Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Sirijos krizės genezė ir JAV amžinas karas

       Per Didžiąją depresiją JAV 32 –as prezidentas ir vienas iš ХХ amžiaus pirmos pusės iškiliausių valstybės veikėjų Franklinas Delanas Ruzveltas pasakė: „Vienas iš pagrindinių mano uždavinių - apsaugoti bankininkus ir verslininkus nuo savižudybių“. Šis jaudinantis rūpestis pasisuko didžiausia visos žmonijos tragedija, Antruoju pasauliniu karu, kurio pagrindiniais sukėlėjais buvo JAV pramonininkai ir finansininkai. Tame kare žuvo daugiau kaip 54 mln. žmonių, 90 mln. buvo sužeisti, 28 mln. iš bendro skaičiaus sužeistų tapo invalidais.

       Antrasis pasaulinis karas išsprendė daugelį JAV isteblišmento problemų, bet toli gražu ne visas: Sovietų Sąjunga ne tik atsilaikė, bet tapo didele valstybe. Pagrindinis uždavinys, kurį kėlė F.D.Ruzveltas, buvo išspręstas su kaupu – JAV tapo pasaulio finansų centru. 1944 m. liepos mėnesį nedideliame Breton Vudso miestelyje tarptautinėje laimėtojų konferencijoje buvo padėta pradžia tokiems institutams, kaip Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB, nuo 1960 m. Pasaulio bankas) ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF). Tada JAV doleris buvo paskelbtas viena iš pasaulio pinigų rūšių, greta su auksu. Tuo metu JAV kontroliavo 70% pasaulio aukso atsargų. Pačios JAV karo pabaigoje turėjo 129 mlrd. dolerių (didžiulė ir šiais laikais suma!) likvidžių sankaupų.

       Tie pinigai, kuriuos JAV bankininkai ir pramonininkai „uždirbo“ iš milijonų žmonių kančių ir mirčių, suteikė galingą impulsą plataus vartojimo prekių gamybai ir kapitalinei statybai. Nekalbant jau apie tarptautinį statusą, kurį JAV gavo. Net rusofobas ir ideologinis Rusijos priešas Z.Bžezinskis pripažino: „Paradoksalu, kad nacistinės Vokietijos sutriuškinimas padidino Amerikos tarptautinį statusą, nors ji nesuvaidino lemtingo vaidmens karinėje pergalėje prieš hitlerizmą. Nuopelnas už šią pergalę turi būti pripažintas Stalino Sovietų Sąjungai“. Vienaip ar kitaip, bet pagrindas dabartinei Amerikos hegemonijai buvo padėtas būtent paskutiniame pasauliniame kare.

       Didžiojo ir baisaus karo rezultatai tiems, kurie iš tikrųjų valdo Ameriką suformavo vienintelį elgesio modelį: savų problemų sprendimas visada turi būti pasiekiamas kitų valstybių ir tautų sąskaita. Per visą laikotarpį po karo JAV kiekvieną kartą imdavosi agresijos, kai tik joms iškildavo ekonomikos problemos, arba reikėdavo nukreipti dėmesį nuo nepopuliarių ekonominių priemonių šalies viduje.

       Karas Korėjoje buvo reakcija į pirmą 1949 metų ekonomikos nuosmukį po karo. Įsiveržimas į Libiją sekė po 1957-1958 metų nuosmukio. Agresija prieš Vietnamą buvo reakcija į 1967 m. ekonomikos nuosmukį, o Karterio šaltojo karo antrosios bangos „paleidimas“ – į 1979 metų nuosmukį. 1981-1982 kritimas suformavo ne tik Reigano „karinį keinsizmą“, bet ir Amerikos „požiūrį“ į Nikaragvą ir Grenadą. Aš jau nekalbu apie tokias JAV/NATO didelio masto intervencijas ХХI amžiuje, kaip Afganistanas, Irakas, Libija.

       Į JAV užsienio politikos agresyvų pobūdį, kaip reakciją į vidaus problemas dėmesį atkreipia ir daugelis JAV mokslininkų ir rašytojų. ХХ a. pirmos pusės žinomiausias istorikas, vienas iš ekonominės krypties JAV istoriografijoje pradininkų, 4 tomų darbo „Amerikos civilizacijos iškilimas“ („The Rise of American Civilization“) autorius Čarzlas Ostinas Birdas (Charles Austin Beard, 1874-1948 m.) manė, kad po pergalės prieš Japoniją 1945 m. JAV kariauja „amžiną karą dėl amžinos taikos“.

       Remdamasis Č.O.Birdo įdirbiu, žinomas JAV rašytojas, liberalas Goras Vidalis 2002 metų darbo “Kodėl mūsų nekenčia” keliuose puslapiuose įdėjo karinių ir kitokių operacijų, kurios amerikiečių buvo vykdomos iki 2001 metų, lenteles. Be to, „autorius iš gailesčio (skaitytojams.- E.P.) nenurodė karinių operacijų, kurias CŽV vykdė įvairiose valstybėse, pavyzdžiui, Gvatemaloje (1953), arba Irane (1953), kai buvo nuverstas Mosadykas, arba Čilėje, kai buvo nuverstas Aljendė, ir t.t.“. O svarbiausia, pabrėžė Goras Vidalis, tai, kad „šiuose keliuose šimtuose karų prieš komunizmą, terorizmą, narkotikus, o kartais ir visai nežinia prieš ką, kurie buvo vykdomi tarp įvykių Perl Harbore ir 2001 m. rugsėjo 11 d. „juodojo antradienio“, mes (Amerika. – E.P.) pirmieji stengiamės suduoti smūgį. Be mes juk geri vaikinai, ar ne tiesa?“    

       Savo ruožtu Ziaudinas Sardaras ir Meril Vin Devis knygoje „Kodėl žmonės nekenčia Amerikos“ laikotarpyje nuo 1890 m. (JAV karinė akcija Argentinoje) ir iki 2001 m. (operacijos Afganistane pradžia) suskaičiavo 124 JAV intervencijas įvairiose žemės rutulio dalyse. Be to, kaip nurodo autoriai, ypatingą vietą JAV intervencinėje politikoje visada užėmė provokacijos. Pavyzdžiai? Prašom. 

       1898m. buvo organizuotas JAV laivo „Maine“ sprogimas, apkaltino ispanus. Dėl to JAV pradėjo karą su Ispanija.

       1915 m. gegužės 7 d. JAV Vokietijos povandeninių laivų atakai pakišo „Lusitania“. Laivas su uždažytu vardu ir be valstybės vėliavos kryptingai įėjo į zoną, kuri Vokietijos vyriausybės buvo pažymėta, kaip „povandeninio karo zona“. Pagal karo sąlygas „Lusitania“ buvo torpeduota Vokietijos povandeninio laivo ir nuskendo. Žuvo 1198 žmonių iš 1959 buvusių laive. Šis incidentas buvo panaudotas, kaip informacinis daugelio valstybių visuomenės nuomonės spaudimas, smarkiai pakeitęs požiūrį į Vokietiją.

       1941m. Ruzveltas buvo gerai informuotas apie rengiamą ataką Perl Harbore, bet nieko nedarė, nes buvo reikalingas pretekstas karo pradėjimui. 

       1964m. įvyko taip vadinamas Tonkino incidentas, kuris pasitarnavo pretekstu Vienamo karo pradžiai.

       Bokštų dvynių sprogimas 2001m. rugsėjo 11 d. tapo pretekstu karinei intervencijai į Afganistaną.

       Mistinė branduolinė programa buvo pretekstas Irako sunaikinimui. Virš Irano ir Šiaurės Korėjos seniai kabo provokacinis branduolinis pretekstas. Ir štai dabar cheminis ginklas Sirijoje.

                                                                                                ***

        Žudikišką JAV užsienio politikos apibūdinimą pateikė dar vienas JAV mokslininkas, Prinstono universiteto istorijos profesorius Arnas Dž.Majeris (Arno J. Mayer). Savo straipsnio „Nesavalaikės mintys“ apie rugsėjo 11 d. įvykius jis negalėjo paskelbti Jungtinėse Valstijose – pačioje „demokratiškiausioje pasaulio šalyje“. Tai pavyko padaryti Prancūzijos laikraštyje „Le Monde“. Cituoju:

       „Naujausiais laikais iki pastarojo meto įvykių individualaus teroro aktai buvo laikomi silpnų ir neturtingų ginklu, o valstybinio ir ekonominio teroro aktai – stipriųjų ginklu. Abejose teroro rūšyse svarbu atskirti objektą ir auką. Šis skirtumas visiškai aiškus atakos į Pasaulio prekybos centrą atveju: pats objektas yra ryškiausias simbolis ir pasaulio korporatyvinės ir ekonominės galios centras, aukomis tapo nelaimingieji, daugiausiai eiliniai darbuotojai. Kitas reikalas Pentagonas: ten aukščiausios karinės vadovybės centras... kapitalistinės globalizacijos, Pentagono kalba, darantis „šalutinę“ žalą žmogaus gyvenimui. 

       Vienaip ar kitaip, po 1947 m. Amerika pavirto į pagrindinę nusikaltėlę – pradininkę, kuri kalta dėl „prevencinio“ valstybinio terorizmo, pirmiausia, „trečiojo pasaulio“ šalių atžvilgiu, ir todėl, kaip taisyklė, ignoruojama. Be nuolatinės ardomosios veiklos ir vyriausybių nuvertimo varžantis su Sovietų Sąjunga „šaltojo karo“ metais, Vašingtonas ėmėsi politinių žmogžudysčių, kūrė surogatinius mirties eskadronus ir taip vadinamus kovotojų už laisvę būrius (kaip bin Ladeno). Jis organizavo Lumumbos ir Aljendės nužudymus ir bandė pasikėsinti į Kastrą, Kadafį ir Huseiną, uždėdavo veto ant bet kokių bandymų pažaboti ne tik Izraelio vykdomus tarptautinių sutarčių ir JT rezoliucijų pažeidimus, bet ir jo vykdomą „prevencinio“ valstybinio teroro politiką“.

       Sirijos krizės genezė priklauso nuo pačios JAV hegemonijos prigimties. Bet kodėl Vašingtonas Sirijos klausimą pasirengė „galutinai išspręsti“ būtent dabar? Kodėl ėmėsi išbandytos schemos – provokacijos? Ir kodėl taip blogai ją parengė: suvaidintas filmavimo kadrų pobūdis, kuriuos pakišo, kaip cheminės atakos „įrodymus“, kuri neva įvykdyta Sirijos kariuomenės, tapo akivaizdžiu vos ne kitą dieną?!  

       Oficialiai provokacijos faktas buvo patvirtintas rugsėjo 9 d. spaudos konferencijoje “Žmogaus teisės ir kariniai konfliktai: JAV grasinimai panaudoti jėgą prieš Siriją ir tarptautinė teisė” per JT Žmogaus teisių tarybos 24 sesiją. Kaip pažymima pranešime žiniasklaidai apie susitikimo rezultatus, „buvo pateikti įtikinantys įrodymai to, kad Damasko priemiestyje rugpjūčio 21 d. cheminės atakos aukų vaizdo įrašai ir nuotraukos buvo iš anksto suklastoti. Auditorijai buvo pademonstruoti daugelio liudininkų parodymai, kurie vienbalsiai tvirtino, kad cheminį ginklą Rytų Hutoje panaudojo sukilėliai. Aktyvistų atliktų incidento tyrimų ir liudininkų parodymų rezultatai buvo perduoti Nepriklausomai tyrimo Sirijoje komisijai“. 

       Tačiau kodėl JAV atsitraukė? Tai ne pagal pasaulio lyderio taisykles, ir JT jau seniai Amerikai ne autoritetas.

       Kaip jau pasakyta, JAV priprato savo problemas spręsti tarptautinio plėšimo būdu. Būtent čia yra krizės Sirijoje šaknys ir jos eskalavimo priežastys.

       Antra, dabartiniu metu JAV ekonomika artėja prie „fiskalinio skardžio“. Esant tokioms sąlygoms pažadai, kuriuos davė Obama per rinkimų kampaniją – mokesčių sumažinimas, darbo užmokesčio padidinimas, migrantų legalizavimas, - iš principo negali būti įvykdyti. Šalyje susidarė politinės aklavietės situacija, kurią lydi Obamos ir jo komandos populiarumo kritimas. Baltųjų rūmų patarėjai ir analitikai išeitį mato „mažame pergalingame kare“. Geresnės vietos tokiam karui, kaip išsekinta ir nusiaubta Sirija, sunku sugalvoti. Na, o vidaus ekonomikos problemų sprendimas karine intervencija – tai „gera“ anglosaksų tradicija.

       Antra, jėgos, kurios stovi už Obamos, aktyviai palaiko ir įgyvendina „valdomo chaoso“ nuo Mauritanijos iki Kirgizijos ir Kašmyro projektą. „Nestabilumo lankas“, prasidėjęs Balkanuose, pagal logiką turi ateiti iki Rusijos ir Kinijos.

       Tačiau tame pasaulio destabilizavimo kelyje susiformavo „problema“ – Sirija. Be to, Damaskas tuo pačiu metu yra trijų didelių valstybių – Rusijos, Kinijos ir Irano sąjungininkas. Rusijai Sirija ne vien tik sąjungininkai, bet ir draugai, kaip pabrėžė Vladimiras Putinas.

       Kalbant apie „chaosą“, tai jis reikalingas labai konkretiems tikslams. Vienas iš jų – angliavandenilių tranzitas. Ir štai čia vėl atsiranda Rusijos veiksnys. Manau, kad į Sirijos krizės eskalavimą reikia žiūrėti, kaip į tiesioginę reakciją dėl Rusijos energetinės politikos suaktyvėjimo. Faktas tas, kad rugpjūčio 13 d. per RF prezidento V.V.Putino vizitą į Baku buvo pasiekti rimti susitarimai dėl naftos tranzito: buvo pasirašytos atitinkamos sutartys tarp Rusijos kompanijos „Rosneft“ ir Azerbaidžiano partnerių; nustatytos naujos kryptys ir bendradarbiavimo formatai kuro ir energetikos srityje. Be to, pasirašytos sutartys yra ilgalaikio pobūdžio – „15 metų, o galbūt 20 perspektyvai, tai yra dedamas geras pagrindas bendradarbiavimui daugeliui metų į priekį”. Pagal susitikimo rezultatus Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas pabrėžė, kad „nuo aktyvaus tarpusavio veikimo, pastangų koordinavimo, manau, kad priklausys labai daug kas regioninės energetikos problematikoje. Mes nusiteikę ryžtingam bendradarbiavimui, tarpusavio ryšių su Rusija sustiprinimui šioje svarbioje ekonomikos ir politinio vystymosi srityje“. Šiame susitikime sukurtas ryšys Rusija – Azerbaidžanas, t.y. būtent tai, ko bijojo ir prieš ką ilgus metus dirbo Vakarai.  

       Nuo pat pradžių Sirijos krizės genezę daugiausiai lėmė energijos išteklių tranzito problema. Kaip žinoma, Pietų Viduržemio regione aptikti dujų telkiniai – ir jūros šelfe, ir Sirijos teritorijoje (Kara). Sirijos krizėje yra ir dar vienas „dujų“ veiksnys: jeigu Asado režimas bus nuverstas, tai Kataras, kuris eksportuoja suskystintas gamtines dujas, gaus galimybę „melsvas dujas“ transportuoti tiesiogiai iš Viduržemio jūros pakrantės Sirijos teritorija. Tai mažiausiai padvigubins jo eksporto apimtis ir kartu apsunkins Irano eksportą. Kataro sustiprėjimas dujų rinkoje automatiškai pablogins Rusijos kompanijų pozicijas. O jeigu čia pridėtume kontrolės įvedimą Alžyro dujoms (ties tuo amerikiečiai taip pat aktyviai dirba), tai jau gali sukelti Rusijos dujų ir naftos viso eksporto blokadą.

       Kalbant apie naftos karus Artimuosiuose Rytuose, neverta pamiršti ir apie tai, kokia kova sukasi apie „Pietų srautą“ („South Stream“), bet tai atskiro pokalbio tema.

       Sirijos krizės eskalavimui ir Vašingtono agresyviai pozicijai yra ir kitos priežastys. Pavyzdžiui, siekimas nutraukti ryšį „Teheranas – Damaskas – Hezbollah“, kuris sukuria problemas JAV ir Izraeliui. Tačiau svarbiausia tai, kad bandant „galutinai išspręsti“ Sirijos klausimą vis tik išlieka demonstravimas Rusijai ir visiems likusiems: pasaulyje bus taip, kaip nuspręs JAV ir už jų stovinčios pasaulio valdymo viršvalstybinės struktūros.

       Ir štai čia pats laikas prisiminti Stalino žodžius, kuris mėgo kartotis: „Yra ketinimų logika, ir yra aplinkybių logika. Ir aplinkybių logika stipresnė už ketinimų logiką“. Tai štai, aplinkybių logikos provokatoriai ir kurstytojai neįvertino. Neįvertino to, kad Rusija pasikeitė, pasikeitė ir pasaulis. Vienpolės sistemos daugiau nėra, ir į piktus rėkimus iš Vašingtono Maskvoje jau žiūri ne taip, kaip prieš dvidešimt metų.

       Tuo pačiu metu pripažįstame, kad Sirijos krizė dar toli gražu neišspręsta. Ji tik šiek tiek pašaldyta. Priekyje įtempti ir alinantys diplomatiniai susirėmimai.

Elena Ponomariova, 2013-09-13

Šaltinis: Fondsk

 

 

Susiję:

Naujos pasaulio tvarkos Babelio bokštas

Karas prieš terorizmą – apgaulė?

Vakarų «sandoris su velniu“ Sirijoje

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas