Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Lykovų šeimos istorija

Agafja ir Karpas       40 metų rusų šeima buvo atkirsta nuo visų kontaktų su žmonėmis ir net nežinojo apie Antrąjį pasaulinį karą.

       1978 metais sovietų geologai Sibiro gilumoje surado šeimą, kurią sudarė šeši žmonės. Šeši Lykovų šeimos nariai toli nuo žmonių gyveno jau daugiau kaip 40 metų, jie buvo visiškai izoliuoti nuo visuomenės ir artimiausias miestas buvo daugiau kaip 250 kilometrų atstumu nuo jų namų.

       Sibiro vasara labai trumpa. Gegužės mėnesį dar pilna sniego, o rugsėjo mėnesį jau prasideda pirmieji šalčiai. Šis miškas yra paskutinis iš didžiausių žemės miškų. Tai daugiau kaip 13 milijonų kvadartinių kilometrų miškų, kuriuose net šiandien kiekviename žingsnyje žmogaus laukia nauji atradimai.

       Sibiras visada buvo naudingų iškasenų šaltiniu ir čia pastoviai atliekami geologinių žvalgymų darbai. Taip buvo ir 1978 metų vasarą.

       Sraigtasparnis, norėdamas išsodinti geologus, ieškojo saugios vietos. Tai vyko greta Abakano upės bevardžio intako, netoli nuo Mongolijos sienos. Tokioje tankmėje pasodinti sraigtasparnį paprasčiausiai nėra kur, bet žiūrėdamas pro priekinį stiklą, pilotas pamatė tai, ko nesitikėjo pamatyti. Prieš jį plytėjo išvalytas, be to, akivaizdžiai žmogaus, stačiakampis laukas. Nustebusi sraigtasparnio įgula kelis kartus praskrydo virš tos vietos, kol suprato, kad greta laukymės stovi kažkas panašaus į žmogaus gyvenamą būstą.

       Tai buvo pritrenkiantis atradimas. Jokios informacijos apie tai, kad čia gali gyventi žmonės, niekur nebuvo. Tupdyti sraigtasparnį ant pievos buvo pavojinga, kadangi nebuvo žinoma, kas čia gyvena. Geologai išsilaipino už 15 kilometrų nuo tos vietos. Vadovaujami Galinos Pismenskajos, laikydami pirštus ant savo pistoletų ir ginklų gaiduko, jie pradėjo artintis prie laukymės.

       Artėdami prie namo, jie pastebėjo pėdsakus, daržinę su bulvių atsargomis, tiltelį per upelį, pjuvenas ir akivaizdžius žmogaus veiklos pėdsakus. Jų atvykimą pastebėjo...

       Kai jie priėjo prie namo ir pabeldė, jiems duris atidarė senis.

       Vienas iš grupės narių paprasta kalba pasakė: „Sveikas, seni! Mes atėjome į svečius!“

       Senis iškart atsakė: „Na, jeigu iš taip toli atklydote, tai užeikite...“

       Viduje buvo vienas kambarys. Vienintelį kambarį apšvietė blausi šviesa. Buvo ankšta, jautėsi pelėsių kvapas, buvo purvina, o aplink kyšojo pagaliai, kurie laikė stogą. Sunku buvo įsivaizduoti, kad čia gyvena tokia didelė šeima.

       Po minutės tylą staiga nutraukė raudos ir maldos. Tik tada geologai pamatė dviejų moterų siluetus. Viena iš jų buvo isterijoje ir meldėsi, ir aiškiai girdėjosi: „Tai už mūsų nuodėmes, mūsų nuodėmes...“ Ant kitos moters, kuri klūpėjo ant kelių, nuo lango krito šviesa ir matėsi jos išsigandusios akys.

       Mokslininkai skubiai išėjo iš namo, paėjo keletą metrų, įsitaisė pievoje ir pradėjo valgyti. Maždaug po pusvalandžio durys girgždėdamos atsivėrė, ir geologai pamatė seną vyrą ir dvi jo dukteris. Jiems buvo labai smalsu. Atsargiai jie priėjo ir atsisėdo greta. Kada Pismenskaja paklausė: „Jūs kada nors valgėte duoną?“, senis atsakė: „Aš taip, bet jos niekada jos nematė...“. Bent jau su senuku buvo užmegztas kontaktas. Jo dukterys kalbėjo kalba išdarkyta gyvenimo izoliacijoje ir iš pradžių jas sunku buvo suprasti.

Agafja ir Natalija

       Pamažu geologai sužinojo jų istoriją.

       Seną vyrą vadino Karpu Lykovu, ir jis buvo sentikis, taip pat kažkada jis buvo Rusijos fundamentalistų stačiatikių sektos nariu. Sentikius persekiojo nuo Petro Didžiojo laikų ir Lykovas apie tai kalbėjo lyg visa tai būtų nutikę tik vakar. Jam Petras buvo asmeniniu priešu ir „velniu žmogaus pavidalu“. Jis skundėsi 20 amžiaus pradžios gyvenimu, nesuprasdamas, kad praėjo tiek daug laiko ir daug kas pasikeitė.
       Kai į valdžią atėjo bolševikai, Lykovų gyvenimas dar pablogėjo. Prie sovietų valdžios sentikiai pabėgo į Sibirą. Per 4 –ojo dešimtmečio valymus komunistų patrulis kaimo pakraštyje nušovė Lykovo brolį. Karpo šeima pabėgo.

       Tai įvyko 1936 metais. Išsigelbėjo keturi Lykovai: Karpas, jo žmona Akulina, 9 metų sūnus Savinas ir duktė Natalija, kuriai buvo tik 2 metai. Jie išbėgo į Taigą, su savimi pasiėmę tik sėklas. Jie įsikūrė šioje vietoje. Praėjo nedaug laiko ir gimė dar du vaikai: Dmitrijus 1940 metais ir Agafja 1945 metais. Būtent jie niekada nematė žmonių. Viską ką Agafja ir Dmitrijus žinojo apie išorinį pasaulį, jie žinojo iš savo tėvų pasakojimų.

       Tačiau Lykovo vaikai žinojo, kad yra vietos, kurios vadinamos „miestais“, kuriuose žmonės gyvena susikimšę aukštuose pastatuose. Jie žinojo, kad yra šalys, ne tik Rusija. Bet šis suvokimas greičiau buvo abstraktus. Jie skaitė tik Bibliją ir bažnytines knygas, kurias su savimi pasiėmė jų mama. Akulina mokėjo skaityti ir savo vaikus išmokė skaityti ir rašyti, naudodama paaštrintas beržo šakas, kurias panardindavo į sausmedžio sultis. Kada Agafjai parodė paveikslą su arkliu, ji pažino jį ir sušuko: „Žiūrėk, tėti, arklys!“.

       Geologus stebino jų išradingumas: jie darė kaliošus iš beržo tošies, o rūbus siuvo iš kanapių, kurias patys augino. Jie net turėjo stakles audimui, kurias pasidarė patys. Jų maistą daugiausiai sudarė bulvės su kanapių sėklomis. O aplink buvo daug kedro riešutų, kurie krito tiesiai ant namo stogo.
       Tačiau Lykovai nuolat badavo. 6 –ame dešimtmetyje Dmitrijus suaugo ir jų mityboje atsirado mėsa. Neturėdami ginklo, jie galėjo medžioti tik darydami spąstus, bet daugiausiai mėsą gaudavo, nuvargindami gyvūną. Dmitrijus išaugo stebėtinai ištvermingu, jis galėdavo medžioti žiemą basas, kai kada namo grįždavo po kelių dienų, lauke nakvodamas esant 40 laipsnių šalčiui, ir galėdavo atnešti jauną briedį ant savo pečių. Bet realiai mėsa būdavo retu skanėstu. Laukiniai žvėrys sunaikino jų morkų derlių ir Agafja 6 –ojo dešimtmečio pabaigą įsiminė, kaip „badmetį“.

Dmitrijus ir Savinas

      

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

       Šaknys, žolė, grybai, bulvių lapai, žievė, šermukšniai... Valgė viską, jie visą laiką jautė alkį. Jie pastoviai galvojo apie vietos pakeitimą, bet likdavo...

       1961 metų birželio mėnesį pradėjo snigti. Didelis šaltis pražudė viską, kas augo sode. Būtent tais metais Akulina mirė iš bado. Likusieji šeimos nariai išsigelbėjo. Laimei sėklos sudygo. Lykovai aplink laukymę aptvėrė tvorą ir pasėlius saugojo dieną ir naktį.

       Kai geologai susipažino su Lykovų šeima, jie suprato, kad jie neįvertino jų sugebėjimų ir intelekto. Kiekvienas šeimos narys buvo atskira asmenybė. Senasis Karpas visada būdavo susižavėjęs paskutinėmis naujovėmis. Jis stebėjosi, kad žmonės sugebėjo išsilaipinti mėnulyje, ir visada tikėjo, kad geologai sako tiesą.

       Bet labiausiai juos nustebino celofanas. Iš pradžių jie pagalvojo, kad geologai gniaužo stiklą.
       Jaunesnieji, nepaisant savo izoliacijos, turėjo gerą humoro jausmą ir pastoviai save ironizuodavo. Geologai juos supažindino su kalendoriumi ir laikrodžiu, tuo Lykovai labai stebėjosi.

       Liūdniausiu Lykovų šeimos istorijos faktu buvo tai, kad po to, kai jie pradėjo bendrauti su pasauliu, jų skaičius pradėjo labai greitai mažėti. 1981 metais trys iš keturių vaikų mirė vienas po kito. Jų mirtys – tai ligos, kurioms jie neturėjo imuniteto. Savinas ir Natalija kentėjo dėl inkstų nepakankamumo, greičiausiai dėl jų griežtos dietos, tai taip pat susilpnino jų organizmus. O Dmitrijus mirė nuo plaučių uždegimo, kuris galėjo atsirasti dėl viruso iš naujų jo draugų.

       Jo mirtis sukrėtė geologus, kurie beviltiškai bandė jį išgelbėti. Jie siūlė Dmitrijų išvežti ir gydyti ligoninėje, bet Dmitrijus atsisakė...

       Kai visus tris palaidojo, geologai bandė įkalbėti Agafją ir Karpą sugrįžti į pasaulį, bet jie atsisakė...

       1988 metų vasario 16 dieną, praėjus 27 metams po savo žmonos Akulinos mirties, mirė Karpas Lykovas. Agafja, padedama geologų, jį palaidojo kalno šlaite, o po to apsisuko ir nuėjo į savo namus. Ketvirtį amžiaus, o ir dabar, šis Taigos vaikas gyvena vienas, aukštai kalnuose.

       Geologai net parašė: “Ji neišeis. Bet mes turime ją palikti: Aš vėl pažiūrėjau į Agafją. Ji stovėjo ant upės kranto, kaip statula. Ji neverkė. Ji linktelėjo ir pasakė: “Eik, eik”. Mes nuėjome dar kilometrą, aš atsigręžiau… Ji vis dar ten stovėjo”.

Šaltinis: muz4in.net

 

 

Daugiau informacijos Agafjos Lykovos draugų klube.

2012-02-08

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas