Valentino Katasonovo „Kapitalizmas“. Kai daiktai pavadinti savo vardais

www.fondsk.ru        Profesoriaus Valentino Jurjevičiaus Katasonovo knygos „Kapitalizmas. „Pinigų civilizacijos“ istorija ir ideologija“ (1) pasirodymas teisėtai gali būti būti laikomas įvykiu jau vien dėl to, kad šis fundamentalus darbas, kurio apimtis daugiau kaip 1000 puslapių, tęsia Rusijos įžymaus mąstytojo L.A.Tichomirovo, tyriamojo darbo „Istorijos religiniai ir filosofiniai pagrindai“ autoriaus, kuris parašytas 1913-1918 m., didžiojo revoliucinio lūžio metu,  tradicijas. Tačiau jeigu L.A.Tichomirovas atskleidė pasaulio istorijos religinius pagrindus, tai V.J.Katasonovo knygoje į dvasinę kultūrą žiūrima, kaip į raktą šiuolaikinės civilizacijos prasmės supratimui, pirmiausia, jos žemiškos formos – ūkinio vystymosi. Tokie grynai ekonominiai reiškiniai, kaip finansai, pinigai, autoriaus analizuojami ne kaip turintys savarankišką vystymąsi, o kaip metafiziškai sąlygoti. Taip formuojasi vientisos pažiūros į žmonijos ūkio istoriją – pažiūros, kylančios iš istorijos supratimo, kaip žmonių dvasinio kūrybiškumo, kuris priklausomai nuo vyraujančių moralinių vertybių įsikūnija į vienas ar kitas materialines formas.

       „Joks tarnas negali tarnauti dviems ponams... Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“(Lk 16, 13). Šie Kristaus žodžiai V.J.Katasonovui tapo atspirties tašku atrandant du žmonijos, dviejų civilizacijų, viena iš kurių galėtų būti grindžiama Dievo įsakymais, kita būtų pastatyta ant tarnavimo turto stabui, galimo vystymosi kelius.

       Žmonija nuėjo antru keliu, ir duota prasme kapitalizmas – tai ne „Naujų laikų“ reiškinys, o tik „pinigų civilizacijos“ atskiras atvejis, kuri gali vystytis tik neigdama krikščionybę, su kuria ji visiškai nesuderinama. XXI amžiuje ši pinigų civilizacija savo vystymesi atėjo iki tos stadijos, kai jos pagrindinis principas – pinigų kaupimas – tiek persismelkė į visuomenės visas poras ir išplito visose žmogaus veiklos rūšyse, kad jau ir dvasios dovanos tampa „religine preke“.

       Pinigų civilizacijos užuomazgos (pagal Katasonovą „kapitalizmo virusas“) egzistavo dar senovės pasaulyje, ir autorius pateikia „viruso“ griaunančios veiklos Babilone, Asirijoje, Romos imperijoje puikią analizę. Tačiau ypač sėkmingas pinigų civilizacijos vystymasis prasidėjo po to, kai jos idėjinis –pasaulėžiūrinis pagrindimas buvo įtvirtintas Talmude, kuriame pirmą kartą buvo aiškiai suformuluoti pagrindiniai „pinigų religijos“, išpažįstamos Mamonos tarnautojų – bankininkų – lupikautojų, principai. Kapitalistinėje visuomenėje tai ir yra tie „išrinktieji“, kurių dvasinis proto aptemimas pasireiškė siekimu būti „dievais“, trokštant valdyti pasaulį – ne tik daiktus, bet ir žmones ir, svarbiausia, žmonių sielas. Tai ir yra bankininkų – lupikautojų aukščiausias tikslas, o turtai ir pinigai – tai tik priemonė padaryti pavaldžiais visus kitus.

       „Aukščiausio tikslo“ pasiekimui buvo reikalinga pasaulėžiūrinė revoliucija, kurios prasmė yra ta, kad priversti „pinigų religiją“ išpažinti visus ir, pirmiausia, krikščionis. Kadangi krikščionių pasaulyje į palūkanų praktiką buvo žiūrima, kaip nepriimtiną, lupikautojams reikėjo ne tik pasiekti palūkanų legalizavimo, bet ir priversti visus į pinigus žiūrėti ne kaip į priemonę, o kaip į tikslą, kurio pasiekimui turi būti skirtos žmogaus visos kūrybinės jėgos.

       Vertingiausia V.J.Katasonovo darbe yra tos didžiulės transformacijos analizė, kuri, praeidama eilę istoriškai vietinių pinigų revoliucijų, pavirto į „permanentinę revoliuciją“ ir panašu, kad dabar artėja prie savo galutinės stadijos.

       Autorius čia išskiria šiuos etapus:

       - „pusiau legalios“ lupikavimo padėties pasiekimas (nuolaidžiavimas palūkanų normų praktikai, esant formaliam jos uždraudimui);

       - lupikavimo legalizavimas, panaikinant draudimus imti nustatyto apriboto maksimalaus dydžio palūkanas;

       - bankų su lupikautojų įsipareigojimų savo klientams daliniu rezervavimu sukūrimas (tai yra paskolos operacijų, kurios neturi patikimo garantavimo, įgyvendinimas) ir lupikautojų perėjimas prie naujų pinigų „iš oro“ kūrimo;

       - „centrinių bankų“ įsteigimas – lupikautojų „generalinių štabų“, su kurių pagalba jiems pavyko įvesti visišką valstybės iždo ir pinigų apyvartos kontrolę; pagrindinį vaidmenį čia vaidina JAV FED;

       - pinigų apyvartoje įvedimas taip vadinamo „aukso standarto“, kuris įtvirtino pagrindines pozicijas tų lupikautojų, kurie kontroliavo aukso išgavimą ir savo rankose sukoncentravo jo didžiausias atsargas (pirmiausia, Rotšildai); 

      - aukso standarto panaikinimas, leidęs pereiti prie neužtikrintų pinigų (dolerių, užėmusių aukso vietą) emisijos ir pilnu pajėgumu įjungti FED spausdinimo mašiną;  

       - galiausiai, visuotinė pasaulinė liberalizacija pagal „Vašingtono konsensuso“ schemą, kaip pastovios kredito pinigų paklausos formavimo būdas.

       Kredito pinigai, lupikautojų gaunami „iš oro“, tapo jų pagrindiniu didžiausiu išradimu, leidžiančiu savo skolininkais paversti visą žmoniją ir palaipsniui į savo rankas pasiimti jos sukurtus turtus. Išradę kredito pinigus (tą „sunaikinimo virusą“), lupikautojai sukūrė tokią skolos ekonomiką, kuriai esant visos tautos yra chroniškų skolininkių padėtyje. Norint atsiskaityti, gaminami nauji pinigai, tai yra eilinės skolos, ir galiausiai, kuo didesnė pinigų masė, tuo didesnė skolų suma. Skolininkėmis yra visos šiuolaikinės valstybės, kurių priekyje stambiausia skolininkė – JAV... Skolų augimas ir yra reali šiuolaikinės finansų krizės priežastis, tačiau nutylėdami tą faktą, lupikautojai toliau į ekonomiką pumpuoja vis naujus kreditus, didindami skolas. Šio proceso logiška pabaiga gali būti tik JAV ir visos Vakarų civilizacijos finansų ir politinės sistemos žlugimas.

       Į tai galima žiūrėti, kaip į beprotybę, jeigu nesupranti pasaulio lupikautojų tikslų. Šiandien visos jų jėgos mestos į tai, kad užtikrintų paklausą dolerio popierėliams, su kurių pagalba jie superka viso pasaulio realius turtus. Tam kol kas ir reikalingi doleriai, kurių atsikratys, kai tik visas realus turtas bus sukoncentruotas vienose rankose – pasaulio šeimininkų rankose. Tuo tikslu ir įgyvendinamas pasaulinis liberalizavimas.

       Svarbiausias čia elementas – kainų ir tarptautinio kapitalo judėjimo liberalizavimas, kuriam esant prasidėjo audringas ofšorų suvešėjimas, „tradicinių“ finansų rinkų su jų visokiomis manipuliacijomis modernizavimas, į prekių ir pinigų sferos santykius įtraukimas naujų „objektų“ – žemės, gelmių, gamtinių išteklių, valstybės turto, valstybės biudžeto lėšų. Pigia preke, kaip ir kapitalizmo aušroje, tampa vaikų ir moterų darbo jėga. Pagaliau, konstruojami nauji „nematerialūs aktyvai“, sukuriantys jau grynai firmų ir prekių ženklų virtualią ekonomiką, reikalaujančią prekės ženklo religijos su specialiomis žmonių sąmonės valdymo technologijomis. Pinigų revoliucijos paskutiniu įvykiu tapo išvestiniai finansų instrumentai arba derivatyvai – tai naujausia virtualių aktyvų klasė, kuriai atsiradus įvyko galutinis finansų sektoriaus atotrūkis nuo realaus ir galutinis kapitalizmo pavirtimas į pinigų kapitalizmą arba „kazino ekonomiką“, kur realus sektorius pasmerktas mirti.

      Tuo pačiu tikslu (siekiant garantuoti paklausą popierinei FED „produkcijai“) sąmoningai stiprinamas finansų rinkų nestabilumas, leidžiantis lupikautojams daryti didesnius pinigus,  svyruojant valiutų kursams ir palūkanų normoms. Dėl to pastoviai provokuojamos krizės. „Po krizių kilimo, - rašo J.V.Katasonovas, - užsienio investuotojai labai pigiai superka sugriautos ekonomikos „šukes“ (nuvertėjusius nekilnojamo turto ir bankininkystės sektoriaus aktyvus). Pinigai sugriauna, pinigai daromi iš sugriovimų“.

       Autorius pabrėžia, kad tas viso pasaulio chaosas, į kurį žmoniją bando įstumti dabartiniai pasaulio šeimininkai, jiems matomas, kaip paskutinė pasaulio revoliucijos stadija, kurios rezultatas jiems suteikia viltį įtvirtinti politinę ir dvasinę Antikristo valdžią. Kaip J.V.Katasonovas rašo, bus naujos vergovinės santvarkos istorija, kur vergų savininkais bus buvę lupikautojai („auksinis milijardas“), o vergais – visi likusieji. O buvusiais jie taps, nes pinigai, kurie yra tik jų valdžios įtvirtinimo instrumentas, jiems daugiau nebebus reikalingi.       

       Tačiau čia jie susiduria su pagrindine problema – suspėti sukurti savo pasaulio tvarką iki tol, kol žmonija praregės ir atsikratys „smaragdo miesto“ iliuzijos. Ir dėl to, kad žmonėms neleisti išmesti akinius, iškraipančius supančio pasaulio vaizdą, dirba milžiniška finansinio elito propagandinė mašina, naudojanti visas informacinės, intelektualinės ir psichologinės žmonijos kontrolės formas. V.J.Katasonovo mokslinių tyrimų vertė ir yra ta, kad atskleidžiant pinigų civilizacijos prigimtį, pasaulio finansų elito tikslus, uždavinius ir metodus, autorius dėmesingam, nepraradusiam valios pagrindų skaitytojui nurodo būdą, kaip atsikratyti pražūtingų iliuzijų.

---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

1) В.Ю.Катасонов. Капитализм. История и идеология «денежной цивилизации». М.: Институт русской цивилизации, 2013. – 1067 стр.

---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Olga Četverikova, 2013-04-06

Šaltinis: Fondsk

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.