Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Europos nacionalizmo metamorfozės

       Europoje griaudėja „didysis mūšis“. Prasideda naujas ES valstybių narių piliečių kovos etapas prieš jų pavertimą į abstrakčius personažus, netekusius nacionalinio valstybingumo, istorijos ir kultūros. Esant sąlygoms, kai Europos valstybių kairiosios partijos su retomis išimtimis atsisakė savo ankstesnės ideologijos ir nemato nieko daugiau svarbesnio, kaip įtvirtinti LGBT bendruomenės pergalę, atsirado nauji visuomenės protesto lyderiai – tie, kuriuos anksčiau paprastai vadino kraštutiniais dešiniaisiais.

                                           Europos nacionalistai ketina kovoti

       Pastaraisiais metais nemažai kalbėjo apie tai, kad Vakarų Europoje politinės erdvės reorganizacija veda prie nacionalinių valstybių sunaikinimo. 2012 metų lapkričio mėnesį VFR kanclerė Angela Merkel atvirai pasakė, kad „kažkada Europos Komisija taps vyriausybe, o Europos Parlamentas – parlamentu“. Neva, atėjo laikas įgyvendinti seną Jungtinių Europos Valstijų šūkį.

       Vokietijos kanclerei antrina globalistų choras, kurie išmokę teigia, kad tautų ir nacionalinių valstybių amžius visiems laikams liko praeityje, užleidęs vietą viršnacionalinėms politinio ir ekonominio valdymo formoms.

       Tačiau ne viskas taip paprasta. Europos Sąjungos gelmėse bręsta jėgos, kurios veikia savų valstybių nacionalinio suvereniteto stiprinimo naudai ir pasisako prieš tolesnę „bendros Europos namo“ statybą, kuriame valdytojo vaidmens vis kategoriškiau imasi Berlynas. Kalbame, visų pirma, apie nacionalistinės pakraipos partijas, kurios pasirengusios kovoti su „vieningos Europos“ šalininkais būsimuose 2014 metų gegužės mėnesio rinkimuose į Europos Parlamentą.

       Rinkimai į Europos Parlamentą daugelio ES valstybių politiniame gyvenime visada buvo laikomi tam tikru antraeiliu dalyku. Tačiau nacionalistų partijų visame žemyne sustiprėjimas ir jų siekis apjungti jėgas Europos valstybių integracijos į vieną super didelę valstybę sustabdymui, rinkimus į Europos Parlamentą padaro vienu iš svarbiausių politinių įvykių. Būsimi rinkimai Europos Parlamente gali suformuoti didžiausią istorijoje deputatų bloką, kuris įvairiu laipsniu nusiteikęs prieš Europos Sąjungą ir prieš eurą.   

       Ypatingą nerimą daugeliui Jungtinių Europos Valstijų šalininkų kelia Naidželo Faradžo vadovaujama Didžiosios Britanijos Nepriklausomybės partija, kuri tikisi tapti stambiausia šalies partija, ir Marinos Le Pen vadovaujamas Nacionalinis frontas Prancūzijoje, kuris gali gauti 24% balsų - daugiau negu Fransua Olando socialistai. Lenkijoje, Austrijoje, Vengrijoje ir Bulgarijoje tikimasi, kad ultra dešinieji taip pat pagerins savo rezultatus lyginant su 2009 metų rinkimais. Olandijoje apklausos rodo, kad Gerto Vilderso anti-islamo populizmas naudojasi vis didesnėmis simpatijomis. Kaip tvirtina ekspertai, į Europos parlamentą pirmą kartą pateks taip pat prieš eurą pasisakanti partija - „Alternatyva Vokietijai“, ir prieš isteblišmentą pasisakantis „Penkių žvaigždžių judėjimas“ (M5S) Italijoje. 

                         Marina Le Pen prieš Europos Sąjungą ir globalizaciją

       2013 metų spalio pabaigoje įvykusiame Marinos Le Pen susitikime su Austrijos Laisvės partijos atstovais Prancūzijos Nacionalinio fronto lyderė pasakė, kad ES valstybių narių nacionalistinėms partijoms būsimuose 2014 metų rinkimuose reikia suvienyti jėgas. 2010 metais šios dvi partijos sukūrė nacionalistinių partijų asociaciją – Europos aljansas už laisvę, į kurį taip pat įėjo partija „Flamandų interesas“ (Belgija), Švedijos demokratai ir Laisvės partija (Olandija).

       Europos Parlamento deputatus renka ES valstybių narių piliečiai. Rinkėjų aktyvumas šiuose rinkimuose, kaip taisyklė, yra žemas (2009 metais jis neviršijo 40%). Visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad žmonės paprasčiausiai nesupranta šio instituto vaidmens. Rinkimų kampanijos į Europos Parlamentą dažnai sukoncentruotos į vidaus problemas, o kandidatai neturi visos Europos darbotvarkės. Tačiau Europos Parlamento kompetencijos išplėtimas labai padidina šių rinkimų reikšmę.

       Europos Parlamentas gimė 6 –ojo dešimtmečio pradžioje, kaip įstatymų leidėjų konsultacinis susirinkimas – Europos anglių ir plieno bendrijos, pirmosios viršnacionalinės sąjungos Europoje valstybių  narių nacionalinių parlamentų atstovų susirinkimas. Nuo 1979 metų jo nariai atskirų valstybių piliečių yra renkami tiesiogiai. Europos Parlamento kompetencija apima beveik visas ES politikos sritis. Visų pirma, parlamentas dalijasi biudžeto įgaliojimais su Europos Taryba, patvirtindamas biudžetą balsavimu ir parlamento pirmininko pasirašymu, o taip pat kontroliuoja biudžeto vykdymą. Be to, parlamentas kontroliuoja ES institucijas, ypač Europos Komisiją. Jis turi teisę siūlyti Europos komisarų kandidatūras, atmesti jų patvirtinimą, o taip pat atstatydinti visą Europos Komisiją. Tai yra dauguma ES politikos klausimų reikalauja Europos Parlamento pritarimo.

       Nacionalistinių partijų bloko Europos Parlamente sustiprinimas gali labai apsunkinti Europos Sąjungos politikos įgyvendinimą. Paklausykime ką apie Europos Sąjungą kalba Marina Le Pen: „Ką lėmė Europos Sąjungos sukūrimas? Tai, kad iš Europos tautų atėmė suverenitetą ir žingsnis po žingsnio, pamažu jį perdavė į technokratų rankas, kurių niekas nerinko, ir kurie nė prieš nieką neatsako! Mes turime pseudodemokratiją, kuriai esant jūs galite kalbėti, net rėkti, tik jūsų niekas negirdi. Prisiminkite istoriją su Europos Konstitucija. Referendume prancūzai atsakė „Ne“ Konstitucijai, bet ji vis tiek egzistuoja! Norime mes to ar nenorime. Europą valdo Europos biurokratija, kuri ne tik nesidomi žmonių nuomone, bet ir dirba prieš juos. Ekonomikoje į valdžią atėjo neoliberalai, visiškai sugriovę gyventojų socialinės apsaugos sistemą. O mūsų užsienio politika visiškai pavaldi Jungtinėms Valstijoms. Tai aiškiai matoma Europos Sąjungos santykių su Rusija pavyzdyje, kurią mes, europiečiai, faktiškai atmetame, kaip tam tikrą svetimą elementą. O be Rusijos Europos tapatybė negali būti pilnaverte”.

       Marina Le Pen yra kategoriškai prieš globalizaciją: „Globalizacija, - sako ji, - gamina prekes, naudodama vergų darbą, kad jas parduotų bedarbiams. Ši beprotiška ekonomikos sistema, uždirbanti iš socialinio beteisiškumo, humaniškumo požiūriu turi būti nepriimtina. Kinijos darbo jėga – tai jau per daug brangu kapitalui! Dabar kinai reikalauja padoraus darbo užmokesčio, o kapitalas juda tolyn, į Bangladešą, kad ten surastų naujus vergus. Bet kada anksčiau turtingo Vakarų pasaulio bedarbiai nebegalės pirkti pigių prekių, kurios pagamintos vergų, visa sistema žlugs! Štai kodėl reikia sugrįžti prie stiprios valstybės, atstatyti sienas, įvesti muitų mokesčius ir trukdyti laisvam, niekieno nekontroliuojamam kapitalų judėjimui. Finansų sektorius, įklimpęs į spekuliacijas, reikalauja griežtos valstybės kontrolės”.

                                               Prieštaravimai ir galimybės

       Tačiau problema yra ta, kad tokia darbotvarkė gali ir nesuformuoti veiksnios koalicijos. Europos valstybių nacionalistai, nekęsdami Europos Sąjungos, dažnai vienas kitam nejaučia ypatingai gerų jausmų. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos Nepriklausomybės partija atsiribojo nuo panašių partijų kitose Europos valstybėse, visų pirma, nuo Prancūzijos Nacionalinio fronto. Tuo pačiu metu nacionalistinės partijos, kurios yra linkusios sudaryti koaliciją, tikriausiai, atsisakys veikti kartu su Graikijos „Auksinės aušros“ arba Vengrijos „Jobbik“ tipo partijomis, kurios susijusios su smurto aktais. 

       Beje, ostrakizmas „Jobbik“ partijos atžvilgiu gali būti paaiškinamas ir šios partijos simpatijomis Rusijai. 2013 metų gegužės mėnesį partijos lyderis Gaboras Vona, pasisakydamas paskaitoje „Konservatyvių tyrimų centre“, kuris yra Maskvos valstybiniame universitete, ES pavadino „klastinga organizacija“ ir pareiškė, kad „šiandien Rusijos vaidmuo yra priešintis Europos amerikanizacijai“. „Jobbik“ lyderis taip pat pasisakė už Vengrijos prisijungimą, atsiradus tokiai galimybei, prie Eurazijos Sąjungos.  

       Didžiosios Britanijos ir Italijos, trečios ir ketvirtos tarp tankiai apgyvendintų ES šalių, nacionalistai turi gerus šansus. Tačiau Didžiosios Britanijos Nepriklausomybės partija, neigdama Europos integraciją, turi šaltus santykius su Europos aljansu už laisvę. „Penkių žvaigždžių judėjimas“ Italijoje kritikuoja vietos elitą, bet susilaiko nuo retorikos prieš Europą.

       Anksčiau silpna partijų disciplina ir politiniai skirtumai kenkė vieningam nacionalistinių partijų veikimui Europos Parlamente. Tačiau šių partijų precedento neturinčio laimėjimo 2014metų rinkimuose pasiekimas gali viską pakeisti. Jeigu šios partijos sugebės įveikti savo nesutarimus ir susitarti dėl bendros darbotvarkės, tai jos gaus šansą užblokuoti Europos (euroatlanto) projektą iš esmės.

       Europos politinis meinstrymas yra sunerimęs dėl 2014 metais “euroskeptiškiausio ir anti-europietiškiausio parlamento istorijoje” atsiradimo grėsmės. Italijos ministras pirmininkas Enrikas Leta, prieš artėjančius gegužės mėnesį rinkimus į Europos Parlamentą paragino ES valstybių lyderius atkreipti dėmesį į šią problemą, tokių organizacijų, kaip Naidželo Faradžo Didžiosios Britanijos Nepriklausomybės partijos, Marijos Le Pen Prancūzijos Nacionalinio fronto ir Bepės Grilo Italijos “Penkių žvaigždžių judėjimo” populiarumo augimą pavadino “pačiu pavojingiausiu fenomenu iš visų, su kuriuo šiandien susiduria Europos Sąjunga…”   

Vladimir‘as Nesterov‘as, 2014-01-03

Šaltinis: Fondsk

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas