Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?
Kapitalizmas, nes galima praturtėti kitų sąskaita
21%
Socializmas, nes tai teisingesnė ir humaniškesnė santvarka, kuri grindžiama krikščioniškais mokymais
26%
Norėčiau gyventi komunizme
53%
Iš viso balsų: 19

Dienos informacija (day.lt)


„Tokiu mane Dievas sukūrė“ – homoseksualumo ir „gėjų geno“ tyrimas

http://dujs.dartmouth.edu       Trimitai liko namuose ir paradai buvo atšaukti.Pranešimai spaudai ir kampanijos ženklai tyliai buvo pamiršti. Naujiena buvo didelė, bet joje nebuvo to, ko kai kurie tikėjosi. 2003 metų balandžio 14 d. Tarptautinis žmogaus genomo konsorciumas paskelbė apie sėkmingą „Žmogaus genomo“ projekto pabaigą dvejais metais anksčiau nei planuota. Spaudos pranešime skaitome: „Žmogaus genomo tyrimas ir „Žmogaus genomo“ projektas yra baigtas“ (žr. „Žmogaus genomo ataskaita...“, 2003). Daugelis pagrindinių mokslo žurnalų pranešė apie pažangą genetikos srityje, bet taip pat spėliojo apie tai, kaip informacija galėtų būti naudojama. Viena informacijos dalis iš „Žmogaus genomo“ projekto taip ir nepasiteisino, nebuvo identifikuotas taip vadinamas „gėjų genas“.

       Homoseksualumas buvo praktikuojamas tūkstančius metų. Paprasčiau tariant, homoseksualumas apibrėžiamas, kaip lytiniai santykiai tarp tų pačios lyties asmenų (t.y. dviejų vyrų ar dviejų moterų). Zigmundas Froidas buvo pirmas, kuris iškėlė prielaidą, kad tėvų santykiai su vaiku galiausiai nustato jaunuolio seksualinę orientaciją. Bet „auklėjimo“ aspektas nusileido „prigimtiniam“. Ar galima tam tikrą elgesį (pvz., alkoholizmą, homoseksualumą, šizofreniją) paaiškinti genetika? Ar juos ir kitą elgesį įtakoja gamta ar auklėjimas? Ar tai įgimta, ar to išmokome? Kai kurie asmenys tikėjosi, kad atsakymas bus rastas besislepiantis tarp chromosomų, kurios ir buvo analizuojamos „Žmogaus genomo“ projekte.

       Buvo atliktas pilnas žmogaus X ir Y chromosomų (dvi „lyties“ chromosomos) sudėliojimas į sekas. Viso pasaulio laboratorijose atlikto darbo dėka, mes dabar žinome, kad X chromosomoje yra 153 milijonai bazinių porų, kurios priglaudžia iš viso 1168 genus (žr. NCBI, 2004). Nacionalinio biotechnologijų centro informacija praneša, kad Y chromosoma, kuri yra daug mažesnė, turi „tik“ 50 milijonų bazinių porų, kuriuose yra vos 251 genas. Mokslo institutai tokie, kaip Beiloro (Baylor) universitetas, Makso Planko (Max Planck) institutas, Sangerio (Sanger) institutas, Vašingtono universitetas, esantis Sent Luise ir kiti praleido nesuskaičiuojamą daugybę valandų, ir išleido milijonus dolerių tyrimams, analizuodami šias unikalias chromosomas. Kai duomenys pradėjo plūsti, jie leido mokslininkams sudaryti genų žemėlapius, panaudojant tikras sekas iš „Žmogaus genomo“ projekto. Bet nei X, nei Y chromosomų žemėlapis neturėjo jokio „gėjų geno“.

          Kokia gi yra tiesa apie homoseksualumą? Pernelyg dažnai spekuliacijos, emocijos ir politika vaidina svarbų vaidmenį jo vertinime. Toliau pateikiame žmogaus homoseksualumo mokslinį tyrimą.

                                              Elgsenos genetika ir pilietinės teisės

       Siekiant paveikti viešąją politiką ir įgyti pripažinimą, sukurtas teiginys dažnai grindžiamas tuo, kad homoseksualai nusipelno lygių teisių, kaip ir kitos mažumų grupės, ir neturėtų būti baudžiama arba uždrausta išreikšti savo homoseksualumą. Kova už homoseksualų teises dažnai prilyginama kovai už rasinių mažumų „pilietines teises“. Amerikai nepavyko visapusiškai išspręsti pilietinių teisių klausimo (pasiekti lygių teisių visoms rasinėms mažumoms), todėl socialliberalai, feministės ir homoseksualų aktyvistai gavo puikų svertą savo darbotvarkei. Naudojant šį prigimtinių pilietinių laisvių komufliažą, homoseksualų aktyvistai galėjo dėmesį nukreipti nuo elgesio ir jį sutelkti į „teises“.

       Mėgstamas argumentas toks: „Kaip žmogui negalima padėti, kad yra negras, moteris arba azijietis, man negalima padėti, kas esu homoseksualus. Mes tokie gimėme, ir tokie mes turėtume būti traktuojami vienodai“. Tačiau šis argumentas tikrųjų „pilietinių teisių“ judėjimų atžvilgiu yra nelogiškas. Įstatymas jau gina visų pilietines teises – juodųjų, baltųjų, vyrų, moterų, homoseksualų ar heteroseksualų. Homoseksualai turi tas pačias pilietines teises, kaip ir visi kiti. Skirtumas atsiranda, kai įstatymas nukreiptas prieš tam tikro elgesio piliečius (pvz., sodomiją ir t.t.). Turime nepamiršti, kad šie įstatymai visiems piliečiams yra vienodi. Dėl tam tikrų apribojimų homoseksualai jaučiasi taip, lyg „lygios“ teisės būtų atimtos (t.y. santuoka, mokesčių lengvatos ir pan.).  

       Odos spalvą ir kitus genetinius bruožus galima atsekti pagal paveldėjimo modelius ir paprastą Mendelio genetiką. Homoseksualumas nustatomas ne pagal bruožus ar genus, bet pagal jų elgesį. Be elgesio juos sunku būtų atskirti iš visų kitų žmonių. Tik tada, kai jie pakeičia elgesį, jie patenka į grupę, kuri išsiskiria iš kitų. Jeigu mes priimsime, kad homoseksualumas yra genetinis, tada galime daryti išvadą, kad tie asmenys nėra moraliai atsakingi už tai, kad yra homoseksualūs. Tačiau tai nereiškia, kad jie nėra moraliai atsakingi už homoseksualius veiksmus!  Vien tam tikro geno būvimas nenulemia žmogaus elgesio. Pavyzdžiui, jeigu mokslininkai galėtų patvirtinti, kad egzistuoja „prievartavimo genas“, tai mes negalėtumėme žmogaus kaltinti už tai, kad jis turi šį geną, bet mes neturėtumėme jam leisti prievartauti. Neilas Ričas (Neil Risch) ir jo bendradarbiai prisipažino:  

       „Yra labai mažai abejonių, kad vyrų homoseksuali orientacija nėra Mendelio bruožas. Iš tiesų, a priori, būtų galima daryti prielaidą, kad homoseksualios orientacijos vyro pagrindinio geno vaidmuo turi būti apribotas dėl stipraus selektyvaus spaudimo prieš tokį geną. Labai tikėtina, kad pagrindinis genas, turintis bendrą bruožą, negalėtų išlikti ilgą laiką be ekstraordinaraus atsvaros mechanizmo“ (1993, 262:2064).

       Evanas S.Balabanas, neurobiologas iš Neuromokslo (Neurosciences) instituto San Diege pažymėjo, kad,  

       „biologinių pagrindų žmogaus kompleksinių požymių vystymesi paieška iki šiol turi apgailėtiną istoriją. Pastaraisiais metais mokslininkai ir žiniasklaida paskelbė apie genų, susijusių su alkoholizmu ir psichikos ligomis, taip pat su homoseksualumu, „atradimą“. Nė vienas iš tvirtinimų... nebuvo patvirtinti (citata iš Horgan‘o, 1995).

       Čarlzas Manas (Charles Mann) sutiko, nurodydamas:

       „Laikas nuo laiko mokslininkai teigė, kad tam tikri genai ar chromosomų regionai yra susiję su elgsenos bruožais, tačiau šias išvadas tenka atšaukti, kadangi jų tyrimų rezultatai nebuvo pakartoti“ (1994, 264:1687).  Atrodo, kad gėjų genas priklauso ne atkartojamų tyrimų kategorijai.

       Reali problema čia yra homoseksualūs veiksmai, kuriuos visuomenė laiko amoraliais, daugeliu atvejų neteisėtais. Kadangi joks tyrimas tvirtai nenustatė genetinės homoseksualumo priežasties, todėl argumentai, nurodantys „lygias teises“ yra ir nepagrįsti, ir nelogiški.

                                                          Reali statistika

       Kiekvienas, kuris per pastaruosius keletą metų geriausiu metu įsijungia televizorių, stebi rodomų charakteringų simbolių, kurie yra homoseksualų, - ir tuo didžiuojasi,- augančią tendenciją.  Atrodo, kad šiuolaikinės situacijų komedijos reikalauja homoseksualų „simbolių" dėl to, kad būtų politiškai korektiška. Suvokimas yra tai, kad šie asmenys turi tuos pačius butus, biurus, klubus ir t.t., kaip heteroseksualūs žmonės, ir mes turime suprasti, kaip homoseksualumas yra paplitęs. Taigi, kokią tikslią gyventojų dalį homoseksualai iš tiesų atstovauja?

       Žinomas Kinsio (Kinsey) institutas ataskaitoje dažnai cituoja, kaip įrodymą, kad 10% gyventojų yra homoseksualūs. Savo knygoje "Ar tai pasirinkimas?" ("Is It a Choice?"): atsakymai į 300 dažniausiai užduodamus klausimus apie gėjus ir lesbietes, Erikas Markus (Eric Marcus) naudojo Kinsio tyrimus, parodymui, kad vienas iš dešimties žmonių yra homoseksualus (1993 m.). Tiesą sakant, Kinsis niekada nepateikė tokių didelių duomenų. Kinsio ataskaitoje aiškiai teigiama tai: "Tik apie  4 procentus vyrų [nustatyta] buvo išimtinai homoseksualūs per visą savo gyvenimą... Tik  2 ar 3 procentai šių moterų buvo išimtinai homoseksualios visą savo gyvenimą" (žr. Reinisch ir Beasley, 1990, p. 140). Tačiau yra gera priežastis manyti, kad realus procentas yra ne toks aukštas. 

       Nors visuotinės apklausos niekas neatliko, tačiau mes turime pakankamai tikslų įvertinimą. Įdomu tai, kad šie statistiniai duomenys paaiškėjo iš amicus curiae („teismo draugų“), iš JAV Aukščiausiame teisme 2003 m. kovo 26 d. glaustai pateiktos bylos Lorencas prieš Teksasą (paprastai žinoma, kaip Teksaso sodomijos byla). Šios teisinės bylos išdėstymo 16 puslapyje 42 išnaša atskleidė, kad 31 homoseksualas ir pro –homoseksualų grupės pripažino tai:

       „Jungtinėse Valstijose labiausiai autoritetingais seksualinės praktikos tyrimais yra „Nacionalinės sveikatos ir  socialinio gyvenimo tyrimas“ (NHSLS). NHSLS nustatė, kad  2.8% visų vyrų ir 1.4% moterų save identifikuoja, kaip gėjus, lesbietes ar biseksualus“ (Laumanas (Laumann), ir kt., 1994).

       Tyrimas taip pat parodė, kad tik 0.9% vyrų ir 0.4% moterų nuo 18 metų amžiaus turėjo tos pačios lyties partnerius, iš viso tai būtų tik 1.4 milijonai homoseksualių amerikiečių (remiantis paskutine gyventojų surašymo ataskaita, kuri rodo, kad Amerikoje gyvena maždaug 292 milijonai gyventojų). Gauti tikslūs skaičiai rodo, kad gerokai mažiau nei vienas procentas Amerikos gyventojų teigia esąs homoseksualus. NHSLS rezultatai yra panašūs į tyrimą, sudarytą pagal Minesotos paauglių sveikatos apklausą, atliktą su viešųjų mokyklų studentais (1986 m.). Apklausa parodė, kad tik 0.6% berniukų ir 0.2% mergaičių save laiko „daugiausia arba 100% homoseksualu“.

       Gyventojų surašymas 2000 metais dar daugiau atskleidė šiuo klausimu. Pilna statistika iš 2000 m. Gyventojų surašymo biuro parodė, kad:

       - JAV bendras gyventojų skaičius yra 285.230.516.
       -  JAV bendras namų ūkių skaičius yra 106.741.426.
       - bendras nesusituokusių tos pačios lyties asmenų namų ūkių skaičius yra 601.209.

       Taigi,iš visų 106.741.426 gyventojų namų ūkių, homoseksualai sudaro 0,42% iš tų namų ūkių. Tai yra mažiaunei pusėvieno procento!    

       Bet kadangi dauguma žmonių nėra matematikai, mes norėtume šiuos duomenis parodyti taip, kad dauguma žmonių galėtų geriau suprasti. Jeigu mes pradėtume naują televizijos serialą ir norėtume tiksliai pavaizduoti homoseksualius santykius visuomenėje, mums reikės 199 heteroseksualių aktorių, kol mes pagaliau galėtumėme pristatyti vieną homoseksualų aktorių.

       Bet trijuose iš keturių šiuolaikinių serialų būtinai yra vienas arba daugiau homoseksualus aktorius. 2000 metų surašymo statistiniai duomenys nėra skaičiai paimti iš oro ir įdėti į politinį ženklą arba interneto svetainę, siekiant reklamuoti tam tikrą darbotvarkę. Tai buvo gyventojų surašymo duomenys, kurie buvo kruopščiai surinkti iš Jungtinės Valstijos visų gyventojų, priešingai nei ribotos apimties tyrimų duomenys, kuriais siekiama įrodyti genetinę homoseksualumo priežastį.

                                     Ar homoseksualumas yra genetinis?

       Šis klausimas šiandien yra vienas iš sprogiausių visuomenėje. Atsakymas į jį paliečia socialinius ir politinius pagrindus, ant kurių pastatyta ši valstybė. Bet ar valstybė sakė tiesą apie homoseksualumą? Ar egzistuoja realus genetinis pagrindas homoseksualumui?

       Buvęs kandidatas į prezidentus nuo demokratų ir Vermonto gubernatorius Hovardas Dinas (Howard Dean) pasirašė įstatymą, legalizuojantį homoseksualų civilines sąjungas Vermonte. Gindamas savo veiksmus, jis sakė: „Yra daugybė įrodymų, kad yra labai reikšmingas, esminis genetinis komponentas. Religiniu požiūriu, jeigu Dievas mano, kad homoseksualumas yra nuodėmė, jis nebūtų sukūręs gėjų“ (citata iš VandeHei, 2004). Ir taip mano ne tik Dinas.

       Daugelis žmonių žino, kad tyrimas buvo atliktas ir jis neva įrodo „gėjų geno“ egzistavimą. Ši mintis išplatinta jau gana seniai. Beveik prieš penkiasdešimt metų parengta garsi Kinsio ataskaita, panaudojant tūkstančių amerikiečių seksualines istorijas. Nors šią ataskaitą sudarė įvairūs atrinktieji, bet ji nereprezentavo visų gyventojų (Kinsis ir kt., 1948, 1953). 1994 metais Ričardas Frydmenas (Richard Friedman) ir Dženifer Douni (Jennifer Downey) „The New England Journal of Medicine“ paskelbė homoseksualumo apžvalgą. Peržiūrėdami Kinsio darbą, jie pastebėjo:

       „Kinsis pranešė, kad 8 procentai vyrų ir 4 procentai moterų buvo išimtinai homoseksualūs nemažiau kaip trejus savo suaugusio gyvenimo metus.Keturi procentai vyrų ir 2 procentai moterų buvo išimtinai homoseksualūs pasibaigus paauglystei“(1994, 331:923).

       Turėdami rankose šią „statistikos informaciją“, kai kurie bandė pakeisti medicinos bendruomenės ir visuomenės požiūrį į homoseksualumą. Iki 1973 metų homosesualumas buvo įtrauktas į „Psichikos ligų diagnostikos ir statistikos vadovą“ (the Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders (DSM)), oficialų žinyną, kurį naudoja Amerikos psichiatrų asociacija psichikos sutrikimų diagnozavimui Amerikoje ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Homoseksualumas buvo laikomas liga, gydytojai paprastai gydydavo. Tačiau 1973 metais homoseksualumas buvo pašalintas iš seksualinių sutrikimų sąrašo, pagrindžiant teiginiu, kad pagal reikalavimą neatitinka „socialinio prisitaikymo sutrikimo“ kriterijaus, kuris buvo taikomas ligos būklės nustatymui. Šiandien DSM-IV homoseksualumas nėra minimas(išskyrus skyrių, kuriame aprašomas lyties tapatumo sutrikimas), nurodant, kad šie asmenys,su tokia būkle nėra tinkami kandidatai gydymui (žr. Amerikos psichiatrų asociacija, 2000).

       Gydytojai, gydantys pacientus nuo homoseksualumo (padedantys pakeisti seksualinę orientaciją), dažnai etikos komitetų persekiojami, kurie verčia nutraukti šią veiklą. Robertas Špitceris (Robert Spitzer) apgailestavo:

       „Keletas autorių teigė, kad gydytojai, kurie bando padėti savo pacientams pakeisti savo homoseksualią orientaciją,pažeidžia profesinės etikos kodeksą, numatydami „gydymą", kuris yra neveiksmingas, dažnai žalingas, ir sustiprina savo klientams klaidingą įsitikinimą, kad homoseksualumas yra liga ir reikia gydyti“(2003,32:403).

       Taigi, buvo parengtas etapas „gėjų geno“ pasirodymui.

                                    Saimonas Levėjus – smegenų  skirtumai

     Pirmas „reikšmingas“ paskelbtas tyrimas, kuris nurodė biologinę įtaką homoseksualumui, buvo Saimono Levėjaus (Simon LeVay), kuris tada dirbo Salko Biologinių tyrimų institute, esančiame San Diege, Kalifornijoje. 1991 metais Dr. Levėjus pranešė apie nedidelius skirtumus tarp homoseksualių ir heteroseksualių vyrų smegenų (1991). Levėjus matavo trijų skirtingų grupių - (1) moterų; (2) vyrų, kurie kaip manoma, buvo heteroseksualūs; (3) ir homoseksualių vyrų, - lavonų ypatingą smegenų dalį (priekinio pagumburio intersticinius branduolius (the interstitial nuclei of the anterior hypothalamus—INAH)).

      Levėjaus pateikti rezultatai

www.apologeticspress.org     Levėjus pranešė, kad šių neuronų klasteriai (INAH) pas homoseksualius vyrus buvo tokio pat dydžio, kaip ir moterų klasteriai, abu gerokai mažesni negu heteroseksualių vyrų klasteriai. Levėjus pranešė, kad branduoliai, esantys INAH 3, „heteroseksualių vyrų daugiau negu du kartus didesni už moterų. Taip pat, „heteroseksualių vyrų du kartus didesni nei homoseksualių vyrų (1991, 253:1034). Šie skirtumai buvo aiškinami, kaip įtikinantys įrodymai, kad yra ryšys tarp biologijos ir homoseksualumo. Levėjaus prielaida buvo ta, kad homoseksualumą įtakoti gali biologinis pagrindas – priimta, kad klasterio dydis yra genetiškai nulemtas.   

            Levėjaus tyrimo problemos

       Žiūrint į Levėjaus tyrimo metodiką, viena iš pagrindinių problemų yra ta, kad tyrimo nebuvo galima pakartoti. Kaip rašo Viljamas Bainas (William Byne), Levėjaus darbas

nebuvo pakartotas, ir tokios rūšies žmogaus neuroanatominiai tyrimai labai sunkiai pakartojami. Iš tiesų, procedūros panašios į tas, kuriomis anksčiau Levėjus identifikavo branduolius, mokslininkams duodavo tyrimų klaidas (1994, 270[5]:53)

       Be to, iš devyniolikos homoseksualių subjektų, naudojamų tyrime, visi mirė nuo komplikacijų, įgytų dėl imunodeficito sindromo (AIDS). AIDS mažina testosterono lygį, todėl galima manyti, kad tie, kurie nukentėjo nuo šios aplinkybės, turėtų turėti mažesnį INAH. Bainas, tęsdamas, komentuoja Levėjaus darbą.

       „Jo įtraukimas kelių heteroseksualių vyrų smegenų, sergančių AIDS, nepakankamai įvertino faktą, kad mirties metu faktiškai beveik visų vyrų su AIDS testosterono lygis sumažėjo, dėl pačios ligos poveikio arba gydymo šalutinio poveikio. Iki šiol Levėjus ištyrė tik vieno gėjaus smegenis, kuris mirė ne nuo AIDS (270:53).

       Be to, mokslinėje aplinkoje kontrolė ir standartai yra būtinybė. Levėjus neturėjo asmenų, įtrauktų į jo tyrimą, visos medicininės istorijos. Todėl jis buvo priverstas priimti, kad mirusių ne nuo AIDS seksualinė orientacija buvo heteroseksuali, nors kai kurie tokiais galėjo nebūti. Be to, turėkime omenyje, kad jis neturėjo įrodymų apie seksualinę orientaciją moterų, kurių smegenis jis tyrė. Levėjus pripažino:

       „Svarbu pabrėžti tai, ko aš neradau. Aš neįrodžiau, kad homoseksualumas yra genetinis arba neradau genetinės priežasties, darančios žmones gėjais. Aš neparodžiau, kad gėjais gimstama, tai labiausiai paplitusios klaidos, kurias daro žmonės, interpretuodami mano darbą. Aš neradau smegenyse gėjų centro (kaip cituoja Byrd‘as ir kt., 2001).

       Daugelis teigė, kad pakitimai smegenyse, kuriuos atrado Levėjus, atsirado kaip homoseksualų elgesio rezultatas, bet nebuvo homoseksualumo priežastimi. Markas Bredlavas (Mark Breedlove), Kalifornijos universiteto Berklyje mokslininkas, parodė, kad seksualinis elgesys turi įtakos smegenims. Nurodydamas į savo tyrimus, Bredlavas komentavo: „Šie rezultatai įrodo mums tai, ką mes teoriškai žinome, kad seksualinė patirtis gali pakeisti smegenų struktūrą, taip pat kaip genai gali ją pakeisti... Gali būti, kad seksualinio elgesio skirtumų priežastis (o ne sukelia) skirtumai smegenyse“ (citata iš Byrd‘o ir kt.). Atsižvelgiant į šio pobūdžio mokslinius tyrimus, logiška, kad homoseksualus gyvenimo stilius (ir /ar AIDS sąlyga) gali keisti branduolių dydį, kuriuos matavo Levėjus.

     Ką iš tikrųjų Levėjus rado? Iš tiesų, nedaug. Jis pastebėjo nedidelius skirtumus tarp grupių,-  jeigu priimti jo naudojamą neuronų klasterių matavimo metodą (kai kurie mokslininkai nepriima). Kai kiekvienas tiriamas, kaip atskiras asmuo, tai nebuvo reikšmingo skirtumo; tik po tiriamųjų atskyrimo į homoseksualų ir heteroseksualų grupes, buvo gautas skirtumo rezultatas. Habardas (Hubbard) ir Valdas (Wald) šį skirtumo trūkumą pakomentavo taip:

       „Nors vidutiniškai pagumburio branduolio dydį Levėjus laikė reikšmingu, iš tikrųjų jis buvo mažesnis vyrų, kurie identifikuoti, kaip homoseksualūs, jo paskelbti duomenys rodo, kad atskirų pavyzdžių dydžių diapazonas buvo beveik toks pat, kaip heteroseksualių vyrų. Tai yra, kad kai kurių homoseksualų plotas buvo didesnis nei daugelio heteroseksualių vyrų, ir kai kurių heteroseksualių vyrų mažesnis nei daugelio homoseksualų. Tai reiškia, kad nepaisant, jog grupės parodė tam tikrus skirtumus, nebuvo jokio būdo sužinoti apie asmens seksualinę orientaciją, žiūrint į jo pagumburį“ (1997, pp. 95-96).

       Nenuostabu, kad pats būdamas homoseksualiu, Levėjus pastebėjo: „... Žmonės, kurie mano, kad gėjais ir lesbietėmis gimstama, labiau linkę paremti gėjų teises.“  „Newsweek“ straipsnyje Levėjus pasakė: „Aš jaučiau, kad jeigu nerasiu bet ko [skirtumo pogumburyje], aš apskritai norėčiau mesti mokslinę karjerą“ (citata iš Gelman, ir kt. 1992, p. 49). Atsižvelgiant į tai, kaip (blogai) klaidingai buvo surinkti Levėjaus duomenys, ir jo asmeninį suinteresuotumą, galbūt, jo išėjimas iš mokslo galėjo būti didesne paslauga.

               Smegenų plastiškumas – faktas, pripažintas visų neurologų

       Šiandien mokslininkai gerai žino, kad smegenys nėra, kaip „laidai“, arba visada vienodos, kaip anksčiau buvo manoma, - tai svarbus veiksnys, kurio Levėjus nesugebėjo pripažinti. Viena iš plastiko savybių yra lankstumas – daugelis konteinerių pagaminti iš plastiko, kad nesubyrėtų, kai nukrenta. Panašiai kažkada smegenys buvo laikomos kietomis, kaip stiklainiai, kurie naudojami konservams. Bet dabar mes žinome, kad smegenys yra „plastiškos“ ir lanksčios, ir gali persitvarkyti. Tyrimai parodė, kad smegenys gali atstatyti savo ryšius ir padidėti, priklausomai nuo konkrečių sričių, kurios dažniausiai yra naudojamos. Atsižvelgiant į tai, ką šiandien mes žinome, kad smegenys pasižymi plastiškumu, reikia paklausti, ar pats homoseksualus gyvenimo būdas negali būti atsakingas už skirtumus, kuriuos pastebėjo Levėjus? Komentuodamas apie smegenų plastiškumą, Šeferdas (Shepherd) rašė:   

       „Nesugebėjimas generuoti naujus neuronus galėtų reikšti, kad suaugusių nervų sistema yra statinė, „laidinė“ mašina. Tai yra toli nuo tiesos. Nors naujų neuronų negali susikurti, bet kiekvienas neuronas išsaugo galimybę suformuoti naujus procesus ir sinapsinius ryšius (1994 m.)

       Įdomu tai, kad nuo to laiko, kai buvo išleistas Šeferdo vadovėlis, papildomi tyrimai netgi užfiksavo neuronų galimybę gamintis tam tikrose smegenų srityse. Šią informaciją reikia vertinti, kai nagrinėjami lyginamosios anatomijos eksperimentai tokie, kaip, pavyzdžiui, Levėjaus. Šie žievės persitvarkymai, kurie vyksta, nėra taip paprasti, kaip lempos išjungimas ir prijungimas į kitą lizdą. Mokslininkų pastebėti pokyčiai, parodo, kad jei smegenys būtų atvaizduotos, kaip namų elektros sistema, tada daug per sieną einančių laidų būtų ištraukti, pakartotinai prijungti prie skirtingų jungčių skirtinguose kambariuose, atsirastų naujos rozetės ir kai kurios turėtų skirtingą įtampą. Dėl milžiniškų ryšių, kurie galimi smegenyse, bet koks "naujų laidų išvedžiojimas " pagal savo prigimtį gali turėti poveikį keliose srityse - kaip antai INAH 3. Mokslininkai supranta šiuos dalykus, bet Levėjaus darbas vis dar minimas, kaip tariama parama vadinamam gėjų genui. 

                                   Beilis ir Pilardas – žinomas „dvynių“ tyrimas

       Vienas iš dažniausiai cituojamų tyrimų, kuris naudojamas genetinio komponento seksualinėje orientacijoje propagandai, yra 1952 m. Kalmano (Kallmann) tyrimas. Šiame žinomame darbe jis pranešė apie 100% seksualinės orientacijos atitikimo lygį (arba genetinį ryšį) tarp monozigotinių (identiškų) dvynių (1952, 115:283). Šis rezultatas, jeigu tai būtų tiesa, būtų neįveikiamu įrodymu tiems žmonėms, kurie abejoja dėl homoseksualumo biologinio priežastinio ryšio. Tačiau, Kalmanas vėliau pareiškė, kad tas puikus sutapimas buvo eksponatu, galbūt dėl to, kad didžioji dalis tiriamųjų buvo psichiškai nesveiki, hospitalizuoti žmonės (žr. Raineris ir kt. 1960, 22:259). Bet Kalmano tyrimas atvėrė duris dvynių seksualinės orientacijos tyrimams.

       Maiklas Beilis (Michael Bailey) ir Ričardas Pilardas (Richard Pillard), Šiaurės vakarų (Northwestern) universiteto ir Bostono universiteto medicinos fakulteto mokslininkai, atliko panašų eksperimentą, nagrinėjo 56 identiškų dvynių poras, 54 poras dizigotinių dvynių, dvynių 142 dvynių ne dvynius brolius, ir 57 poras įvaikintų brolių (1991, 48:1089-1096). Beilis ir Pilardas bandė išsiaiškinti, ar homoseksualumas perduodamas per šeimos linijas, ir ar galima aplinkos veiksnius nurodyti, kaip priežastį. Jų hipotezė: jeigu homoseksualumas yra paveldima savybė, tai broliai dvyniai dažniau turės tą pačią orientaciją negu ne dvyniai arba ne biologiniai broliai.  

         Jie pateikė rezultatus

       - Jeigu vienas iš identiškų (monozigotinių) dvynių homoseksualus,  tai 52%,  kad kitas homoseksualus
       - Jeigu vienas iš dizigotinių dvynių buvo homoseksualus, tai 22%, kad kitas taip pat homoseksualus
       - Jeigu vienas iš įsivaikintų brolių buvo homoseksualus, tai  11%, kad kitas brolis homoseksualus      

       - 9.2% ne dvyniai, biologiniai siblingai pranešėapie homoseksualią orientaciją (Beilis ir Pilardas, 1991, „Vaikinų seksualinės orientacijos genetinis tyrimas“ („A Genetic Study of Male Sexual Orientation“))

       - Jeigu viena iš identiškų dvynių buvo homoseksuali,  tai 48%, kad kita taip pat homoseksuali

       - Jeigu viena iš dizigotinių dvynių buvo homoseksuali, tai 16%,  kad kita taip pat homoseksuali
       - Jeigu viena iš įsivaikintų seserų buvo homoseksuali, tai  6%, kad kita taip pat homoseksuali  (Beilis ir Pilardas,1993, „Moterų seksualinės orientacijos šeimos klasteris“ („Familial Aggregation of Female Sexual Orientation”))

       Beilio ir Pilardo tyrimo problemos

       Nors autoriai pripažino kai kuriuos savo mokslinių tyrimų trūkumus, jie vis dar cituojami žurnale „Science News“: „Mūsų tyrimai rodo, kad vyrų seksualinė orientacija iš esmės yra genetinė“ (kaip cituojama Bower, 1992, 141:6). Tačiau ryškiausias pastebėjimas yra tai, kad tikrai ne 100% identiškų dvynių „paveldėjo“ homoseksualumą. Jeigu tai būtų, kad iš tikrųjų yra „gėjų genas“, tada vis identiški dvyniai turėjo pranešti apie homoseksualią orientaciją. Ir dar, beveik pusės ištirtų dvynių brolis nebuvo homoseksualus. Laiško „Science“ techniniame komentare, Neilas Risčas (Neil Risch) ir kolegos nurodė: „Biologiniai broliai ir įvaikinti broliai parodė maždaug tokį patį procentą. Šis paskutinis pastebėjimas rodo, kad tai nėra genetinis komponentas, bet aplinkos komponentas, kuris yra šeimose“ (1993, 262:2063). Tiesą sakant, daugiau įvaikintų brolių perėmė homoseksualumą nei biologiniai broliai ne dvyniai. Jeigu būtų genetinis veiksnys, tai rezultatas būtų toks, kad mes stebėtume priešingą tendenciją. Bainas (Byne) ir Parsonsas (Parsons) rašo:


       „Tačiau biologinių brolių ne dvynių homoseksualumo atitikimo lygis buvo tik 9.2 procentai – tai daug mažiau nei reikia paprastos genetinės hipotezės patvirtinimui, pagal kurią, paremtą genetiniu paveldėjimu, atitikimo procentas DZ [dizigotiniams] dvyniams ir biologiniams broliams ne dvyniams turėtų būti panašus. Be to, faktas, kad atitikimo procentas buvo panašus biologinių brolių ne dvynių (9.2%) ir genetiškai nesusijusių įvaikintų brolių (11.0%), prieštarauja paprastai genetinei hipotezei, kuri turėtų numatyti didesnį atitikimo procentą biologiniams broliams ir seserims (siblingams) (1993, 50:229).

       Neseniai paskelbtuose dvynių tyrimuose nepavyko rasti panašių atitikimo normų. Kingas (King) ir Makdonaldas (McDonald) ištyrė 46 homoseksualius vyrus ir moteris, kurie buvo dvyniai. Kaip jie pranešė, atitikimo procentai buvo 10% arba 25% monozigotiniams dvyniams – priklausomai nuo to ar biseksualai buvo įtraukti kartu su homoseksualais. Procentai dizigotiniams dvyniams buvo 8% arba 12%, vėlgi priklausomai nuo to ar biseksualai buvo įtraukti (Kingas ir Makdonaldas, 1992). Bainas ir Parsonsas pakomentavo: „Šie procentai yra gerokai mažesni nei tie, apie kuriuos pranešė Beilis ir Pilardas; palyginus MZ [monozigotinių] atitikimo procentą, įskaitant biseksualus (25%), su lyginamuoju Beilio ir Pilardo skaičiumi (52%)” (p. 230). Jie pastebėjo: „Be to, jeigu atitikimo procentas panašus MZ ir DZ dvynių, genetinio veiksnio svarba daug mažesnė nei manė Beilis ir Pilardas“ (p. 230).

       Kitas veiksnys, kuris galėjo turėti drastiškos įtakos šio tyrimo (ir kitų panašių tyrimų) rezultatams yra metodikoje. Beilis ir Pilardas netyrė atsitiktinius atskirus homoseksualus. Vietoj to, tiriamieji buvo įdarbinti per reklamą įdėtą homoseksualų leidiniuose. Šis metodas gali būti laikomas abejotinu, nes jis labai priklausomas nuo tų leidinių skaitytojų ir nuo atsiliepusių į skelbimus motyvų. Taigi, tai gali nulemti iškreiptą rezultatą, pavyzdžiui, išpūsto atitikimo procentai identiškiems dvyniams dėl lengvatinio dalyvavimo (žr. Baron‘ą, 1993). Habardas (Hubbard) ir Valdas (Wald) pastebėjo:

       „Faktas, kad homoseksualių vyrų dizigotiniams dvyniams maždaug du kartus didesnė tikimybė būti gėjumi negu kitiems biologiniams broliams rodo, kad svarbų vaidmenį vaidina aplinkos veiksniai, kadangi dizigotiniai dvyniai yra ne daugiau biologiškai panašūs nei kiti biologiniai broliai. Jeigu dizigotinių dvynių vystymuisi įtakos turi aplinka, tai nestebina, kad identiškiems dvyniams, kuriuos aplinkiniai laiko „vienodais“ ir atitinkamai su jais elgiasi, ir kurie dažnai patys jaučia savo vienodumą, šis faktorius dar svarbesnis. (1997, p. 97).

      Apibendrindami savo išvadas, Bainas ir Parsonsas teigė: „Kritiška analizė rodo, kad įrodymų palankių biologinei teorijai trūksta“ (50:228). Bilingzas (Billings) ir Bekvitas (Beckwith), komentuodami Beilio ir Pilardo ataskaitą, rašė:

       „Nors autoriai interpretavo savo rezultatus, kaip įrodymą homoseksualumo genetiniam pagrindui, mes manome, kad duomenys pateikia tvirtus įrodymus, kad aplinka turi poveikį“ (1993, p. 60).

       Mokslo požiūriu, dvynių tyrimai nepateikia jokio patvirtinimo, kad yra kai kurių taip ilgai ieškotas „gėjų genas“.

                                     Dinas Hameris – gėjų genas X chromosomoje

       Praėjus dvejiems metams po Saimono Levėjaus ataskaitos, grupė iš Nacionalinio vėžio instituto, vadovaujama Dino H.Hamerio (Dean H. Hamer), numanomai susiejo vyrų homoseksualumą su genu X chromosomose. Jo komanda ištyrė homoseksualių vyrų 114 šeimų. Hameris ir jo kolegos surinko atskirų 76 homoseksualių vyrų ir 40 homoseksualių brolių porų šeimų istorijų informaciją, nes jie ieškojo homoseksualumo paplitimo tarp gėjų giminaičių.

       Daugelyje šeimų homoseksualūs vyrai turėjo homoseksualius giminaičius per motinos liniją. Taigi, jie nusprendė, kad homoseksualumo geną galima rasti X chromosomoje, kuri yra perduodama tik iš motinos. Jie panaudojo DNR jungčių analizę, bandydami surasti koreliaciją tarp paveldėjimo ir homoseksualios orientacijos.

        Jie pranešė apie rezultatus

       Kadangi daugelis šeimų, kuriose buvo homoseksualių giminaičių, turėjo vienodą DNR žymenų rinkinį X chromosomoje, todėl Hamerio grupė padarė prielaidą dėl genetinės etiologijos. Iš tirtų 40 homoseksualių brolių porų Hameris nustatė, kad 33 turi sutampančią DNR dalį, kuri pavadinta q28 – tai genas esantis X chromosomos ilgame petyje. Apibendrindami savo atradimus, Hameris ir jo kolegos pažymėjo: „Mūsų eksperimentai rodo, kad lokusas (arba loci) susijęs su seksualine orientacija, yra tarp maždaug 4 milijonų DNR bazinių porų, kurios yra X chromosomos ilgo peties gale“ (1993, 261:326). Šis atradimas paskatino Hamerį ir jo kolegas spėlioti:

       „Ryšys su žymenimis Xq28, lyties chromosomos ilgojo peties subtelomerinis regionas, turėjo daugtaškį rezultatą 4.0, tai rodo, kad statistinio patikimumo lygis daugiau kaip 99 procentai, tai yra kad bent vienas vyrų seksualinės orientacijos potipių yra genetinėjė įtakoje“ (261:321).

       Svarbu pastebėti, kad Hameris nesakė, kad rado „gėjų geną“, arba genų rinkinį, kuris galėtų įtakoti homoseksualumo polinkį. Pasak „Chicago Tribune“ autoriaus, Džono Kriudsono (John Crewdson), Hameris tvirtino, kad surado „statistinių duomenų, kad tokie genai egzistuoja“ (1995).

       Hamerio mokslinio darbo problemos

       Viena iš svarbiausių Hamerio požiūrio problemų yra tai, kad jis ir jo kolegos nemanė, kad reikia patikrinti, ar kuris nors iš heteroseksualių vyrų šiose šeimose turėjo tiriamą žymenį! Ar nebūtų naudinga žinoti, ar heteroseksualūs vyrai neturi to „gėjų geno“? Net jeigu tik nedaugelis iš jų turi geną, tai kelia klausimą, ką genas arba savęs indentifikavimas reiškia. Be to, Hameris niekada nepaaiškino, kodėl kitos septynios poros brolių niekada neturėjo šio genetinio žymens. Jeigu tai yra homoseksualumo „genas“, tada visi kiti homoseksualūs asmenys taip pat turėtų tą ypatingą žymenį, tačiau Hamerio tyrime to nėra.    

       Laiške „Science“ Ane Fausta –Sterling (Anne Fausto-Sterling) ir Evanas Balabanas (Evan Balaban) nurodė kai kurias kitas problemas, susijusias su Hamerio tyrimu. Jie rašė:

       „Nepaisant mūsų pagyrų Hamerio ir kt. darbui, mes manome, kad yra svarbu pripažinti kai kuriuos jo trūkumus. Akivaizdžiausias iš jų yra tinkamos kontrolės grupės nebuvimas. Jų tyrimas parodo bruožo kosegregaciją (kurį Hameris ir kt. vadina „homoseksualumu“) su X chromosomos žymeniu ir bruožo sutapimą pas homoseksualius brolius. Ši kosegregacija yra potencialiai reikšminga, jeigu motina pagal požymį yra heterozigotinė. Tuo atveju chromosomų segregacija be žymenų nulems nehomoseksualių brolių gimimą, bet Hameris ir kt. nepateikia duomenų tam rezultatui (1993, 261:1257).

       Fausta –Sterling ir Balabanas tęsia:

       „Tas prielaidų  apie foninius lygius jautrumas Hamerio ir kt. duomenis daro mažiau patikimais nei jų abstraktus apibendrinimas rodo... Galiausiai mes norime pažymėti Hamerio ir kt. mintį, su kuria sutinkame: koreliacija nebūtinai reiškia priežastinį ryšį“ (261:1257).

       Kitaip tariant, Hamerio metodika nėra gera. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad Hamerio atranka nebuvo atsitiktinė, ir kaip to rezultatas, šie duomenys gali neatspindėti realios gyventojų sudėties.

       Džordžas Raisas (George Rice) ir jo kolegos iš Kanados tyrė geną Xq28. Jie pažymėjo: „ Alelio ir haplotipo dalijimasis šiems žymenims nebuvo didesnis nei tikėtasi. Šie rezultatai nepatvirtina, kad yra X chromosoma susijusi su genu, nulemiančiu vyrų homoseksualumą“ (1999, 284:665). Į Raiso ir kt. tyrimą įtrauktos 182 šeimos. Jie pažymėjo:

       „Neaišku, kodėl mūsų rezultatai taip skiriasi nuo Hamerio tyrimo rezultatų. Kadangi mūsų tyrimas buvo didesnis už Hamerio ir kt., mes tikrai turėjome pakankamą galimybę nustatyti genetinę įtaką, kuri nurodyta tyrime (Hamerio). Nepaisant to, mūsų duomenys nepatvirtina, kad Xq28 pozicijoje yra genas, įtakojantis seksualinę orientaciją“ (284:667).

       Tai yra taktiškas būdas pasakyti, kad pareiškimai apie „gėjų geno“ atradimą stipriai perdėti, jeigu nesufalsifikuoti, ir kad Hamerio rezultatai geriausiu atveju yra abejotini. Komentuodama Raiso ir jo kolegų tyrimą, Ingrid Vikelgren (Ingrid Wickelgren) pastebėjo: „... Ontarijo komanda nustatė, kad tikimybė gėjams broliams turėti vienodą žymenį Xq28 ne dažnesnė nei būtų galima tikėtis atsitiktinai... Ebers‘as interpretuoja, kad šie rezultatai reiškia, jog X paveldėjimas yra, bet negyvas“ (1999, 284:571).  

       1998 metų birželyje, Čikagos universiteto psichiatras Alanas Sandersas Amerikos psichiatrų asociacijos susitikime pranešė, kad jis taip pat negalėjo patvirtinti Hamerio rezultatų tikrumo. Ieškodama padidėjimo Xq28 paveldimume, Sanderso komanda ištyrė 54 gėjų brolių poras. Kaip Vikelgren nurodė, Sanderso komanda rado „tik silpną užuominą – kuri nebuvo statistiškai reikšminga - Xq28 ryšį tarp 54 gėjų brolių porų“ (284:571). Komentuodama Hamerio tyrimą, Vikelgren cituoja Džordžą Raisą: „Kartu paėmus, Raisas sako, „rezultatai rodo, kad jeigu ryšys toks silpnas, tai yra nereikšminga““ (1999). Dvejoms nepriklausomoms laboratorijoms nepavyko gauti netgi nors šiek tiek panašių į Hamerio rezultatus.

                    Homoseksualų nepastovumas – liudijimas prieš genetiką

       Žmogus, kuris gimsta su diabetu neturi vilties pakeisti šio sąlygos. Analogiškai, vaikas, kuris gimė su Dauno sindromu, chromosomų anomaliją nešios visą savo gyvenimą. Šie asmenys yra genų, kuriuos paveldėjo iš savo tėvų, produktas. Su homoseksualumu visai kitaip. Daugelis žmonių galėjo sėkmingai pakeisti savo orientaciją. [Tiesą sakant, kai kurie asmenys, eksperimentuoja su įvairios lyties partneriais – ir vyrais, ir moterimis. Galima paklausti, jeigu yra biseksualumas, ar neegzistuoja „biseksualumo genas“?] Ironiška, tačiau homoseksualumo pašalinimas iš Amerikos psichiatrų asociacijos ligų sąrašo žinyno daugelį gydytojų sulaikė nuo bandymo teikti atstatomąją terapiją homoseksualams .

       Robertas Špitceris (Robert Spitzer) atliko tyrimą su 200 atrinktų savanorių (143 vyrais, 57 moterimis), siekdamas patikrinti ar dalyviai gali pakeisti savo orientaciją iš homoseksualios į heteroseksualią (2003, 32:403-417). Jis pranešė apie minimalų pasikeitimą iš homoseksualios orientacijos į heteroseksualią, kuris truko mažiausiai penkerius metus (p. 403). Špitceris pastebėjo:

       „Daugelis dalyvių pranešė apie orientacijos pasikeitimą iš dominuojančios arba vien tik homoseksualios orientacijos prieš gydymą į dominuojančią arba vien tik heteroseksualią orientaciją per praėjusius metus“ (p. 403).

       Apibendrindamas savo rezultatus, Špitceris pareiškė: „Taigi, yra įrodymų, kad orientacijos pasikeitimas po tam tikros formos restoratyvinės terapijos kai kuriems gėjams ir lesbietėms iš tiesų įvyksta“. Jis padarė išvadą: „Šis tyrimas pateikia įrodymų, kad kai kurie gėjai ir lesbietės taip pat gali pakeisti kai kurias seksualinės orientacijos pagrindines funkcijas“ (p. 415).

       Prieš šešerius metus Nacionalinė homoseksualumo tyrimo ir terapijos asociacija (National Association for Research and Therapy of Homosexuality (NARTH)) paskelbė dvejų metų tyrimo rezultatus:

       „Prieš gydymą 68 procentai respondentų manė, kad yra visiškai arba beveik visiškai homoseksualūs, likusieji 22 procentai tvirtino, kad jie labiau homoseksualūs nei heteroseksualūs. Po gydymo, tik 13 procentų save suvokė, kaip visiškai arba beveik visiškai homoseksualius, o 33 apklaustųjų save pavadino visiškai arba beveik visiškai heteroseksualiais“ (žr. Nicolosi, 2000, 86:1071).

       Tyrimas taip pat pranešė:

       „Nors 83 procentai respondentų nurodė, kad jie atvyko į terapiją visų pirma dėl homoseksualumo, 99 procentai iš tų, kurie dalyvavo apklausoje nurodė, kad jie dabar tiki, jog homoseksualumo gydymas gali būti efektyvus ir naudingas“ (p. 1071).

       Šie duomenys sutampa su Robo Getcės (Rob Goetze) mokslinių tyrimų projektu, kuris surado  84 straipsnius ir knygas, kuriuose minima apie seksualinės orientacijos pakeitimo galimybę  (2004). Pagal pateiktus duomenis, 31 iš 84 tyrimų parodė kiekybinį rezultatą asmenų, kurie gali pakeisti seksualinę orientaciją. Tai ne tyrimai, kurie tik mąsto apie galimybę pasikeisti; jie faktiškai turi skaičius to patvirtinimui! Visi šie duomenys gauti esant „Surgeon General“, Amerikos pediatrų akademijos (The American Academy of Pediatrics) ir visų pagrindinių psichinės sveikatos asociacijų perspėjimams, kurie padarė pareiškimus, kuriuose yra įspėjimai apie tokios terapijos galimą žalą, ir tvirtino, kad nėra jokių įrodymų, kad tokia terapija gali pakeisti žmogaus seksualinę orientaciją. Pavyzdžiui, 1998 metais Amerikos psichiatrų asociacijos pareiškimas dėl psichiatrinio gydymo ir seksualinės orientacijos pažymėjo:

        „... nėra jokių paskelbtų mokslinių įrodymų,pagrindžiančių restoratyvinės terapijos veiksmingumą, kaip gydymo seksualinės orientacijos pakeitimui. Galimi restoratyvinės terapijos pavojai yra dideli, įskaitant depresiją, nerimą ir save žalojantį elgesį (žr. Amerikos psichiatrų asociacija, 1999, p. 1131).

       Taigi, psichiatrai pateko į keblią padėtį dėl dvigubų standartų. Viena vertus, jie sako, kad yra „neetiška“ gydytojui teikti restoratyvinę terapiją, nes homoseksualumas nėra diagnozuojamas sutrikimas, todėl nereikėtų siekti pakeisti. Dar jie tvirtina, kad nebuvo atlikta pakankamai tyrimų, kad būtų galima nustatyti restoratyvinės terapijos efektyvumą. Šis pranešimas yra garsus ir aiškus: „Nedarykite to, nes reikalauti iš homoseksualo pasikeisti yra neetiška. Tačiau, tiesą sakant, mes nesurinkome pakankamai duomenų, kad žinotume, ar žmogus gali sėkmingai pakeisti jo ar jos seksualinę orientaciją“.

       Tais atvejais, kai seksualinė orientacija atspindima skaitinėmis reikšmėmis susiduriama su rimtomis metodologinėmis problemomis (pvz., tolesni vertinimai, galima paklaida, nedetali seksualinė istorija, atsitiktinė atranka ir kt.). Tačiau net esant šiems rimtiems trūkumams, yra pakankamai duomenų, rodančių, kad žmogus gali pakeisti jo ar jos seksualinę orientaciją iš homoseksualios į heteroseksualią, o tai būtų neįmanoma, jeigu homoseksualumo priežastis būtų genetika.

                                                                Išvada

       Apsvarstykime akivaizdžią asmenų, kurie tariamai turi „gėjų geną“, išlikimo problemą: asmenys, kurie turi tos pačios lyties partnerius biologiškai negali daugintis (nepasinaudodami dirbtinėmis priemonėmis). Todėl, jeigu tariamas „gėjų genas“ egzistuotų, tai homoseksualūs gyventojai galiausiai visiškai išnyktų. Dabar mes žinome, kad moksliniu požiūriu neteisinga kalbėti apie „gėjų geną“, kaip homoseksualumo sukėlėją. Turimi įrodymai aiškiai parodo, kad toks genas nebuvo nustatytas. Be to, yra įrodymai, dokumentai, kad homoseksualai gali pakeisti savo seksualinę orientaciją. Būsimi sprendimai dėl politikos homoseksualumo atžvilgiu ir /arba jo gydymo turi būti grindžiami šiomis žiniomis.

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

                                                              Nuorodos

American Psychiatric Association (2000), Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders, (Washington D.C.: American Psychiatric Association), fourth edition, text revision.

Bailey, Michael J., and Richard C. Pillard (1991), “A Genetic Study of Male Sexual Orientation,” Archives of General Psychiatry, 48:1089-1096, December.

Bailey, Michael J. and D.S. Benishay (1993), “Familial Aggregation of Female Sexual Orientation,” American Journal of Psychiatry, 150[2]:272-277.

Baron M. (1993), “Genetics and Human Sexual Orientation [Editorial],” Biological Psychiatry, 33:759-761.

Billings, P. and J. Beckwith (1993), Technology Review, July, p. 60.

Bower, B. (1992), “Gene Influence Tied to Sexual Orientation,” Science News, 141[1]:6, January 4.

Byne, William (1994), “The Biological Evidence Challenged,” Scientific American, 270[5]:50-55, May.

Byne, William and Bruce Parsons (1993), “Human Sexual Orientation,” Archives of General Psychiatry, 50:228-239, March.

Byrd, A. Dean, Shirley E. Cox, and Jeffrey W. Robinson (2001), “Homosexuality: The Innate-Immutability Argument Finds No Basis in Science,” The Salt Lake Tribune, [On-line] URL: http://www.sltrib.com/2001/may/05272001/commenta/100523.htm.

Crewdson, John (1995), “Dean Hamer’s Argument for the Existence of ‘Gay Genes,’ ” Chicago Tribune, News Section, p. 11, June 25.

Fausto-Sterling, Anne and Evan Balaban (1993), “Genetics and Male Sexual Orientation,” [technical-comment letter to the editor], Science, 261:1257, September 3.

Friedman, Richard C. and Jennifer I. Downey (1994), “Homosexuality,” The New England Journal of Medicine, 331[14]:923-930, October 6.

Gelman, David, with Donna Foote, Todd Barrett, and Mary Talbot (1992), “Born or Bred?,” Newsweek, pp. 46-53, February 24.

Goetze, Rob (2004), “Homosexuality and the Possibility of Change: An Ongoing Research Project,” [On-line], URL: http://www.newdirection.ca/research/index.html.

Hamer, Dean H., Stella Hu, Victoria L. Magnuson, Nan Hu, and Angela M.L. Pattatucci (1993), “A Linkage Between DNA Markers on the X Chromosome and Male Sexual Orientation,”Science, 261:321-327, July 16.

Horgan, John (1995), “Gay Genes, Revisited,” Scientific American, 273[5]:26, November.

Howe, Richard (1994), “Homosexuality in America: Exposing the Myths,” American Family Association, [On-line], URL: http://www.afa.net/homosexual_agenda/homosexuality.pdf.

Hubbard, Ruth and Elijah Wald (1997), Exploding the Gene Myth (Boston: Beacon Press).

“Human Genome Report Press Release” (2003), International Consortium Completes Human Genome Project, [On-line], URL: http://www.ornl.gov/TechResources/Human_Genome/project/50yr.html.

Kallmann, F.J. (1952), “Comparative Twin Study on the Genetic Aspects of Male Homosexuality,” Journal of Nervous and Mental Diseases, 115:283-298.

King, M. and E. McDonald (1992), “Homosexuals Who are Twins: A Study of 46 Probands,” The British Journal of Psychiatry, 160: 407-409.

Kinsey, A.C. W.B. Pomeroy, C.E. Martin (1948), Sexual Behavior in the Human Male (Philadelphia, PA: W.B. Saunders).

Kinsey, A.C. W.B. Pomeroy, C.E. Martin, P. H. Gebhard (1953), Sexual Behavior in the Human Female (Philadelphia, PA: W.B. Saunders).

Laumann, Edward O., John H. Gagnon, Robert T. Michael, and Stuart Michaels (1994), The Social Organization of Sexuality: Sexual Practices in the United States (Chicago, IL: University of Chicago Press).

LeVay, Simon (1991), “A Difference in Hypothalamic Structure Between Heterosexual and Homosexual Men,” Science, 253:1034-1037, August 30.

Mann, Charles (1994), “Behavioral Genetics in Transition,” Science, 264:1686-1689, June 17.

Marcus, Eric (1993), Is It a Choice? (San Francisco, CA: Harper).

NCBI (2004), “Human Genome Resources,” [On-line], URL: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/genome/guide/human/.

Nicolosi, Joseph, A. Dean Byrd, and Richard Potts (2000), “Retrospective Self-reports of Changes in Homosexual Orientation: A Consumer Survey of Conversion Therapy Clients,” Psychological Reports, 86:1071-1088, June.

Rainer, J.D., A. Mesnikoff, LC. Kolb, and A. Carr (1960), “Homosexuality and Heterosexuality in Identical Twins,” Psychosomatic Medicine, 22:251-259.

Reinisch, June M. and Ruth Beasley (1990) The Kinsey Institute New Report on Sex (New York: St. Martin’s Press).

Rice, George, Carol Anderson, Neil Risch, and George Ebers (1999), “Male Homosexuality: Absence of Linkage to Microsatellite Markers at Xq28,” Science, 284:665-667, April 23.

Risch, Neil, Elizabeth Squires-Wheeler, and Bronya J.B. Keats (1993), “Male Sexual Orientation and Genetic Evidence,”Science, 262:2063-2064, December 24.

Shepherd, Gordon M. (1994) Neurobiology (Oxford: Oxford University Press), third edition.

Spitzer, Robert L. (2003), “Can Some Gay Men and Lesbians Change Their Sexual Orientation?,” Archives of Sexual Behavior, 32[5]:403-417, October 5.

VandeHei, Jim (2004), “Dean Says Faith Swayed Decision on Gay Unions,” The Washington Post, p. A-1, January 8.

Wickelgren, Ingrid (1999), “Discovery of ‘Gay Gene’ Questioned,” Science, 284:571, April 23.

------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------- Dave Miller, Dr. Brad Harrub

Šaltinis: apologeticspress.org

2013-06-23

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas