Rugsėjo 11-osios paslaptis

       Pagal JAV atliekamus sociologinius tyrimus, dauguma amerikiečių mano, kad 2001 metų rugsėjo 11-oji yra „daug reikšmingesnis istorinis įvykis negu JAV karinės bazės užpuolimas Perl Harbore 1941 metais“. Taip mano net respondentai iš likusių 1941 metų įvykių liudininkų.

       Šiandien jau ne paslaptis, kad 1941 metų gruodyje JAV vadovybė puikiai žinojo apie tai, kad japonai užpuls Perl Harborą. Ir ne tik nieko nepadarė, kad atremtų ataką, bet ir visaip ją skatino, paaukojusi pusę tūkstančio amerikiečių gyvybių, siekdama Ameriką įtraukti į naudingą valdantiems sluoksniams karą. Štai kodėl tuometinis JAV karo ministras Henris Stimsonas po vyriausybės pasitarimo 1941 metų lapkričio 25 d., tai yra iki Perl Harboro likus 12 dienų, savo asmeniniame dienoraštyje parašė: „Buvo kalbama apie tai, kaip mums manevruoti, kad japonus priverstume pirmus iššauti, tuo pačiu metu savęs per daug neįstumdami į pavojų. Tai bus sunki užduotis“.

       Kai kurie mano, kad tokių provokacijų amerikiečiai išmoko iš nacistų, kurie, pavyzdžiui, 1940 metų gegužės 10 d. susprogdino savo Freiburgo miestą, kaltę už civilių gyventojų žūtį suversdami prancūzams, taip norėdami pateisinti įsiveržimą į Prancūziją. Tai nėra visiška tiesa. Dar tolimais 1898 metais, amerikiečiai, norėdami pateisinti karą prieš Ispaniją, vasario 15 d. patys susprogdino savo šarvuotį „Maine“, patruliuojantį Havanos uoste, paaukodami keletą šimtų savo jūrininkų. JAV vyriausybė tautai paskelbė apie „klastingų ispanų“ diversiją, kadangi, kaip rašoma visuose Jungtinių Amerikos Valstijų istorijos vadovėliuose, „amerikiečių karo laivas „Maine“ Havanos uoste buvo paskandintas ispanų minos“. Taip prasidėjo Vašingtonui „reikalingas“ karas, iš esmės pirmas karas už JAV pasaulinę hegemoniją. Kai po daugelio metų kreiseris buvo iškeltas ir ištirtas, be visa kita, pasirodė, kad laivo šarvai sprogimo išversti iš vidaus, tai yra sprogimas buvo sukeltas ne iš išorės „ispanų minos“, dėl kurios būtų skylė povandeninėje dalyje, o kažkuo daug galingesniu laivo viduje, sukėlusiu jo skylimą per pusę...  

       Dar vienas pavyzdys. Pagal 2001 metų spalio 12 d. žurnale „Executive Intelligence Review“ (EIR), o taip pat Džeimso Bemfordo (James Bamford) knygoje „Paslapčių esmė: super slaptos Nacionalinio saugumo agentūros anatomija“ (Body of Secrets: Anatomy of the Ultra-Secret National Security Agency) paskelbtus dokumentus, JAV karinė vadovybė (Jungtinis štabų viršininkų komitetas) ketino įvykdyti teroristinius aktus prieš JAV, „norėdama apgaulės keliu amerikiečius priversti palaikyti neapgalvotą karą, kurį jie ketino pradėti prieš Kubą“. Teroristinis planas vadinosi „Operacija Northwoods“ (įgyvendinimas buvo nutrauktas dėl nesėkmės Kiaulių įlankoje, po kurios prezidentas Kenedis Kubos reikalo kuravimą iš CŽV perdavė Pentagonui). Pirmame plano variante pretekstas kariniam įsiveržimui apėmė „gerai koordinuotų incidentų seriją“ viduje ir aplink JAV karinę jūrų bazę Kubos Gvantanamo įlankoje, teroristinių aktų organizavimą, diversijas ir laivo paskandinimą prie įėjimo į uostą. Antras variantas numatė, cituoju: „... incidento Remember the Maine“ reikalingumą... Mums reikia susprogdintiJAV laivą Gvantanamo įlankoje ir apkaltinti Kubą... Praradimų sąrašai JAV laikraščiuose gali sukelti paramos bangą, kuri bus tautos pasipiktinimo rezultatas... Mes galime sukurti teroro kampaniją iš komunistinės Kubos pusės Majamio rajone, kituose Floridos miestuose ir net Vašingtone. Teroro kampanija galėtų būti nukreipta į Kubos pabėgėlius, kurie ieško prieglobsčio JAV. Mes galėtume paskandinti (iš tikrųjų arba tariamai) laivą su kubiečiais kelyje į Floridą. Jungtinėse Amerikos Valstijose mes galėtume padėti surengti pasikėsinimus į Kubos pabėgėlių gyvybę. Taip pat būtų naudingi keletas plastikinių sprogstamųjų medžiagų sprogimų kruopsčiai parinktose vietose, Kubos agentų suėmimai ir parengtų dokumentų paskelbimas...“

       Šiandien, nors ir praėjo vienuolika metų, ši tragedija vis dar palieka daug klausimų. Atsakyti į juos ir išspręsti rugsėjo 11- osios mįslę bandė VFR buvęs mokslo ir technologijų ministras, ir du dešimtmečius buvęs Bundestago žvalgybos komiteto pirmininku Andreas fon Biulovas, JAV rašytojas ir intelektualas Goras Vidalas, Prancūzijos žurnalistas, knygos „Rugsėjo 11- oji: didelis melas“ („9/11 The Big Lie“) autorius Tjeris Meisanas (Thierry Meyssan) ir daugelis kitų.

       Visi jie atmeta oficialią versiją, kurią iškėlė JAV valdžia... 2003 metų vasario 23 d. Ispanijos laikraštyje „La Vanguardia“ paskelbtame interviu žurnalistui Kenetui Habardui (Kenneth Hubbard) G.Vidalas tvirtino, kad apie rugsėjo 11– ąją „JAV spauda savo skaitytojams pasakoja ne visą tiesą“. Ten pat rašytojas kalba apie tokius pavojingus faktus, kaip „galimas trigubas ryšys tarp CŽV, Pakistano žvalgybos tarnybų ir vieno iš teroristų – rugsėjo 11- osios dalyvio“. Be to, ir Goras Vidalas, ir kiti tyrėjai atkreipia dėmesį į stulbinančius faktus, kurie, nepaisant to, kad jie akivaizdūs, taip ir nesulaukė kokių nors aiškių komentarų iš JAV pareigūnų pusės.

       Pirmiausia, dideles abejones kelia lėktuvų užgrobimas 3-4 žmonių grupėmis, panaudojant popieriui pjaustyti peilius. Net ir esant galimam visiškam JAV pilotų neatsargumui, jie būna uždarose kabinose, o lėktuve yra daug keleivių ir aptarnaujančio personalo narių. Žinoma, neatmestina, kad viename lėktuve gali įvykti aplinkybių sutapimas, kai pilotų kabinos durys bus atidarytos, ekipažas, nenuspaudęs avarinio mygtuko, iškart pasiduos, o teroristai įeis į kabiną ir sugebės išjungti perkodavimą. Tačiau tokių aplinkybių sutapimai dviejuose lėktuvuose jau mažai tikėtini, trijuose – beveik neįmanomi, o keturiuose – visiškai atmestini. Esmė ta, kad JAV (kaip anksčiau ir TSRS) turi palydovinio ir orlaivių totalaus stebėjimo savo teritorijoje sistemą, kurią vykdo ne tik aviacijos dispečeriai, bet ir specialios sistemos. Jos sužiedintos su JAV Nacionalinio saugumo agentūra, kuri vykdo techninę žvalgybą, ir neturi įprasto išėjimo į telefono ryšio tinklą, kur aukšto profesionalumo hakeriai galėtų vykdyti reikalingas operacijas. 

       Dar keistesniais atrodo pranešimai apie 11 ar 14 lėktuvų, kurie tariamai užgrobti teroristų. Tuo tarpu po keturių lėktuvų užgrobimo skrydis truko nuo 40 iki 60 minučių. Per tą laiką jų išnykimas iš savo oro koridorių sukūrė ekstremalią situaciją, kai atitinkamos ataskaitos eina į „viršų“ ir asmeniškai JAV prezidentui. Kodėl šių ataskaitų nebuvo, iki šių dienų lieka paslaptimi. Galbūt, paslapčiai atskleisti padės atsakymai į klausimus, esantys žemiau.

       Kokiu būdu civilinės aviacijos lėktuvai galėjo tapti „nematomais“ oro uostų antžeminėms dispečerių tarnyboms ir JAV priešlėktuvinės oro karinių pajėgų gynybos sekimo sistemai? O jeigu jie vis tik liko matomais, tai kodėl nei civilinės, nei karinės dispečerių tarnybos nesureagavo į lėktuvų nukrypimą nuo savo maršrutų? Kodėl juodosios dėžės, atlaikančios ugnį ir labai didelius smūgius, taip pat, kaip ir pilotų įrašai, neturi jokios skaitomos informacijos, kadangi yra nedarbiniame stovyje, kai tuo tarpu buvo rastas sveikutėlis teroristo, atseit skridusio lėktuve, pasas?

       Kas filmavo Pasaulio prekybos centro šiaurinio bokšto viršutinius aukštus iki taranavimo momento ir patį smūgį, kurį atliko aviacijos kompanijos „American Airlines“ lėktuvas „Boeing-767“? Kodėl tuo pačiu metu keletas kino ir televizijos kamerų, išdėliotų įvairiuose Niujorko taškuose, kaip pagal komandą, buvo nukreiptos į taranavimo tašką? Kuo remiantis JAV administracija, vadovaujama prezidento Dž.Bušo, net nepradėjus teroristinio akto tyrimo, jau tą pačią dieną, 2001 metų rugsėjo 11 d., įsijungė į visų JAV masinių informacijos priemonių vykdomą pasaulio nuomonės apdorojimą, panaudojant tendencingą „tikrojo priešo“ – teroristo Nr.1 rodymą?

       Kodėl NĖ VIENAS iš oficialiai įvardintų teroristų nebuvo šių reisų keleiviu? Kodėl teroristai rengimosi metu palikdavo pėdsakus, tarytum mastadonų banda? Sąskaitas jie apmokėdavo kredito kortelėmis su savo vardais, savo skrydžio mokyklos instruktoriams pranešdavo savo vardus, į paskutinį skrydį su savimi paėmė atsisveikinimo laiškus, kurie papuolė į FTB rankas, todėl, kad buvo saugomi netinkamoje vietoje ir buvo neteisingai adresuoti... Ypač intriguojantis faktas – teroristų automobilio suradimas, kuris stovėjo daugiatūkstantinėje oro uosto sutomobilių stovėjimo aikštelėje. Čia, kaip Holivudo koviniame filme, buvo palikti ir surasti Koranai arabų kalba, lėktuvų „Boeing“ valdymo instrukcijos. Ir, matyt, kad niekas nė kiek neabejotų, - vaizdo įrašas, kuriame jie įamžino savo dalyvavimą treniruotėse JAV aviacijos mokyklose.

       Kodėl JAV vyriausybė atsisakė Rusijos (RF Ekstremalių situacijų ministerija) ir daugelio kitų užsienio organizacijų ir privačių asmenų pagalbos, pasiūliusių humanitarinę, medicinos ir techninę pagalbą? Kodėl Amerikos tauta ir JAV Kongresas, kuris atstovauja jos interesus, nepareikalavo pagrindinių federalinių žinybų, kurios atsakingos už nacionalinį saugumą, vadovų atsistatydinimo arba atleidimo? Kodėl tą dieną vadovavęs JAV „oro kontrolei“ generolas R.Eberhartas (Ralph Eberhart) ne tik kad nebuvo patrauktas atsakomybėn, bet net savo pozicijas sustiprino? Kodėl CŽV direktorius po tokios akivaizdžios nesėkmės ne tik kad nebuvo atleistas, bet asignavimai jo žinybai išaugo 42%? Kodėl JAV karinis biudžetas, kuris po TSRS nuolat mažėjo, iškart po rugsėjo 11- osios pradėjo augti, pasiekęs 396 mlrd. dolerių? Palyginimui: Rusijos, Kinijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Indijos, Ispanijos ir eilės kitų valstybių kariniai biudžetai, kartu paėmus, tada sudarė tik 382 mlrd. dolerių.

       Net jeigu bin Ladenas arba kiti žmonės, vadinami arabų teroristų vadovais, iš tikrųjų siekė padaryti maksimalią žalą Jungtinėms Amerikos Valstijoms, tai smūgius lengvai buvo galima atidėti keletai savaičių, jų datą sujungus su Kongreso atidarymu (kuriame dalyvauja prezidentas ir visi vyriausybės kabineto nariai, o taip pat JAV specialiųjų tarnybų vadovybė). Smūgis į Kongreso pastatą tą dieną būtų sukėlęs realų politinį chaosą, iš kurio Amerikai būtų sunku išeiti, kai tuo tarpu teroristų „pasiekimai“ daugiausia orientuoti į „vaizdų lygio“ efektus, turint tikslą šokiruoti visuomenę. Kodėl abu dangoraižiai, kurių pastatymui reikėjo apie 500 tūkst. tonų rinktinio gelžbetonio, faktiškai pavirto į dulkes? Kokia energija šią statybinę medžiagą sumalė tiesiog į miltelius ir palaikė nesuvokiamai aukštą temperatūrą – tris tūkstančius laipsnių (aukštesnę negu vulkane!), leisdama bokšto liekanoms degti dar tris mėnesius? Kas maitino tik gruodžio 19 d. užgesusią ugnį? Kodėl jos niekaip negalėjo užgesinti? Juk ugniagesiai neišėjo iš katastrofos vietos!

       Ir Europos, ir JAV tyrėjai mano, kad Pasaulio prekybos centro griuvę pastatai į nuolaužų krūvą pavirto ne dėl lėktuvų, o dėl to, kad buvo iš vidaus suprogdinti. Pavyzdžiui, JAV filmo „Smulkūs pinigai 9/11“ (Loose Change 9/11) tvirtina: „Niujorko bokštai dvyniai griuvo ne dėl lėktuvų, kurie įsirėžė į pastatus 2001 metų rugsėjo 11 d. ryte, kuro bakų sprogimo. Pasaulio prekybos centras buvo sugriautas JAV specialiųjų tarnybų“. Amerikos specialistai, JAV Kongresui pateikę (2007-09-11 d.) ataskaitą apie rugsėjo 11 –osios teroristinių aktų savarankišką tyrimą, taip pat tvirtina, kad Pasaulio prekybos centro bokštai buvo užminuoti, be to, ne be JAV vyriausybės dalyvavimo. „FTB sprogdina Ameriką“ (FBI Blows America) – tai vienas iš grupės ataskaitos leitmotyvų, kurioje buvo keletas dešimčių JAV statybos inžinierių ir architektų.

       Pagal jų duomenis, tas pats buvo padaryta vėliau ir su greta buvusiu Pasaulio prekybos centro 47 aukštų pastatu, kuris priklausė korporacijai „Saliamon Brothers". Šio dangoraižio teroristai neatakavo, tačiau, praėjus 8 valandoms po Pasaulio prekybos centro bokštų griūties, visiškai sugriuvo, tiesiog susėdo. Tuo metu žmonės iš pastato buvo evakuoti. Bet JAV Ypatingų situacijų federalinė agentūra (The Federal Emergency Management Agency) šio sugriuvimo nepaaiškino, dėmesį buvo sutelkusi į dviejų dangoraižių griuvimą. Prancūzijos tyrėjas T.Meisanas mano, kad tai buvo padaryta, „siekiant paslėpti nusikaltimo pėdsakus“, nes ant korporacijos pastato buvo pastatytas specialus radijo signalizatorius, kuris nukreipė lėktuvus į tikslą.

       Mano nuomone, rugsėjo 11-osios paslapties rakto, be leidimo karui prieš visą pasaulį gavimo, reikia ieškoti finansinių ir ekonominių pasekmių po „oro atakos prieš Ameriką“ sferoje.

       Pagrindinių biržų Niujorke ir kituose JAV centruose uždarymas oficialiam Vašingtonui leido atlikti ne tik nacionalinės vertybinių popierių ir valiutų rinkų revizijas, bet ir nauja tėkme nukreipti finansų ir ekonomikos krizę, kuri jau žengė į sunkiausią stadiją. Pažymėtina tai, kad būtent 2001 metų rugsėjo mėnesį daugelio metų kryptingos veiklos dėka, nepaisant to, kad buvo kritikuojama neprotinga politika daugelio valstybių ekonomikų atžvilgiu, Tarptautiniam valiutos fondui pavyko pasiekti, kad visų stambiausių valstybių ekonomikos tuo pačiu metu atsidurtų ties sunkios krizės slenksčiu.

       Kotiruočių kritimas, iki teroristinių aktų likus 30 dienų, augo ir pagal įvairias pozicijas svyravo nuo 10% iki 20%. Be to, JAV ekonomikoje pasireiškė visai ne laikina recesija, o gili struktūrinė krizė, kai atotrūkis tarp gamybos sektoriaus ir spekuliacinio sektoriaus dydžių pasiekė nekontroliuojamą mastą (realus sektorius davė ne daugiau kaip 15% JAV BVP, kai tuo metu „virtuali ekonomika“ – likusius 85%). Tuo pačiu, dolerio padengimas prekėmis ir paslaugomis svyravo 4-6% diapazone. JAV piniginio vieneto likusi „kainos“ dalis buvo susijusi su jos pasaulinės valiutos statusu, bet ir čia liūto dalis teko ne prekių ir realių paslaugų rinkai, o valiutų fjučeriams ir kitiems vertybiniams popieriams.

       Užkirsti kelią „spekuliacinio burbulo“ sprogimui, kuris kai kurių ekspertų nuomone galėjo įvykti 2001 metų rugsėjo mėnesį, galėjo tik ypatingi įvykiai, kurie galingai paveiktų visuomenės nuomonę. Todėl ataka į Pasaulio prekybos centrą nulėmė ne tik šio sprogimo nutolinimą (pagrindinių prekybos vietų uždarymas „dėl techninių priežasčių“), bet JAV atvėrė „naujas galimybes“. Tai pirmiausia susiję su papildoma grynųjų dolerių emisijos mase, turint tikslą maksimaliai išplėsti pasaulio ekonomikos „dolerio sektoriaus“ bazę, dėl to, kad atsiranda grynieji eurai – pagrindinis JAV valiutos konkurentas. Būtent tuo požiūriu galima vertinti precedento neturintį tuometinio Federalinės rezervų sistemos vadovo A.Grinspeno pareiškimą apie pasirengimą visoms kitų valstybių bankų ir finansų struktūroms suteikti reikalingus grynųjų dolerių kiekius – atseit, „atakų į Pasaulio prekybos centrą ir Pentagoną nepageidaujamų padarinių kelio užkirtimui“.

       Be to, kitą dieną po sprogimų toks politinis memorandumas buvo paverstas į „trijų pareiškimą“, kai prie FED prisijungė Europos centrinis bankas ir Japonijos centrinis bankas. JAV finansų institucijos taip pat panaikino apribojimus bet kurioms struktūroms dalyvauti pasiūlymuose dėl trumpalaikių sandorių ir sukūrė specialią komisiją, susidedančią iš Finansų ministerijos ir CŽV, rinkos dalyvių veiksmų stebėjimui. Kaip to rezultatas, po rugsėjo 11-osios pasaulio valiutos ir finansų sistemos su dominuojančia dolerio padėtimi mechanizmo sustiprinimu tapo visos pasaulio ekonomikos pervedimas į ypatingą padėtį arba „karo laukimą“, kai atakų, panašių į rugsėjo, ir atsakomųjų „keršto smūgių“ galima laukti bet kuriuo momentu bet kuriame žemės rutulio taške.

Nikolaj‘us Mališevski‘s, 2012-09-11

Šaltinis: Fondsk

 

 

Susiję:

Dešimt metų nuo įvykio, kuris sukrėtė ir pakeitė pasaulį

Amerikietiška svajonė. Nusikaltimas be bausmės (III)

 

 

 

Komentarai

faktas kad JAV tai pati ir

faktas kad JAV tai pati ir suorganyzavo

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas