Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Apie JAV Federalinę rezervų sistemą ir „pasaulio pabaigos“ atidėjimą dvejoms dienoms

http://www.themoneymasters.com       Internete sparčiai plinta dar viena sensacija, kuri iki šiol turėjo kodinį pavadinimą „21.12.12“. Dabar ši sensacija pasirodė su kodiniu pavadinimu „23.12.12“.

         Nauja sensacijos apie „pasaulio pabaigą“ versija

       Žiniasklaida jau keletą mėnesių aktyviai ir masiškai platina temą apie galimą JAV Federalinės rezervų sistemos (JAV FED) „spausdinimo mašinos“ sustabdymą, kuris neva turi įvykti 2012 metų gruodžio 21 d. Atseit, būtent tą dieną turi pasibaigti 99 metų „spausdinimo mašinos“ nuomos sutartis, kuri 1913 metų pabaigoje buvo sudaryta tarp privačių bakininkų ir JAV valdžios. Toliau piešia įvairius „pasaulio pabaigos“ scenarijus, kuri neišvengiamai turi įvykti po 2012 metų gruodžio 21 d.

       Š.m. rugsėjo pabaigoje apie tai aš jau rašiau straipsnyje „Apie „pasaulio pabaigą“ ir Federalinę rezervų sistemą“, kuriame atskleidžiau, kad informacija apie „pasaulio pabaigą“, kuri turi įvykti 12-12-21 d., yra eilinė informacinė „antis“. Beje, atkreipiau „ančių“ autorių dėmesį, kad 99 metai nuo Akto dėl Federalinio rezervo pasirašymo yra ne 21 d,, o gruodžio 23 d. Po to „ančių“ autoriai truputį pasitaisė, kodinį sensacijos pavadinimą pakeitė į „23.12.12“. 

       Likus lygiai mėnesiui iki mistiškai nusiteikusių piliečių laukiamo įvykio, o būtent 2012 metų lapkričio 23 d. tinklalapyje warandpeace pasirodė sensacingas straipsnis „2012 metų gruodžio 23 d. – kur yra intriga?“. Iškart pažymėsiu, kad straipsnio autorius M.Žukovas teisingai kalba apie tai, kad JAV Kongresas savo Aktu dėl Federalinio rezervo „spausdinimo mašiną“ privatiems bankininkams išnuomojo 20 metų laikotarpiui (griežtai teisine kalba kalbama apie licencijos dėl pinigų emisijos teisės išdavimą privačiai korporacijai), tai yra iki 1933 metų pabaigos, ir kad 1927 metais JAV Kongresas teisės akte padarė pakeitimą, pagal kurį licencija suteikiama neribotam laikui. Tačiau esant tam tikroms sąlygoms Kongresas turi teisę šią licenciją panaikinti. Beje, anksčiau aš rašiau, kad šios sąlygos jau seniai atsirado, ir kad JAV įstatymų leidėjai ne tik, kad turi teisę, bet net privalo licenciją panaikinti, nelaukdami mistinės datos.

                                                 Apie FED steigiamąją sutartį

       Pacituosiu Žukovą: „Kaip ir bet kuri kita privati įstaiga, FED sukurta steigiamąja sutartimi. Ir ši sutartis, būdama viešu dokumentu, turi būti prieinama ir saugoma JAV Kongreso bibliotekoje. Klausimų klausimas: ji ten saugoma? Ji prieinama? Kodėl niekur tinkle nėra skanuotos jos kopijos arba jos teksto citavimo? Nepateikiama ji ir Andrejaus Filatovo LiveJournal“  tinklaraštyje, kuriame pastarasis smulkiai pacitavo praktiškai visą oficiozą, gindamas JAV finansų sistemą su aistra, kuri ir pas JAV rezidentus retai sutinkama“ (paaiškinimas: Andrejus Filatovas mūsų buvęs pilietis, kuris jau seniai persikėlė į JAV, gyvena Floridoje ir rašo rusų kalba LiveJournal“ , kuris skirtas išskirtinai JAV FED temai- V.K.). Pastebėsiu, kad prieigos prie FED steigiamosios sutarties nebūvimas ne tik paprastiems piliečiams, bet net JAV įstatymų leidėjams tampa „maitinamąja dirva“ įvairios rūšiems sąmokslo versijoms, išsigalvojimams ir fantazijoms.

       Tokios pagundos neišvengė ir M.Žukovas. Jis primygtinai teigia, kad „pasaulio pabaiga“ iš tikrųjų gali ateiti, nors padaro išlygą ir sako, kad „gali ateiti“, bet nebūtinai ateis. „Gali ateiti“ dėl tos priežasties, jog nurodytas 99 metų terminas neva įdėtas į steigiamąjį dokumentą dėl FED sukūrimo. Štai taip. Mūsų autorius steigiamojo dokumento nematė, bet „išskaičiavo“, kad sutartyje turi būti nurodytas terminas. Autorius tai paaiškina gana keistu būdu: todėl, kad steigėjai į korporacijos įstatinį kapitalą turėjo įnešti įnašus auksu. Atseit, tada visame pasaulyje buvo aukso standartas, todėl leisti popierinius pinigus be aukso atsargos buvo neįmanoma. Tai teisinga. Bet kodėl auksas turi būti suteiktas 99 metų laikotarpiui? O štai kodėl: „Kokiam teirminui galėjo būti suteiktas aukso įstatinis kapitalas FED pinigų emisijos užtikrinimui? Suprantama, kad ne 100 metų, o tiems 99, kaip tai ir priimta verslo  apyvartos praktikoje”. Aš perverčiau daug literatūros, bet niekur neradau patvirtinimo tam, kad taip buvo “priimta verslo apyvartos praktikoje”. 

                                   Apie FED aukso įstatinį kapitalą ir akcininkus

       Na, o vėlesni šio autoriaus pareiškimai – išvis iš fantastikos srities: „... aukso įstatinio FED kapitalo formavimui reikėjo surasti indėlininkus. Ir jie buvo surasti, tiek ir pirmam (1791-1811 m.), tiek ir antram (1816-1834 m.) JAV centriniams bankams. Pastarųjų dviejų bankų aukso užtikrinimo šaltiniai žinomi: Europos karališkosios šeimos, įskaitant Didžiosios Britanijos karališkąją šeimą“. Apskritai, bet kuriame vadovėlyje apie pinigus galima perskaityti apie tai, kaip buvo formuojama JAV Federalinė rezervų sistema. Ji, kaip žinoma, apėmė 12 Federalinių rezervų bankų (FED), kurių įstatiniai kapitalai buvo formuojami iš komercinių bankų, kurie tapdavo FED nariais. Į FED kapitalą jie įnešdavo ir dalį savo aukso. Neatmestina, kad FED kapitale dalyvavo (ir toliau dalyvauja) Didžiosios Britanijos ir kitų Europos valstybių karališkųjų šeimų nariai, bet ne tiesiogiai, o tik netiesiogiai, dalyvaudami kapitale tų komercinių bankų, kurie įėjo į FED sudėtį. Priminsiu, kad teisės aktas leidžia FED kapitale dalyvauti ir privatiems (fiziniams) asmenims, tačiau jų dalyvavimo dalis negali viršyti 25 tūkst. dolerių, be to, fizinis asmuo neturi teisės dalyvauti korporacijos sprendimų priėmime.  

       1913 metais Kongresas Ameriką atidavė į amžiną skolos vergovę privačiai Federalinei rezervų sistemai, suteikęs jai teisę spausdinti pinigus ir kontroliuoti JAV ekonomikos sistemą. Pradžioje buvo išleistos 203,053 Federalinio rezervo akcijos, iš kurių apie 65% priklausė užsieniečiams, o likusieji 35% (apie 72 000 akcijų) pasiskirstė tarp JAV bankų:

       1. „National City Bank“ = 30,000 akcijų;

       2. „Chase National Bank“ (vėliau „Chase Manhattan“ bankas) = 6,000 akcijų; 

       3. „National Bank of Commerce“ (vėliau „Morgan Guaranty Trust“ bankas ) = 21,000 akcijų;

       4. „First National Bank“ = 15,000 akcijų. 

       Akcijų skaičius, kuris priklausė Rokfeleriams (pirmieji aukščiau išvardinti bankai), buvo maždaug lygus akcijų kiekiui, kuris priklausė Morganams (kiti du bankai), t.y. po 36 000 akcijų.

       Tarp užsienio akcininkų pagrindiniais buvo: „Rotšildo“ bankai Londone ir Berlyne; „Lazard Brothers“ bankas Paryžiuje; Italijos bankai, priklausantys Izraeliui Mozesui Sifui (Israel Moses Sieff); „Varburgo“ bankas Hamburge.

       Laikotarpyje tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų tarp stambių FED akcininkų atsirado tokie Volstrito bankai, kaip „Kuhn Loeb“, „Lehman Brothers“, „Goldman Sachs“.

       Vienas iš geriausių JAV FED tyrinėtojų amerikietis Justas Mulinzis savo pagrindinėje knygoje „Federalinės rezervų sistemos paslaptys“(Eustace Mullins „Secrets of the Privately Owned Federal Reserve“) pateikė tokią pagrindinių Federalinio rezervo akcininkų sudėtį, kuri apima tiek šeimas, tiek atskirus bankus (8 –ame dešimtmetyje): 1) Rotšildų šeima; 2) Lazardas Frerezas (Judžinas Majeris); 3) Izraelis Sifas; 4) „Kuhn Loeb“ bankas; 5) „Varburgo“ bankas; 6) „Lehman Brothers“ bankas; 7) „Goldman Sachs“ bankas; 8) Rokfelerių ir Morganų šeimos. Mulinzis daro išvadą, kad FED akcinis kapitalasnėra išsibarstęs, o yra labai siauros šeimų klanų grupės rankose. Į pirmą vietą jis stato Rotšildų šeimą, o į antrą – Rokfelerius. Šiuolaikinis JAV finansų sistemos tyrinėtojas Nikolas Hageris pateikia šiek tiek kitokį akcininkų „išsidėstymą“: pas jį pirmoje vietoje yra Rokfeleriai, o Rotšildai antroje (žiūr.: Nikolas Hageris. „Sindikatas. Slaptos pasaulinės vyriausybės sukūrimo istorija ir jos veikimo į pasaulio politiką ir ekonomiką metodai“).  

                           Sensacija: „rusų pėdsakas“ Federaliniame rezerve

       Kaip matote, M.Žukovo tvirtinimai apie tai, kad Europos monarchai buvo „auksiniais“ FED akcininkais yra gryna fantazija. Tačiau mūsų autorius nuėjo dar toliau. Jo publikacijos „vinis“ tokia: pagrindinį aukso įnašą į FED kapitalą įnešė, pasirodo, Rusijos caras Nikolajus II. Man ne kartą teko susidurti su tokios rūšies „antimis“. Savo knygoje „Auksas Rusijos ekonomikoje ir politikoje“ (M.: leidykla „Ankil“, 2009) man teko nuvainikuoti įvairiausius mitus apie „caro auksą“, įskaitant mitą apie Nikolajaus II „aukso įnašą“ į Federalinį rezervą. O taip pat apie tai, kad „caro auksą“ iš FED seifų perkėlė į TVF aukso atsargas ir t.t., ir pan. Deja, panašaus pobūdžio „antys“ iki šiol periodiškai išlekia iš V.A.Sirotkino knygos puslapių. Taip pat reikia pasakyti, kad caro šeima iš tikrųjų turėjo tam tikrą asmeninio aukso kiekį (apie 5,5 t) užsienyje – „Beringų“ banke, Anglijoje. Žinoma, kad jis ten buvo iki 1917 metų. Žinios apie tolesnį šio aukso likimą labai prieštaringos. Neatmestina, kad kažkokia šio aukso dalis nežinomais keliais iš tikrųjų galėjo atsidurti bankų seifuose, kurie priklauso FED.

       Sprendžiant pagal viską, istoriją apie auksą, kurį Nikolajus II neva įnešė į FED kapitalo rezervą, M.Žukovas pasiskolino iš V.Sirotkino, be to, jis dar ir nustatė mūsų caro „įpėdinius“, kuriems, kaip jis mano, šiandien priklauso nesuskaičiuojami Federalinio rezervo turtai (įvardijama suma yra iki 2 trilijonų dolerių).

       Autorius rašo: „... Rusijos Federacijos Vieningo valstybės juridinių asmenų registro išrašuose – keletas juridinių asmenų, kurių bendras įstatinis kapitalas daug kartų viršija ir konsoliduotą Rusijos biudžetą, ir jos BVP, t.y. kalbama apie trilijonus dolerių“. Mūsų sumani „interneto bendruomenė“ jau suspėjo „iššifruoti“ vieną iš tokių juridinių asmenų (vos per keletą valandų po M.Žukovo publikacijos viešumoje pasirodymo). Tai Labdaros fondas „Valstybės ir teisės krikščionių tyrimų P.A.Stolypino vardo pasaulio institutas“. Fondo prezidentu yra toks pilietis G.Dolgorukis – Simanskis. Pavardė labai skambi, monarchistinė, bet pati asmenybė gana epatažinė.

       Dolgorukis – Simanskis turi daug įvairių kompanijų su įdomiais pavadinimais. Piliečio Dolgorukio – Simanskio epatažas pasireiškia ne tik puošniais titulais, bet ir tuo, kad jo sukurtų fondų ir kompanijų įstatinis kapitalas matuojamas šimtais milijardų rublių. Tai nereiškia, kad jis yra antras Rotšildas, nepastebimai gyvenantis Rusijoje. Esmė, matyt, didybės manijoje, o taip pat tame, kad Rusijos teisė leidžia pakankamai laisvai vertinti turtą, kuris įnešamas į įstatinį kapitalą. Galima, pavyzdžiui, tris kėdes įvertinti milijardu rublių. Tačiau tai kita tema, nukreipianti nuo FED. Žukovo nuomone, FED šeimininkai 2012 metų pabaigoje susirūpinę tik tuo, kaip išvengti aukso ir kito turto piliečiams, kaip Dolgorukis – Simanskis, sugrąžinimo. Manau, kad autorius klysta, ir Federalinio rezervo šeimininkus jaudina visai kas kita.

                         Federalinė rezervų sistema iš tikrųjų neteisėta

       Pagal neseniai atlikto audito ataskaitą, pasirodė, kad FED per paskutinės krizės laikotarpį stambiausiems bankams išdavė daugiau kaip 16 trilijonų dolerių. Be to, dalis kreditų (daugiau kaip 3 mln. dolerių) slaptai buvo suteikti užsienio bankams – be suderinimo su JAV Kongresu, tai kategoriškai draudžia JAV teisės aktai. Audito atlikimo metu nė vienas išduoto kredito centas į Federalinio rezervo bankus nebuvo sugrąžintas. FED pirmininkas Benas Bernankė iki šiol (greitai jau bus 1,5 metų nuo audito ataskaitos paskelbimo) taip ir nesugebėjo duoti aiškaus paaiškinimo apie visą tą netvarką nei prezidentui, nei kongresmenams, nei JAV žmonėms. Argi tai ne pagrindas privačios firmelės uždarymui, kurios pavadinimas FED, nelaukiant mistinės datos 23.12.12?

Valentin‘as Katasonov‘as, 2012-11-27

Šaltinis: Fondsk

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas