Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


L.Mosėdaitis: Kas toji valstybinė signataro renta?

       Koment.lt: tai yra senas straipsnis iš tinklalapio „Profsąjungų naujienos“, kurį verta prisiminti, ir kurį priminė Rolando Paulausko žodžiai apie signatarų išskirtinumą (nuo 8:55 min.), kurie parodo, kaip išgaruoja teisingumas, kai paliečiami asmeniniai žmogaus interesai. Tai viena iš priežasčių R.Paulausko temai „Kodėl mes niekada neišrinksime geros valdžios?“

             Pirmiausia truputį istorijos apie signatarų rentos atsiradimą. Lietuvos Respublikos Seimas 2003 metų rudenį paskubomis priėmė  Lietuvos nepriklausomybės Akto signatarų statuso įstatymą, pagal kurį buvo įteisintas valstybinės signataro rentos skyrimas. Spartuolišką darbo tempą tada parodė ir Prezidentas, nedarbo dieną – sekmadienį – pasirašydamas šį Įstatymą, kuris suteikia teisę signatarams gauti valstybinę signataro rentą, o šiems mirus - jų sutuoktiniams ir vaikams gauti signatarų našlių ir našlaičių rentas. Įstatymas įsigaliojo nuo 2004 m. sausio 1 d., ir jis tada numatė, kad valstybinės signataro rentos dydis yra 50 procentų Seimo nario pareiginės algos per mėnesį. 
       Kodėl rašau, kad tas procesas vyko paskubomis ir spartuoliškai? Ogi todėl, kad tų „darbštuolių“ Įstatymo priėmimo dieną į darbą teatvyko tik 45 iš 137 tuo metu buvusių Seimo nariais. Įstatymas dėl signatarų statuso buvo priimtas 34 parlamentarams balsavus „už“, 6 - „prieš“ ir 5 susilaikius. Taigi tokiam reikšmingam įstatymui priimti tą dieną dirbti į Seimą tesuspėjo atvykti mažiau nei trečdalis Seimo narių. Nesuprantamas toks seimūnų nenoras dalyvauti posėdyje, kuriame buvo priimtas šis ir šiandien daug abejonių keliantis dokumentas.
       Pirmiausia išsiaiškinkime, kodėl tie išmokėjimai signatarams yra vadinami renta ir už kokius nuopelnus jie mokami.
       Manau, kad terminas „renta“ pirmiausia čia visiškai nevykusiai pritaikytas. Žvilgtelėkime į žodyną, iš kurio sužinosime, kad renta = 1) tuščia kalba, tauškalas; 2) iš kapitalo, nekilnojamojo turto ar žemės nuosavybės reguliariai gaunamos pajamos, gavėjui neįdedant jokio darbo.
       Manyčiau, kad antroji termino prasmė, kuri apibūdina pajamas iš nuosavybės, „rentos“ gavėjui neįdedant jokio darbo, signatarams netinka.
       Lieka pirmoji  prasmė, reiškianti tuščiakalbiavimą, plepėjimą, tauškalus. Tai gal taip labai skubant ir negausiai dalyvaujant Seimo nariams buvo priimtas ... Lietuvos Respublikos tauškalių įstatymas? Drįsčiau teigti, kad kaip tik tokią šio įstatymo misiją akivaizdžiai pademonstravo ir patys Akto signatarai bei Seimo nariai (N. Medvedevas, S. Pečeliūnas, kiti) LTV laidoje „Dviguba teisybė“ 2003 m. spalio 21 d., nepaprastai kovinga bei aršia retorika sureikšminę signatarų vaidmenį atkuriant Nepriklausomybę.
Jei signatarams reguliariai išmokamieji pinigai negali būti vadinami renta, tai paieškokime kitokių, tinkamesnių žodžių šioms išmokoms apibūdinti. Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne yra terminų pensija, pašalpa, premija paaiškinimai:
        Pensija - piliečių periodiškai gaunami pinigai įstatymų numatytais atvejais; laikas, kada mokami šie pinigai: senatvės, invalidumo pensija. Pensija maitintojo netekimo atveju. Valstybinė pensija.
        Pašalpa - piniginė ar kitokia parama: duoti, suteikti pašalpą. Invalidumo, nedarbingumo, nėštumo, gimdymo pašalpa.
       Premija - piniginis ar daiktinis apdovanojimas už nuopelnus, darbą ar kūrinį, skiriamas konkurse, parodoje: valstybinė (valstybės) premija. Tarptautinė premija.    Skatinamoji premija.  Papildomas atlyginimas, primokėjimas už gerą darbą.
       Kuris iš tų trijų terminų tiktų tiems periodiškai signatarams (o signatarams mirus dalį jam mokėtos rentos turės teisę gauti jo sutuoktinis ir vaikai) išmokamiems pinigams (kas yra numatyta Nepriklausomybės Akto signatarų statuso įstatyme) nusakyti?
        Vadinti tuos pinigus pensija, kuri būtų mokama kai kuriems signatarams, tikrai būtų labai teisinga ir tikslu. Bet kai ji pradedama mokėti pensinio amžiaus dar nesulaukusiems signatarams, tuoj  kyla klausimas kodėl? Juk tokių jau dabar, mano paskaičiavimu, per dešimt. Darbingo amžiaus signatarai, rentos pasiprašę ir ją gaunantys yra: G. Vagnorius  (51 metų), V.Baldišis (48 metų), V.Katkus (51 metų), B.Valionytė (52 metų), N.Oželytė (54 metų) ir kiti. (Veidas, 2009 m. Nr. 10).
        Bet iki pensijos jiems dar keletas ar net keliolika metų, o kai kurie, kaip ekspremjeras G.Vagnorius, dar ne tik yra kūrybingi ir darbingi, bet dar pretenduoja ir į valdžią. Tačiau jie vis tiek mieliau ima iš valstybės pinigus, nei ieškosi darbo.
        Na, nebent kiekvieną atvejį derėtų vertinti ir įvertinti individualiai. Gal kai kuriems reikėtų skirti invalidumo pensijas, nes jiems, matyt, dėl tuo metu išgyventos rizikos labai drebėjo kinkos. Jei to streso pasekmės iki šiol neatslūgsta, t. y. iki šiol tebedreba kinkos – tokiems iš tiesų derėtų skirti rentas - ir gal net valstybines invalidumo pensijas...
       Dėl per didelės nervinės įtampos (juo labiau kad, pasak N. Medvedevo, tuo metu Seime visus valdė nematomas kolektyvinis protas) gal kai kurie signatarai ne tik patyrė stresą, bet ir susirgo. Tokiems, matyt, reikėtų skirti, tarkime, bent jau nedarbingumo (neįgalumo) pašalpą. O jei šio tipo susirgimas virto liga, gal vertėtų tokiam signatarui pasiūlyti ir neįgalumo (invalidumo) pensiją.
       Įžvalgusis filosofas Romas Ozolas supranta, kad kažkas yra ne taip dėl tos signataro rentos, ir viena proga (Respublika, 2009 m. kovo 10 d.) jis prasitarė: „Taip, šiandien man mokama renta, bet aš mieliau gaučiau pensiją. Pensija yra humaniškas būdas, o renta – senų buržuazinių laikų atauga.  Bet taip sutvarkyta – arba imi arba neimi. O aš turiu apsispręsti – arba einu į konteinerius rinkti butelių ir pardavinėti, arba imu man labai nemalonią rentą ir iš jos pragyvenu. Daugiau iš nieko. Aš apsisprendžiau imti rentą...“
       Tai gal geriau imtis veiksmo? Ir signatarai, užuot bejėgiškai filosofavę ar reikalavę ordinų, turbūt galėtų prisidėti prie šiuo sunkmečiu ypač aktualaus valstybės lėšų taupymo. O jei, pavyzdžiui, dabar gaunantys solidžias rentų išmokas (siekiančias pusę parlamentaro algos), imtų ir pasiūlytų sau ir kolegoms laikinai grįžti prie iki nedidintos, pradinės rentos, kuri ir taip būtų didesnė nei 2000 litų. Tai būtų konkretus Lietuvos iždo taupymo būdas. Tai būtų pamokantis ir tautiečiams pavyzdžiu galintis būti gestas. Nes signatarai, kurie negali atsiriboti nuo atsakomybės už tai, kas vyksta Lietuvoje šiandien, jau nesugraudins vieno iš jų, buvusiu tarp ryškiausių Nepriklausomybės „architektų“, filosofavimu bei aimanomis apie butelius iš konteinerių.
       Taip, pamename: V.Andriukaitis, B.Genzelis, A.Sakalas, R.Valatka viešai atsisakė signatarams dalijamų sklypų. Bet kai kurie signatarai juos pasiėmė, o V.Baldišis, M.Čobotas gavo net po du.
       Nepaisant to, Signatarų klubo prezidentė B.Valionytė mano, kad iki šiol signatarai nepakankamai apdovanoti...

       Ar tikrai nepakankamai?

Straipsnio autorius - LP apžvalgininkas. - Lietuvos profsąjungos, 2010, Nr.3

2010-03-31

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas