Vitalijus Balkus : Kiek reikia Lietuvai gamtinių dujų?

       Į Klaipėdos uostą iškilmingai įplaukė laivas, skambiai pavadintas „Nepriklausomybės“ vardu. Tiesa, ir spalvos, kuriomis jis išdažytas, Rusijos vėliavą dažnam priminė, ir net ne Lietuvos nuosavybė jis bus, tačiau Klaipėdos konservatorių jėgomis sutiktuvės buvo surengtos, ir spaudoje vien tik apie šį laivą kalbama bus ne vieną dieną, ir apskritai kai kas puolė į euforiją, esą tuoj mus užplūs pigios norvegų dujos (neklauskite, kodėl pigios, nes vis tiek nepaaiškins) .

       Na, tiek to - gal ir gerai, kad, nors ir iš karto su 1,2 mlrd. litų nuostolio „kupra“ atplaukęs, vis tik atplaukė. Ne viskas juk vien pinigais maitojama. Juk ne juokas, jei eilinį kartą susipykus su Rusija, pvz., „Achemai“, kuri be dujų apskritai negali dirbti, tektų sustabdyti gamybą. Yra kaip yra ir neverta svarstyti, ar tikrai reikėjo nuomotis šį laivą, o gal reikėjo pirkti, o gal dar kaip klausimą spręsti. Šiandien vis tik norėčiau pakalbėti apie kitką .

       Nustebsite, tačiau dujų poreikis Lietuvoje yra dirbtinai išpūstas. Anokia paslaptis, kad šilumos ūkyje jau seniai buvo galima apskritai nenaudoti gamtinių dujų. Tačiau ... Kai dažna savivaldybės taryba primena Seimą miniatiūroje, kur tarpusavio santykių aiškinimasis ir savų interesų protegavimas yra pagrindinis užsiėmimas, tuomet ir nėra kada tvarkyti ūkio reikalus. Dega sau importinės dujos šildymo monopolininkų krosnyse ir lai dega. O kad aplinkui stūkso nenaudojami laukai, kuriose gali auginti biokurui tinkamus augalus, ar miškai, kur metų metus nesutvarkomos vėjovartos, – niekam nerūpi.

       Beje, atskira plati tema yra - ar tikrai visuose rajonuose reikia išsaugoti centralizuoto šildymo įmones. Miestelyje, kur šildomi vos keli daugiabučiai, apskritai nėra jokio ekonominio pagrindimo išlaikyti „valdišką“ šildymą. Galiausiai net tarybiniais laikais, kuomet dujų ir kitokio kuro pernelyg niekas netaupė, o kainos buvo juokingai mažos, kai kurie miesteliai gavo centralizuotai tiekimą šilumą tik tuomet, kai buvo pastatoma įmonė, besiverčianti kitokia veikla (pvz., plytinė), tačiau turinti savo katilinę. Kitaip net ir anuomet statyti atskiros katilinės miesteliui neapsimokėdavo. O ką jau kalbėti dabar, kuomet, pvz., dujos ne tik brangios bet ir bet kada jų tiekimas gali sutrikti? Taigi, individualiomis prie vietinių sąlygų pritaikytomis kieto kuro ar kombinuotomis katilinėmis kuo puikiausiai gali šildytis ne tik maži miesteliai. Štai, net Mažeikiuose daugiabučio namo gyventojams žemaitiško užsispyrimo dėka pavyko atsijungti nuo komunalinio šildymo monopolininko ir įsirengti savo katilinę, kurios naudą jie pajuto jau pirmą šildymo sezoną.

       Be abejo, Kaune ar Vilniuje pastatyti autonomines katilines tankiai užstatytose rajonuose būtų per sudėtinga, o ir oro kokybės tai nepagerintų, tačiau net ir šiuose miestuose yra vėlgi dažniausiai vadinamieji „žinybiniai“ namai, kurie yra toli nuo komunikacijų ir buvo pajungti prie jų tuomet, kai niekas labai pinigų neskaičiavo. Štai ir vargsta dabar žmonės po 600-700 litų per mėnesį už dviejų kambarių buto šildymą mokėdami, kai, turint autonominę katilinę, ir 300 mokėti netektų. Bet juk tam, kad taip atsitiktų, reikia ir atitinkamų įstatymų, ir paramos.

       Ir nereikia piktintis tuo, kad kažkas atseit „savo reikmėms“ paramą gautų. Verčiau pažiūrėkime, kaip dešimtys milijonų fondų ir biudžeto pinigų keliauja į šildymo monopolininkų kišenes arba ekonomiškai abejotiniems, bet labai skambiems projektas vykdyti. Koks aš bebūčiau didelis biokuro naudojimo šalininkas, tačiau, pvz., Vilniuje planuojamas biokuro katilinės projektas yra apskaičiuotas vadovaujantis prielaida, kad centralizuotai tiekiamos šilumos vartojimas nesumažės ir todėl yra akivaizdžiai didesnis ir brangesnis nei turėtų būti.

       Tai, kad nėra jokio suinteresuotumo realiai mažinti importuojamų energetikos išteklių naudojimą ar didinti tikrą energetinę nepriklausomybę per komunalinių monopolijų įtakos mažinimą, daugiau nei akivaizdu. Štai, vos prie kelias dienas vykusioje spaudos konferencijos „Lietuvos Energijos“ vadovas Dalius Misiūnas, be kito ko, pareiškia: „.....mūsų įmonė mano, kad didieji šilumos gamintojai visiškai dujų neatsisakys dėl pastaruoju metu esamų ir būsimų palankių kainų, ribotų techninių galimybių, be to, dujas naudoti patogiau ir paprasčiau nei biokurą“. Galite pagalvoti, kad tai atskira nuomonė? Tačiau tuomet, kai tai sako tiesiogiai už ilgalaikį strateginį Lietuvos energetikos planavimą nemaža dalimi atsakingas asmuo, tokie žodžiai yra aiškus signalas, kad jokie pokyčiai nėra planuojami. Nes galiausiai visi pokyčiai, susiję su vietinio kuro naudojimu, yra kelias į decentralizaciją ir tuo pačiu į tos pačios „Lietuvos Energijos“ galių sumažėjimą.

       Grįžtant prie dujų terminalo reikalų, aš baiminuosi, kad siekiant bet kokia kaina išlaikyti tiekimų į Lietuvą dujų apimtis, kurios vis tik natūraliai mažėja, bus imtasi drakoniškų priemonių – tokių, kaip privalomo dujų kiekio pirkimas vartotojams. Be abejo, kiekvienam buitiniam vartotojui tokios prievolės greičiausiai neįves, tačiau komunalinės įmonės, turinčios šiai kuro rūšiai skirtas katilines, su tuo gali susidurti. O tai atitinkamai ilgam sustabdys visus su vietinio kuro naudojimu susijusius projektus.

       Ir net jei taip neatsitiktų, tačiau vis tiek esamo suvartojamo dujų kiekio mažinimu vargu ar kas iš valdančiųjų (esamų ir buvusių) rūpinsis jau vien dėl to, kad kuro importuotojų įtaka iš tiesų yra milžiniška.

Vitalijus Balkus, 2014-10-27

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.