Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Kam naudinga euro zonos krizė?

www.eda.europa.eu                   Kam naudinga euro zonos krizė? (I)

       Eurogrupės paskutinio posėdžio dalyviai dar nespėjo pradėti sprendžiančias diskusijas dėl Graikijos klausimo, o žinomi amerikiečių ekonomistais ir finansininkai jau pasmerkė euro zoną ir apskritai pasaulio akcijų rinkas žlugimui. Džordžas Sorošas prognozuoja artėjantį Vokietijos išėjimą iš euro zonos, o Nurielis Rubinis prognozuoja pasaulio rinkų kritimą 2013 metais. Net paprastai prognozavime santūresnis Polas Krugmanas paskutiniu metu finansinės krizės įveikimo Europoje atžvilgiu nusiteikęs gana pesimistiškai... Jo nuomone, Europos centrinis bankas greičiau gali laimėti tam tikrą „laiko kiekį“, nei parengti tolesnius žingsnius. [1]

Kaip parodė paskutinių krizinių metų praktika, finansinės ir ekonominės prognozės paprastai būna dviejų tipų: „evoliucinės“ ir „revoliucinės“. Pirmosios paprastai turi gana atsargų pobūdį ir remiasi esamos dinamikos ekstrapoliacija gana netolimai perspektyvai. Vienu iš pagrindinių rodiklių čia paprastai yra valstybių ir regionų, pirmiausia euro zonos,  pramoninės veiklos aktyvumas. Antros rūšies prognozės turi apokaliptinį pobūdį. Be to, dažnai ekonomikos apokalipsė turi atsirasti iškart, kaip sprogimas, esant mažam ryšiui su tikrove.

       Europos ekonomikos perspektyvos iš tiesų atrodo ne geriausiai. Akivaizdu, kad finansų krizė iš „probleminių“ valstybių jau persimetė į visą euro zoną, įskaitant pagrindines ekonomine prasme valstybes. 17 euro zonos valstybių bendrasis vidaus produktas šių metų trečiajame ketvirtyje sumažėjo 0,1% lyginant su ankstesniais trimis mėnesiais. O juk ir antrame ketvirtyje buvo užfiksuotas kritimas 0,2%. [2] Kitaip tariant, euro zona pirmą kartą nuo 2009 metų įėjo į techninės recesijos zoną. Šis terminas suprantamas, kaip bendrojo vidaus produkto mažėjimas du ketvirčius iš eilės. Esant tokioms sąlygoms, agentūros Moody'sPrancūzijos suverenaus reitingo sumažinimas nebuvo netikėtas, taip pat kaip ir šio žingsnio pagrindimas: kalbama apie „neaiškias finansines perspektyvas, kaip silpstančios ekonomikos rezultatą“. [3]

       Tačiau ar šios aplinkybės suteikia pagrindą kalbėti apie artėjančių 2013 metų pagrindinių rinkų „griuvimą“, kurį prognozuoja Nurielis Rubinis? Jis prognozuoja, kad jau artimiausiais mėnesiais „staigiai išaugs ekonominės ir politinės rizikos, o investuotojai pardavinės visus aktyvus, kurie su šiomis rizikomis turi nors kokį ryšį“. „Krizės jau negalima užpilti pinigais, kol nesprendžiamos realios Europos, JAV ir Kinijos problemos“, - mano ekspertas. [4]

       Tačiau ar ne per daug kategoriškas žinomas krizės „guru“? Prisiminkime, kad šių metų rugpjūčio mėnesį Rubinio vadovaujama kompanija „RGE Monitor“ prognozavo, kad dar viena galinga krizė Europą palies jau rugsėjo mėnesį. Pagal prognozes jos katalizatoriumi turėjo tapti naujosEuropos Sąjungos su Graikija santykių problemos, Ispanijos kreipimasis į Europos antikrizinį fondą dėl paramos, krizės Portugalijoje pagilėjimas, politinis chaosas Italijoje ir „euroskeptikų“ atėjimas į valdžią Olandijoje. Visa tai, „RGE Monitor“ ekspertai nurodė (laikyti, kad pats Rubinis), kad gresia Graikijos išėjimu iš euro zonos 2013 metais, o 2014 metais – Portugalijos.

       Kieme jau lapkričio pabaiga, tačiau nė vienas iš aukščiau paminėtų veiksnių nesuveikė. Ispanijos vyriausybė dėl finansinės pagalbos į ES ir TVF taip ir nesikreipė, rinkimuose Olandijoje laimėjo proeuropietiška koalicija. Portugalija ir Italija taip pat kol kas „laikosi“. Net ES ir Graikijos santykius negalima apibūdinti, kaip išgyvenančius naują krizę. Greičiau kalbama apie vangiai vykstančią tarpusavio sąveiką – ypač atsižvelgiant į Eurogrupės priimtą sprendimą Graikijos vyriausybei skirti naują 44 mlrd. eurų sumą.

       Tačiau esant finansiniam – ekonominiam ir politiniam neapibrėžtumui atsiranda daug norinčių sugauti „auksinę žuvelę drumstame vandenyje“. Ir šia prasme tarp finansinės apokalipsės prognozuotojų Džordžo Sorošo figūros atsiradimas gali tapti reikšmingu. Būtent jo apribotos rizikos fondas „Quantum Fund NV“, kuris užregistruotas, kaip ofšorinė kompanija Karibų Kiurasao saloje, išgarsėjo, kaip vienas iš stambiausių žaidėjų finansinių spekuliacijų lauke. Manoma, kad per vieną tik „juodąjį trečiadienį“ 1992 metų rugsėjo 16 d. Sorošas uždirbo ne mažiau, kaip milijardą dolerių dėl Didžiosios Britanijos svaro kritimo. Pats finansininkas savo sėkmę aiškino „akcijų rinkų refleksyvumo teorijos“ taikymu. Pagal šią teoriją, sprendimai dėl vertybinių popierių pirkimų ir pardavimų priimami remiantis tikėtina kaina ateityje, o kadangi lūkesčiai yra psichologinė kategorija, jie gali būti įtakojami informacijos. Taigi, atakai į tą ar kitą valiutą reikia suderintų „informacinių smūgių“ ir vienu metu vykdomų valiutų spekuliantų veiksmų, siekiant išklibinti finansų rinkas.

        Kas žino, ar dabartinės Sorošo, Rubinio ir Krugmano prognozės nėra „informacinis poviekis“, nukreiptu prieš eurą? Štai ir „Capital Economics“ ekspertai, plėtodami Sorošo tezes apie artėjantį vokiečių išėjimą iš euro zonos, jau paskaičiavo, kad euro zonos žlugimo atveju Vokietija, Prancūzija, Austrija ir Olandija gali sulaukti savo nacionalinių valiutų sustiprėjimo 10-30%. Šioje finansų kompanijoje analizavo, kas atsitiks pagrindinių euro zonos valstybių valiutoms tiek visiško jos žlugimo atveju, tiek ir „probleminių valstybių“ išėjimo atveju. „Capital Economics“  išvada sako, kad pirmu atveju Vokietijos atgimusios markės realus kursas gali pakilti 30%, o Prancūzijos, Austrijos ir Olandijos piniginiai vienetai gali sustiprėti 10-20%. Antru atveju „sutrumpintas“ euras pabrangs 15%.

       „Logiška tikėtis, kad žlungant sąjungai stabiliausių valstybių, turinčių užsienio prekybos proficitą, valiutos stiprės. Pirmiausia, kalbama apie Vokietiją, kur sustiprėjimas gali būti labai žymus. Mažesnės valstybės, kaip Belgija ir Olandija, kurių užsienio prekybos didelė dalis yra „tranzitinė“, tikėtina, kad savo valiutas pasistengs pririšti prie Vokietijos, siekdamos išvengti pernelyg didelio nepastovumo, ir jos taip pat sustiprės“, - su kolegų išvadomis sutinka vokiečių „Berenberg Bank“ ekonomistas Kristijanas Šulcas. [5] O viskas kartu sukurs unikalią galimybę daugiamilijardinėms valiutų spekuliacijoms. Todėl dabartinės prognozės, Europos ir kitoms rinkoms žadančios greitą žlugimą, gali būti pradžia stambiausiai finansinei operacijai, kuria dėl tam tikrų finansų grupių interesų siekiama perbraižyti visą Europos valiutų erdvę.

       Beje, pats Džordžas Sorošas Europos finansinės krizės klausimuose „rodykles perveda“ į Vokietiją. Pasak jo, pastaroji „kaip anksčiau, pasirengusi minimaliai, bet ne daugiau padaryti, siekdama išlaikyti eurą, ir paskutiniai ES žingsniai tik sustiprino Vokietijos pasipriešinimą prieš tolesnes nuolaidas“. [6]

       Simptominis ir susidariusių jėgų išsidėstymas dėl euro zonos dabartinės sudėties  išsaugojimo klausimo. Aktyviausiai už Graikijos išėjimą, o perspektyvoje, galbūt ir kitų „probleminių“ valstybių, pasisako transnacionalinės finansų korporacijos ir bankininkai, vadovaujami TVF ir Europos Sąjungos valstybių narių centrinių bankų. [7] Politiniai lyderiai užima atsargesnę poziciją, bijodami paleisti tą patį „domino efektą“, ant kurio, akivaizdu, ir stato finansiniai spekuliantai.
-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

[1] ИНТЕРФАКС  0801 100912 MSK 10.09.2012 08:03
[2] REUTERS 0926 151112 GMT
[3]  REUTERS 0959 201112 GMT
[4] http://www.finmarket.ru/z/nws/hotnews.asp?id=3134750
[5] РБК Daily, 22.11.2012
[6] The Project Syndicate США, 30.10.2012
[7] Geopolitika, 03.09.2012

Petr‘as Iskenderov‘as, 2012-11-28

Šaltinis: Fondsk

 

                                          Kam naudinga euro zonos krizė? (II)

      Gruodžio 14 d. Briuselyje pasibaigęs dviejų dienų Europos Sąjungos viršūnių susitikimas buvo skirtas apibendrinti nueinančių metų rezultatus šiai organizacijai. Rezultatai nėra blizgantys. Ir tai ne tik, ir ne tiek dėl besitęsiančios finansinės ir ekonominės krizės. Galų gale, Graikiją, Portugaliją arba Ispaniją Europos Sąjungos bendromis pastangomis greičiausiai pavyks išgelbėti. O štai gilėjantis politinis susiskaldymas ES - grėsmė realesnė ir pavojingesnė.

       Visas paskutines dienas prieš viršūnių susitikimą gruodžio 14 d. pasaulio finansų rinkos bandė demonstruoti atsargų optimizmą. Kaip argumentai buvo naudojami ir septynių mėnesių maksimumą pasiekusios teigiamos Vokietijos investuotojų nuotaikos, ir Ispanijoje sėkmingas valstybės vertybinių popierių išleidimas. [1]

       Tačiau pareiškimas apie artėjantį Italijos kabineto atsistatydinimą tarptautiniams investuotojams ir kreditoriams gerokai sugadino nuotaiką. „Problema rinkai gali tapti neaiškumas Europoje esant laukiamam vyriausybės pasikeitimui Italijoje“- taip susidariusią situaciją įvertino Honkongo finansų kompanijos „RBC Investment Management (Asia) Ltd.“ analitikas Jodzis Takeda. [2] Daugelis finansų ekspertų vėl prakalbo apie „domino efektą“, kuris vargu ar apsiribos Ispanija, Portugalija, Airija arba net Italija.

       Viršūnių susitikimo dalyvius šiek tiek turėjo nuraminti kredito suteikimas Graikijai, kuri tuo pačiu gaus dar vieną termino atidėjimą. Tačiau gerai žinoma, kad Europos Sąjungos vadovybė pagrindinį vaidmenį „domino efekto“ euro zonoje užkirtimui skiria ne vienkartinėms pagalbos Graikijai akcijoms, o naujiems antikriziniams instrumentams ir institutams – pirmiausia, bendrai Bankų sąjungai ir jos pagrindui - Bendram priežiūros mechanizmui, o taip pat Europos stabilumo mechanizmui (ESM). Principinis sprendimas dėl jų sukūrimo buvo priimtas prieš metus – Europos Sąjungos viršūnių susitikime 2011 metų pabaigoje. Ir nors tada dėl šio klausimo atsirado valstybės “oportunistės”, atrodė, kad pati krizės eiga jas privers susiburti apie ES Tarybą ir Europos Komisiją.

       Tačiau to neįvyko. Prieš keletą dienų tikrasis euroskeptikas, Čekijos prezidentas Vaclavas Klausas atsisakė pasirašyti ES Lisabonos sutarties papildymą, kuris turėjo leisti pradėti veikti ESM. „Tai pavojingas dalykas ir aš ryžtingai to nepasirašysiu“, - pareiškė Klausas, savo pareiga laikantis, pirmiausia, stovėti valstybės suvereniteto sargyboje, įskaitant finansų srityje, o jau po to perduoti kokius nors įgaliojimus Briuseliui. Bet kuriuo atveju, jo mintis, kad „vis naujos ir naujos Briuselio intervencijos kontraproduktyviai atsiliepia rinkos ekonomikos Europoje efektyvumui (ir mūsų namuose) ir mažina rinkos kokybę“, įgavo naują skambėjimą esant dabartiniam Europos Komisijos ir ECB siekimui reguliuoti bankus, ir biudžetus. [3]

       Ir jau ES viršūnių susitikimo išvakarėse Čekijos prezidento oportunizmą palaikė Didžiosios Britanijos ir Švedijos atstovai. ES Tarybos ekonomikos ir finansų ministrų naktiniame posėdyje jų atstovai kartu su Čekijos kolega atsisakė jungtis prie Bendro priežiūros mechanizmo. „Didžiosios Britanijos interesai buvo visiškai apsaugoti“, - konstatavo britų finansų ministras Džordžas Osbornas, nepamiršęs piliulės pasaldinti su grynai anglų jumoru: „Aš sveikinu pozityvų visai ES diskusijos rezultatą“. [4]

       Po tokių nuotaikų ženklu ir praėjo paskutinis nueinančių metų Europos Sąjungos viršūnių susitikimas, kuris šiuo atžvilgiu nelabai skiriasi nuo ankstesnio analogiško forumo. Pesimizmas sustiprėjo ir Vokietijoje – toje valstybėje, kuriai, esant bet kokiam didkusijos rezultatui, teks iš krizės tempti visą euro zoną. Pagal turimą informaciją, Berlyne labai nepatenkinti Europos Sąjungos vadovybe ir asmeniškai ES Tarybos pirmininku Hermanu van Rumpėjumi.

       Briuselio ir Berlyno prieštaravimų esmė gerai yra žinoma. Europos Sąjungos vadovybė pasisako už tolesnį ES centrinių institucijų įgaliojimų plėtimą. Vokietija mano, kad pirmiausia reikia pasiekti esančių žaidimo taisyklių biudžeto ir finansų sferoje vykdymo. Juk priešingu atveju visos antikrizinės priemonės gali būti tik, kaip stipresnių ES ekonomikų būtinybė apmokėti silpnesnių sąskaitas. Nors kompromisai iš principo yra įmanomi. Vokietija ir Prancūzija paskutiniu momentu vis tik susitarė dėl euro zonos bankų priežiūros iš ECB pusės vykdymo principų. Atitinkamas sprendimas buvo kompromiso tarp Vokietijos finansų ministro Volfgango Šoiblės ir Prancūzijos finansų ministro Pjero Moskovisio rezultatas. Dabar ECB gaus teisę įgyvendinti tiesioginę euro zonos kredito įstaigų bankų priežiūrą.

       Bankų priežiūros naujos taisyklės turi įsigalioti 2013 metų pabaigoje, nors ši data gali būti ir nukelta. Pagal naujienų agentūros „Reuters“ informaciją, Berlyno pasiūlytos naujos, daug griežtesnės bankų normos, vadinamos „Bazelis –III“, vargu ar pradės veikti nuo 2013 metų sausio. Tuo tarpu bankų normų „Bazelis –III“ įvedimas buvo suderintas dar 2010 metais ir numatė jų įgyvendinimą 2013 metų pradžioje. Dabar dėl rimtų nesutarimų ES viduje realus jų įgyvendinimo terminas nukeliamas į 2013 metų antrą pusę arba net 2014 metų pradžią. [5] O tai reiškia, kad Europos Sąjungos antikrizinis mechanizmas vėl pradės buksuoti.

       Kodėl du paskutiniai Europos Sąjungos viršūnių susitikimai, praktiškai visiškai skirti euro zonos krizės problemos sprendimui, davė minimalius rezultatus, be to, esant akivaizdžiam atsilikimui nuo anksčiau suderinto antikrizinių priemonių pradėjimo grafiko? Atsakymas į klausimą slypi ne ekonomikos, o politikos srityje ir susijęs su jėgų išsidėstymu Europos Sąjungoje. Šiandien ES susidarė keletas blokų, kai kurie iš jų nesuinteresuoti stiprinti centralizaciją Europos Sąjungos veikloje. Ir euro zonos krizė kiekvienam iš tų blokų tapo pretekstu ne tik pareikšti apie savo ypatingas nuostatas, bet ir pabandyti sau pasiekti papildomų nuolaidų. 

       Pirmą tokį bloką galima apibūdinti, kaip aglosaksų. Jo priešakyje stovi Didžioji Britanija, glaudžiai susijusi su Jungtinėmis Valstijomis, kurios visą euro zonos krizės laikotarpį žaidžia dvigubą žaidimą. Prezidento Barako Obamos priešrinkiminės kampanijos laikotarpyje jo ekonomikos komanda, vadovaujama Iždo sekretoriaus Timočio Geitnerio, Europos sostinėse aktyviai „stūmė“ savo antikrizinę strategiją, kuri grindžiama ekonomikos augimo stimuliavimu. Tai buvo gyvybiškai svarbu Baltiesiems rūmams, kadangi leido reanimuoti Obamos administracijos kursą - vystyti JAV prekybą su Europa. Tačiau pasibaigus JAV prezidento rinkimų kampanijai, Vašintonui jau ne taip reikia antikrizinio Europos Sąjungos aktyvumo. Naujas Didžiosios Britanijos izoliacinių nuotaikų pakilimas tai labai aiškiai liudija. Prisimenu žodžius, kurie buvo pasakyti Didžiosios Britanijos 1955 metais konferencijoje Mesinoje, kai buvo nagrinėjamas Europos Bendrijos sukūrimo klausimas: “Būsima sutartis, kurią jūs svarstote, neturi šanso gauti bendrą pritarimą; jeigu sutarimo nepavyks pasiekti, tai ji neturės šanso būti įgyvendinta. O jeigu ji bus įgyvendinta, tai taps visiškai nepriimtina Didžiajai Britanijai... Viso gero, ponai! Sėkmės“... [6]

       Kaip šie žodžiai siejasi su aukščiau pateiktais Džordžo Osborno pasisakymais! Neatsitiktinai žinomas britų ekonomistas Robertas Skidelskis taip apibūdino Londono tarpusavio santykių su žemynine Europa ypatybes: Didžioji Britanija atmeta politinio susijungimo tikslą, teikdama pirmenybę ekonominės integracijos, remiantis laisva prekyba, modeliui; ji taip pat pageidauja, kad užsienio politika, saugumas ir gynyba būtų už ES struktūrinių rėmų. [7]

Paskutinė aplinkybė ypač svarbi. Didžiosios Britanijos saugumas nustatomas ne pagal Europos Sąjungą, o pagal NATO arba net dvišalį JAV ir Didžiosios Britanijos bendradarbiavimą. Buvęs JAV prezidento patarėjas nacionaliniam saugumui Zbignevas Bžezinskis tai aprašo taip: Didžioji Britanija „yra pagrindinė JAV šalininkė, labai lojali sąjungininkė, gyvybiškai svarbi karinė bazė ir artima partnerė iš principo svarbioje žvalgybinėje veikloje“. [8]

       Pagrindinis antagonistinis blokas anglosaksų izoliaciniam blokui ES gretose yra Prancūzija ir Vokietija. Jame egzistuoja rimti vidiniai prieštaravimai, tačiau ir Prancūzija, ir Vokietija padarė pernelyg stambius statymus bendros Europos valiutos naudai. Tai verčia jas už euro laikytis aktyviau negu kiti, nepamirštant apie savo antikrizinių investicijų ribas.

       Trečią bloką atstovauja Centrinės ir Rytų Europos įvairiarūšė stovykla, prie jos tradiciškai prisideda Šiaurės Europos valstybės. Jų pozicija euro krizės atžvilgiu permaininga ir priklauso nuo jėgų išsidėstymo tarp nacionalistinių, izoliacionistinių nuotaikų valstybės viduje ir išorinių aplinkybių spaudimo. Tačiau, neskaitant Čekijos prezidento Vaclavo Klauso, kuris, beje, 2013 metų pradžioje greičiausiai paliks savo postą, Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano, o taip pat tam tikrų Švedijos ir Suomijos politinių jėgų, bendras nuotaikų vektorius šiame bloke vis tik nukreiptas į Briuselio biurokratijos antikrizinių priemonių paramos pusę.

       Ir pagaliau, ketvirtas – pietų arba „Viduržemio jūros“, - bloką atstovauja valstybės, kurios, tiesą sakant, ir išprovokavo dabartinę krizės bangą euro zonoje. Jos suinteresuotos gauti tolesnę Europos Komisijos, ECB ir TVF pagalbą, bet dėl viso pikto savo dispozicijoje turi alternatyvų scenarijų visiško arba dalinio euro zonos žlugimo atvejui.

       Euro zonos žlugimas teoriškai gali būti naudingas didelei ES valstybių narių daliai. O jų gretose lemiamas vaidmuo nustatant „vieningos Europos“ likimą visada priklausys Vokietijai. Dabar VFR finansinė ir ekonominė politika euro zonos atžvilgiu apibrėžta ne iki galo, tai daugiausia sąlygoja 2013 metų rudenį vyksiantys rinkimai į Bundestagą, bet po šių rinkimų Berlynas būtinai pasakys savo žodį. Ir tuo pačiu, tikriausiai, bus nustatytas euro zonos likimas...

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

[1] AFP 121051 GMT DEC 12

[2] ИНТЕРФАКС-АФИ 1426 101212 MSK 10.12.2012 14:27

[3] Клаус В. Где начинается будущее. М., 2011. С.205.

[4] ИТАР-ТАСС 130937 ДЕК 12 13.12.2012 09:42

[5] http://top.rbc.ru/economics/13/12/2012/836317.shtml

[6] Цит.по: Бжезинский З. Великая шахматная доска. М., 2009. С.62.

[7] Skidelsky R. Great Britain and the New Europe // From the Atlantic to the Urals. Arlington, 1992. P.145.

[8] Бжезинский З. Великая шахматная доска… C.63.

 

Petr‘as Iskenderov‘as, 2012-12-24

Šaltinis: Fondsk

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas