Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Apie (ne)pamirštas Visuomeninės komisijos išvadas

       Prieš metus norėjau sukritikuoti Visuomeninės komisijos dėl 2012 m. gegužės 17 d. įvykių Garliavoje išvadas. Bet laikas ėjo, maniau, kad daugėjant faktų ir priimtų teismų sprendimų įvairiose bylose, jos taps nebeaktualios. Bet tikriausiai klydau, nes iki šiol jos tam tikros kategorijos žmonių pateikiamos, kaip neginčijami įrodymai. Štai ir praėjusią savaitę tiesos.lt svetainės straipsnyje "Prieš pusantrų metų įvykdytas Garliavos šturmas lapkričio 17 d. 17 val. bus paminėtas S. Daukanto aikštėje" perskaičiau: „Įsidėmėtina, kad per 18 mėnesių nė vienas teisininkas, nė vienas valdžios pareigūnas net nemėgino šios Konstitucijos kūrėjų išvados paneigti, su ja ginčytis“. Nepriklausau nė vienai išvardintai kategorijai, bet pabandysiu sukritikuoti išvadas, t.y. padaryti tai, ko neprisirengiau padaryti prieš metus.

       Komisija nustatė, kad pažeistas Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 str. ir nusprendė, kadangi motina „šiuo metu yra Valstybės saugomas asmuo, nes teigiama, kad jos gyvybei ir sveikatai gresia pavojus, mažametė nepagrįstai buvo pasiųsta į ypatingo pavojaus zoną, pas nuolatinės gyvenamosios vietos ir savarankiškų pragyvenimo lėšų neturintį asmenį.“

       Ar tai reiškia, kad iš visų valstybės saugomų tėvų vaikai turėtų būti atimti. O gal jiems net reikėtų uždrausti gimdyti? Taip pat vaikai turėtų būti atimti iš tų asmenų, kurie neturi nuolatinės gyvenamosios vietos ir savarankiškų lėšų. Po daug metų Lietuvoje vykdytos socialinio neteisingumo politikos tokių šeimų Lietuvoje yra šimtai.

       Dar komisija prideda: „Be to, pas tokį asmenį, prieš kurį mažametė baudžiamojoje byloje davė parodymus apie jos seksualinį išnaudojimą.“

       Tikrai vertingi mažos mergaitės parodymai, kuri vietoj pasisveikinimo buvo išmokyta sakyti: ūsas mane laižė. Jau nekalbant apie tai, kad motinai jokie kaltinimai dėl mergaitės seksualinio išnaudojimo nebuvo pareikšti, mama jokiais nusikaltimais nebuvo kaltinama. O teisinėje valstybėje galioja nekaltumo prezumpcijos principas, kuris įtvirtintas Konstitucijos 31 str.: „Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“. Garsūs teisininkai ir žmogaus teisių gynėjai tai turėjo žinoti.

       Komisija teigė, kad pažeistas Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 12 str., kuris imperatyviai nustato, kad „vaikui būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą“.

       Gegužės 17 d. vyko ne teisminis ar administracinis nagrinėjimas dėl mergaitės grąžinimo motinai, bet prievartinis teismo sprendimo vykdymas, todėl šis straipsnis negalėjo būti pažeistas. Prievartinis, nes N.Venckienė nevykdė nei teismo sprendimo, nei antstolės raginimų gražiuoju mergaitę atiduoti mamai. Pagal Civilinio proceso kodekso 764 str., Priverstinai perduodant vaiką, policijos atstovai pašalina kliūtis sprendimui įvykdyti, o valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovai vaiką paima ir perduoda išieškotojui.“ Antstolė pagal šio straipsnio 3 dalį kreipėsi į Kėdainių rajono apylinkės teismą dėl leidimo prievarta paimti vaiką ir jį gavo. Gavo ne iš karto, nes teismo sprendimo nevykdanti pusė pritaikė vieną iš įprastų teismo proceso vilkinimo metodų – teismo nušalinimą.

       Net tarkime, jeigu vykdant prievartinį vaiko paėmimą arba teisminio nagrinėjimo metu, būtų jo klausiama, ko jis nori, tai ko verti būtų jo norai, jeigu kiekvieną dieną į vaiko mažą galvelę kalamos visokios baisybės apie mamą ir t.t. Ką nors kasdien kartojant, net didelę dalį suaugusių žmonių galima bet kuo įtikinti, o ką jau kalbėti apie mažą, nuo suaugusių priklausomą mergaitę. Į vaiko nuomonę atsižvelgti būtų galima tik tuo atveju, jeigu jis tam tikrą laiko tarpą pagyventų neutralioje aplinkoje. Bet ši mergaitė ir šia galimybe pasinaudoti negalėjo. Vos tik vaikas buvo išvežtas į neutralią aplinką – Vilniaus Vaikų raidos centrą, tai kokių tik baisių istorijų Lietuva neišgirdo apie šioje įstaigoje mergaitės atžvilgiu vykdomus veiksmus. Šios įstaigos reputacija gerai buvo sugadinta. O dalis žmonių, tuo patikėjusių, piketais mergaitę puolė gelbėti. 

       Į vaikų norus, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, kurios turi įtakos tiems norams susiformuoti, dėmesys labai kreipiamas tik tada, kai vadovaujamasi Vakaruose populiaria nepilnamečių teise arba žmonių dar vadinama juvenaline justicija. Tai pagal nepilnamečių teisę vaiko norai yra aukščiau visko. O kada aklai klausoma psichiškai nesusiformavusios asmenybės reikalavimų, būna ne tik kuriozų, bet ir patiems vaikams bei ypač jų tėvams tenka kentėti vaikų norų vykdymo pasekmes.

       Komisija nustatė, kad pažeistas Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 19 str., nes neva valstybės institucijos inicijavo prievartinius veiksmus prieš mergaitę. Skamba gražiai ir įspūdingai, bet šis straipsnis netinka, nes jame kalbama apie tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kitą vaiką globojančio asmens netinkamą elgesį, o ne apie valstybės institucijų bei pareigūnų elgesį.

       Toliau dar gražiau, norint pagrįsti konvencijos straipsnio pažeidimą, aprašomi kai kurių didelę vaizduotę arba savanaudiškų interesų turinčių asmenų liudijimai: apie pareigūnių pirštines, kurios neva panašios į gumines, ant mergaitės užmestą audeklą, kuris galimai buvo prisodrintas svaiginančiomis medžiagomis, apie tai, kaip motina prieš savo vaiką galimai panaudojo skausmingą kovinį būdą – susuko kojas, per kelius juos laužė. Pirmą kartą skaitant išvadas, pirmiausiai šiuos kliedesius ir perskaičiau, nes jie, būdami prie nuotraukos, labiausiai dėmesį atkreipė. Toliau jau neskaičiau, numečiau, nes vien šie kliedesiai rodė išvadų nepatikimumą.  

       Štai šiais „patikimais“ duomenimis remdamasi, komisija tvirtai pasakė, kad prieš mergaitę buvo panaudoti prievartiniai veiksmai.

       Net jeigu vaikas buvo paimtas prievarta, prievartinį vaiko paėmimą leidžia Civilinio proceso kodeksas 764 straipsnis, ir jam vykdyti leidimą suteikė teismas. Kodėl vaikas turėjo būti paimtas prievarta, o negalėjo būti perduotas gera valia, galima kaltinti tik tą asmenį, kuris nevykdė teismo sprendimo ir antstolės reikalavimų, vaiko geruoju neperdavė mamai, ir dėl kurio priešinimosi, vaikas turėjo patirti stresą. Todėl Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 19 str. galėjo pažeisti tik vaiko gražiuoju neatidavusi pusė, apie kurią šis straipsnis ir kalba.

      Šiuo komisijos nurodytu straipsniu galėjo vadovautis vaikų teisių apsaugos tarnyba. Net nereikėjo Vilniaus apylinkės teismo sprendimo, kuris tų pačių 2012 metų lapkričio mėnesį A.Ūso bylos nuosprendyje pasakė, kad „kad jau vien vulgarus, primityvus lytinių santykių esmės aiškinimas mažamečiui, panaudojant tokią leksiką kaip „putė“, „pimpalas“ teismų praktikoje pripažįstamas tvirkinimo veiksmais“, jog vaikų teisių apsaugos specialistės suprastų, kad mergaitė gyvena vaikui netinkamoje aplinkoje ir imtųsi atitinkamų konvencijos straipsnyje nurodytų priemonių.

       Komisija nustatė JT Vaiko teisių konvencijos 37 str. straipsnio, kuris įpareigoja valstybę užtikrinti, kad „nė vienas vaikas nepatirtų kankinimų ar kitokio žiauraus, nežmoniško arba orumą žeminančio elgesio ar bausmių“, pažeidimą. Ir nurodo, kad kovo 23 d. mergaitė buvo sužalota ir patyrė stresą.

       Pažiūrėkime į vaizdo įrašą ir ką ten matome. Ant grindų voliojasi L.Kedienė, tvirtai įsikibusi į mergaitę, ant jos užvirsta tetulė A.Skučienė. Apsaugininkai atitraukia Skučienę, ji rankomis mojuoja prieš apsaugininką. Galiausiai ant Kedienės tvirtai laikomos mergaitės užlipa V.Kedys. Mama pasimetusi, bando vaiką išvaduoti, o tuo metu vaikų teisių apsaugos darbuotoja, visiškai nepasirengusi tokiems atvejams, tesugeba tik šaukti: prašau visiems išeiti! Ir galiausiai savo neprofesionaliu veikimu sutrukdo įvykdyti vaiko perdavimą mamai. Tegul net būna taip, kaip kai kas sako, kad Kedienę pargriovė apsaugininkas, bet niekas moters nevertė būti tvirtai įsikibusiai į mergaitę, jos nepaleisti ir po grindis volioti. Pagal vaizdo įrašą, Vaiko teisių konvencijos 37 str. pažeidė Kedžiai, dėl kurių aktyvių priešinimosi veiksmų teisėtam reikalavimui mergaitę perduoti motinai, vaikas buvo sužalotas ir patyrė stresą.

       Komisija teigė, kad pažeistas Konstitucijos 3 straipsnis, tai yra pasikėsinta į konstitucinę santvarką, nes neva pareigūnai smurtavo prieš taikius ten esančius piliečius.

       Žiūrime J.Valiušaičio „Facebook‘e“ įdėtą vaizdo įrašą. Prie namų sustatytos eilės kedžių ir stovi žmonės. Policininkai ir antstolė negali praeiti. Priekyje Valiušaitis, kažką aiškindamas, juda ir trinasi į policininką, kol tas neapsikentęs trynimosi, mostelėja ranka į Valiušaičio pusę. Tuo metu kitas, toliau esantis policininkas kartoja: prašau pasitraukti nuo praėjimo, prašau pralaisvinti praėjimą. Kadangi žmonės, užstoję praėjimą, visiškai negirdi bei neklauso daug kartų gražiai pakartoto prašymo, policijos pareigūnai priversti prieš juos panaudoti teisėtą prievartą: patraukia Valiušaitį, po to išneša kėdes ir patraukia kitus, besipriešinančius, besistumdančius, nuo praėjimo prie namo nesitraukiančius ir policininkų su antstole nenorinčius praleisti žmones. Kai kurie žmonės gulasi ant žemės, nepaeina, todėl policininkams tenka juos nešti.

       Štai taip, užsibarikadavę kėdėmis, eile stovėdami prie namo, stumdydami policininkus ir antstolę, šaukdami bei jėga priešindamiesi pareigūnams, neleisdami jiems prieiti prie namų, šie „taikūs“ piliečiai stebėjo teismo sprendimo vykdymą. Tikriausiai priešinosi, nes nenorėjo pareigūnams užleisti savo stebėjimo vietų.

       Iš tikrųjų pasikėsinimas į konstitucinę tvarką buvo ir kėsinosi žmonės, kurie trukdė teisėtam teismo sprendimo vykdymui ir savo veiksmais pažeidė Lietuvos įstatymus.

       Komisija nustatė, kad pažeistas Konstitucijos 20 str., nes pasak komisijos, nepagrįstai sulaikyta per 30 viešosios tvarkos nepažeidusių ir nusikaltimo padarymu neįtariamų piliečių.

       Argi teisininkai, kurie pasirašė po išvadomis nežino, kad pasipriešinimas policijos pareigūnui bei teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymas yra mažiausiai administracinės teisės pažeidimas ir baudžiamas pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 str. Akivaizdu, kad savo veiksmais ten buvę žmonės pažeidė viešąją tvarką, tai yra jų veikimo būdas pažeidė visuomenėje nustatytas elgesio normas ir tokiu būdu parodė nepagarbą visuomenei bei pažeidė svarbius visuomenės ir asmeninius interesus.

       Taip pat teisininkai turėtų žinoti, kad pagal ATPK už administracinius teisės pažeidimus, kai šis kodeksas už juos numato administracinį areštą, policija gali sulaikyti pažeidėjus ir kodekso 267 straipsnyje yra nurodyti sulaikymo terminai.  

       Komisija teigė, kad pažeistas Konstitucijos 21 str., kuris sako: „Žmogaus asmuo neliečiamas. Žmogaus orumą gina įstatymas. Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.“

       Komisija nusprendė pagal žmonių liudijimus, pagal tų pačių, kurie tvirtai stovėjo prie namo, ir kuriuos tik jėga buvo galima patraukti. O kokie teisės normų pažeidėjai prisipažins, kad jie neteisingai elgėsi. Žinoma, kad pagal jų supratimą jie yra teisūs, o kalti yra visi kiti: policija, juos baudžiantys teismai, žiniasklaida.

       Matytuose vaizdo įrašuose nesimato, kad policija viršytų leistinas priemones. Elgėsi net pernelyg švelniai, kaip ir įprasta buvusių posovietinių valstybių policijai ar milicijai.

       Štai vaizdo įrašas, kuriame rodoma, kaip policininkai nepraleidžia žmonių į Venckų namų pusę. Ateina V.Šustauskas, jam policininkas gražiai ir kultūringai sako, kad negalima toliau eiti, kad nepraleis. Šustauskas: „Davai, einame žmonės, ko jūs stovite?“, - ir pro policininkus su kitais žmonėmis nueina. Argi taip turėtų būti teisinėje ir demokratinėje? Moteris, kuriai policija mandagiai sako, kad negalima eiti, pasako: „Barbarų šalis“. Ir ji teisi, nes toks nesiskaitymas su policijos pareigūnais bei jų nurodymų ir įstatymų nepaisymas gali būti tik barbarų šalyje, kurioje veikia tik nerašyti džiunglių įstatymai. Bet ką ten kalbėti apie paprastus žmones, jeigu net seimo narys R.Kupčinskas, kuris turėtų žinoti įstatymus bei tvarką, šaukdamas, policininkų reikalavo jį praleisti.

       Be abejo, prieš besipriešinančius ir nuo namo nesitraukiančius moteris bei vyrus leistina prievarta buvo panaudota, nes be jos juk teismo sprendimas vėl būtų neįvykdytas, kaip kovo 23 d.

       Komisija nustatė, kad pažeistas Konstitucijos 24 str., kuriame rašoma, kadBe gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą.“

       Kaip galėjo pažeisti, jeigu operacija buvo vykdoma pagal teismo sprendimą, kuris leido vykdyti prievartinį vaiko paėmimą,  jeigu teismo nutartyje buvo nurodyta, kad teisėjos N.Venckienės imunitetas nėra absoliutus, todėl antstolei, vykdant savo pareigas, buvo leista įeiti į teisėjos namus. Tiesa, komisijos nariai nesutinka ir teigia, kad tokia teismo nutartis prieštarauja Konstitucijai. Bet tai yra tik jų nuomonė.

       Mano nuomone, imunitetas turėtų galioti tik tuo metu, kada teisėjas įgyvendina jam nustatytus įgaliojimus ir kai tai yra susiję teisėjo pareigomis, t.y. imunitetas negali būti absoliutus. Štai Seimo 1999 m. balandžio 20 d. ratifikuotame 1996 metų Europos Tarybos privilegijų ir imunitetų pagrindinio susitarimo šeštojo protokolo 4 straipsnyje rašoma: „Privilegijos ir imunitetai teisėjams taikomi ne dėl jų pačių asmeninės naudos, bet siekiant garantuoti jų funkcijų vykdymo nepriklausomumą“. Vadinasi, teisėjas savo asmeninių reikalų sprendimui neturėtų naudotis teisėjo imunitetu.

       Komisija nustatė, kad pažeistas Konstitucijos 33 str., ir konstatuoja, kad Teisėja N. Venckienė nepagrįstai persekiojama už teismų sistemos darbo trūkumus.“

       Visiškai nesuprantama, kaip susijęs tariamas N.Venckienės persekiojimas ir teisėta vaiko grąžinimo mamai operacija bei pareigūnų veiksmai jos metu? Matyt, straipsnis įrašytas, kad išvados žmonėms padarytų didesnį įspūdį. 

       Komisija teigė, kad pažeistas Konstitucijos 36 str., kuris nustato „Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus. Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.“  

       Niekas iš valdžios institucijų žmonėms nedraudė ir netrukdė rinktis į Kedžių ar Venckų namų kiemus. Daug mėnesių ten žmonės rinkdavosi. Kedžių šeimos namų kiemas daugeliui buvo tapęs tarsi realybės šou, kuriame bet kurie norintys galėjo dalyvauti. Rinkimosi teisė buvo apribota tik tada, kai susirinkę žmonės pasipriešino prieš teisėtą teismo sprendimo vykdymą, ir savo veiksmais pažeidė viešąją tvarką bei motinos teisę gyventi su dukra, o dukros prigimtinę teisę turėti mamą.

       Komisija teigė, kad buvo pažeistas Konstitucijos 114 str., nes buvo suvaržyta N.Venckienės laisvė.

       Pagal komisijos pateiktus argumentus galiu padaryti tik tokią išvadą: viskas priklauso nuo požiūrio ir pažiūrų. Komisijos nuomone, Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartis dėl priverstinio vaiko paėmimo bei jo vykdymo yra neteisinga, todėl jos neprivaloma laikytis; į namus buvo įsibrauta, prieš gyventojus buvo panaudota prievarta, o įsibrovimas atitinka Baudžiamojo kodekso 165 str. nurodyto nusikaltimo požymius;  kadangi pareigūnai neteisėtai įsibrovė į namus, todėl N.Venckienė turėjo teisę priešintis neteisėtiems policijos pareigūnų veiksmams, ir jos priešinimas turėjo būtinosios ginties požymių.

       Jeigu vadovautis tuo požiūriu, kad demokratinėje teisinėje valstybėje turi būti vadovaujamasi tik įstatymu ir teise, tada teismo sprendimas turi būti arba apskundžiamas arba vykdomas. Jeigu geru noru nevykdomas, tada vykdomas priverstinai, o tam teisę suteikia teismo nutartis. Į namus įeinama teisėtai, tai yra pagal teismo leidimą prievarta paimti vaiką. Jeigu vaiko teisių apsaugos institucijos atstovui trukdoma paimti vaiką, pagal įstatymus policijos pareigūnas turi teisę panaudoti proporcingas prievartos priemones prieš asmenį, kuris trukdo, jo teisės normas pažeidžiančių veiksmų nutraukimui, ir tai nėra laisvės suvaržymas, o tik daromo pažeidimo sustabdymas.

       Išvis labai nerimtai atrodo N.Venckienę teisinantys ir policijos pareigūnus kaltinantys komisijos kategoriški argumentai, tarytum jie ten buvo bei viską savo akimis matė. Kaip ir visos išvados, nerimtos, silpnos ir neįtikinančios. Galbūt dėl to teisininkų jos ir nesudomino. Nepaisant to, Visuomeninės komisijos išvados buvo ir yra Kedžių bei Venckų ir jais įtikėjusių šalininkų „tiesa“. Kodėl garsius vardus turintys asmenys tapo vienos šeimos ir jų šalininkų advokatais, įsipainiojo į šį nešvarų reikalą ir šeimos konfliktą, ir dėl to prarado dalies visuomenės pagarbą, ypač tuo metu, kada daugumai žmonių, kurie pradžioje dėl naivumo bei gyvenimiškos patirties trūkumo buvo patikėję išgalvota pedofilijos istorija, akys jau buvo atsivėrusios ir jie jau buvo perėję į priešingą pusę, sunkiai suprantama, galima tik numanyti.

       P.S. Per pastaruosius 5 metus vienintelis valdžios smurtas prieš gyventojus buvo 2009 m. sausio 16 d., kada savo paniekinančiu požiūriu į paprastus žmones bei patyčiomis iš jų tautos išrinkti atstovai ir seimo darbuotojai patys išprovokavę žmonių pyktį bei riaušes, prieš juos pasiuntė specialiąsias pajėgas, kurios guminėmis kulkomis šaudė į atėjusius protestuoti prieš jų skurdinimą ar net šiaip pro šalį savo reikalais ėjusius žmones, ir net kai kuriuos visam gyvenimui sužalojo. Štai šios datos, kaip valdžios akivaizdų smurtą prieš gyventojus ir reikėtų nepamiršti bei minėti.

Emilija, 2013-11-25

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas