Ar 1994 m. KT nutarimas dar galioja?

       25 metus įsivaizdavome, kad Lietuvoje yra demokratija, nes Konstitucijoje taip parašyta, o ir valdžia su žiniasklaida mums visada taip sakė. Ir toliau būtume gyvenę demokratijos iliuzijose, jeigu nebūtų atsiradęs tikras Lietuvos patriotas Pranciškus Šliužas, kuris vardan žemės užsispyrė įveikti gėdingai aukštą demokratinei valstybei referendumo parašų kvotą. O svarbiausia, kad surado tūkstančius bendraminčių tam reikalui pasiryžusių aukoti savo laisvalaikį, pinigus. Štai tada ir atsivėrė visas per tuos du dešimtmečius susiformavęs ir ramiai sau puvęs partokratinis-oligarchinis liūnas. Ir pamatėme visą išrinktųjų atstovų, valstybės tarnautojų, partijų cinizmą, nesiskaitymą su priemonėmis, siekiant užgniaužti prasikalusius tiesioginės, tai yra tikros, demokratijos daigus, sutramdyti aktyvius piliečius, išdrįsusius pasikėsinti į valdžios galias. Visa tai vainikavo liepos 11 d. Konstitucinio teismo nutarimas, kuris yra tiesiog pasityčiojimas iš tikros demokratijos, ir manau, kad iš teisinės valstybės.  

       Nevertinsiu Konstitucinio teismo nutarimo teiginių ir aiškinimo, tik paklausiu: ar KT teismas išvis turėjo teisę aiškinti bei vertinti Referendumo įstatymo 14 straipsnį ar jo dalis ir jų atitikimą Konstitucijai, arba aiškinti paneigiant neginčijamą Konstitucinio teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimą, jo suformuluotą doktriną. Juk Konstitucijos 107 str. 3 d. rašoma: „Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami.“ Vadinasi, 1994 m. liepos 22 d. nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas. Tai yra nurodyta ir šio nutarimo gale. Ar tai reiškia, kad Konstitucinis teismas šiurkščiai pažeidė Konstitucijos 107 str. 3 d., o kartu sulaužė ir KT teisėjo priesaiką?

       1994 m. liepos 22 d. nutarime kalbama apie tą pačią teisės normą, dėl kurios konstitucingumo šiais metais Seimas kreipėsi į KT. Tik 1994 m. ji turėjo dar teisės normų, kurias KT nutarimas pripažino, kaip prieštaraujančias Konstitucijai. Bet pagal naują KT išaiškinimą jos Konstitucijai neprieštarautų, o būtų tiesiog gėris, saugantis Konstituciją nuo Tautos.

       Viena iš tokių Konstitucijai prieštaraujančių teisės normų nurodė, ką turi daryti Seimas, jeigu konstatuoja, kad referendumui teikiamas įstatymo nuostatų projektas neatitinka Konstitucijos. KT išaiškino, kad nors Konstitucijos 7 straipsnyje yra įtvirtinta principinė nuostata, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, kuris priešingas Konstitucijai, bet Konstitucija net Konstituciniam teismui nenumato prerogatyvos „spręsti įstatymų ar kitų teisės aktų projektų atitikimą Konstitucijai”. Tai yra pagal Konstituciją KT turi teisę tirti tik jau priimtus įstatymus ir kitus teisės aktus. Tačiau pagal nutarimą tiek piliečių iniciatyvos, tiek Seimas, rengdami ir priimdami teisės aktus, turi juos derinti su Konstitucija. Bet iniciatyvinė grupė tai atlieka savarankiškai. Nei Tautos rinktas Seimas, nei tuo labiau Tautos nerinkti valstybės institucijų tarnautojai neturi teisės trukdyti referendumui įvykti: „Kai įstatymo nuostatų projektas teikiamas referendumui, įstatymo leidėjas yra Tauta. Konstitucijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Priimant kokius nors išankstinius sprendimus, nenumatytus Konstitucijoje ir sąlygojančius referendumo paskelbimą, būtų ribojama aukščiausia  suvereni Tautos galia.” Todėl KT nustatė, kad teisės norma, kuri reikalavo, kad Seimui konstatavus referendumui teikiamo teisės akto projekto neatitikimą Konstitucijai, „pirmiausia turi būti  nagrinėjamas Konstitucijos keitimo klausimas", prieštarauja Konstitucijai ir pasakė, kad tokia sąlyga – Konstitucijos keitimo klausimo nagrinėjimas – nenumatytas Konstitucijoje ir ši nuostata ydinga ir dėl to, kad Konstitucijos keitimo klausimas būtų nagrinėjamas nežinant Tautos valios, kuri bus pareikšta per balsavimą dėl pateikto referendumui teisės akto projekto.” 

       Taip pat KT nurodė, kad Konstitucijoje nenumatyta, kad Konstitucijos 9 straipsnio teisės normos, kuri kalba apie referendumų skelbimą, „įgyvendinimas būtų saistomas kokiomis nors papildomomis sąlygomis ar kokių nors subjektų sprendimais”.

       KT prieštaraujančia Konstitucijai pripažino ir tą teisės normą, kuri Seimui buvo suteikusi teisę apsvarstyti ir priimti referendumui teikiamas įstatymo nuostatas, nes „Konstitucijoje nenumatyta, kad Seimas galėtų atlikti dar kokius nors veiksmus ar referendumui teikiamo teisės akto projektą priimti svarstyti pats, tuo apribodamas piliečių teisę inicijuoti referendumą ir pareikšti jame savo valią dėl teikiamo įstatymo ar kito teisės akto projekto”.

       Atrodytų 1994 m. liepos 22 d. KT nutarimas labai aiškus, tik imk juo ir vadovaukis, priimk sprendimą byloje. Bet Vyriausiasis administracinis teismas labai susirūpino Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimais: pagal Referendumo įstatymą ji vargšelė neturi teisės vertinti teikiamo įstatymo projekto atitikties Konstitucijai ir priimti sprendimų, kurie neleistų inicijuoti referendumo. Susirūpino ir referendumų padariniais. Tik kažkodėl niekam iš teismų nerūpi Seimo priimtų galimai korupcinių, pripažintų prieštaraujančių Konstitucijai įstatymų esami padariniai, atnešę Lietuvai milijonus, o gal net milijardus litų žalos. O piliečių inicijuojamų referendumų, kurių per 25 metus tik vienas įvyko, įsivaizduojama žala labai parūpo.  

        Kodėl Seimas nesivadovavo galiojančiu 1994 m. liepos 22 d. KT nutarimu ir netiesiogiai jį skundė, tai visiems ir taip aišku. Įdomesnis klausimas, kodėl KT neatsisakė ištirti teisės akto atitikimo Konstitucijai, nors Konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnyje nurodyta, kad KT atsisako nagrinėti tokį prašymą, jeigu „prašyme nurodyto teisės akto atitikimas Konstitucijai jau buvo tirtas Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas“. O juk dėl Referendumo įstatymo tų pačių teisės normų, kurios buvo pataisytos, vadovaujantis 1994 m. nutarimu, ir iš kurių pašalintos normos, kurios varžė ir ribojo Tautos suverenitetą ir todėl prieštaravo Konstitucijai, galioja priimtas galutinis ir neskundžiamas nutarimas.

       Taip pat reikia nepamiršti ir konstitucinės doktrinos vienodumo bei tęstinumo principo, kurį liepos 11 d. nutarime prisiminė ir KT, bet „pamiršo“ vadovautis 1994 m. liepos 22 d. nutarimo doktrina. Todėl iš 1994 m. neginčijamo nutarimo nieko neliko, išskyrus tas nuostatas, kurios netrukdo liepos 11 d. nutarime suformuoti kitą konstitucinę doktriną, kuri visiškai priešinga ankstesniajai. Ir tampa neaišku ar 1994 m. oficialiai galiojantis nutarimas vis dar galioja.

       Būtų gerai, kad KT veiklos teisinius rebusus įvertintų teisininkai. Ar nemanote, kad gana tylėti, kai tiesiog pasityčiojamai naikinama demokratija, kai per pastaruosius metus KT priimti nutarimai kelia dideles abejones ar juos priimant šiurkščiai nepažeista Konstitucija ir nesulaužyta teisėjo priesaika. Gal gana KT teisėjus laikyti „šventomis karvėmis“ ir  ar nereikėtų jų priimtų nutarimų ištyrimui surengti bent visuomeninį teismą, kuriame patyrę teisininkai profesionaliai įvertintų KT teisėjų paskutinių metų veiklą, ir svarbiausia liepos 11 d. nutarimą.  

Emilija, 2014-07-13    

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.