Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Tuchola: lenkų mirties stovykla rusams

       Lapkričio pradžioje Varšuvoje, Vilenskos aikštės vietoje, į kurią buvo planuojama sugrąžinti paminklą lenkų ir sovietų karinei brolybei, netikėtai atsirado monumentas „Maidano aukų“ atminimui. Tai sukėlė pasipiktinimų audrą, bet lenkus supykdė ne tyčiojimasis iš  dešimčių tūkstančių Raudonosios armijos karių atminimo, kurie žuvo per Lenkijos išvadavimą iš fašizmo. Komentaruose, kurie palikti tinklalapyje кresy.pl, skaitome: „Tai pasityčiojimas. Maidanas – ukrainietiškai „aikštė“. Į „maidaną“ ukrainiečiai kvietė visus lenkus prieš jų nužudymą [per Voluinės skerdynes. – Aut.]. Kai kuriuose kaimuose taip iki šiol vadinami plotai, kuriuose guli lenkų palaikai balose“.

       Šiek tiek anksčiau Lenkijoje užblokavo paminklo raudonarmiečiams, kurie žuvo Lenkijos koncentracijos stovyklose  1919-1923  metais, pastatymo Krokuvoje projektą... Mes neketiname „pagerbti rusų aukų atminimo, kaip mes gerbiame vokiečių kareivius, žuvusius Lenkijos žemėse“, tuo reikalu pasisakė Krokuvos meras Jacekas Maichrovskis (Jacek Majchrowski).

       Norint suprasti apie kokias aukas kalbama, papasakosiu apie antrą pagal dydį Lenkijos koncentracijos stovyklą, kuri buvo Tucholos miesto rajone. Ją per Pirmąjį pasaulinį karą pastatė vokiečiai, o nuo 1919 metų lenkai pradėjo į ten varyti Rusijos raudonarmiečius, Ukrainos ir Baltarusijos dalinių karius, civilius asmenis, kurie simpatizavo sovietų valdžiai, o taip pat Baltosios armijos internuotus karininkus.  

       1920 metų gruodyje Lenkijos Raudonojo Kryžiaus draugijos atstovė Natalija Kreic- Veležinskaja rašė: „Stovykla Tucholoje – tai žeminės, į kurias įeinama laipteliais, einančiais žemyn. Iš abiejų pusių išdėstyti gultai, ant kurių miega belaisviai. Nėra šieno, šiaudų, antklodės. Nėra šilumos dėl nereguliariai pristatomo kuro. Visuose skyriuose trūksta baltinių, rūbų. Tragiškiausios sąlygos tik atvykusiems, kuriuos perveža nešildomuose vagonuose, be tinkamų drabužių, sušalusius, alkanus ir pavargusius... Po tokio keliavimo daugumą iš jų siunčia į ligoninę, o labai silpni miršta“.

       Iš baltagvardiečių laiškų, kurie buvo laikomi tose pačiose stovyklose: „... internuotieji apgyvendinti barakuose ir žeminėse. Jie visiškai nepritaikyti žiemos metui. Barakai iš storos gofruotos geležies, iš vidaus padengti plonomis medžio plokštėmis, kurios daugelyje vietų yra sutrūkinėjusios“.

       Rusijos Federacijos Valstybės archyve yra poručiko Kalikino prisiminimai: „Dar Torne apie Tucholą pasakojo visokius siaubus, bet tikrovė pranoko visus lūkesčius. Įsivaizduokite smėlio lygumą netoli nuo upės, kuri aptverta dviejų eilių spygliuota viela, kurios viduje teisingomis eilėmis išdėstytos pusiau sugriuvusios žeminės. Niekur nėra nei medžio, nei žolės, vien smėlis. Netoli nuo pagrindinių vartų barakai iš gofruotos geležies. Kai naktį eini pro juos, girdisi kažkoks keistas, slegiantis sielą garsas, lyg kažkas tyliai verkia... Kai mūsų armija buvo internuota, tai Lenkijos ministro Sapegos paklausė, kas su ja bus. „Su ja pasielgs taip, kaip to reikalauja Lenkijos garbė ir orumas“, - jis išdidžiai atsakė. Nejaugi tai „garbei“ buvo būtina Tuchola?... Po metų 50% čia buvusių moterų ir 40% vyrų susirgo, daugiausiai, tuberkulioze. Daugelis iš jų mirė. Didelė dalis mano pažįstamų mirė, buvo ir pasikorusių“.

       Pasakoja raudonarmietis V.V.Valujevas, kuris į šią stovyklą papuolė 1920 metų rugpjūčio pabaigoje: „Ten gulėjo sužeisti, neperrišti ištisomis savaitėmis, ant jų žaizdų atsirado kirmelių. Daugelis sužeistųjų mirdavo, kiekvieną dieną palaidodavo po 30-35 žmonių. Sužeisti gulėjo šaltuose barakuose be maisto ir vaistų“.

       Šaltuoju metų laiku Tucholos ligoninė priminė mirties konvejerį: Lenkijos visuomenės veikėja, Lenkijos Pagalbos revoliucijos kovotojams tarptautinės organizacijos (MOPR) CK narė, Rusijos Raudonojo Kryžiaus draugijos įgaliotinė Stefanija Sempolovskaja rašė apie savo Tucholos patikrinimą 1920 metų lapkrityje: „Ligoniai guli ant siaubingų lovų, be patalynės, tik ketvirtadalis turi antklodes. Sužeistieji skundžiasi dėl siaubingo šalčio... Sanitarinis personalas skundžiasi, kad visiškai nėra perrišimo priemonių, vatos ir tvarsčių... Stovykloje plačiai išplitusi dėmėtoji šiltinė ir dizenterija, kuri paplito tarp kalinių,  dirbančių apylinkėje. Ligonių skaičius stovykloje toks didelis, kad vienas iš barakų komunistų skyriuje paverstas į ligoninę. Lapkričio 16 d. ten gulėjo daugiau kaip 70 ligonių. Dauguma ant žemės“.

       Mirtingumas nuo žaizdų, ligų ir nušalimų buvo toks, kad pagal Amerikos atstovų išvadas po 5-6 mėnesių stovykloje turėjo nieko nelikti.

       Rusų emigrantų spauda, kuri buvo leidžiama Lenkijoje, apie Tucholą rašė, kaip apie „mirties stovyklą“. Laikraštis „Svoboda“, kuris buvo leidžiamas Varšuvoje, 1921 metų spalyje pranešė, kad iki to Tucholos stovykloje žuvo 22 tūkst. žmonių. Tą patį žuvusių skaičių pateikia ir Lenkijos kariuomenės Generalinio štabo II skyriaus (karinės žvalgybos ir kontržvalgybos) viršininkas, papulkininkis Ignacijus Matuševskis.

       1922 m. vasario 1 d. laiške Lenkijos karo ministro kabinetui I.Matuševskis tvirtino: „Iš turimos II skyriaus medžiagos... darytina išvada-... pabėgimai [iš stovyklų. – Aut.] sukelti sąlygų, kuriose buvo komunistai ir internuotieji (kuro, baltinių ir rūbų nebuvimas, blogas maitinimas, o taip pat ilgas laukimas išvykimo į Rusiją). Ypač pagarsėjo stovykla Tucholoje, kurią internuotieji vadina „mirties stovykla“ (šioje stovykloje mirė apie 22000 belaisvių raudonarmiečių)“.

       Lenkijos kariuomenės Generalinio štabo II skyriaus viršininkas 1920-23 m. buvo geriausiai informuotas žmogus Lenkijoje apie reikalų padėtį karo belaisvių ir internuotųjų stovyklose. Jis turėjo išsamią, dokumentais patvirtintą ir patikrintą informaciją apie 22 tūkstančių belaisvių raudonarmiečių mirtis Tucholos stovykloje. Tuo metu Lenkijoje dar nespėjo atvėsti aistros po 1921 m. rugsėjo  9 d. RSFSR užsienio reikalų liaudies komisaro Čičerino garsios notos, kurioje šis griežčiausiais žodžiais apkaltino Lenkijos valdžios institucijas dėl  60.000 sovietinių karo belaisvių žūties.

       I.Matuševskio oficialus fakto apie 22 tūkstančių rusų karo belaisvių žuvimą tik vienoje stovykloje (iš beveik pusės šimto stovyklų, įkurtų Lenkijoje. –Aut.) patvirtinimas sukėlė sprogusios bombos efektą. Vėliau Matuševskio duomenis patvirtino ligoninių tarnybų ataskaitos.

       Rusijos tyrinėtojai S.Stryginas ir V.Švedas pažymi: „Dokumentų rinkinyje „Raudonarmiečiai lenkų nelaisvėje 1919-1922 m.“ yra liudijimai, pagal kuriuos galima padaryti išvadas apie realų mirtingumą Tucholos stovykloje. Tai ypač svarbu, nes žinoma, kad 1919-20 metais Lenkijos valdžios institucijos faktiškai nevedė patikimos mirusių nelaisvėje raudonarmiečių apskaitos. Tai nurodė Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto įgaliotiniai, Rusijos Raudonojo Kryžiaus draugijos įgaliotinė Stefanija Sempolovskaja ir kt. Nesudėtingi aritmetiniai skaičiavimai rodo, kad 1920 metų rudenį mirtingumas Tucholos stovykloje buvo 20-25% nuo vidutinio sąrašo , t.y. nuo 1600 iki 2000 žmonių“. 

       Prie to pridėkime Tucholos vietinių gyventojų prisiminimus. Pagal jų liudijimus, dar 4 –ame dešimtmetyje čia buvo daug sklypų, „kuriuose žemė po kojomis įgriūdavo, o iš jos kyšodavo žmonių palaikai“.

       Antroji Žečpospolita (1918-1939) sukūrė didžiulį salyną iš koncentracijos stovyklų, stočių, kalėjimų, tvirtovių kazematų. Jis egzistavo palyginus neilgai, apie trejus metus, bet ir per tą laiką sugebėjo sunaikinti tūkstančius žmonių gyvybių. Prisiminsime apie tai.

Nikolaj‘us Mališevski‘s, 2014-11-10

Šaltinis: Fondsk

 

 

Susiję:

Talergofo koncentracijos stovykla

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas