Didžioji Britanija ir ES: meilė be džiaugsmo buvo?

       „Išdidžių britų“ ir kontinentinės Europos santykių atšalimas buvo pastebėtas praėjusiais metais. Tuo metu, kai įvairios priemonės, kurias priėmė euro zonos vadovybė, remiama Europos Sąjungos, Graikijos ir kitų periferinių problemų turinčių valstybių, o iš tikro monetarinės sąjungos gelbėjimui, lėtai, bet užtikrintai konsolidavo žemyno politines jėgas, anksčiau sujungtas bendros valiutos, Didžioji Britanija su demaršų serija nuo šių projektų laikėsi tam tikro atstumo. 

       „Santykių atšalimas“  prasidėjo tik vakar.

       Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Deividas Kameronas pažadėjo surengti referendumą dėl valstybės narystės Europos Sąjungoje. Atitinkamus pareiškimus jis padarė programinėje kalboje, skirtoje Didžiosios Britanijos ir vieningos Europos santykiams. Pasak britų premjero, jis iškels šį klausimą dėl Didžiosios Britanijos dalyvavimo ES visuotiniam balsavimui esant sąlygai, kad jo partija laimės parlamento rinkimuose 2015 m.

       D.Kameronas pabrėžė, kad jis pats nenori valstybės išėjimo iš Europos Sąjungos, tačiau, kad Didžioji Britanija liktų aktyvia ES dalyve, organizacija turi tapti konkurencingesne ir efektyvesne. .

       „ES turi turėti sugebėjimą veikti tokiu greičiu ir lankstumu, kuris būdingas kompiuteriniam tinklui, o ne kaip gremėzdiškas ir inertiškas mechanizmas“, - pareiškė Kameronas.

       Visuomenę užtikrinęs, kad Didžioji Britanija taip pat suinteresuota Europos klestėjimu, kaip ir kitos valstybės, Kameronas pažymėjo, kad „visuomenės nusivylimo laipsnis“ Sąjunga aukštas, kaip niekada. Kaip ministras pirmininkas, jis lyg ir negali klausti savo tautos, ko iš tikrųjų ši nori.

       Beje, Kameronas daug kartų pažymėjo, kad tauta sprendimą turi priimti „su šalta galva“, kad reikia tris kartus pagalvoti, ar tai yra geriausias variantas Didžiajai Britanijai, kad Karalystė ne visai paliks Europą, ir kad galiausiai iš pradžių Londonas pasistengs surasti kompromisą su Europos Sąjunga dėl „Didžiosios Britanijos dalyvavimo joje performatavimo“.
       Jis taip pat pareiškė, kad Londonas nepritaria ES tikslui sukurti dar glaudesnę politinę ir ekonominę sąjungą.

       Be to, Kameronas pakartojo, kad Didžioji Britanija jokiomis aplinkybėmis nesijungs prie euro zonos.

       Premjero žodžius ekspertai pavadino bandymu pavyti du zuikius. Tačiau jis pabrėžė, kad jeigu Didžioji Britanija išeis iš ES sudėties, tai šis sprendimas bus galutinis, kelio atgal nebus.

       Didžiosios Britanijos išėjimo iš ES tema pasirodo vietos laikraščių antraštėse su pavydėtinu reguliarumu jau daugelį metų, dalis konservatyvių leidinių net nuosekliai vykdo „kryžiaus žygį“ už valstybės pasišalinimą iš ES, ir šios nuomonės visuomenėje niekam nėra paslaptis. Todėl mes įsitikinę, kad Kamerono pareiškimas – vulgari politika: premjeras nori pasinaudoti populiariomis nuotaikomis, siekdamas konservatorių partijai užtikrinti pergalę parlamento rinkimuose 2015 metais. Išrinksite mus, sako jis, ir mes suteiksime jums priimti šį sprendimą jau artimiausiu metu – iki 2017 metų pabaigos. Neišrinksite – teks ir toliau gyventi ES priespaudoje, kuri jums taip nepatinka.

       Savo daugiažodę kalbą Kameronas rengė ir šlifavo nuo praėjusių metų rudens, bet ji buvo vis atidedama, - paskutinį kartą pasaulis ją turėjo išgirsti sausio 18 d., bet Alžyre nelaiku paėmė įkaitus, ir pasisakymą vėl teko nukelti.

       Į Londono pareiškimą iš karto atsiliepė kitos Europos valstybės. Angela Merkel paskelbė, kad Vokietija pasirengusi išklausyti Didžiosios Britanijos pageidavimus ir stengsis pasiekti kompromisą, nors susitarti su visomis Sąjungos valstybėmis bus nelengva.  

       Vokietijos užsienio reikalų ministras buvo šiek tiek griežtesnis: „Vokietija nori, kad Didžioji Britanija liktų aktyvia Europos Sąjungos nare, tačiau Londonas negali tikėtis, kad jam bus leista savavališkai pasirinkti tik tuos narystės Europos Sąjungoje aspektus, kurie patogūs jam... Razinų iš pyrago iškrapštymas čia yra neprideramas“.

       Prancūzijos prezidentas Fransua Olandas ir užsienio reikalų ministras Loranas Fabiusas taip pat pripažino, kas jiems norėtusi Didžiąją Britaniją matyti ES nare, bet jeigu ji nuspręs išeiti, jos nelaikys iš principo: visos Sąjungos valstybės turi vienodus įsipareigojimus, ir užsakyti sau Europos Sąjungos a la carte neišeis. Fabiusas anglų verslui pažadėjo „raudoną kilimą“ išėjimui.

                                                                                          ***

       Neatsakinga ir visiškai neturi prasmės valstybės vėl prašyti prisiekti ištikimybę, kurios ji daugiau negali saugoti. Toks darbas yra veltui! Į situaciją pažiūrėjus kontinentinio, „tikro“ europiečio akimis, tai Didžiajai Britanijai jau seniai laikas išeiti iš ES sudėties.
       Šiame kontekste „tikru“ europiečiu reikia laikyti subjektą, kuris Europos Sąjungą, nepaisant jos visų trūkumų, laiko padoriausiu ir perspektyviausiu pokario politiniu projektu, tokiu, kuris galiausiai turi iššaukti federacijos susikūrimą, galbūt, laisvos, Šveicarijos tipo, su tiesiogiai arba netiesiogiai renkamu prezidentu ir tikru, ne butaforiniu Europos parlamentu. Individas, kuris būtų laimingas, jeigu Didžioji Britanija paremtų projektą, bet jis supranta, kad to niekada nebus. Kam reikalinga federacinė Europa? Galingo politinio centro sukūrimui, grindžiamo viršnacionaliniais įstatymais, kurių įgyvendinimas kontroliuojamas nepriklausomo teismo – valstybių, ilgą laiką gyvenusių diktatoriškuose režimuose, palikusiuose gilų randą ir neišdildomus prisiminimus jų kolektyvinėje sąmonėje, lojalumo sutelkimu. Žinoma, tas procesas toli iki užbaigimo. Pagrindinė ES misija – įkvėpti ir vilioti demokratija, nepaisant to, ar jos pasirengusios prie jos prisijungti, kaip pilnateisės narės, – išliks, bet su viršnacionaline teise ir jos sąlygojamu susijungimu.

       Kaip ne kartą anksčiau pabrėžėme, euro krizė yra geras ir savalaikis postūmis Europos konsolidacijos proceso paspartinimui, nepaisant „jaunystės klaidų“, tokių, kaip priėmimas į savo gretas žemyno pietų valstybių. Net jeigu jos paliks monetarinę sąjungą, joms nepavyks likti nuošalyje bankų sąjungos, nekalbant jau apie federalizacijos procesą.

       Albiono ir kontinentinės Europos tarpusavio santykių naujausia istorija sako: nė vienas pokario Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas nematė reikalo federacijos formavimui. Net Edvardas Hitas(Edward Heath), aktyviausias Europos integracijos šalininkas, Didžiosios Britanijos ateities nematė Europoje.

       Todėl šiandien neatsakingumo viršūne bus vėl valstybės, kuri visiškai nesuinteresuota tokiu įvykių vystymusi, prašyti patvirtinyti savo pažadus „būti ištikima sąjungai“, kuri jai nepakenčiama. Be to, tai nesąžininga kitų ES valstybių atžvilgiu, ypač Vokietijos, Italijos, Belgijos ir net Prancūzijos, kurioms reikalingas konfederacijos formavimas.

       Didžiosios Britanijos ir likusios Europos nuomonių bei pozicijos nesuderinamumas yra akivaizdus, tačiau, kaip visada, į pirmą planą išeina senas „pragmatiškas“ argumentas už valstybės narystę ES: Sąjunga britų eksportuotojams suteikia išėjimą į vieningą rinką, valstybei reikalingą įtaką pasauliniu mastu. Bet Didžioji Britanija nepraras prieigos prie Europos rinkos, net jeigu paliks ES – pavyzdys Šveicarija, kuri nėra Europos Sąjungos nare, bet gera eksporto pusė nueina būtent ten.
       Manau, kad Didžiosios Britanijos problema yra ne prieigoje, o kunkurencingume. Ji turi tokias pat dideles galimybes Kinijos ir JAV rinkose, kaip ir Vokietija, tik sėkmės ji ten neturi. Šveicarija, kuri turi mažiau gyventojų nei Anglijos centrinės grafystės, būdama už ES ribų, į Vokietiją eksportuoja beveik tiek pat, kiek ir Didžioji Britanija, kuri yra Europos Sąjungos sudėtyje.  

                                                                                             ***

       Nuo ekonomikos pereisime prie tarptautinio autoriteto, turėdami omenyje galimus Londono įtakos pokyčius pasaulinėje arenoje.

       Ar Didžioji Britanija sugebės tapti kažkuo be ES? Sunkiausia jai bus derybose pasaulio prekybos klausimais, nors Europos blokas turės nemažai priežasčių stoti su ja į vieną pusę, pavyzdžiui, kai bus kalbama apie laisvą prekybą su JAV.

       Kalbant apie kitus aspektus, kol kas sunku prisiminti nors vieną svarbią pasaulio problemą, kur Europa būtų sugebėjusi ką nors išreikalauti – pradedant nuo arabų ir Izraelio konflikto iki vidinių prieštaravimų Bosnijoje ir Rusijoje.

       Sankcijų ir prekybos politikos instrumentų kontekste, Didžioji Britanija gali palaikyti ES veiksmus, tarkime, prieš Iraną, nebūdama Europos Sąjungos dalimi.

       Be to, paskutiniu metu  visos didžiosios Didžiosios Britanijos išorinės intervencijos - Afganistane, Irake ir Libijoje - inicijuotos Juntinių Amerikos Valstijų. Žinoma, Amerika bando įtikinti Didžiąją Britaniją nepalikti Europos Sąjungos, bet sunku įsivaizduoti, kad ji savo pagrindinei sąjungininkei pasakytų: „Ne, mes negalime priimti jūsų pagalbos Irake arba Libijoje, todėl kad jūs neįeinate į ES sudėtį“.

       Bet kas turi įvykti, kad „tikras“ europietis pagalvotų, kad Didžiajai Britanijai reikia palikti ES? Viskas paprasta?Jeigu Didžioji Britanija (įvertinant jos prisirišimą prie laisvės ir nepriklausomybės) atmeta ES fundamentalius pagrindus, jos narystė yra demoralizuojančiu veiksniu ne tik pačiai Didžiajai Britanijai, bet ir ES.

       Didžiosios Britanijos partijų proeuropietiškų narių, pofsąjungų britų pramonininkų Konfederacijos sudėtyje, o dabar ir JAV, išsigalvojimai daugiau neveikia.
       Berlyno sienos žlugimas, Vokietijos atgimimas ir Prancūzijos susilpnėjimas viską pakeitė. Žemynas juda link federatyvinės Europos pusės, nepriklausomai nuo to, ar euro zona taps šiaurės anklavu, organizuotu aplink Vokietiją. Kaip nebūtų paradoksalu, bet Sovietų Sąjungos žlugimas ir socialistinio lagerio išsivadavimas buvo daug galingesniu stimulu Europos integracijai, negu taip vadinama „raudonoji grėsmė“. Dabar viskas juda link federacijos, štai kodėl Jungtinės Amerikos Valstijos elgiasi neprotingai, reikalaudamos, kad Didžioji Britanija liktų ES sudėtyje.

       Valstybei iš tikrųjų reikia pravesti referendumą šiuo klausimu, be to, kaip galima sąžiningesnį ir atviresnį. Didžioji Britanija niekada nesijaus komfortiškai federacinio projekto rėmuose – jai tai tas pats, kaip tapti Amerikos 51 valstija – todėl atėjo laikas nutraukti tą dirbtinę sąjungą, kuri yra nesutarimų obuoliu vidaus partijoms, ir leistis į vienišą plaukiojimą, pasauliui demonstruojant savo talentingą, gabią ir turinčią patirties įvairiomis prasmėmis prigimtį. Perfrazuojant V.V.Majakovskio žinomas eilutes, negalima nekonstatuoti: „Britai turi savigarbą...“
       Ir JAV, ir ES reikia Didžiosios Britanijos, kaip sąjungininkės, todėl tikėtina, kad valstybei nulemta šviesi, kaip pusiau nepriklausomos arbitrės pasaulio arenoje, ateitis. Didžiausias pasiekimas Artimuosiuose Rytuose –1993 metų taikos sutartis Osle- buvo Norvegijos organizuotas būtent dėl jos nepriklausomybės. Jeigu Norvegija susitvarkė, tai ką jau kalbėti apie Didžiąją Britaniją!

       Tačiau, savarankiškai plaukiojant po neramią šiandieninę pasaulio ekonomikos jūrą tarp tarptautinio terorizmo iššūkių ir kitų šių laikų nemalonumų Albiono evoliucijoje yra galima neigiamų dalykų rizika...
       Kaip čia neprisiminus eilučių iš Majakovskio „Brodvėjaus“, kurias jis parašė būdamas Amerikoje ir kurios konstatavo TSRS žlugimą buržujų klestėjimo fone, į kuriuos proletariato poetas rekomendavo „žiūrėti iš viršaus“.

       Beje, kol politikai, atsakydami į dar vieną Londoną „išsišokimą“, žiūri pernelyg atlaidžiai, visuomenės apklausos nuomonės Vokietijos ir Prancūzijos tinklalapių leidiniuose rodo, kad 80% vokiečių ir 70% prancūzų nors ir šiandien pasirengę Didžiajai Britanijai sudainuoti: „Viso gero“.


Dėdė Saša, 2013-01-27

Šaltinis: Finance.ua

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas