Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Užkulisiniai žaidimai su auksu: laukiant didžiojo lemtingo momento

http://mises.ca       Po aukso ir dolerio standarto žlugimo „auksinio milijardo“ pagrindinių valstybių centriniai bankai sistemingai užsiėmė slaptomis operacijomis su geltonu metalu, kurių esmė buvo planingas aukso išėmimas iš centrinių bankų rūsių. Artimiausiu metu laukiamas visiškas aukso sandėlių ištuštėjimas, ir tai taps lemtingu momentu, epochos įvykiu pasaulio finansų ir pasaulio politikos istorijoje... 

                                     Aukso karštligė, kaip „pabaigos laikų“ ženklas

       Vienas iš pasaulio finansų oligarchijos karštligiško bandymo atidėti „didįjį lemtingą“ momentą požymių yra plačiai pasaulio žiniasklaidoje išreklamuotas Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II ir Edinburgo hercogo Filipo apsilankymas Anglijos banko aukso saugykloje 2012 metais gruodžio 13 d. Jei tikėti viešais šaltiniais, tai Anglijos banko rūsiuose yra 20% oficialių pasaulio aukso atsargų. Natūralu, kad karalienė neskaičiavo luitų ir netikrino geltono metalo požymių tuose luituose. Tačiau jos nuotrauka blizgančių luitų fone visus turėjo įtikinti, kad „aukso karalystėje“ viskas yra gerai. Tiesa, ta piaro akcija neturėjo norimo efekto. Aukso rinkos dalyvių nervingumas pasiekė savo ribą ir pradėjo pereiti į „aukso karštligę“.

       Žmonijos istorijoje buvo daug „aukso karštinių“. Pavyzdžiui, tik XIX amžiuje – Sibiro (4 –as dešimtmetis), Kalifornijos (5 –ojo dešimtmečio pabaiga), Australijos (6 –as dešimtmetis), Pietų Afrikos (amžiaus pabaiga). Tačiau tai buvo vietinės „karštinės“, o dabar tai pasaulinis reiškinys. Tada auksą išgavo iš žemės gelmių, o dabar paskutinius aukso likučius iškrapšto iš centrinių bankų rūsių. Šiandien į auksą investuoja daugelis žinomų milijardierių. Pavyzdžiui, Džordžas Sorosas. Paskui jį į geltono metalo rinkas metėsi kiti investuotojai. Šveicarijos banko UBS top–menedžeris Džozefas Stadleris pareiškė, kad turtingi auksą tyliai superka tonomis. Omenyje reikia turėti, kad Sorosas – Rotšildų agentas, ir jeigu Sorosas „nuėjo į auksą“, vadinasi, „aukso atomazga“ arti. Priminsime, kad dar 2011 metų pavasarį Sorosas viešai pareiškė: „Manau, kad auksas yra didžiausias spekuliacinis burbulas pasaulyje“. Ir demonstratyviai pardavė turimą auksą. Tada Sorosas veikė būtent  dėl Rotšildų interesų, kurie aktyviai supirkinėjo geltoną metalą, ir kuriems reikėjo sustabdyti jo kainos augimą. Kai kurie analitikai, komentuodami Soroso posūkį į aukso pusę 2012 metais, pastebi, kad spekuliantas „pavėlavo į aukso pyrago dalinimą“ (1). Ką gi, galima sutikti, kad „aukso pyragas“ jau suvalgytas. Sorosui leido pasiimti tik likusius trupinius.    

       Kai kas dar iki „didžiojo lemtingo momento“ atėjimo pradeda stebėtis ir piktintis pasaulio bankininkų neprincipingumu, kurie kelių dešimtmečių laikotarpyje vykdė slaptą metalo perpumpavimą iš valstybės rūsių į privačius seifus. Tačiau iš tikrųjų pasaulio bankininkai (Rotšildai) nieko naujo pasauliui nepademonstravo. Istorija su oficialiu auksu tik dar kartą parodė jų metodų tvirtumą, kurie leido jiems XIX amžiuje tapti aukščiau karalių. Štai ką apie tai rašo Rusijos ekspertas geopolitikos srityje V.Pavlenka: „Rotšildų šeima jau daugiau kaip 200 metų specializuojasi žiniasklaidos, bankų, deimantų ir spalvotųjų metalų, įskaitant ir auksą“, išgavimo kontrolėje. Jų psichologija tokia, kad visas pasaulio auksas priklauso jiems ir tik laikinai saugomas atskirose valstybėse, kurios, laikydamos auksą „nacionaliniu turtu“, užtikrina jo patikimą apsaugą nuo nepageidautinų pretendentų. Saugo iki tol, kol jo neprisireiks Rotšildams. O jau būdą, kad reikalingu momentu auksas pradėtų judėti, kad galiausiai sugrįžtų pas „savininką“, daug patirties turintys šeimos nariai suras, tai ne kartą praktikoje patvirtino paskutiniai dešimtmečiai (2).

                                „Aukso atomazga“: kai kurios akivaizdžios pasekmės

       Sunku prognozuoti visas atskleisto „auksinio milijardo“ valstybių pinigų institucijų sukčiavimo fakto pasekmes. Akivaizdu, kad pasitikėjimas centriniais bankais (o taip pat su jais susijusiais iždais) bus negrįžtamai prarastas. O valstybių institucijų autoritetui bus pakenkta – dėl to, kad jos neužtikrino centrinių bankų veiklos kontrolės. Ir tikriausiai, išaiškėjęs „ypač stambaus masto“ sukčiavimas sukels rimtą chaosą visuomenės finansų, ekonomikos, socialiniame ir politiniame gyvenime.   

       Be to, pasekmės finansų sferoje visiškai akivaizdžios. Įvyks smarkus geltono metalo kainos augimas. Juk nutrūkus aukso tiekimui iš centrinių bankų rūsių bus pažeista dirbtinė pusiausvyra tauriojo metalo rinkoje. Kol kas maksimali aukso kaina pasiekė 1.900 dolerių už trojos unciją kartelę (2011 metų rugpjūtyje). Tikra geltono metalo „pusiausvyros“ kaina, pagal įvairius vertinimus, bus nuo 5 iki 10 tūkstančių dolerių (pagal JAV valiutos dabartinį kiekį ir kursą). Beje, atskiri ekspertai įvardina ir daug didesnes kainos vertes. Tačiau tokia padidinta prognozė gali pasiteisinti tik tuo atveju, jeigu pasaulyje bus stebimas judėjimas nuo aukso–prekės prie aukso–pinigų. Esant aukso pinigams teisingiau kalbėti jau ne apie aukso kainą, bet apie piniginių vienetų aukso paritetą. Džonas Batleris, žinomos knygos „The Golden Revolution“ („Aukso revoliucija“) autorius, paskaičiavo, kad jeigu JAV 2012 metais būtų įvestas bankų įsipareigojimų 40 procentų užtikrinimas, tai esant turimoms valstybės aukso atsargoms (šiek tiek daugiau kaip 8 tūkst. t), aukso kaina turi būti ne mažiau kaip 13.400 dolerių už trojos unciją (3). Gana dažnai žiniasklaidoje galima sutikti „aukso guru“ Džimo Sinklerio prognozę, kuris 2015 - 2016 metams prognozuoja aukso kainos pakilimą iki 12.500 dolerių už unciją (4). 

       Kita pasekmė bus smarkus JAV dolerio nuvertėjimas. Viskas labai paprasta: visame laikotarpyje po Breton Vudso sistemos žlugimo tarp geltono metalo ir JAV valiutos kainos egzistavo nematoma konkurencija: kuo didesnė aukso kaina, tuo žemiau krenta JAV valiuta, kuo mažesnė metalo kaina, tuo stipresnės „žaliojo“ pozicijos. Neatmestina, kad doleris tiek nuvertės, kad vietoj jo JAV pinigų institucijos bandys sukurti „naują“ (pavyzdžiui, ne „žalią“, o „rožinį“) dolerį arba apskritai naują valiutą (pavyzdžiui, amero). Tai esant sąlygai, jeigu JAV išliks pasaulio politiniame žemėlapyje, tai yra neįvyks jų iširimas į keletą „nepriklausomų“ valstijų – valstybių.

       Kadangi atsiskleidusi aukso afera sukels visuotinį nepasitikėjimą pinigų institucijomis, tai neatmestini kitų rezervinių valiutų – euro, Didžiosios Britanijos svaro sterlingo, Japonijos jenos- žlugimai. Akivaizdu, kad kilusio popierinių pinigų chaoso sąlygomis žmonės bus priversti sugrįžti prie prekinių pinigų. Ekonomistai kalba, kad kaip prekiniai pinigai, gali būti tokios visuomenei reikalingos prekės, kaip nafta, elektros energija, įvairūs spalvotieji ir juodieji metalai, kviečiai, cementas ir pan. Dabar nesvarstysime piniginių vienetų, kurie remiasi „krepšeliais“, apimančiais įvairių prekių rinkinį, įvairių projektų pliusus ir minusus. Minusų daug daugiau. Pagrindinis – sistemų, kurios remiasi prekių „krepšeliais“, sukurimo sudėtingumas ir iš to išplaukiantis jų nestabilumas. Manau, kad kada ateis „didysis lemtingas momentas“, žmonijai nerūpės sudėtingų pinigų sistemų konstravimas. „Gelbėjimo ratu“ vėl taps auksas. 

                                        Kur iš centrinių bankų rūsių išėjo auksas?

       Šiandien įrodyti geltono metalo vagystės iš centrinių bankų rūsių faktą sudėtinga, bet vis tik galima. O štai atsakyti į klausimą, kur tas auksas išėjo, kokių asmenų seifuose (juridinių ar fizinių) šiandien jis yra, dar sudėtingiau. Žinoma, galima iškelti prielaidą, kad jis tolygiai pasiskirstė tarp visų pagrindinių aukso vartotojų – juvelyrikos pramonės įmonių, investuotojų, privačių aukso kaupėjų ir pan. Tačiau tokia versija patikėti neįmanoma. Juk, kaip taisyklė, auksas buvo realizuojamas ne metalo kainų „piko“ metu, o, atvirkščiai, tais momentais, kai kainos pasiekdavo „dugną“. Kyla tvirtas įtarimas, kad aukso rezervų „privatizavimas“ vyko dėl tam tikrų asmenų interesų, kurie metalą gaudavo ypač palankiomis sąlygomis. Tokia versija į galvą ateina bet kuriems rimtiems analitikams. Štai, Rusijos finansų analitiko Sergejaus Golubickio nuomonė, kuris pabandė suprasti Šveicarijos Nacionalinio banko aukso pardavimą 2000-2005 m.: „Ir taip, mano įvykių versija. Laikotarpyje nuo 2000 iki 2005 metų Šveicarija ne naiviai pardavinėjo nacionalinį aukso rezervą pagal dempingo kainas, o neįvertintą geltoną metalą puikiai iš Centrinio banko pervedė į savo komercines struktūras! Pretekstas tokiam pervedimui buvo labai geras ir teisėtas: konstitucijos pakeitimas ir franko nuo aukso atrišimas. Naujomis sąlygomis Centrinio banko saugyklose susidarė didelis „perteklius“, todėl jį ir iškeitė į pinigus, kurių, beje, valdininkai neišvogė, o atidavė savo žmonėms (regioninių ir federalinių savivaldos institucijų asmenyje)! Šio aukso pirkėjais, mano požiūriu, daugeliu atvejų buvo tokie pat šveicarai, tik skirtumas tas, kad jie sėdėjo ne valstybės struktūrose, o privačiuose bankuose ir fonduose. Mano hipotezę idealiai paaiškina ir garsūs vieši Šveicarijos valdžios institucijų pareiškimai, mušę aukso kainą rinkoje, kadangi jie aukso rezervo „privatizavimą“ leido vykdyti dirbtinai sumažintomis - gailestingomis! - kainomis. Kai tik 2005 metais 1 300 tonų aukso perskirstymo programa buvo baigta, pasaulinės aukso kainos pašoko aukštyn...“ (5)

       Šiandien daugelis žiniasklaidos priemonių atkreipia dėmesį į tai, kad Kinijos Liaudies bankas nenukrypstamai vykdo savo aukso atsargų didinimo politiką, be to, jo oficialioje atskaitomybėje tas kaupimas neatspindimas arba atspindimas nepilnai. Natūralu manyti, kad stambūs nevalstybiniai bankai gali vykdyti panašią politiką: didinti savo aukso atsargas, privatizuodami pigų metalą iš centrinių bankų saugyklų, kruopščiai maskuodami šį procesą.

       Duomenys apie aukso atsargas, kurios nepriklauso oficialių rezervų kategorijai, t.y. yra privačių struktūrų balansuose arba valdomos privačių asmenų, yra fragmentiški ir nepatikimi. Tikslių skaičių negali įvardinti net Pasaulio aukso tarybos ekspertai. Turimi tik apytiksliai skaičiai, jie tokie: privačiose rankose aukso, kaip juvelyrinių dirbinių ir kitose nepiniginėse formose, yra daugiau kaip 30 tūkst. t. Dar maždaug tiek pat tenka atsargoms piniginio aukso forma – monetomis ir standartiniais luitais. Tai privačių investuotojų auksas – juridinių ir fizinių asmenų. Kai kurie ekspertai mano, kad šiandien neoficialios piniginio aukso atsargos jau viršijo oficialias aukso atsargas. Tai labai galingas išteklius, atsižvelgiant į tai, kad už oficialių duomenų apie centrinių bankų atsargas gali slėptis tušti rūsiai arba taip vadinamas volframo (netikras) auksas. Kyla klausimas: kaip konsoliduotos piniginio aukso neoficialios atsargos? Ar jos išsklaidytos tarp milijonų ir milijonų privačių savininkų įvairiose pasaulio šalyse? Tai klausimas, į kurį sunku atsakyti net Pasaulio aukso tarybos ekspertams.

       Sprendžiant iš atvirų šaltinių, tai šiandien pats didžiausias neoficialus rezervas yra privataus fondo „SPDR Gold Shares ETFaukso atsargos. „SPDR Gold“ akcijomis prekiauti pradėjo 2004 metais Niujorko vertybinių popierių biržoje ir jos buvo vienos iš greičiausiai augančių pasaulyje. Dabar jos kotiruojamos taip pat Singapūro ir Tokijo vertybinių popierių biržose. Nurodyto fondo aukso atsargos lygios 1.260 t. Aukso saugotojas yra HSBC – bankas, kurį kontroliuoja Rotšildų klanas. Auksas saugomas banko Londono centrinėje saugykloje, beje, jis gali būti sudėtas ir kitose HSBC saugyklose. Kiti privatūs aukso fondai yra smulkūs. Tokių fondų bendri rezervai vertinami 2.100 – 2.200 t, tai yra apie 7% visų neoficialių piniginio aukso rezervų pasaulyje.   

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

(1) Taip išsireiškė buvęs RF vicepremjeras, geologijos ir mineralogijos mokslo daktaras Vladimiras Polivanovas.

 (4) Džonas Sinkleris turi didelį autoritetą tarp aukso rinkos dalyvių, kadangi jau ne kartą davė tikslias kainų prognozes. 

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

 

                             Privatus auksas privačiuose rūsiuose: visiška tamsa

       Privatus piniginis auksas gali būti sudėtas ne tik fonduose tokiuose, kaip „SPDR Gold“, bet ir metalo depozitų forma komerciniuose bankuose arba tiesiog saugomas specialių bankų, kaip Rotšildų HSBC, rūsiuose. Žiniasklaida rašo, kad dėl augančios paklausos geltono metalo saugojimo paslaugai, stambiausi bankai pradėjo statyti papildomas saugyklas arba plėsti esamas (6). 2010 m. „Wall Street Journal“ pranešė, kad „JPMorgan“ bankas vėl atidarė aukso požeminę saugyklą Niujorke, kuri buvo užkonservuota 10 –ame dešimtmetyje. Manhetene be „JPMorgan“ rūsių šiandien veikia taip pat Europos bankų HSBC ir „Bank of Nova Scotia“ saugyklos. Be to, vis svarbesnę reikšmę įgauna ne bankų tauriųjų metalų saugyklos (7). 

        Aktyviai aukso talpinimo paslaugas teikia Šveicarijos bankai. Ypač UBS ir „Credit Suisse“. Jeigu anksčiau tai buvo metalo padėjimo į depozito sąskaitas paslaugos, tai dabar jie auksą daugiausiai priima saugojimui. Šveicarijos bankai tokį pasikeitimą motyvavo noru atsisakyti priimamą auksą traukti į savo balansus. Aukso padėjimo į depozitus atveju jiems reikia daryti atskaitymus į rezervo fondus, tai mažina bankinių operacijų rentabilumą (8). Tačiau mes manome, kad pagrindinis bankų tokio posūkio motyvas yra noras apsaugoti save ir savo klientus nuo galimo priežiūros institucijų kišimosi. Paskutiniais metais buvo nemažai skandalų dėl Šveicarijos bankų, susijusių su tuo, kad jie depozituose saugo „diktatorių“ ir politinių abejotinų asmenų lėšas. Paprasta aukso saugojimo paslauga pašalina daug problemų, kurios gali kilti bankų tikrinimo metu.  

       Šveicarijoje, Oltene yra didelė brangenybių saugykla. Ją valdo kompanija „SIX Securities Service“, kuri yra struktūros „SIX Group“ dukterinė įmonė. Kai kurie mano, kad ta saugykla yra stambiausia kontinentinėje Europoje. Ten saugoma apie 800 t  brangiųjų metalų. Tą saugyklą dažnai vadina „Šveicarijos Fort Noksu“ (9). 

       Dar galima papildyti, kad kai kuriose valstybėse aukso savininkai naudojasi bankų, kurie yra kaip nominalūs savininkai ir savo vardu vykdo įvairias operacijas su auksu, trasto paslaugomis. Tikrieji naudos gavėjai (beneficiarijai) patenka į banko paslapties apsaugą. Logika sako, kad tikraisiais naudos gavėjais pirmiausia yra tie asmenys, kurie organizavo centrinių bankų indėlių išgrobimą.   

                                           Rotšildai: kursai į aukso standartą

       Prisiminkime, ką pasaulio lupikautojai, kaip Rotšildai, darė su savo auksu prieš du šimtmečius. Tada Rotšildai per Napaleono karus sugebėjo sukaupti nesuskaičiuojamas (pagal tuos laikus) tauriojo metalo atsargas. Reikėjo priversti tą auksą „dirbti“, t.y. jį padaryti kapitalu, nešančiu pelną. Rotšildai rado labai paprastą ir efektyvų būdą – visuomenei primesti aukso standartą. Aukso standartas – tai toks pinigų apyvartos organizavimo būdas, kuriam esant pinigais paskelbiamas geltonas metalas, o popieriniai pinigai yra, kaip ženklai ir aukso atstovai. Esant aukso standartui, popieriniai piniginiai ženklai užtikrinami (padengiami) tam tikru kiekiu aukso (nustatytas padengimo procentas) ir be jokių apribojimų keičiami į taurųjį metalą. Norint palaikyti ekonomikos pinigų poreikius, reikalinga, kad centrinis bankas visada turėtų pakankamai aukso. Tauriojo metalo trūkumas galėjo būti kompensuojamas auksu, kurį centriniams bankams siūlė, kaip kreditą. Kas galėjo teikti tokius aukso kreditus? Vis tie patys Rotšildai, kurie neįdėdami jokių pastangų, galėjo auginti savo aukso turtus dėl grąžinamų kreditų - ne tik skolos pagrindinės sumos, bet ir procentų. Esant aukso standartui, paremtam aukso kreditais, pasaulio auksas palaipsniui buvo sutelktas rankose tų, pas kuriuos nuo pat pradžių to aukso buvo daugiausiai. Tai yra pas Rotšildus. Lengviausia „pasodinti“ ant aukso standarto „adatos“ buvo Didžiąją Britaniją. Po Napaleono karų Anglijos bankas buvo atiduotas į Natano Rotšildo – vieno iš penkių Rotšildų dinastijos įkūrėjo Majerio Amšelio Rotšildo sūnų kontrolę. Po to, XIX amžiuje prie aukso standarto viena po kitos jungėsi Vokietija, Prancūzija, Belgija, Italija, Rusija, JAV, daugelis kitų valstybių. Su pertraukomis pasaulinių karų (pirmojo ir antrojo) metu aukso standartas egzistavo iki 8 –ojo dešimtmečio. Iš pradžių tai buvo „klasikinis“, arba aukso monetų standartas. Po Pirmojo pasaulinio karo jis buvo pakeistas į aukso luitų standartą (popieriniai piniginiai ženklai buvo keičiami tik į standartinio pavyzdžio aukso luitus) ir aukso keitimo standartą (nacionalinių piniginių ženklų keitimo į valiutas, kurios savo ruožtu galėtų būti konvertuojamos į auksą, keitimo užtikrinimas). Po Antrojo pasaulinio karo iki 1971 m. egzistavo aukso ir dolerio (aukso keitimo) standartas, kuriam esant JAV Iždas įgyvendino dolerių keitimą į geltoną metalą.  

       Tikriausiai Rotšildai dar kartą norėtų sužaisti jų nepralaimimą žaidimą, kurio pavadinimas „aukso standartas“. Jo negalima įvesti iškart visose valstybėse. Jeigu prieš du šimtmečius aukso standarto įvedimas prasidėjo nuo Didžiosios Britanijos, tai dabar, tikriausiai, kaip „pradininkė“ yra laikoma Kinija. Rotšildai visaip skatina Kinijos aukso ambicijas, stumdami ją kaupti didelį aukso kiekį ir įteigdami, kad juanis turi tapti tarptautine valiuta, o tai įmanoma tik esant sąlygai, kad jis taps auksiniu (10). Akivaizdu, kad valiutų tarptautinės konkurencijos sąlygomis ta valiuta, kuri gaus aukso padengimą bus neabejotina laimėtoja. Kad nepralaimėtų, kitos valstybės taip pat bus priverstos eiti į savo valiutų vertimą į auksą. Rotšildai supranta, kad aukso standarto pasauliui primetime pats sunkiausias yra pirmas žingsnis. Po to, visas pasaulis bus apimtas „aukso karštligės“.

       Pagrindinį statymą statydami ant Kinijos, Rotšildai tuo pačiu metu skatina politinius ir valstybių veikėjus daryti pareiškimus, kad aukso standartui šiandien alternatyvos nėra. Šie pareiškimai po to transformuojasi į politines platformas ir judėjimus. Pagaliau, priimami įstatymai, legalizuojantys aukso pinigus. Pasirengimas vykdomas, visų pirma, Šveicarijoje, kurios valstybės parlamente svarstomas projektas dėl aukso franko įvedimo. JAV, Jutos valstijoje priimtas įstatymas dėl auksinių pinigų, o dar keliolikoje kitų valstijų panašūs įstatymai yra svarstymo stadijoje. Musulmonų pasaulyje brendo „auksinio dinaro“ projektas, tačiau dėl Vakarų valstybių karinės agresijos prieš Libiją šis projektas (kurio iniciatorius buvo Kadafis) nebuvo įgyvendintas.  

       Dėl aukso standarto Rotšildų agentai visame pasaulyje vykdo aktyvią agitaciją. Kaip pavyzdį paimkime buvusį JAV FED pirmininką Alaną Grinspeną. Savo laiku, dar gerokai prieš tai, kai Grinspenas pradėjo vadovauti Federaliniam rezervui, jis į viešumą išleido darbą „Auksas ir ekonominė laisvė“ (1966). 1981 m. busimas FED pirmininkas Alanas Grinspenas į „The Wall Street Journal“ parašė skiltį, kurioje tvirtino, kad JAV savo Iždo įsipareigojimus turi užtikrinti auksu. Po 1979 – 1980 m. valiutų krizės JAV buvo labai arti prie sugrįžimo į aukso standartą. Būdamas FED pirmininko krėsle (1987 – 2006 m.), A.Grinspenas nustojo viešinti savo polinkį auksui. Tačiau išėjęs į šių pareigų, jis atnaujino agitaciją už sugrįžimą prie aukso pinigų.

       Taip pat galima prisiminti sensacingą Pasaulio banko vadovo Roberto Zeliko pareiškimą 2010 metų lapkrityje apie tikslingumą sugrįžti prie aukso standarto. O jo tuometinis kolega, Tarptautinio valiutos fondo direktorius Dominikas Strosas Kanas, nors tiesiogiai neagitavo už aukso standarto atstatymą, tačiau užėmė pakankamai kritišką poziciją esamos dolerio sistemos atžvilgiu. Tai yra netiesiogiai žaidė Rotšildų naudai. O be to, Strosas Kanas „apsišvietė“ tada, kai savo paramą išreiškė tuometiniam lyderiui M.Kadafiui, kuris grupėje musulmonų valstybių norėjo įvesti aukso dinarą. 

                                   Rotšildai: didelis karas, kaip paralelinis scenarijus

       Kita Rotšildų strateginė aukso pinigų pasauliui įpiršimo kryptis – tarptautinių santykių destabilizavimas, net iki karų sukėlimo, įskaitant pasaulinius. Aukščiau cituotas V.Pavlenka mano, kad tai gali įvykti tuo atveju, jeigu Kinija vis tik nukryps nuo auksinio juanio įgyvendinimo projekto: „Be patikimos, šimtaprocentinės garantijos poros „auksas-juanis“ pavidalu, politinėje sferoje papildytos strateginiu Kinijos ir Japonijos aljansu, Rotšildai dolerio ir JAV negriaus, pernelyg didelė rizika, kad situacija gali tapti nekontroliuojama, ir tada lemiančiu argumentu vietoje pinigų gali tapti ginklai“ (11).  

       Rotšildai moka ir mėgsta sukelti karus. Tiesa, tais tragiškais žmonijos istorijos laikotarpiais aukso standartas valstybių viduje panaikinamas, bet užtat labai smarkiai išauga aukso, kaip pasaulio pinigų, vaidmuo. Tai yra neišvengiama esant pasitikėjimo popieriniais pinigais kritimui, valiutų kursų keitimo ir atskirų valiutų nepastovumui bei nenuspėjamumui. Prisiminkime Pirmąjį pasaulinį karą. Rusijai tais metais labai reikėjo ginklų ir šaudmenų, bandė juos gauti iš savo sąjungininkių. Tačiau Antantės šalys buvo linkusios savo sąjungininkių įsipareigojimus Rusijai vykdyti ne tiesiog mainais į popierinius pinigus (kuriuos, beje, Rusijai jos davė kreditais), o reikalavo užtikrinimo auksu. Aukso užtikrinimą reikalavo tiekti iš Rusijos į ūkanotosios Albiono salos Anglijos banką (12). 

       Antrojo pasaulinio karo metais JAV taip pat sugebėjo išauginti savo aukso atsargas dėl to, kad iš sąjungininkių reikalavo už savo „paslaugas kovojant su Hitleriu“ apmokėti piniginiu auksu. Hitleriui auksas buvo vienintele atsiskaitymo priemone su valstybėmis, kurios nebuvo Vokietijos tiesioginės okupacijos zonoje (okupuotose teritorijose atsiskaitymai buvo vykdomi kliringo būdu, be to, Vokietijos skolos niekada nebuvo grąžinamos). Nereikia pamiršti, kad Rotšildai stovėjo prie Antrojo pasaulinio karo ištakų, tikėdamiesi, kad karas vyks pagal jų scenarijų ir vildamiesi, kad galiausiai visas pasaulio auksas atsidurs jų rankose. Į tą scenarijų istorija įnešė rimtus pataisymus. 1949 metais JAV teko iki 70% pasaulio aukso oficialių rezervų ( be TSRS ir kitų „Rytų bloko“ šalių). Ir pirmiausia, tas auksas sustiprino pagrindinių Rotšildų konkurentų – Rokfelerių pozicijas (13). 

       Rotšildams šis senas scenarijus turi reikšmę ir šiandien. Tiesiog jame atsirado nauji veikiantys asmenys, su naujais paskirstytais vaidmenimis. Vienu iš pagrindinių veikėjų naujoje scenarijaus versijoje turi tapti Kinija. Ir, greičiausiai, jeigu Rotšildams nepavyks Kinijos priversti įsivesti aukso juanį, jie sutelks dėmesį į didelio karo, kuriame dalyvaus ta pati Kinija, parengimą.  

---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

(6) Dėl labai padidėjusios privačių klientų paklausos bankų aukso paslaugai ir atsiradusio saugyklų trūkumo daugelis bankų šio dešimtmečio pradžioje padidino paslaugų kainą už tauriųjų metalų saugojimą, o už aukso depozitus nustojo mokėti procentus ir net pradėjo imti komisinius.

(7) Tarp jų: „Antwerp Diamond Bourse“ (Antverpenas, Belgija); „Metropolitan Safe Deposits“ (Londonas, Anglija); „Via Mat“ (Ciurichas, Šveicarija).

(10) 2012 metų gruodžio pačioje pabaigoje buvęs FED pirmininkas Alanas Grinspenas „Bloomberg TV“ eteryje pareiškė: „Maždaug po trejų metų visi aktyvai pasaulyje bus nominuoti juaniais, ir žmonės pamirš, kas yra JAV rinka ir „S&P 500“ indeksas“. 

(12) Žiūr.: А.Л. Сидоров. Финансовое положение России в годы Первой мировой войны. – М: АН СССР, 1960.

(13) Daugiau žiūr.: Николас Хаггер. Синдикат. История создания тайного мирового правительства и методы его воздействия на всемирную политику и экономику. Пер. с англ. – М.: СТОЛИЦА-ПРИНТ, 2007; Уильям Ф. Энгдаль. Боги денег. Уолл-стрит и смерть Американского века. Пер. с англ. – СПб.: 2011.

-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Valentin‘as Katasonov‘as, 2013-08-10

Šaltinis: Fondsk

 

Susiję:

Aukso aistros aplink „Bazelis III“

Paralelinis finansų pasaulis

Spektaklis, kurio pavadinimas „JAV aukso atsargų auditas“

Informacijos nutekėjimas iš TVF: centrinių bankų „auksinis“ sukčiavimas

Niujorke aptikta aukso plytelė, užpildyta volframu

Ianas Gordonas:„Iki 2014 m. mes turėsime aukso standarto sistemą”

G.Sterlingovas: aukso atsargų Fort Nokse nebėra

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas