Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Svajonių demokratija virtusi pragaru

polskaprawda-lardarxo.blogspot.com       Tai yra dar viena istorija iš daugelio Vakarų valstybėse vietiniams gyventojams ir atvykėliams nutikusių vaikų atėmimo istorijų. Skiriasi tik tuo, kad be nepilnamečių justicijos ir socialinių darbuotojų neribotos valdžios joje yra dar viena istorija, o tiksliau likimo ironija – propaganda apie Vakarų demokratiją tikėjusi moteris net negalėjo pagalvoti, kad susidurs su tokiais dalykais, kurie jos tėvynėje, kurios valdžią aršiai ji kritikavo, net nesisapnavo. 

       2006 metais žurnalistė Olga Klaskovskaja (žinomo analitiko Aleksandro Klaskovskio duktė ir sesuo Aleksandro Klaskovskio, kuris buvo nuteistas už dalyvavimą 2010 metų gruodžio 19 d. įvykiuose) su maža dukrele, ieškodama „teisių ir laisvės“, iš Baltarusijos emigruoja į Lenkiją. Tačiau čia ji taip ir nesuranda to, dėl ko paliko tėvynę. Lenkijos valdžios institucijos Baltarusijai, kuri iš jos atėmė motinos teises ir reikalavo į Baltarusiją sugrąžinti neteisėtai išvežtą vaiką, suteikia visą informaciją apie Olgą, jos gyvenamąją vietą. 2007 metais Olga Varšuvoje buvo užpulta, jai suduota 11 peilio dūrių. Stebuklingai likusi gyva, ji kreipiasi į įvairias Lenkijos institucijas, prašydama apsaugos. Bet apsaugos negauna. Vietoje to, pas ją į namus atėję du policininkai, pareikalauja užsičiaupti, priešingu atveju pažada problemas. Po šių įvykių Olga nusprendžia laimės ieškoti Skandinavijos šalyse.

       2009 metais Olga Klaskovskaja su dukterimi išvyksta į Norvegiją ir paprašo politinio prieglobsčio. Per Norvegiją ji atvyksta į Švediją. Čia išteka ir pagimdo sūnų. Valdžios institucijų leidimo gyventi Švedijoje Olgai tenka laukti pabėgėlių stovykloje. Vakarų demokratijos rojus, apie kurį ji tiek svajojo, iš tiesų, pasak Olgos, pasirodo esantis pragaru, o ji pati europiečiams draugams tampa nekviestu svečiu.

       Olga rašo, jos tekstai internete - „Norvegijos koncentracijos stovykla“, „Švedijos beprotnamis“, „Skandinavijos demokratija pabėgėliams“ – atskleidžia tai, ką ji matė, ir ką jai teko patirti. Viešindama savo patirtis ir mintis Olga tada dar nesuprato vieno dalyko, t.y. kad Vakaruose kritikuoti galima tik tam tikras valstybes ir labai nemėgstama, kai kritikuoja jų išgirtą ir visame pasaulyje propaguojamą Vakarų demokratiją.

       Olga savo straipsnyje rašo apie tvarką Norvegijoje, apie tai, ką matė ir išgyveno:

       „... Oslas mus pasitiko šaltu skvarbiu vėju... Taip vadinamame laukimo kambaryje maždaug šimtas žmonių, iš kurių pagrindinė masė – išeiviai iš Afrikos šalių. Patalpa iš visų pusių užkalta, baisi smarvė. Uždusimo jausmas. Su siaubu pradedame suvokti, kad praktiškai ten mes vieni balti. Dalis afrikiečių į mus žiūri susidomėję ir su nepasitikėjimu. Dauguma – demonstratyviai paniekinamai. Praeina keletas valandų – mūsų taip niekas ir niekur nepakvietė...

       Ir štai mes Tanumo tranzito stovykloje, kuri yra netoli nuo Oslo. Toks jausmas, kad esu kažkur Kabule arba Mogadiše...  Aplink griuvėsiai ir kraupiai purvini barakai. Miškas. Civilizacijos nulis. Somaliečiai su nacionaliniais plačiais ilgais drabužiais žaidžia stalo tenisą. Laukiniškai žvengia... Baltųjų vienetai. 5-7 žmonės. Su užuojauta, solidariai persimetame žvilgsniais.

       Priėmimo kambaryje dalykiškas, arogantiškas arabas (jau, matyt, pamiršo, kad pats yra vakarykštis emigrantas...) skirsto žmones į kambarius. Mus apgyvendino paskutinius! Ir tai nepaisant to, kad tik mes ten buvome su vaiku, ir kad mūsų kambarys jau seniai buvo laisvas!

       Tik apgyvendinus, mus iškart paskyrė į valymo pareigas. Kitaip tariant, atpirkimo ožiais. Tai reiškia, kad mes turime plauti visą aukštą plius tualetus (bendrus) ir dušą. Aš kategoriškai atsisakau. Su tokiu Afrikos ir Afgnistano kontingentu... – dar betrūktų kokį užkratą pasigauti! Kas juos apskritai patikrino dėl kokių nors ligų/infekcijų? Plius kaimynas armėnas, gydytojas pagal specialybę, pranešė, kad neseniai čia atsitiktinai išaiškino vieną negrą, sergantį maliarija...

        Tanume aš buvau 5 dienas ir per tas penkias dienas nemačiau nė vieno negro, kuris valytų tualetą. Tai serbai, tai makedoniečiai. Trumpai tariant, tik baltieji (kurių ten ant vienos rankos pirštų buvo galima suskaičiuoti)…”      

       „Komsomolskaja pravda“ žurnalistuiOlgos paklausus, ar toks elgesys su migrantais iš Rytų Europos yra taisyklė ar išimtis, ji atsakė: „Taisyklė be išimčių. Teisingiau, aš tokių išimčių nepastebėjau. Aš negaliu suprasti, praėjusiais metais 111 tūkst. užsieniečių gavo leidimus apsigyventi Švedijoje. Galima nuspėti, kas būtent: afrikiečiai ir arabai. Aš gyvenau tarp tų žmonių. Daugiausia – tai parazituojantys elementai, kurie čia niekada neintegruosis, niekada neišmoks kalbos, negerbs šios kultūros.

       Žmonės net nežino, kaip klozetais naudotis. Teko mokyti. Ir, kai man, kaip Švedijos piliečio motinai, tarp šių 111 tūkstančių neatsirado vietos, tai žeidžia. Kaip jie visa tai formuluoja ir kaip elgiasi – tai tikra, nežmoniška kiaulystė. Mano vyriausiąją dukterį Miroslavą mokykloje sumušė arabai. Aš net iškviečiau policiją, sumušimus užfiksavo. Policija nufotografavo mėlynes. O po to bylą nutraukė. Policija – vietiniai švedai – sako: jūs turite suprasti, kad jų kita kultūra.“

       Šių metų sausio pabaigoje Švedijos valdžios institucijos Olgai Klaskovskajai ir jos 11 metų dukteriai dar kartą atsisako suteikti leidimą gyventi Švedijoje ir priima sprendimą ją deportuoti iš šalies be apskundimo teisės.

       Olga savo straipsnyje rašo:

       “Ateinu į valgyklą. Vakarienei – lėkštė makaronų ir arbata (manau, kad neužvirinta). Visa valgykla pilna somaliečių ir afganistaniečių. Valgo rankomis. Raugėja. Vaikas kategoriškai atsisako valgyti. Su savimi pasiimu keletą gabalėlių duonos ir sūrio. Prie išėjimo mane stabdo darbuotojas – arabas. Neva, taip ir taip: nieko negalima iš valgyklos išsinešti... Per visą laiką, kurį teko praleisti Tanume, išsigimėliai darbuotojai prieidavo prie manęs, pateikdami labai nemalonius siūlymus. Niekšas, kuris atėmė sumuštinį iš Miros, greitai atviru tekstu pasiūlė: „Eikime kartu pasivaikščioti... Aš tau tada labai daug duonos ir sūrio leisiu išsinešti iš valgyklos! Niekada su manimi nebadausi!“...

       Tranzito stovykla, kuri turi keistą pavadinimą Hašlemonas yra pasienyje su Švedija. Taip pat miškas. Mus apgyvendina aštuonių vietų moterų kambaryje. Pagrindinis kontingentas – Palestina, Irakas, Kinija, Iranas. Šeimas atskiria. Vyrą įmeta į vyrų „kamerą“, žmoną – į moterų. Neva, nėra vietų šeimas apgyvendinti kartu... O kaip Europos žmogaus teisių konvencijos 13 straipsnis dėl „teisės į šeimą“?... Ir apskritai visos galimos žmogaus teisių konvencijos, jo pagrindinės laisvės?... Mira, mano duktė, pradėjo eiti į vietos mokyklą. Tai net ne mokykla, o kažkoks dramos būrelis...

       Apie tūkstantis žmonių – pagrindinė masė arabai, somaliečiai ir iraniečiai. Ir praktiškai vieni vyrai. Galite įsivaizduoti, į kokias situacija man, moteriai turinčiai ryškią slavės išvaizdą, teko ten patekti...“

       Neseniai ypač didelį triukšmą internete sukėlė Olgos Klaskovskajos straipsnis „Norvegijos koncentracijos stovykla“, kuris interneto portale „Polska Prawda“ buvo publikuotas dar 2010 metais, ir kuriame ji aprašė apie „ant totalaus melo, veidmainystės, nuolatinių pažeidimų, pasityčiojimų ir pažeminimų pastatytą Europos demokratinių vertybių sistemą“. O ji tik  aprašė apie savo patyrimus. Kaip pati autorė sako, kad tai buvo, kaip dienoraštis, kuriame ji galėjo išsilieti, kaip mintys pasakytos garsiai, emocingai po išprovokuoto netikėto susidūrimo su tokia realybe, kokios nesitikėjo Vakarų demokratijos šalyse. Olga rašo: „Valgykloje mus maitino, kaip gyvulius“. Plius iš geležinių daugkartinio naudojimo indų (po maliarijos atvejo kažkaip nelabai malonu buvo valgyti iš bendro naudojimo lėkščių/šaukštų/šakučių). Meniu – tai makronai, tai ryžiai. Mėsos davė tik vieną ar du kartus. Vaikui tai atlaikyti praktiškai neįmanoma. Daugeliui, įskaitant mane, buvo pažeistas skrandis. Daugeliui pagilėjo lėtinės ligos. Prisibelsti iki gydytojo – tai iš fantastikos srities. Nerealu. O kada valgykloje paprašiau pieno vaikui, pasakė, kad negalima. Neva, tik iki 6 metų. O aštuonerių metų, ką vaikui jau nereikia pieno?...        

       Interneto bendruomenė pasmerkė straipsnio autorę, daugelis ją apibūdino, kaip politiškai nebrandžią, kiti pavadino „gražiu elfu, kuris įsibėgėjęs, nukrito ant kietos realybės“. Olgą kaltino, kad ji įžeidė žmones, valstybes, vyriausybes, svetimą teisę. Ji sako: „Aš manau, kad straipsnis įgavo tokį rezonansą todėl, kad apie panašius dalykus mažai kas viešai kalba: vieni stengiasi nutylėti, kiti prisitaiko ir praryja akivaizdžius elementarių žmogaus teisių pažeidimus. Tada aš paprasčiausiai užsidegiau ir aš norėjau kitiems duoti signalą: nepatekite į tokią situaciją, kurioje atsidūriau aš.“

        Trečia stovykla buvo normalesnė, bet ir ten gyvenimas nebuvo lengvas. Olga rašo:

        „Pagaliau duktė pradėjo lankyti įprastą mokyklą. Mokykla atsisakė mokėti schoolbus  - atseit, mokėkite iš savo kišenės. Tai nepakeliama suma. Pašalpa labai maža, o surasti darbo neįmanoma. Pirmiausia, nėra leidimo. Antra, mes dykumoje, atskirti nuo civilizacijos... Socialinis darbuotojas pasakė, kad tegul į mokyklą važiuoja dviračiu. O tai keletas kilometrų. Bet reikalas ne tame. Dviračių tako tai nėra! Taigi, vaikas turi važiuoti keliu kartu su automobiliais ir kitais sunkvežimiais. Žinoma, administracijos pasiūlymą aš pasiunčiau kuo toliau. Gerai, kad laiku susipažinau su vietiniais lenkais. Jie kiekvieną rytą automobiliu veždavo savo vaikus į tą pačią mokyklą – kartu ir Mirką su savimi pasiimdavo...

       Keletą kartų mums skubiai buvo reikalinga medicinos pagalba – nedavė. Plius privertė mokėti. Vienas somalietis ten administracijos laukimo kambaryje tiesiog mirė, mano akyse prarado sąmonę – „Greitoji“ atsisakė važiuoti. Neva, tegul rytoj ateina į priėmimą.

       Išrauti dantį – tai iš fantastikos srities. Reikia sumokėti didelę dalį pašalpos. O paskui visą mėnesį už ką gyventi? Ką valgyti?

       Mano padėtis tai išvis buvo nepavydėtina. Vienintelė mergaitė slavė. Aplink tūkstančiai afrikiečių ir afganistaniečių. Apsaugos stovykloje nėra. Visiška anarchija. Niekas nė už nieką neatsako. O artimiausia policija, jeigu kas nors nutiktų – 40 km. Po pietų stovykloje iš administracijos jau nieko nėra. Tik aplink vieni papuasai. Tamsa kraupi. Jokių žibintų, elementaraus apšvietimo.

       Man pastoviai daužė kambario stiklus. Laužė duris. Priekabiavo. Žemino. Bandė nupirkti, užmokėti pinigus. Buvo laikotarpiai, kai jau paprasčiausiai visai nėjau į gatvę. Milijonus kartų aš apie tai kalbėjau su vietos administracija. Prašiau apsaugos. Ne dėl to aš bėgau į Norvegiją, kad dar ir čia turėčiau papildomas problemas ir persekiojimus. Bet manęs niekas net ir klausyti nenorėjo.Ateidavo vietinis ūkvedys, įstatydavo naują stiklą – ir problema išspręsta!

        Aš nuvažiavau į vietinį „Amnesty International“ filialą. Jie išvis atsisakė man padėti ir net neišklausė iki galo...

       Supratusi, kad čia aš įgysiu dar daugiau problemų negu turiu, ir kad apskritai greitai galima prieiti iki kokios nors tragedijos, kad jokios pagalbos čia laukti negalima, aš priimu sprendimą skubiai išvykti į Švediją. Aš savanoriškai sustabdau savo procedūrą Norvegijoje ir perku bilietą į Geteborgą.

       Jei būčiau žinojusi, kad Švedijoje manęs laukia dar didesnis pragaras – pragaras kvadratu arba kubu. To galbūt net trileriuose nemačiau...“

       „Komsomolskaja pravda“ žurnalistui paklausus: ar palikus stovyklą problemos vis tiek nepasibaigė, Olga atsakė: „Tai tiesiog pasityčiojimas, paniekinantis elgesys. Jokių teisių nėra. Aš negaliu naudotis medicina, nors oficialiai esu ištekėjusi (už švedo), negaliu gauti dekretinių. Žinote, dar truputis ir aš pradėsiu galvoti, kad pas mus Baltarusijoje žmogaus teisės labiau gerbiamos. Pirmiausia, šeimos teisės, moterų teisės ir vaikų teisės.Kada mes išgyvenome sunkų šeimyninių santykių laikotarpį, vietos socialinės tarnybos man ir vaikams garantavo visišką paramą. Kaip pasirodė, tik žodžiais. Žiemos viduryje mane ir vaikus išmetė iš socialinio bendrabučio tiesiog į gatvę. Neva, daugiau nemokėsime už gyvenimą, eikite kur norite...”

       Tada Olga nežinojo, kad jos laukia dar baisesnis dalykas, koks gali nutikti motinai. Vasario 6 d. Švedijos socialinės tarnybos darbuotojai iš Olgos atėmė 7 mėnesių kūdikį, remdamiesi tuo, kad ji neturi leidimo gyventi Švedijoje ir negali suteikti normalių gyvenimo sąlygų savo sūnui.

       Vasario 8 d. Olga ir advokatas susitiko su socialinės tarnybos darbuotojais. Jai pranešė, kad vaikas laikinai yra pas tėvą, kol bus nuspręsta ar vaiką gali auklėti tėvas, jeigu ne, tuo atveju vaikas atiduodamas į vaikų namus arba globėjų šeimai. Su vaiku motinai nebuvo leista pasimatyti.

       Olga savo straipsnyje rašė:

       „Prisipažinti atvirai, jeigu dar prieš metus man kas nors būtų pasakęs, kad gyvenime teks praeiti per tokį pragarą, ir kad tokie dalykai iš principo yra įmanomi (tuo labiau „demokratinėje Europoje“), niekada nebūčiau patikėjusi! Galbūt, paprasčiausiai būčiau nusijuokusi tam žmogui į veidą. Arba būčiau pagalvojusi, kad tas žmogus akivaizdu, kad išėjo iš proto... arba jis KGB agentas. Kaip tai įmanoma? Europoje, Skandinavijoje, demokratijos bastione, pas uolius kovotojus už žmogaus teises?... O juk taip daug reportažų padariau apie Europos demokratines vertybes... diena iš dienos savo radijo klausytojams kaliau, rašiau savo skaitytojams. O kiek mes kavos puodelių su tais Europos diplomatais ir kitais misionieriais Minske, Varšuvoje, įvairiuose furšetuose/banketuose išgėrėme – visi mosavo rankomis: atseit, šaunuoliai, vaikinai! Kovokite už demokratiją Baltarusijoje! Mes su jumis! Kada prisireikė realios pagalbos – visi... akimirksniu išgaravo.“

       Supratusi, kad Europoje pagalbos iš nieko nesulauks, Olga kreipėsi į Baltarusijos Užsienio reikalų ministeriją dėl pagalbos susigrąžinant savo sūnų, kuris yra Baltarusijos pilietis.

       P.S. Trumpai apie Olgą Klaskovskają. Gimė 1982 m. Minske. 1997-2005 metais dirbo laikraščio „Narodnaja volia“ žurnaliste, jaunimo judėjimo „Malady front“ aktyvistė. 2005 metais kartu su dukterimi Lenkijoje gavo politinių pabėgėlių statusą. 2005 – 2010 metais dirbo rusų ir baltarusių radijo stoties „Deutsche Welle“ tarnybos Lenkijoje „Europos radijo Baltarusijai“ žurnaliste, buvo kelių politinių fondų ir iniciatyvų Lenkijoje, remiančių demokratiją Rytų Europoje, bendradarbe. Dėl neteisėto dukters išvežimo iš Baltarusijos į užsienį, 2007 metais Teisingumo ministerija Olgai iškėlė bylą. Baltarusijos teismas atėmė motinos teises, kartu su dukterimi paskelbia dingusiomis. Lenkiją paliko 2009 metais, po to kai Lenkijos institucijos patenkino Baltarusijos prokuratūros prašymą pateikti apie jos gyvenamąją vietą ir asmeninius duomenis. Tam tikrą laiką gyveno Norvegijos migracijos stovykloje, po to Švedijoje. 2011 metais, teisiant brolį Aleksandrą Klaskovskį, kaltinamą „gruodžio 19 d. byloje“, sugrįžo į Minską, atsisakiusi tarptautinės apsaugos. Minsko milicijos buvo sulaikyta savo bute. Pasak jos, milicijoje buvo mušama. Apkaltinta dėl muštynių su milicija ir už prezidento šmeižimą. Sugrįžo į Švediją, 2012 metais ištekėjo už švedo, pagimdė sūnų.

Parengta pagal: kompravda.eu, belgazeta.by, polskaprawda ir kt.

2013-03-03

 

Susiję:

Nepilnamečių justicija Vokietijoje – sunki tėvų patirtis

Nepilnamečių justicija

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas