet kuriuo momentu be teismo, o vien tik savo sprendimu iš šeimos atimti vaiką.

          K.Gordejevas apie Vakarų nepilnamečių justiciją rašo: „... tikrų vaikų problemų, įskaitant pedofilų prievartą, žiaurų elgesį, net žmogžudystę, nepilnamečių tarnybos nesprendžia, savo terorą nukreipia išimtinai prieš tėvus ir šeimos institutą, o galutiniame rezultate – prieš pačius vaikus (dažnai juos atimdamos iš tų, kurie juos myli, ir atiduodamos į busimų budelių rankas). Galbūt geriausiai tokią padėtį iliustruoja atsitikimas Vokietijos miestelyje Vormse, kuriame 1993 m. nepilnamečių institucijos „šauniai“ atskleidė ištisą „pedofilų tinklą“, kurį sudarė 27 tėvai, o taip pat seneliai ir senelės. Savaime suprantama, kad 15 „vaikų – aukų“ skubiai išsiuntė į prieglaudą „Žvirblių lizdas“, o jų įtariamus giminaičius – į kalėjimą. Per ketverius proceso metus daugelis kaltinamųjų neteko darbo, bankrutavo, išsiskyrė su laisvėje likusiais sutuoktiniais, o viena iš jų mirė. 1997 m. visi jie teismo buvo visiškai išteisinti „nesant nusikaltimo sudėties“, o byla nutraukta su išvada, kad „vaikų parodymai neteisingai buvo interpretuoti“. Situacijos tragizmas yra tame, kad šioje istorijoje vieninteliu tikru pedofilu pasirodė esantis kaip tik 2007 m. nepaneigiamais įrodymais atskleistas vaikų prieglaudos, į kurią atidavė vaikus, direktorius, kuris teismo tyrimo metu suspėjo juos ištvirkinti ir nuteikti prieš savo nekaltus artimuosius.“

          Tačiau, kam Vakarams reikalinga tokia nepilnamečių justicija, kuri griauna vaikų ir šeimų gyvenimus. K.Gordejevas atsako: „Nepilnamečių justicijos Europoje tikslas vietinių europiečių atžvilgiu įžiūrimas labai aiškiai – užtikrinti visuomenės judėjimą link šeimos instituto ir asmenybės sunaikinimo. Kam to reikia? Galimi įvairūs atsakymai: nuo tikslingo smūgio į Europos kultūrą, kuri pagrįsta, nepaisant dabar triumfuojančio realityvizmo, krikščioniškų moralinių vertybių sistema, iki pasikėsinimo į pačią žmogaus prigimtį, nužeminant iki kyborgo – pusiau gyvūno padėties (Europos Komisijos sprendimas dėl etikos visai ne tuščioje vietoje) ir „naujoje pasaulio tvarkoje“ skirto siauram funkciniam naudojimui vietoj vergo.

         Pastarasis visai neatrodo fantastišku, prisiminus, kad būtent moralė (t.y. poelgių motyvacijos formavimas atmetant instinktyvius biologinius poreikius ir bandos elgesio taisykles) žmogišką būtybę skiria nuo gyvūno. Atimk šią savybę, ir ten kur tik ką buvo žmogus, liks daugiau ar mažiau prijaukintas žvėris. Arba vergas, nesugebantis, kaip manė senovės graikai, mirti už savo laisvę, o todėl paklusnus ir sutinkantis su pačiais beprotiškiausiais savo šeimininkų reikalavimais“.

          2009 metais Rusijoje sukurtas filmas „Siena“ pasakoja apie Vakarų nepilnamečių justiciją. Juo, pasiremiant tikrais faktais apie sudarkytus žmonių gyvenimus, sugriautas šeimas, buvo siekiama atkleisti nepilnamečių justicijos blogybes, Rusijos gyventojus supažindinti, kas iš tiesų slepiasi po gražiu terminu, priversti juos susimąstyti ir pasipriešinti prieš žmones bei organizacijas, kurie įkyriai Rusijai perša žmogiškumo neturinčius įstatymus, įstatymus, kurie įteisina žiaurią vaikų atėmimo iš tėvų technologiją.

         Žiūrint filmą, norisi sušukti: neatimkite iš vaikų tikrų motinų ir tikrų tėvų! Neatimkite iš tikrų motinų ir tikrų tėvų vaikų, remiantis vien kalbomis bei gandais.

2012-08-27


        Nepilnamečių justicijos atvejis Vokietijoje.

        Motina kreipėsi konsultacijos į valdininkus. Jie „padėjo“ – atėmė vaiką iš šeimos. Berniukas verkė, prašė jo nepaiimti...

        Vaikas liudėjo, visą laiką prašė, kad parvežtų į namus. Berniukas rašė: „Aš noriu namo“. Viskuo nusivylęs, jis nusprendė nusižudyti. Tačiau bandymas nusižudyti jam nepavyko. Tada jis prašė mamos, kad jį nužudytų.

         Praėjo treji metai, teismas vaiką sugrąžino į šeimą. Pasirodė, kad jo motina vis dėlto vaiką gali auklėti...

 

 

Susiję:

Nepilnamečių justicija Vokietijoje – sunki tėvų patirtis

Svajonių demokratija virtusi pragaru

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.