Grybauskaitė uždraudė Lenkijoje išleistą knygą apie ryšius su KGB?

       Gegužės mėnesį populiarus Lenkijos savaitraštis NIE (gegužės 16-22 d., Nr. 20) išspausdino recenziją, kurios pavadinimas „KGB daro, ką nori" naujai knygai „Plieninės magnolijos dosjė“ apie Lietuvos Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Mūsų portalas „Straik“ negalėjo nepastebėti šio straipsnio – mes iš profesinių interesų pradėjome ieškoti knygos, juk anksčiau patys jau keletą kartų rašėme apie Prezidentės Grybauskaitės asmenybę (anksčiau – arši komunistė, dabar – ne mažiau arši Putino priešininkė). Ukrainos politiniam panoptikumui toks persivertėlio tipažas suprantamas ir artimas, todėl nėra nieko stebinančio, kad Grybauskaitės atžvilgiu (ir apskritai Lietuvos politikų), šalies, kuri 2013 metais vadovavo Europos Sąjungai ir atkakliau nei kiti Ukrainai siūlė pasirašyti sutartį su ES, daugelis mūsų politikų (pavyzdžiui, Julija Tymošenko) elgiasi, kaip su saviškiais. Kad labiau suprastumėme, kas vadovauja draugiškai Ukrainai valstybei, mūsų portalas ir paskelbė seriją žurnalisto Maksimo Leonovo iš Sankt Peterburgo tyrimų, kuriuose jis atidžiai (bet dar ne išsamiai) išnagrinėjo sovietinę Grybauskaitės praeitį – visa tai, kas buvo susiję su jos mokslais Leningrado universitete ir apie ką prezidentė dabar kažkodėl tyli.

        Ir čia staiga apie Grybauskaitę rašo Lenkijoje ir be to, - kas rašo! Pagal savaitraščio NIE duomenis, knygos autoriumi yra Slavomiras Cenkevičius – asmenybė Lenkijoje labai gerai žinoma, jį vadina “prezidentų žudiku”. 2008 metais jaunas istorikas Cenkevičius, kuris dirbo Lenkijos Nacionalinės atminties institute, išleido tyrimų knygą „ST ir Lechas Valensa. Biografijos papildymas“, kurioje tiesiai nurodo, kad Valensa su slapyvardžiu „Bolekas“ dirbo saugumo tarnybai, parašė ne mažiau kaip 7 įskundimus. Valensa įsiutęs neigė, reikalaudamas teismo. Slapyvardis „Bolekas“ jam tikriausiai prilipo jau iki gyvenimo pabaigos. Lenkijoje buvo tikras skandalas.

       Dabar tikriausiai bus dar vienas. Be to, tarptautinis. Kai mes pradėjome ieškoti, kur galima nusipirkti lenkų knygą apie Grybauskaitę (internetas pasitarnavo nurodydamas leidyklos tinklalapį), tai paaiškėjo: nusipirkti knygą ne taip ir paprasta! Leidykloje atsisako oficialiai komentuoti, leido suprasti: jiems užsiminė, kad geriau nuo pardavimo susilaikyti iki tol, kol Lietuvoje neįvyks antras rinkimų turas. Tuo sunku buvo patikėti. Kas Lenkijoje galėjo uždrausti pardavinėti žinomo lenkų mokslininko knygą apie Lietuvos politikės (tegul ir turinčios lenkiškas šaknis) biografijos peripetijas? Kompetentingos institucijos? Kam joms to reikia? Juk jeigu publikai Lenkijos politikų gyvenimas taip skaidrus, kad galima tyrinėti Valensos „reziumė“, tai kodėl negalima tirti Grybauskaitės biografijos? Arba buvo „ypatingas prašymas“ iš Vilniaus?

       Mes vis tik sugebėjome gauti knygą. Kaip – nepasakosime, kad nepakištumėme leidykloje dirbančių žmonių. Kalbėti apie tai, ar iš tikrųjų Grybauskaitės atstovai bandė panaudoti savo tarptautinius ryšius, kad užtildytų šios knygos pasirodymą, jie kategoriškai atsisakė. Išsigandę tyli. Bet jeigu tai yra taip, tada daug kas iš tikrųjų stoja į savo vietas: Grybauskaitė, kuri dėl pergalės antrame ture pasirengusi net su Styvu Taileriu apsikabinti, dės visas pastangas, kad nebūtų nemalonios jai informacijos platinimo. Matyt, save demonstruoja sovietinė mokykla – TSRS komunistų partijos veikėjai buvo dideli meistrai nuo svetimų akių nuslėpti nenaudingas žinias. Patys tylėjo ir burnas užkimšinėjo nepageidaujamiems asmenims.

       Taigi, apie ką rašoma „Plieninės magnolijos dosjė“? Kodėl lenkai ėmėsi Grybauskaitės biografijos nagrinėjimo, tampa aišku iš pirmo puslapio – juos žeidžia ta nepagarba, su kuriuo Lietuvos elitas, vadovaujamas Prezidentės, žiūri į Lietuvos lenkus. Matyt, taip netikėtai daug pirmame prezidento rinkimų ture surinko lenkų ir rusų  kandidatas Voldemaras Tomaševskis (8,25%) – surinko nepatenkintųjų balsus. Beje, įdomi detalė – prieš keletą dienų Tomaševskis savo Facebook’o paskyroje jau paminėjo apie “Plieninės magnolijos dosjė”. Ar jis turi kokį nors ryšį su leidinio pasirodymu? Vis tik greičiausiai yra tai, kad lenkų bendruomenės Lietuvoje viduje žinios apie tokias knygų rinkos naujienas plinta greičiau? Tokiu atveju nėra nieko stebinančio, kad Grybauskaitė nesidžiaugia knygos išėjimu – jos “šiltas” požiūris į Tomaševskį žinomas toli už Lietuvos ribų. Stebina kitas: kaip “raudonojo partizano”, dirbusio NKVD struktūrose, dukteriai, buvusiai komjaunuolei (nuo 14 metų!), partinei aktyvistei, kuri mokėsi tame pačiame universitete, kaip ir Putinas, pavyko taip toli ištiesti savo rankas? Anksčiau mergaitei iš Baltijos pakraščio, stovėjusiai ideologiškai teisingose pozicijose, padėjo KGB. O kas padeda dabar?

       „Plieninės magnolijos dosjė" yra daug citatų iš Rūtos Janutienės knygos „Raudonoji Dalia“ – skandalinga knyga, dėl kurios išleidimo jos autorė užmokėjo darbu televizijoje. Ryški moteris ir talentinga žurnalistė Janutienė – Grybauskaitės asmeninė priešė, kaip ir Tomaševskis. Dar viena priežastis dėl knygos užblokavimo dabar jau ir Lenkijoje?

       Pateiksime nedidelės ištraukos iš lenkų knygos vertimą: „Žurnalistė Janutienė pasakoja apie tai, kad grupė jaunų ekonomistų reformatorių Leningrade veikė pagal KGB primininko Andropovo nurodymą. Svarbų vaidmenį tos grupės darbe vaidino Vadimas Medvedevas – LVU absolventas, ekonomikos mokslų daktaras, buvęs Komunistų partijos Leningrade sekretorius.

       Europos universiteto Peterburge profesorius, Leningrado universiteto ekonomikos fakulteto absolventas Dmitrijus Travinas (mokėsi tuo pačiu metu, kaip ir Grybauskaitė) taip aprašo tą darbą: „Kadangi 9 –ame dešimtmetyje būtent „broliškos“ partijos aktyviausiai užsiėmė rinkos pertvarkomis, Medvedevas tam tikru mastu galėjo būti laikomas specialistu, turinčiu pažangią užsienio patirtį. Tai buvo neryškus, uždaras ir susitelkęs į save žmogus. Lyderio savybių Medvedevas visai neturėjo. Ne veltui jį mažai kas tuo metu, kai iš esmės buvo vienas iš pirmųjų valstybės asmenų, įsidėmėjo. Bet Medvedevas turėjo nebūdingą Kremliaus politikams atkaklumą, aiškų uždavinių matymą ir siekimą juos realiai išspręsti. Tais laikais jo teisumas, tikriausiai, atrodė primityviu, bet dabar, praėjus dvidešimčiai su viršumi metų, įvykiai matomi visiškai kitaip“.

       Neryškus, bet atkaklus žmogus. Kokia panaši charakteristika!..

       Iki 1983 metų jis vadovavo Visuomeninių mokslų akademijai prie TSKP CK Maskvoje. 9 –ame dešimtmetyje būtent jis pagal Andropovo pavedimą kuravo ryšius su socialistinių šalių komunistų partijomis. Ir Medvedevas labai glaudžiai dirbo su Olegu Ožereljevu – Leningrado universiteto ekonomikos fakulteto dekanu, kuriame kaip tik mokėsi Grybauskaitė.

      Ratas užsidaro. Juk būtent Vadimas Medvedevas buvo Komisijos Baltijos šalių reikalams prie Prezidento Gorbačiovo pirmininkas. Būtent Medvedevas bandė padaryti tai, ko nespėjo iš gyvenimo išėjęs Andropovas – ekonomikos reformų Sovietų Sąjungai projektą, kuris buvo parašytas padedant jauniems ekonomistams iš Leningrado universiteto, kur Ožereljevo fakultete mokėsi Grybauskaitė.

       Ar vėliau atsitiktinai Ožereljevas taps Gorbačiovo patarėju ekonomikos klausimais, o Medvedevas bus jo vyresniuoju patarėju?

       Medvedevas puikiai suprato, kas laukia TSRS (o galbūt šią prognozę jam „pakišo“ Andropovas), juk jis vadovavo dar ir Ideologijos komisijai prie TSKP CK ir matė, į kokią bedugnę krenta Sovietų Sąjunga. Buvo reikalingi žmonės, per kuriuos būtų galima įtakoti situaciją nepriklausomose valstybėse ir po totalitarinės imperijos iširimo.

        Nacionalinėse respublikose atrinkti ideologiškai tvirčiausius, su dėmėta pagal Vakarų standartus biografija (jeigu tėvas iš NKVD – idealu), o todėl valdomus, apdoroti juos vidiniam slaptam darbui, įtraukti į „artimojo rato“ pasitikėjimą, už rankos nuvesti karjeros laiptais per Visuomeninių mokslų akademijos prie Komunistų partijos žaizdrą. Ir pretendentas respublikos vadovavimui parengtas. Liko tik palaukti.

       Taigi, kada, konkrečiai kokiais metais gimė ištisos jaunų komunistų iš sovietinių respublikų kohortos atrankos planas juos paverčiant dvigubais agentais: tolesnio kilimo esant tyliai Komunistų partijos paramai, o jeigu ji dėl staigių permainų žlugs, tai tada savo vaidmenį suvaidins KGB ir pasieks Andropovo numatytus planus? Kam suteikta teisė žinoti šio plano detales? Andropovo jau nėra gyvųjų tarpe. Bet klausimai gali būti pateikti Gorbačiovui. Ir Putinui.

      Arba... Geriau apie tai neklausinėti? Juk specialiosioms tarnyboms savų slaptų agentų išduoti yra nepriimtina. Kas gali paneigti, kad tarp buvusios TSRS nepriklausomų valstybių lyderių nėra KGB dvigubų agentų, kuri dar prieš 30 metų pagal Kremliaus įsakymą sugalvojo šią gudrią daug ėjimų turinčią kombinaciją?

       Citatos pabaiga. Nestebina, kad Lenkijoje parašyta knyga su taip nepatogiais Grybauskaitei klausimais tapo draudžiama. Beje, nuslėpti interneto ir skaidrumo amžiuje informaciją – netoliaregiška. Grybauskaitei būtų geriau atvirai pripažinti nemalonius savo praeities faktus, sąžiningai papasakoti apie bendradarbiavimą su specialiosiomis tarnybomis. Priešingu atveju lietuvių atmintyje ji iki gyvenimo pabaigos išliks politiku, apie kurį net už gimtosios šalies ribų žino, kad ji – nuo pradžios iki pabaigos sukurtas KGB –FSB projektas, marionetė, dar vienas „kultūringas žmogus“, kurį už virvučių tampo Putinas.  

 „Straik“ redakcija, 2014-05-22

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.