Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Kinijos ekonomika de jure pasaulyje antra

http://commons.wikimedia.org       Kinijos ekonomika oficialiai tapo antra pasaulyje, pagal BVP aplenkusi Japoniją. Kovo pradžioje Kinijos Nacionalinis liaudies kongresas patvirtino planus naujam, dvyliktam penkmečiui ir nustatė juose metinį septynių procentų ekonomikos augimą. Dangaus imperijos geru ekonomikos augimu Vakaruose žavisi seniai ir pagrįstai. O kai per paskutinę krizę ji parodė pavydėtiną stabilumą, kai kurie guru padarė išvadą, kad šis modelis yra konkurencingesnis ir Vakarams laikas mokytis iš Kinijos.

       Tiesą sakant, Vakarai turi pasirinkti arba jie pripažins, kad Kinija paskutinius penkis tūkstančius metų buvo sėkmingesnės ir tvirtesnės kultūros negu Amerika, ir Vakarų Europa, ir dabar susigrąžina savo įprastą pasaulinės lyderės vaidmenį, arba jie nustos neigti lenktyniavimą tarp Kinijos ir Vakarų modelių, ir pradės rimtai galvoti, kaip galima reformuoti Vakarų kapitalizmą, kad jis turėtų didesnes galimybes sėkmei. Vakarai yra Vakarai, Rytai yra Rytai, ir niekada jie nesuartės – šiuos britų kolonializmo bardo Ričardo Kiplingo žodžius dažnai cituoja ir aptarinėja. Beje, šiame Kiplingo eilėraštyje Rytai ir Vakarai vis tik suartėja, anglų pulkininko sūnus ir Kamalis tampa draugais, taip kad, panašu, jog Kiplingui priskiria visai ne tą, ką jis turėjo galvoje. Tačiau paklauskime labiau „žemišką“ klausimą: ar tikrai Kinijos kapitalizmas kardinaliai skiriasi nuo Vakarų, o Kinijos ekonomika pasižymi stebuklingu stabilumu, kuris leidžia jai likti stabilumo sala krizės vandenyne ir kasmet augti 9–13%, o gal tai tik paprastas aplinkybių sutapimas?
         Socialistinė atributika tokia, kaip penkmečio planų tvirtinimas, neturi klaidinti – Kinijos ekonomika, žinoma, jau seniai neplaninė ir nesocialistinė.

        -   Jau 20 metų vyriausybė nekontroliuoja kainų ir netgi valstybės įmonės dirba ne planui, bet laisvai rinkai.

        -   75% BVP tenka privačiam sektoriui, tame tarpe akcinėms kompanijoms, kuriose valstybei priklauso mažesnė dalis akcijų, ir privačios nuosavybės įmonėms. Valstybės išlaidų dalis BVP tik 20%, tai mažiau negu išsivysčiusiose valstybėse.

        -   Nemokamas mokslas ir gydymas, kuriais valstybė didžiavosi Mao laikotarpiu, nuėjo į praeitį, o nevalstybinio sektoriaus valstiečiams ir darbininkams pensijos tik pradedamos įvesti.

        -   Pajamų ir turto nelygybė jau labai didelė ir toliau auga: Džini (Gini) pajamų koeficientas pasiekė 45%, o pagal milijardierių skaičių, esančių „Forbes“ sąraše, Kinija praėjusiais metais išėjo į antrą vietą po JAV, pralenkdama Rusiją (atitinkamai 64 ir 62 milijardieriai), savo pozicijų ji neužleido ir šiais metais (atitinkamai 115 ir 101).

       Tarp Kinijos ekonomikos modelio ir Vakarų išlieka skirtumai, tačiau jie jau ne tokie reikšmingi.

        -  Kinija vykdo aktyvią, į eksportą orientuotą pramonės politiką, daugiausia išlaikant dirbtinai sumažintą juanio kursą, sparčiai kaupiant užsienio valiutos atsargas. Tokia politika, žinoma, yra kišimasis į rinkos jėgų veikimą, bet turi precedentus: ankstyvose vystymosi stadijose ją taikė Japonija ir Pietų Korėja, Taivanis, Singapūras ir Gonkongas.

       -  Žemė Kinijoje iki šiol nėra privati nuosavybė ir negali būti pirkimo- pardavimo objektu. Tačiau valstybinė nuosavybė buvo ir yra, ir kitose kapitalistinėse valstybėse, nors galbūt, ne tokiu mastu.

       -   Kinija išlaiko kapitalo judėjimo kontrolę, bet tokią kontrolę naudoja ir daugelis besivystančių valstybių, ir vos prieš pusę amžiaus, po Antrojo pasaulinio karo taikė Vakarų Europos valstybės.

       -  Politinis režimas Kinijoje yra autoritarinis, nedemokratinis, bet ir čia precedentų užtenka. Kapitalizmas atsirado anksčiau negu demokratija, visos valstybės kažkada buvo autoritarinėmis, o kai kurios išsivysčiusios valstybės –Ispanija, Portugalija, Taivanis, Pietų Korėja – tapo demokratinėmis tik prieš du –tris dešimtmečius.

       Formaliame panašumų ir skirtumų tarp Kinijos ekonomikos ir Vakarų modelių išvardijame praleidžiamas pats svarbiausias dalykas. Kinijos unikalumas yra tame, kad jeigu pagal ekonominio išsivystymo lygį (BVP vienam gyventojui) tai yra, žinoma, besivystanti valstybė, tai pagal valstybinių institutų stiprumą ir efektyvumą, ji nei kiek nenusileidžia išsivysčiusioms valstybėms.

       Institucinis potencialas siaurąja prasme – tai valstybės gebėjimas vykdyti savo įstatymus ir taisykles. Valstybės institutų efektyvumo subjektyvaus vertinimo metodų yra nemažai – tai vyriausybės efektyvumo, teisėtvarkos, korupcijos ir t.t. indeksai, tačiau daugelis tyrėjų mano, kad jie yra nepatikimi. Valstybės intitucinės jėgos objektyviais vertinimais yra, pirmiausia, nužudymų lygis, kaip valstybės monopolijos į prievartą pažeidimas, ir antra, šešėlinės ekonomikos dalis, kaip valstybės nustatytų mokesčių ir ekonominių taisyklių pažeidimas. Kinija pagal šiuos du rodiklius artėja prie išsivysčiusių valstybių ir užima beveik išimtinę padėtį besivystančiame pasaulyje.
       Kinija atsiranda išsivysčiusių valstybių grupėje pagal nužudymų lygį – mažiau kaip trys nužudymai tūkstančiui gyventojų prieš vieną – du Europoje ir Japonijoje, ir penkis JAV. Tik kai kurios besivystančios valstybės, daugiausia esančios Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose, turi tokį mažą rodiklį, daugelyje besivystančių valstybių nužudymų skaičius yra daug didesnis. Beje, Vakarų Europai reikėjo 300 metų, kad sumažintų nužudymo lygį nuo keturiasdešimties XIV amžiuje iki vieno – dviejų XIX amžiuje.

       Tas pats ir su šešėline ekonomika: jos dalis Kinijoje tik 17%, tai yra mažiau negu Belgijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, kai besivystančiose valstybėse šis rodiklis vidutiniškai yra 40%, o dažnai pasiekia ir 60%. Vėlgi, tik nedaugelis besivystančių valstybių gali pasigirti tokiu mažu rodikliu – Vietnamas, Jordanija, Iranas, Saudo Arabija, Sirija.

       Efektyvumo paslaptis. Pagrindinės sąlygos Kinijos „ekonomikos stebuklui“ buvo sukurtos komunistiniame laikotarpyje 1949–1976 metais. Neperdėsiu pasakydamas, kad be Mao Dzeduno valdymo pasiekimų, rinkos reformos, pradėtos 1979 metais, nebūtų davusios tokius įspūdingus rezultatus. Tam tikra prasme Den Siopino ekonomikos liberalizavimas buvo paskutinis lašas, kuris perpildė puodelį ir įjungė spartaus augimo mechanizmą. Kitos sąlygos ekonomikos pagreičiui, ypač tokios svarbios, kaip žmogiškasis kapitalas ir stiprūs institutai, buvo sukurti būtent Mao laikais. Be jų, vien tik ekonomikos liberalizavimas, kuris buvo įvairiais laikotarpiais ir įvairiose valstybėse, niekada nebuvo sėkmingas, o dažnai buvo griaunantis, kaip, pavyzdžiui, praėjusio amžiaus 10 –ame dešimtmetyje Afrikoje į pietus nuo Sacharos. Kodėl ekonomikos liberalizavimas veikė Centrinėje Europoje ir neveikė 9 –ame de6imtmetyje Lotynų Amerikoje, o 10 –ame dešimtmetyje Afrikoje? Todėl, kad Centrinėje Europoje augimui truko vien tik liberalizavimo, o Afrikoje ir Lotynų Amerikoje trukstamu komponentu buvo visai ne liberalizavimas, bet veiklios valstybės institucijos.
       Kitaip tariant, reformos, kurios reikalingos augimo paspartinimui, įvairiose valstybėse yra skirtingos, o gali būti ir visai priešingos. Ekonominio augimo inžinerija yra, kaip kulinarinio šedevro pagaminimas: visi ingredientai turi būti teisingų proporcijų, jeigu ko nors truksta arba kažko yra perdaug, augimo mechanizmo paleidimas nesuveikia, ekonomikos stebuklas neįvyksta.

       Greitam ekonomikos augimui reikia ir materialinės infrastruktūros, ir žmogiškojo kapitalo, ir teisingo žemės padalijimo agrarinėse valstybėse, ir stiprių valstybės institutų, ir ekonomikos skatinimo. Jeigu vienos iš sąlygų truksta, jeigu vienu ir tuo pačiu metu toje pačioje vietoje visų reikalingų faktorių nėra, stebuklas neįvyksta.

       Guru kalba apie „kritinius apribojimus“ augimui, kurie kiekvienoje valstybėje yra skirtingi. Kartais truksta rinkos liberalizavimo, kartais – stiprių valstybės institutų, o kartais – žmogiškojo kapitalo.
       9 –ojo dešimtmečio rinkos reformos Kinijoje pagreitino ekonomikos augimą nuo 5% vidutiniškai 1949-1979 metais iki 10% laikotarpyje nuo 1980 iki 2010 metų, todėl kad po pergalės pilietiniame kare 1949 metais komunistų partija suformavo efektyvią vyriausybę, kokios Kinijoje nebuvo mažiausiai nuo XIX amžiaus vidurio – nei esant imperatoriams, nei Gomindanui. Šiuos institutus sukūrė tik komunistų partija, dažnai autoritariniais metodais, bet sukūrė, perėmusi visos nacionalinės teritorijos kontrolę, nutraukusi vidaus karus ir vaidus, sumažinusi nusikalstamumą iki žemiausio pasaulyje lygio. Pirmą kartą istorijoje Kinijos valdžia pasiekė kiekvieną kaimą ir valstietį, kadangi KKP rėmėsi kaimo grupelių tinklu ir plunksnos brūkštelėjimu galėjo keisti didelės šalies judėjimo kryptis - tokia valdžios vertikalė nesisapnavo ne tik, kad Putinui, bet netgi Cin Šichuandi.
       XIX amžiuje Kinijos centrinė vyriausybė negalėjo surinkti mokesčių daugiau kaip 3% BVP, palyginimui: Japonijoje iškart po Meidži revoliucijos surinkdavo 12% BVP. Esant Gomindanui mokesčių surinkimas išaugo, tačiau nežymiai, ir sudarė 5%: tada centrinė vyriausybė ekonomikoje negalėjo atlikti svarbaus vaidmens, netgi jeigu būtų ir norėjusi, ji paprasčiausiai neturėjo pinigų, valstybės investicijų į infrastruktūrą tuo laikotarpiu išvis nebuvo. Centrinė Kinijos komunistų vyriausybė pradėjo nuo pajamų, lygių 5% BVP 1950 –ais metais, o 1978 metais paliko valstybės iždą reformatorių komandai, vadovaujamai Den Siopino, esant pajamoms 20% BVP.

       Nusikalstamumo lygis Kinijoje 8- ame de6imtmetyje nukrito iki pačių žemiausių rodiklių pasaulyje, šešėlinės ekonomikos beveik neliko, netgi 1985 metais korupcija Transparency International buvo vertinama, kaip pati mažiausia besivystančiame pasaulyje. Mao valdymo laikotarpiu, kai buvo vykdomas „dižiausias pasaulio istorijoje masių švietimo eksperimentas“, suaugusių gyventojų raštingumas išaugo nuo 28% 1949 metais iki 65% 1970 –ųjų metų pabaigoje (palyginimui, Indijoje tik iki 41%).
       Tai yra 8 –ojo de6imtmečio pabaigoje Kinijoje buvo viskas, kas reikalinga ekonominiam augimui, išskyrus ekonominės liberalizacijos, kurią vykdyti žymiai lengviau negu sukurti stiprius institutus. Šiuo požiūriu Kinija buvo panaši ir į Rytų Europos šalis, ir į būvusios Tarybų Sąjungos šalis, kuriose ir žmogiškasis kapitalas, ir institutai, kurie buvo paveldėti iš komunistinės sistemos, buvo, kaip vadinama, aukštame lygyje.
       Žinoma, ir toks sąlyginai nesudėtingas uždavinys, kaip ekonomikos liberalizavimas (apribojimų panaikinimas), reikalavo sumanaus koordinavimo. TSRS analogiškoje padėtyje buvo 9 –ame dešimtmetyje. Tarybinė planinė sistema tuo metu neteko ekonominio ir socialinio dinamizmo, augimo tempai 1960-1980 metais krito, gyvenimo trukmė nustojo augti, nusikalstamumo lygis pamažu didėjo, tačiau valstybės institutai buvo dar efektyvūs, o žmogiškasis kapitalas buvo ne besivystančių, bet išsivysčiusių valstybių lygio. Reikiamos sąlygos spartesniam augimui buvo akivaizdžios. Atrodytų, kad pridėjus nedaug ekonomikos liberalizavimo, galima būtų būvę atgaminti Kinijos sėkmę. Tačiau rinkos reformos TSRS, o paskui Rusijoje neleido padidinti augimo, bet privedė prie transformacinio nuosmukio, kuris truko mažiausiai dešimt metų.
       Kinijos sėkmės paslaptis yra ta, kad ekonominė liberalizacija ten nebuvo vykdoma kartu su valstybės institutų griovimu, kaip tai įvyko daugelyje būvusios TSRS valstybių. Neįkainojamas „didžiojo lyderio“ palikimas – valstybės sugebėjimas vykdyti savo įstatymus ir taisykles Kinijoje nebuvo išbarstytas, kaip pas mus, o buvo išsaugotas: nepaisant pajamų nelygybės ir nusikalstamumo augimo vykdant ekonominį liberalizavimą, Kinijos valstybės institucinis potencialas išlieka tokio lygio, kurio negali pasiekti daugelis pasaulio valstybių.

       Gaila, bet mūsų ekonomikos liberalizavimą lydėjo valstybės institutų griovimas: valstybės išlaidų dalis BVP smarkiai sumažėjo, išlaidų naudojimo efektyvumas krito, kadangi išaugo korupcija. Valstybės pajamų ir išlaidų mažėjimas BVP praktiškai visur padidino šešėlinės ekonomikos lyginamąjį svorį.
       Stiprios valstybės išsaugojimas pereinamajame laikotarpyje, žinoma, negali absoliučiai garantuoti palankios gamybos dinamikos (reikalingos ir kitos sąlygos, viena iš jų yra valstybės išlaidų efektyvus naudojimas). Tačiau smarkus valstybės išlaidų sumažinimas yra kelias į institutų žlugimą ir gamybos smarkų sumažėjimą, kurį lydi gilėjanti socialinė nelygybė ir makroekonominis populizmas.

       Skirtingai nuo mūsų, Kinija bent jau kol kas pralenkė išlaikydama efektyvius valstybės institutus. Taip, nužudymų skaičius Kinijoje išaugo nuo mažiau kaip vieno vienam tūkstančiui gyventojų vadovaujant Mao iki 2,4 (2006 metais). Sutikite, kad skaičiai kalba apie vyriausybės sugebėjimą išreikalauti, kad būtų laikomasi įstatymų.

       Šiandien dominuoja nuomonė, kad būtent demokratinės valstybės, garantuojančios žmogaus teises ir laisvą verslą, tokios kaip Meksika ir Brazilija, Turkija ir Indija, taps kitais ekonominio augimo „drakonais“ ir „tigrais“, o šiandien sparčiai augančios autoritarinės valstybės tokios, kaip Kinija, Vietnamas arba Iranas ateityje bus pasmerktos lėtam augimui ir gali būti netgi ekonominiam nuosmukiui.

       Tačiau įsivaizduokite, pavyzdžiui, kad diskusija apie tai, kur atsiras nauji „ekonominiai stebuklai“, vyksta 1960 metais: vieni nurodo labiau demokratines, verslo ir rinkos valstybes – Indiją ir Lotynų Ameriką, kiti – autoritarines, kartais netgi komunistines Rytų Azijos valstybes, kuriose yra didelis valstybės kišimasis ir netgi centralizuotas planavimas... Dabar jau žinome, kas buvo teisus.

       Šiandien pavojus Kinijos modeliui gresia iš kitos pusės: jeigu pamažu reformų eigoje valstybės institutų efektyvumas ir toliau mažės, tai Kinija tikriausiai taps „normalia besivystančia valstybe“, tokia, kaip Rusija arba Ukraina, spartus augimas pasibaigs ir klausimas apie ypatingą ekonomikos vystymosi modelį atkris savaime.

       Nepasakysiu, kad tai labai džiugintų.

 

Dėdė Saša, 2011-04-28

http://finance.ua

 

 

Komentarai

Visa kapitalizmo idėja jau

Visa kapitalizmo idėja jau senai atgyvenusi. Aiškiai matome pasekmes - jau pakankamai pragyvenome laisvoje rinkoje - 20 metų. Kas nutiko per juos? Žmonių kvailinimui kapitalizmo sukurtas BVP paaugo jau virš 5 kartų, tačiau per tuos 20 metų išbėgiojo kas 10 Lietuvos pilietis (tikriausiai ne iš gero gyvenimo ar didelio BVP :) ), kaimas mirštas ir situacija blogėja, valstybės valdomas turtas nuolat smunka (oficiali skaičiukais paremta vertė kyla dėl kainų kilimo, tačiau realus turtas, žemė, miškai traukiasi), mokyklos uždaromos, vaikų mažėja katastrofiškai, šiais metais jau gyvename žemiau skurdo ribos pagal oficialias pajamas-išlaidas ir t.t. Pasiklausius LLRI tai mes jau turėtume gyveni kaip arabai, bet ne! Kiek žinau, arabai gyvena gerai, nes valstybė pati rūpinasi savo žmonėmis. Kaip gali rūpėti žmogus korporacijai, kuri iš principo suinteresuota pelnu? Judame ne ta kryptimi. Mano supratimu, visa laisva rinka turi būti prižiūrima valstybės. Kaip ją prižiūrėti? Visada šalia verslo/tikrojo kapitalisto, turi būti ir valstybinė įmonė, kuri būtų konkurentas korporacijoms. Ji gali ir turi inicijuoti kainų reguliavimą per laisvą rinką. p.s. kubilius sako, jog energetika yra valstybinės reikšmės objektas, tai jį reikia grąžinti valstybės žinion, tai kaip su bankais? Man jie atrodo n kartų svarbesni, nes jie turi pinigų monopolį. Jie didieji monopolistai. Jie laiko visų Lietuvos žmonių pinigus ir didelę dalį turto savo rankose. Gėda, jog Lietuva neturi savo valstybinio banko,kuris galėtų per laisvą rinką primesti tinkamus įkainius, teiktų paskolas, kauptų indėlius čia - Lietuvoje ir pelnas pasiliktų Lietuvoje, o ne nukeliautų į skandinavus. Dar didesnis žingsnis pirmyn būtų kapitalizmo atsisakymas, tačiau apie tai dar labai labai anksti kalbėti. Kinijos kapitalizmas + komunizmas yra baisiau nei kapitalizmas + demokratija (kuri vis labiau engiama per įstatymus kaip gėjų teisių gynimas, terorizmas ir pan. nesąmonės). Kol kas žmonės arabų šalyse verčia diktatorius/arba inicijuoja jų vertimą vakarų "demokratai", taip ateinant demokratijai + kapitalizmui. Niekas nesikeis, kol nebus nuverstas kapitalizmas ir jį gali nuversti tik šalys, ilgiausiai išgyvenusios ir patyrusios jų savivaliavimą t.y. vakarų šalys, o visų pirma mano akimis - Prancūzija ir Anglija.

Kinijos komuniagos viską

Kinijos komuniagos viską susigrobė ir dabar milijardieriai, paprasti kiniečiai, kaip buvo vargšai, taip liko komuniagų išnaudojamais vargšais.

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas