Apie istoriją, kuri niekaip nepasibaigia

       Dauguma iš mūsų žino garsiąją Aukščiausiojo Teismo ir Teisėjų tarybos pirmininko Gintaro Kryževičiaus frazę: „N. Venckienė nėra pūlinys tik teisinėje sistemoje, tai yra pūlinys ir politinėje sistemoje – tai visos mūsų valstybės bėda...“ Pūlinys šiaip sau be priežasties nesusidaro. O jeigu atsirado, vadinasi, valstybės organizmas yra silpnas ir tam yra palankios sąlygos – politinės, teisinės, socialinės, švietimo ir kt. Tokios palankios sąlygos, kad „pūlinys“ įsitaisė ne bet kur, bet įstatymų leidybos institucijoje, prisiekęs gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus bei sąžiningai tarnauti demokratijai. Tik ar galima tikėti ta priesaika, jeigu prieš tai pademonstravo nepagarbą įstatymams, pareigūnams, savo kolegoms, savo institucijai, kurioje dirbo. Ar įmanoma, kad po viso to „pūlinys“ taps doru, sąžiningu ir įstatymų nepažeidžiančiu piliečiu, kuris garbingai prisiims atsakomybę už padarytus įstatymų pažeidimus ir stos prieš teismą, nesislapstydamas po imunitetais ar gydytojų išduotomis medicininėmis pažymomis. Žinoma, visi mes nuodėmingi ir bet kam gali pasitaikyti pažeisti įstatymus ginant savo asmeninius interesus, bet skiriamės tuo, kad vieni sugebame garbingai prisiimti atsakomybę ir nesislapstome nuo jos, o kiti ne.

       Kai kas gali paklausti: o prie ko čia demokratija? Juk daugelis demokratiją įsivaizduoja, kaip laisvę daryti, ką nori. Nors iš tiesų demokratija reiškia galėjimą daryti visa tai, kas neprieštarauja įstatymams ir nepažeidžia kitų asmenų teisių ir laisvių. Todėl susigalvojimas nevykdyti teismo sprendimų, žmonių priešinimasis pareigūnams vykdantiems savo pareigą, nes grupelė žmonių nusprendė, kad vaikui geriau gyventi su biologine teta, bet ne su mama yra ne demokratija, ir net ne anarchija, o kažkoks tam tikros dalies žmonių proto aptemimas ir jo sukeltas neprotingas elgesys. Kur mergaitė? Parodykite mums mergaitę? Kur antra mergaitė? – ištisus mėnesius kartoja tie žmonės, tarsi durnaropių prisivalgę.

       Stebina Garliavos šeimos sugebėjimas į savo šeimos reikalus, į įprastą konfliktą, kokie įvyksta daugelyje šeimų, įtraukti tūkstančius Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių žmonių. Šios šeimos interesų atstovais, advokatais tapo visuomenininkai, politikai, garbingus vardus turintys teisininkai, žurnalistai. Net susikūrė teisininkų ir žmogaus teisių gynėjų Visuomeninė komisija 2012 m. gegužės 1 d. smurto aktui ištirti, kuri pateikė savo išvadas. Apie jose aprašytas fantazijas, kaip mama prieš mergaitę galimai naudojo kovinį būdą – suko sukryžiuotas kojas, sukeldama mergaitei skausmą, apie antklodę galimai prisodrintą svaiginamųjų medžiagų ir gumines pirštines, net kalbėti neverta, jų atsiradimo priežastis labiau psichiatrijos mokslas galėtų paaiškinti. Be šių fantazijų išvadose yra išvardinti ir neva pažeisti Konstitucijos ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos straipsniai, bet jie pritaikyti bei interpretuoti taip vienpusiškai, akivaizdžiai atstovaujant vieną pusę – Garliavos šeimą ir jos „kareivius“, todėl šias išvadas drąsiai galima vadinti įstatymų pažeidėjus ginančių advokatų išvadomis, kurias bet koks nešališkas teisininkas, pasiremdamas teisės normomis ir teismų išaiškinimais, lengvai galėtų sukritikuoti ir atmesti. Bet nepaisant to, jomis visą laiką buvo mojuojama, kaip vienintele ir neginčijama tiesa.

       Nemažai žalos padarė politikų, žinomų visuomenininkų įsitraukimas į šeimos konfliktą. Jų dalyvavimas negesino konflikto, o toliau kurstė jį liepsnoti, priešino žmones, skirstė į dvi stovyklas. Ir tas žmonių kurstymas, sumaišties jų galvose kėlimas iki šiol nesibaigia. Kai kurie politikai ir toliau naudojasi bet kokia proga užlipimui ant aikštės bačkos, visiškai nesusimąstydami apie savo veiksmų pasekmes. Jeigu paprastų žmonių veikimą emociniu pagrindu galima suprasti ir pateisinti, tai aukščiausias pareigas užimančių politikų,  kurie valdo informaciją, ir todėl turi visas galimybes vadovautis ne emocijomis, tačiau žiniomis, pataikavimas miniai, kuris ypač pasireiškė skandalo pradžioje, sunkiai suprantamas.

       Pastarieji mėnesiai ypač gerai pademonstravo, kokie nemokšos tampa politikais ir išrenkami į seimą. Žinoma dėl to kalti ne rinkėjai, bet pati atranka į seimą, kuri skirtingai nuo bet kokio kito darbo, net žemiausios kvalifikacijos, nei kandidatams į seimo narius, nei jų padėjėjams nekelia jokių kvalifikacinių reikalavimų. Kai kurių seimo narių nemokšiškumą parodė Seimo laikinoji tyrimo komisija, kuri niekaip nepajėgė suprasti, kodėl prokurorai laikosi įstatymo ir vadovaujasi Konstitucinio teismo išaiškinimu „Dėl Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įgaliojimų“ ir vietoj to, kad atsakytų į paprastą klausimą – yra politinis persekiojimas, ar ne, perėmė teismo funkcijas ir pradėjo aiškintis padarė N.Venckienė nusikalstamą veiką ar ne. Jeigu tai būtų Japonijos parlamento deputatai, tai pagal šios valstybės Konstituciją, parlamentas galėtų iš reikiamos kvalifikacijos neturinčių asmenų atimti deputatų įgaliojimus. O Lietuvoje iš seimo deputatai gali daryti anekdotą, kuris visai nejuokingas. Graudu žiūrint į įstatymų neišmanančius ir juos pažeidinėjančius seimo narius, į elementaraus klausimo sprendimą tris mėnesius. O juk tai buvo antras imuniteto naikinimas Seime, o iš viso trečias – antrą kartą imunitetą atėmė Vyriausioji rinkimų komisija. Kaip kokioje pasakoje, vieną imunitetą panaikina, tai kitas išauga. Ar tai tikrai jau paskutinis N.Venckienės imunitetas? Tiesa, be imuniteto teisingumo vykdymui yra dar viena sunkiai įveikiama kliūtis – tai gydytojų medicininės pažymos. Taip, kad labai nenusiminkite dėl imuniteto panaikinimo, nes gali būti dar realybės šou tęsinys – „Neįveikiamos pažymos“.    

       Galima suprasti „Drąsos kelio“ partijos narius, kurie gina savo idėjinę vadę, jie susisaistę su organizacija ir kelio atgal, kaip ir nėra. Jeigu sugrius kovotojos prieš pedofiliją įvaizdis, o labiausiai sugriauti gali teismai, tai sugrius ir partijos įvaizdis bei ir taip jau sumažėję reitingai. O juk reitingai reiškia ne tik deputatų vietas, bet ir dosnų partijos finansavimą iš valstybės biudžeto. Todėl ir reikia visomis išgalėmis ginti savo vadę nuo teismo, kalbėti tai, kuo kažin ar patys betiki, ir ar išvis kada nors tikėjo. Juk neatmestina, kad prieš rinkimus be kova prieš pedofiliją tikinčių žmonių buvo ir tokių, kuriems svarbiausia buvo patekti į seimą, o tokiems visos priemonės tinkamos. Tačiau kitus komisijos narius, nepriklausančius tai partijai, kurie balsavo prieš rekomendaciją Seimui iš seimo narės N.Venckienės atimti teisinę neliečiamybę, sunku suprasti, išskyrus seimo narį P.Gražulį. Tai dar vienas pasityčiojimasiš seimo, kaip įstatymų leidybos institucijos. Pradedant tuo, kad šis žmogus, viešai demonstruojantis neetišką elgesį, buvo paskirtas į „Etikos ir procedūrų komisiją“ ir baigiant jo viešu prisipažinimu apie partijos, kurios nariu buvo, mokesčių nemokėjimą ir pateisinimą bei toleravimą kitų mokesčių nemokėjimo pavyzdžių. Tai yra ir tam tikras ženklas Lietuvos gyventojams, leidžiantis suprasti, kad jeigu valdžioje esantys nemoka mokesčių ir tai nelaiko nusikalstama veika, tai, vadinasi, mokesčių nemokėjimas nėra smerktinas, o atvirkščiai, įstatymų nesilaikymas valstybėje yra įprastas ir normalus elgesys. Dar žymus kinų mąstytojas Konfucijus yra pastebėjęs, kad kokie valdytojai, tokie ir pavaldiniai. Valdžios vyrams jis yra sakęs: „Nevokite, nemeluokite ir jūsų pavaldiniai to nedarys“.

       Kai kuriems komisijos nariams sprendimui priimti neužteko to, kad N.Venckienė ištisus mėnesius nevykdė teismų sprendimų ir galimai padarė kitas nusikalstamas veikas, nurodytas generalinio prokuroro kreipimesi į Seimą. Tikriausiai daugelis yra matę vaizdo įrašą, kaip mergaitės sugrąžinimo dieną ji buvo statoma prie daužiamo stiklo. O kur dar mažos mergaitės vartojami vulgarūs, nenormatyviniai žodžiai, mamos vadinimas pedofile. Vaikai juk negimsta mokėdami žodžius, o tik atkartoja suaugusių žodžius. Šiandien dar neįvardyta, kas be tėvo dalyvavo mergaitės filmavimuose. Apylinkės teismo nuosprendyje Ūso byloje tik nurodoma apie kitų asmenų dalyvavimą filmuojant scenas, išvardijamos Lietuvos ir tarptautinės teisės normos, ginančios vaiko teisę į asmeninį gyvenimą, garbę ir orumą, kurias pažeidė filmuota medžiaga, pateikiama ekspertės išvada, kurioje nurodoma, kad „ne tik seksualinė prievarta vaikui sukelia intensyvias ilgalaikes pasekmes, bet ir nuolatinės apklausos taip pat daro didelę neigiamą įtaką tolimesniam vaiko gyvenimui (ypač emociniam lygmeny)“. Teismo nuosprendyje taip pat pažymima, „kad jau vien vulgarus, primityvus lytinių santykių esmės aiškinimas mažamečiui, panaudojant tokią leksiką kaip „putė“, „pimpalas“ teismų praktikoje pripažįstamas tvirkinimo veiksmais“.

       Taigi, kuo vadovavosi komisijos nariai, kurie reikalavo medžiagos, kurią atsisakė pateikti prokurorai, kurie ėmėsi N.Venckienės veiksmų teisinio kvalifikavimo, nors tai ne komisijos reikalas, ir kurie galiausiai pasisakė prieš imuniteto naikinimą? Tikrai ne seimo nario priesaika, kurioje yra tokie žodžiai: „prisiekiu gerbti  ir vykdyti  jos Konstituciją ir įstatymus“. Nežinau, kokiais motyvais rėmėsi balsavę prieš imuniteto naikinimą, bet tie seimo nariai pademonstravo, kad jie pateisina įstatymų nevykdymą, o tuo pačiu negerbia nei įstatymų, nei prokuratūros, nei institucijos, kurią atstovauja.

       Balandžio 9 d. bus įdomu stebėti kiek seimo narių laikosi seimo nario priesaikos ir ar seimas bus pajėgus priimti sprendimą, kuris pagaliau leistų teismams pradėti darbą ir atsakyti į daugelį iki šiol neatsakytų klausimų.

Emilija, 2013-04-06

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.