Homo sovieticus
Tikriausiai tėra mažai žmonių, kurie nėra girdėję termino „homo sovieticus“, bet tikriausiai ne visi žino, kad šio tipo žmogų savo knygoje...
Tikriausiai tėra mažai žmonių, kurie nėra girdėję termino „homo sovieticus“, bet tikriausiai ne visi žino, kad šio tipo žmogų savo knygoje...
Įžanga Pasirodžius filosofo A. Juozaičio straipsniui „Kas yra Lietuvos išdavikai“ apsidžiaugiau. Pagaliau bus pradėta...
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) didelius sukrėtimus pajutusiai Lietuvos socialinio draudimo sistemai gerinti siūlo jau praktikoje nepasiteisinusį, praeito...
Kai aš išgirstu apie vis naujas iniciatyvas, esą apsaugančias mūsų vaikus nuo sunkumų ir nusivylimų, o tiksliau - nuo juos supančio pasaulio,...
Bylos tyrimas ir teismo procesas vyko ketverius metus. Per tą laiką viena iš įtariamųjų mirė. Daugelis įtariamųjų prarado darbą, turtą, kurį...
Kai kas gali paklausti: o prie ko čia demokratija? Juk daugelis demokratiją įsivaizduoja, kaip laisvę daryti, ką nori. Nors iš tiesų demokratija reiškia...
Pastaruoju metu dažnai girdime apie Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo keitimo siūlymus, dėl kurių...
Svetainė mėgsta Opera.
Vokietija – Vakarų pažangios demokratijos šalis, ir žiniasklaida čia eina rikiuote, sutartinai žingsniuodama pagal vyresniojo politinio kapralo komandą. Todėl laida, kurios pavadinimas „Bananinė respublika?“, Vokietijos federalinio kanalo ZDF programoje „Frontal 21” vokiečių žiniasklaidos visuotinio tarnybinių pažiūrų vienodumo fone buvo gana neįprastas reiškinys. Programos redaktoriai iš anoniminio siuntėjo gavo medžiagą, kuri juos pastūmėjo atlikti žurnalistinį tyrimą. Atsiskleidė visų komunikacijų sistemų Vokietijoje slaptos ir visuotinės JAV kontrolės mechanizmo organizacija. Medžiaga parodė, kad Vokietija yra visiškai priklausoma bananinė respublika, kuri mažai kuo skiriasi nuo kitų JAV vasalių. Tik per 2011-2012 metų laikotarpį JAV firmoms VFR URM išdavė 111 licencijų žvalgybinės veiklos atlikimui iš JAV teritorijos. Iš išorės tai atrodo gana respektabiliai. Firmos pasivadinusios komercinėmis organizacijomis, bet jos užsiima neįprasta komercija. Joms leidžiama atlikti „analitinius darbus bendradarbiaujant su JAV karinėmis pajėgomis Vokietijoje“. Pakanka pasakyti, kad tarp šių firmų figūruoja „Booz Allen Hamilton”, kurioje dirbo Edvardas Snoudenas, ten atstovaudamas NSA interesus. Tai firmos-rangovai, įsikūrusios JAV karinių bazių teritorijoje Vokietijoje. Jos prisijungia prie Vokietijos komunikacijų sistemų ir užsiima duomenų perėmimu iš visų informacijos srautų. Firmos VFR teritorijoje ir už jos ribų kontroliuoja socialinius tinklus, elektroninį paštą ir elektroninės telefonijos ryšį, po to, gautą ir apdorotą informaciją perduoda NSA. Apie šių firmų veiklos mastus liudija jų bendras metinis biudžetas – 70 mlrd. dolerių. Kokia informacija domina JAV šnipus Vokietijoje? Pavyzdžiui, Kalifornijos firma „Leonie Industries LLC”, kuri dirba Štutgarte pagal „Africa Commando“, dalyvauja „Prisma“ programoje, apie kurią detaliai pasakojo E.Snoudenas. Ši programa pagal dešimtis parametrų išaiškina „Amerikos priešus“ nepriklausomai nuo to, kur jie gyvena ir kokią padėtį užima. „Netzwerk Analytiker” firma išaiškina įtariamus terorizmu visame pasaulyje, įskaitant tą pačią Vokietiją. Maždaug tuo pačiu užsiima ir likusios. Apie šių firmų darbo teisinį reglamentavimą jokios kalbos ir negali būti. Jos laisvai filtruoja visus informacijos srautus, kurie praeina Vokietijos komunikacijų tinklais. Vokietijos teisės profesorius iš Bremeno Andrejas Fišeris– Leskanas (Andreas Fischer Lescano)sako, kad tokia veikla prieštarauja tarptautinei teisei ir VFR įstatymams, o federalinė vyriausybė, kuri ją leidžia, už tai yra atsakinga. „Tai skandalas, kad tokie „analitikai“ renka duomenis „tikslinių asmenų“ identifikavimui. Tokia informacija gali tarnauti tiksliniams nužudymams. Tai vienareikšmiškai yra tarptautinės teisės pažeidimas“, - sako profesorius. JAV armijos Vokietijoje atstovai kilusį skandalą praleido tylėdami. Kai „Frontal 21“ žurnalistai pabandė paimti interviu iš JAV armijos oficialių atstovų, su jais pasielgė taip, kaip visada elgiasi su bananinių respublikų žurnalistais, - atsisakė kalbėti, įjungti kameras uždraudė. Tačiau Vokietijos kontržvalgybos vadovui Hansui Georgui Masenui (Hans-Georg Maaßen) teko atsakyti į klausimus. „Aš nematau jokių požymių, kad nurodytos firmos Vokietijoje veikia prieš vokiečių interesus“, - pareiškė jis. Toks pareiškimas žurnalistų nepatenkino, nes kontržvalgybos vadovas nesugebėjo atsakyti, kaip tokia veikla atitinka federalinį įstatymą dėl asmens duomenų apsaugos. Prie E.Snoudeno demaskuojančios medžiagos, kuri parodė, kad kiekvienas vokietis, įskaitant federalinę kanclerę, yra po „Didžiojo brolio“ padidinamuoju stiklu, dabar paaiškėjo, kad viskas vyksta su pačios federalinės vyriausybės leidimu. Toks posūkis buvo netikėtas. Juk visai neseniai VFR vyriausybė bandė viešai protestuoti prieš JAV partnerių vykdomą „visuotinį sekimą“ ir net vaizdavo, kad gali susipykti su Vašingtonu. Tiesa, vandens stiklinėje šios audros Vašingtonas nepastebėjo, bet paprasti piliečiai savo vyriausybę palaikė. Vadinasi, be reikalo jie buvo susirūpinę. Vyriausybė protestavo tik dėl jos pasiklausymo. O Vokietijos piliečių visuotinę kontrolę ji seniai leido. Reikia žinoti Vokietijos vidaus politinio gyvenimo ypatumus, norint suprasti, koks tai skandalas. Savo metu vokiečiai įsivaizduodami, kad yra Europos demokratijos lyderiai, išdidžiai ir oriai keturis dešimtmečius kūrė įstatymų sistemą, kuri saugo privačią informaciją. Tai buvo panašu į ritualą, kuriame buvo kalamas naujas, orus vokiečių mentalitetas: pas mus visur tvarka, mes pavyzdys likusiam pasauliui. Pirmas asmens duomenų įstatymas buvo priimtas Heseno žemėje dar 1970 metais. Iki tol panašių įstatymų niekur pasaulyje nebuvo. Po jo, 1977 metais sekė Federalinio asmens duomenų apsaugos įstatymo priėmimas, kuris 1990 metais buvo peržiūrėtas. Pagrindinis šio įstatymo tikslas – „asmens apsauga nuo kėsinimosi į jo privataus gyvenimo neliečiamybę, manipuliuojant jo asmeniniais duomenimis“. Įstatymo veikimas taikomas asmens duomenų rinkimui, tvarkymui ir naudojimui, kuriuos renka valstybės federalinės institucijos (nesant valstybinio reguliavimo mechanizmų) ir nevalstybinės įstaigos, jeigu jos tvarko ir naudoja asmens duomenis komerciniais ir profesiniais tikslais. Visos 16 žemių turi savo asmens duomenų apsaugos įstatymus, kurie taikomi žemių valdymo valstybiniam sektoriui. Yra asmens duomenų apsaugos federalinė komisija, kuri atsakinga už įstatymo vykdymą. Atitinkamos komisijos, kurios užtikrina asmens duomenų apsaugos vietinių įstatymų vykdymą, yra kiekvienoje Vokietijos žemėje. 1998 metų balandyje, po šešerių metų aršių politinių diskusijų, Vokietijos parlamentas dviejų trečdalių daugumos balsais patvirtino Konstitucijos 13 str. pataisą, kuri leidžia policijai įrengti klausymosi įrenginius net privačiuose namuose (esant teismo orderiui). Be to, beveik visi Vokietijos įstatymai, kurie susiję su fizinių asmenų asmeninių duomenų tvarkymo problema, turi arba nuorodas į atitinkamą asmens duomenų apsaugos įstatymą, arba specialias nuostatas apie asmens duomenų tvarkymo taisykles, kurios atspindi teisę į privataus gyvenimo neliečiamybę. Visai neseniai buvo priimti įstatymai, kurie susiję su ryšių neliečiamybe. 1996 metais priimtas Nutarimas dėl asmens duomenų, kurie perduodami telekomunikacijų kanalais, apsaugos, saugo atitinkamos informacijos neliečiamybę. 1997 metų Įstatymas „Dėl informacijos ir ryšių (multimedia) paslaugų“ nustato informacijos, kuri perduodama kompiuterių tinklais, apsaugos mechanizmą. Šiuo įstatymu nustatomi reikalavimai, kurie keliami skaitmeniniams parašams. Kaip dabar aiškėja, visa ta puiki „Vokietijos piliečių konstitucinių teisių į privataus gyvenimo neliečiamybę apsauga“ iš tikrųjų yra ne daugiau nei pasityčiojimas. Priežasties didžiuotis savo saugumu vokiečiai neturi! Jų vyriausybė kartu su Amerikos šefais spjauna į visą vokiečių įstatymų sistemą, į federalinę asmens duomenų apsaugos komisiją, į visas 16 analogiškas žemių komisijas ir jau tuo labiau į būtinybę gauti teismo orderį! Ilgai ir kruopščiai statytas teisinės valstybės statinys pasirodė, kad yra tik kartoninis fasadas, už kurio viešpatauja visai kiti papročiai. Kiekvienas vokietis yra po svetimos specialiosios tarnybos mikroskopu. Ta tarnyba kiekvieną vokietį stebi ir jai juokinga, kad Vokietijoje prikrovė tokią krūvą niekam nereikalingų įstatymų. Ten, kur vadovauja Amerika, yra tik vienas įstatymas – gaujos įstatymas. Biurgeriui, kuris nuoširdžiai tiki Vokietijos demokratijos rūbo baltumu, tai yra katastrofa. Ar vertėjo taip ilgai didžiuotis savo priklausomybe Vokietijos pažangiai demokratijai, kad vienu akimirksniu pasijaustum bananinės respublikos gyventoju! Žinoma, skandalą pasistengė užglaistyti. Nepaisant to, kad laida parodyta per centrinį kanalą ZDF, kiti kanalai, išgirdę komandą „į vieną eilę stot!”, jos nepasigavo. Šiandien laidos medžiagą galima rasti tik socialiniuose tinkluose. Šiandien Vokietijoje mažai kas supranta, kas vyksta. Angelos Merkel agresyvią poziciją Ukrainos klausimu vokiečių verslininkai vertina, kaip savo pozicijų atidavimą spaudžiant „Didžiajam broliui“. Šiandien „žingsnis į dešinę, žingsnis į kairę“ vertinami, kaip pabėgimas iš Amerikos „komandos“, o tai sukelia sunkias pasekmes. H.Kolio ir G.Šrioderio, kurie protestavo prieš Vašingtono avantiūras, laikai seniai praėjo. Trumpai tariant, skandalą nutildė. Leisti diskutuoti apie visuotinę vokiečių gyvenimo kontrolę, kurią vykdo amerikiečiai, visai nėra reikalo. Tačiau, kaip rodo įvykiai Kelne, įstatymus gerbiantys vokiečiai pamažu prieina prie ribos, už kurios jų įstatymų gerbimas gali išnykti. Socialinės partnerystės visuomenė byra per siūles, ir dėl to nemažai nusipelnė „Didysis brolis“. Dmitrij’us Sedov’as, 2014-11-09 Šaltinis: Fondsk
Susiję: |
Komentarai
Skelbti naują komentarą