Gyvoji atmintis arba matyti paveikslai iš kovos už Lietuvos laisvę spektaklio. Pirma dalis

http://www.moteris.lt         Prologas

       Jau prabėgo 20 metų po lietuvių tautos išbandymo 1991 m. sausio mėnesį – ramaus, oraus, taikaus pasipriešinimo tankais, šarvuočiais, automatais su plikais durtuvais apginkluotam agresoriui. Šis išbandymas pareikalavo daug taikių, niekuo nekaltų žmonių kraujo ir sunkiai įsivaizduojamų moralinių - dvasinių kančių bei skausmo.

       Mūsų tautos pasiaukojama kova ir jos aukos, sudėtos ant laisvės aukuro, buvo apvainikuotos pergale, kurią įvertino, kuria žavėjosi visas civilizuotas pasaulis. Dėl to lietuvių tauta tapo nepriklausoma, įgijo teisę pati kurti savo valstybę. Mūsų pergalė nutiesė kelią į laisvę visoms, be išimties, komunizmo šmėklos pavergtoms TSRS sąjunginių respublikų tautoms. Eidamos šiuo keliu jos sukūrė savo nepriklausomas valstybes. Blogio imperija subyrėjo kaip kortų namelis.

       Jos gynėjai ir apologetai turėjo prasmegti į nežinią, paslėpti savo gėdą ir nusikaltimus, kur nors neįžengiamos Sibiro taigos tamsoje ir ten atgailauti. Bet jie nepasislėpė, neatgailauja. Jie jau atvirai reiškiasi dienos šviesoje, bando nuplauti nekaltai pralieto kraujo, taikių žmonių kančių ir skausmo stigmas nuo budelių veido ir rankų.

       Nesuprantama, tiesiog baisu, kai išgirstame, perskaitome žiniasklaidoje melagingus teiginius, meistriškai pridengtus „argumentais ir faktais“, sudarančiais galimybę patikėti, kad 1991 metų sausio 13 dieną patys lietuviai galėjo šaudyti į savus ir narkotikais apnuodytus okupantų desantininkus. Tokį melą gali skleisti tik blogio imperijos gynėjai ir apologetai, siekiantys revanšo arba žmonės, visiškai praradę galimybę mąstyti, objektyviai vertinti ano meto tikrovę.

       Aš pats, jau būdamas brandaus amžiaus, savo rankomis liečiau tankus ir šarvuočius, mačiau narkotikais apnuodytų, okupantų valią besąlygiškai vykdančių karių, virtusių žvėrimis, akis. Savo ausimis girdėjau patrankų ir “kalašnikovų“ salves, sąmonę stingdantį tankų vikšrų žlegsėjimą, viltį ir norą gyventi atimančią dezinformaciją, kad Parlamentas išvaikytas, valdžia priklauso kažkokiems gelbėtojams, o“ broliai lietuviai turi būti protingi ir grįžti pas savo vaikus ar tėvus“. Savo kūno skaidulomis patyriau durtuvo šaltį, sužeisto bičiulio skausmingą riksmą. Supratau, ką reiškia ateities nežinia, laikino pralaimėjimo skausmas ir galutinės pergalės džiaugsmas. Apie tai ir noriu papasakoti.

       Šis pasakojimas skirtas tiems kas dar nori mylėti ir tikėti savo tauta, savo tėvyne.

       Jis nepaveiks, keliančių galvas revanšistų, su jais vėl prasideda, tiksliau, jau seniai vyksta ideologinis ir ekonominis karas. Jie jį pradėjo. Mes ir vėl priversti kovoti. Turiu viltį, kad „gyvoji atmintis“ bus teigiama kruopelytė į mūsų pergalės aruodą.

       1989 m. gruodžio 20 diena 16 val. 15 min. Leningrado civilinės aviacijos akademijos lakūnų bendrabučio poilsio kambarys. Prie išjungto televizoriaus sėdi du civilinės aviacijos lakūnai ir kalbasi. Abu vilniečiai. Tai aviakompanijos „Lietuvos avialinijos“ vyriausiasis šturmanas Valerijus Istominas ir reaktyvinio lainerio Tu-134 A vadas Jonas Gintas Mažintas. Jie ankščiau yra skraidę kartu vienoje įguloje, tad nežiūrint rangų skirtumo draugiškai kalbasi, juolab, kad Gintas yra Aukštųjų vadovaujančių darbuotojų fakulteto klausytojas ir po pusmečio bus matyti, kuris iš jų viršesnis. Šiandien Valerijus, o rytoj...?

       - Valerijau, aš atėjau į čia besimokančių lakūnų iš Lietuvos susirinkimą lygiai 16 val. 00, kaip ir buvo kvietęs aviakompanijos „Lietuvos avialinijos“ (toliau LAL) kadrų skyriaus viršininkas V. Suprunovas. Laukiu, nieko nėra, pagalvojau, kad aš ką nors sumaišiau, nes nieko daugiau nėra. Labai nudžiugau tave pamatęs.

       - Nieko tu nesumaišei, susirinkimas baigėsi prieš valandą. Lietuvoje vyksta keisti dalykai. Sąjūdis yra labai populiarus ir baigia įsitvirtinti valdžioje. Mes- rusakalbiai nežinome ką daryti, todėl ir buvome susirinkę pasitarti, kaip čia mums susivienijus. Tai kadrų skyriaus viršininko idėja. Tu žinai mano požiūrį į Lietuvą. Kai skraidėme vienoje įguloje esu ne kartą jį išsakęs. Jūs lietuviai esate savo žemėje ir turite teisę joje tvarkytis kaip norite, tad Sąjūdžio veikloje aš nematau nieko blogo. Gaila, kad kiti bičiuliai ir ypač viršininkai galvoja kitaip. Jie nutarė įkurti kažkokią vienybės organizaciją, kuri būtų atsvara Sąjūdžiui. O kas buvo kalbėta apie tave tai gal aš nesakysiu. Ir taip pasakiau daugiau negu reikia.

       - Palauk, Valerijau. Ankščiau mes kalbėdavome visiškai atvirai. Tai kas pasikeitė, juk mes visą laiką buvome geri bičiuliai? Aš tau seniai viską, ką galvojau apie 1940 m. įvykius Lietuvoje ir apie Stalino, Molotovo ir Berijos, Suslovo, Dekanozovo ir kitų bolševikų baisias veikas, daug kartų pasakojau. Tu tyliai man pritardavai, tai kas pasikeitė?

      - Daug kas, Gintai. Juk aš dabar užimu ne tik aukštas vyriausiojo šturmano pareigas, bet esu dar ir valdybos partinės organizacijos sekretorius. Lietuvoje vyksta revoliucija, lietuviams aš esu svetimas, okupantas, tad jie nepriims manęs. Taigi, man teks grįžti į savo tėvynę Rusiją ir dar susitepus bendradarbiavimu su tais, kurie griauna TSRS. Beje, aš likau neutralu ir po susirinkimo, nepritapau prie tos vienybės grupelės ir jos veikloje nedalyvausiu. Todėl esu visiškai vienas ir vienišas: nei su Sąjūdžiu, nei su jo priešininkais.

       - Ne taip kalbi, Valerijau. Tai kaip aš čia akademijoje ir dar Aerofloto „generolų fakultete“ turėčiau jaustis? Taip kaip tu dabar, visiškai vienas ir vienišas? Nieko panašaus, juk aš esu „generolų fakulteto“ Persitvarkymo sąjūdžio pirmininkas, darbo grupės, rengiančios visos TSRS oro transporto sistemos demonopolizavimo planą, narys. Ar žinai, kad šiai darbo grupei vadovauja TSKP Centro komiteto transporto skyriaus vedėjo pavaduotojas. Mes su juo bendravome. Jis pritaria, kad reikia suskaldyti tą didžiulę, monopolinę Aerofloto sistemą į atskiras aviakompanijas, techninio aptarnavimo įmones, oro uostus, oro navigacijos paslaugas teikiančias įmones ir kitas struktūras, suteikiant joms savarankiškų ūkio subjektų statusą. Mano diplominio darbo tema tokia: „TSRS oro transporto sistemos pertvarka Lietuvos oro transporto sistemos pavyzdžiu“. Juk tai žalia gatvė į Lietuvos civilinės aviacijos savarankiškumą. Kas tau trukdo tapti Persitvarkymo sąjūdžio nariu?

       - Naivuolis tu, Gintai. Maskvoje iš tikrųjų dalis „bosų“ taip mano. Kita jų dalis mano priešingai. Kuri iš jų stipresnė aš nežinau. Deja, Lietuvoje priešingai manančių civilinės aviacijos viršininkų yra dauguma. Juk jos pagrindą sudarome mes, rusakalbiai. Kiek ten jūsų lietuvių, ne daugiau kaip 20 procentų. Ar žinai, kad nepatikimu tu tapai kaip tik dėl tokios savo veiklos ir mąstymo? Visi buvę susirinkime taip nutarė. Juk iš tikrųjų susirinkimas turėjo prasidėti 16 val., bet iniciatoriai dėl tavęs pradėjo jį 14 valandą, tyliai išeliminuodami tave. Dabar bent supratai? Juk jie ne kvailiai, viską sužinojo apie tave. Beje, praktikos metu Vilniuje neteks tau stažuotis generalinio direktoriaus poste, kaip tu tikiesi.

       -Dėl prieš diplominės praktikos tai aš ir pats supratau, kad akademijos viršininko raštas yra tik „filkina gramota“. Dėl to nepergyvenu. Kai grįšiu į Vilnių skraidysiu lainerio Tu – 134 A vadu. Nenoriu būti jokiu viršininku. Skraidyti - mano mylimiausias darbas. Be to ir pinigai dideli, dorai uždirbami. Laiko turėsiu daugiau, galėsiu dalyvauti visuomeninėje veikloje. Jei jau jie kuria savo organizaciją, kaip atsvarą Sąjūdžiui, kurio LAL-e nėra, tai mes Vilniaus oro uoste tikrai įkursime Sąjūdžio grupę. O tau, Valerijau, reikia apsispręsti su kuo tu, su jais ar su mumis?

       - Aš jau apsisprendžiau, juk neprisijungiau prie tos organizuotos grupelės. Aš liksiu vienas ir būsiu neutralus, nei su jumis, nei su jais, aš dirbsiu tik savo darbą ir atsisakysiu partinės organizacijos sekretoriaus pareigų. O dėl Sąjūdžio grupės Vilniaus oro uoste įkūrimo tai, manau, kad tu pasikarščiavai. Neįkursite jūs tos grupės. Kiek ten jūsų 150 -200 , o mūsų – rusakalbių per 2 tūkstančius. Nerealios tavo svajonės, nors drąsios ir vertos pagarbos. Jeigu jūs išdrįsite tai padaryti, tuomet gal ir aš pereisiu į jūsų pusę. Manau nereikia tavęs prašyti, kad šis mūsų pokalbis liktų tarp mūsų. Tu juk supranti kas bus su manimi, su mano karjera, jei tu kam nors išplepėsi apie jį.

      - O tu supranti, kas būtų buvę su manimi, su mano karjera, jeigu tu būtum „kam reikia“ papasakojęs apie mūsų pokalbius anuomet? Juk aš tuomet būčiau buvęs išvarytas ne tik iš kuklaus Tu – 134 A antrojo piloto krėslo, bet ir iš Aerofloto, visiems laikams. Esu tau labai skolingas, tad gali būti visiškai ramus. O..., jau penkios valandos. Apačioje, pirmajame aukšte bufetas, eime pavakarieniausime.

      - Dėl savęs, tai aš esu visiškai ramus. Žinau, kad niekas nesužinos apie mūsų pokalbį; juk ir tau naudinga turėti mane savo draugu ir nemažo viršininko poste. Žinai, pradedu jaustis kaip Štirlicas kino filme „17 pavasario akimirkų“. Ganėtinai įdomu. Eime vakarieniauti.

       1990 m. vasario 20 diena 16 val. 30 min. Kirtimų kultūros namai (jie yra gal kokie 700 metrų nuo Vilniaus oro uosto).

       Kultūros namų salėje vyksta Vilniaus aerouosto ir jame esančių kitų padalinių aviatorių Sąjūdžio grupės steigiamasis susirinkimas. Už prezidiumo stalo sėdi aviatorių svečias, žymus sąjūdietis V. Čepaitis, vietinės reikšmės aktyvistai A. Šalaviejus, M. Ivanauskas, R. Skacevičius, J. G. Mažintas ir kiti, viso aštuoni vyrai ir viena moteris. Susirinkimui pirmininkauja J.G. Mažintas.

       Pirmininkaujantis:

       - Sveikinu visus čia susirinkusius. Pagaliau išdrįsome. Gal tai mūsų atsakas Į „Vienybės, Ednosc, Jedinstvo“ grupės įkūrimą LAL-e?

       Iš salės pasigirsta atskiri balsai:

      - Žinoma, kad jie pirmieji susiorganizavo. Jie jau seniai veikia, jiems negalioja ministro įsakymas, draudžiantis politikuoti civilinėje aviacijoje. Tai kodėl me tylime. Tegul aviakompanijos valdžia uždraudžia jų veiklą.

       - Neuždraus, juk ji tyliai palaiko juos, tik to stengiasi neparodyti, „nemato“, kad pirmojo skraidymo būrio vadas yra Jedinstvos lyderis, o generalinio direktoriaus pirmasis pavaduotojas yra net Burokevičiaus“ CK ant platformos“ narys.

       - Tylos, tylos. Pirmininke, vesk susirinkimą, gana tuščių kalbų.

       Pirmininkaujantis:

       - Į susirinkimo dienotvarkę siūlau tik du klausimus: pirmasis – tai Sąjūdžio grupės LAL –e įkūrimas, gal geriau pavadinkime ją Vilniaus oro uosto sąjūdžio grupe, nes kiti žmonės vis vien nesupranta tos sudėtingos oro transporto sistemos organizacinės struktūros.

       Antrasis klausimas – tai susirinkimo dalyvių pasisakymai.

       Jei leisite, tai siūlau balsuoti... Tiesa, visai pamiršau, kad mes, sėdintys už prezidiumo stalo, esame apsišaukėliai. Už stalo sėdintys iniciatyvinės grupės nariai pavedė pirmininkauti man, tad kol kas aš esu neteisėtas pirmininkaujantis.

       Kas pritariate šiam iniciatyvinės grupės pasiūlymui, prašome balsuoti. Kas – už? Kas prieš? - nėra, susilaikiusių - taip pat nėra. Taigi, vienbalsiai. Ačiū.

       Kas už tai, kad iniciatyvinę grupę ir svečią V.Čepaitį išrinkti į susirinkimo prezidiumą?

       Kas prieš – nėra, susilaikiusių – penki. Ačiū Dievui. Formalumai sutvarkyti.

Dabar galime grįžti prie dienotvarkės. Kas už minėtą dienotvarkę, Kas prieš, kas susilaikė?

       Dėkoju. Dienotvarkė priimta vienbalsiai.

       Kas už tai, kad Vilniaus oro uoste būtų įkurta Sąjūdžio grupė..., kas prieš..., kas susilaikė?

       Prieš balsavusių - nėra, 5 - susilaikė, didžioji dauguma - už. Man belieka konstatuoti, kad Sąjūdžio grupė Vilniaus oro uoste įkurta.

       Dabar žodis suteikiamas Virgilijui Čepaičiui...

       1990 kovo 11 diena. Seimo rūmai. Vyksta naujai išrinktos Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos (Seimo) pirmasis posėdis.

       Išrenkama Aukščiausios Tarybos vadovybė. Paskelbiamas Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės tęstinumo aktas. Atkuriamosios Tarybos deputatai pasirašo Nepriklausomybės tęstinumo aktą.

       1990 kovo vienuoliktosios vakaras – 1990 kovo 12 rytas. Lietuva.

       Visi Lietuvos miestai ir miesteliai, kaimai ir kaimeliai džiūgauja, žmonės apimti euforijos ir pasididžiavimo savo tauta ir jos vadais – Atkuriamuoju Seimu – Lietuvos širdimi. Žmonės skanduoja, Lietuva, Lietuva, dainuoja tautines dainas, maloniai tarpusavyje kalbasi, kitaip reiškia savo džiaugsmą.

       1990 saulėto balandžio diena, 11 valanda ryto. Seimo rūmai. Aplink būriuojasi civiliai žmonės. Prie paradinių durų (iš Gedimino prospekto pusės) labai susirūpinusiu veidu stovi AT deputatas M. Laurinkus. Prie jo prieina lakūno striuke apsivilkęs vyriškis.

       - Labas rytas, pone Laurinkau. Per televiziją, kuri tiesiogiai transliavo AT posėdį, išgirdau, kaip vidaus reikalų ministras R. Misiukonis pasakė neturįs pajėgų ginti Seimą ir pasiūlė deputatams vykti į sąjunginio pavaldumo įmones bei nuraminti nepatenkintus jų darbininkus, kurie grasina šturmuoti Seimą ir išvaikyti deputatus. Todėl, nieko nelaukdamas, atvykau čia. Nematau jokios rūmų apsaugos.

       - Pagal striukę matau, kad tamsta esi iš Aerofloto - Maskvai pavaldžios įmonės. Tai kuo gi jūs nepatenkinti, gal, kaip sakė anas ministras, atėjote mūsų išvaikyti?

       - Taip, aš iš Aerofloto, esu lėktuvo Tu – 134 A vadas, kartu ir Sąjūdžio grupės vienas iš įgaliotinių. Jonas Mažintas, štai mano pažymėjimas. Atėjau ginti Seimo, jeigu jedinstveninkai sugalvotų šturmuoti. Matau ne vieną žmogų atėjusį tuo pačiu kaip ir aš tikslu. Kuo galėčiau būti naudingas?

       - Atleisk, Jonai, kad blogai pagalvojau. Viduje jau yra kelios dešimtys tokių kaip tu savanorių ir dar ateina. Duris apginsime. Tik nežinau kaip su stogu, jeigu sugalvotų nuleisti desantininkus iš oro. Gaila, kad tu ne malūnsparnio pilotas. Galėtumei patarti minėtu klausimu ir organizuoti stogo gynybą prieš galimą malūnsparnių su desantininkais ataką. Tiek to, bus gerai ir lėktuvo pilotas.

       - Atleiskite, pone Mečy, bet sraigtasparniu aš skraidžiau trejetą metų, tad apie jo silpnąsias puses, ypač prie žemės ar kliūčių, aš šiek tiek nusimanau.

       - Na, Jonai, tave pats Dievas mums atsiuntė, o savo nuomonę apie Aerofloto pilotus aš keičiu. Iki šiol aš buvau labai blogos nuomonės apie aviatorius, maniau, kad Vilniaus oro uoste visi jedinstveninkai ir še tau...Kiek ten jūsų – sąjūdiečių yra?

       - Apie 150 žmonių, jų tarpe ir keletas rusakalbių. Turime, pilotų, skrydžių vadovų, technikų, inžinierių, stiuardesių, aerodromo tarnybos darbuotojų, pervežimų skyriaus specialistų ir net kelis aukšto rango viršininkus. Žmonių pakanka, kad galėtume viską žinoti ir reaguoti į įvykius, tačiau jėgos nelygios, priešininkų yra, dešimt kartų daugiau. Manau, kad ne „kalašnikovais“, šarvuočiais ar tankais mes stiprūs, bet galimybe gauti teisingą informaciją ir gera jos analize. Greita ir teisinga reakcija į įvykius padės mums atsilaikyti prieš skaitlingesnį priešą. Beje, mūsų steigiamajame Sąjūdžio grupės susirinkime dalyvavo Virgilijus Čepaitis. Argi jis jūsų neinformavo?

       - Žinoma, kad apie ginklus mes negalime net pagalvoti. Puiku, Jonai, svarbu tik, kad šiandien iki pietų atsilaikytume. Po pietų atvyks milicijos pajėgos iš Kauno ir kitų miestų. Dabar eime ant stogo, pristatysiu tave ten esantiems žmonėmis. O Virgilijus gal ir informavo, gal aš negirdėjau, žinai kiek dabar svarbių reikalų...

       - Eime.

       Tą dieną Seimo šturmo nebuvo. Po pietų, kaip ir buvo laukta, atvyko ištikimų milicininkų pajėgos.

       1990 m. balandžio 10 diena, 9 valanda ryto. LAL administracinis pastatas, 1-jo skraidymo būrio konferencijų salė . Vyksta lakūnų susirinkimas.

       Susirinkimo pirmininkas jedinstveninkų lyderis, jis ir pirmojo skraidymo būrio vadas Jevgenijus, Kieseliovas:

       - Kas už tai , kad pirmuoju dienotvarkės klausimu būtų 1-ojo skraidymų būrio atstovų rinkimai į LAL darbuotojų konferenciją, kurioje bus išrinkta LAL darbo kolektyvo taryba? Norite paklausti, matau pakeltą ranką, prašau klauskite.

       Reaktyvinio lainerio JAK - 42 vadas K. Lazdauskas:

       - Kolegos, bet juk SSSR Civilinės aviacijos ministro įsakymu bet kokia politinė veikla civilinėje aviacijoje uždrausta, tokios darbo kolektyvo tarybos nenumato joks teisės aktas. Tad kam mums gaišti laiką renkant niekam nereikalingą tarybą, juk turime profsąjungos komitetą, orlaivių vadų tarybą, pagaliau LAL tarybą?

       Pirmininkas:

       - Man, kaip vienvaldžiui skraidymo būrio vadui, visai netrukdytų tokia taryba, ji tik parodytų, kaip demokratiškai valdomas Aeroflotas. Prašau kalbėkite, Valentinai.

       Tu-134 –A lainerio vadas V. Kudriavcevas:

       - Nieko sau demokratija Aeroflote. Nuo kada vadai trokšta tokių tarybų? Bet man tai kas, jeigu jau reikia... Greičiau balsuojam, kam gaištam laiką?

       Pirmininkas:

       - Kalbėkite, Gintai, tik trumpai, girdėjote ką pasakė Valentinas?

       Lėktuvo Tu-134 –A vadas J.G. Mažintas, kartu jis yra vienas iš Vilniaus oro uosto Sąjūdžio grupės lyderių:

       - Taip, girdėjau ką sakė Valentinas, todėl sakau tiesiai, kad šis susirinkimas neteisėtas ir aš jį palieku. Kviečiu mano pavyzdžiu pasekti visus mąstančius kolegas, kurie savo tolimesnę darbinę veiklą sieja su Lietuva. Aš numanau, kokiu tikslu kuriama ši taryba. Ar jūs vėliau nesigailėsite šios dienos sprendimų?

       Jis pakyla ir lėtai eina prie durų. Tarpduryje sustoja ir laukia. Salėje įsiviešpatauja mirtina tyla.

       Ją nutraukia pirmininkas, drebančiu iš susijaudinimo balsu kreipdamasis į tarpduryje stovintį ir laukiantį savo pasekėjų ką tik kalbėjusį lėktuvo vadą:

       - Na matai, tu ir vėl negali apseiti be savo politikos, nors pastoviai kaltini tuo mus, - ir, pamatęs kaip šis uždarė duris, taip ir nesulaukęs savo pasekėjų, jau ramiu balsu pridūrė,- na dabar galime balsuoti, kas už pasiūlytą pirmąjį darbotvarkės klausimą?

       Taip, penki susilaikė, 10 - prieš, čia mūsų 120, tad, pagal „pupkino aritmetiką“ 105 - už.

       Matote, ką reiškia demokratija, kai nėra ramybės drumstėjų – politikierių. Matau pakeltą ranką, prašau, kalbėkite.

       Lėktuvų Tu – 134 A 2-os eskadrilės vadas Valerijus , jis - idėjinis jedinstvenikas:

       - Į LAL darbo kolektyvo tarybą siūlau šiuos asmenis (perskaito penkių lakūnų pavardes).

       Pirmininkas:

       - Ačiū, Valerijau, už konkretumą. Kaip balsuosime, už kiekvieną atskirai ar už visą sąrašą? Supratau, dauguma už visą sąrašą. Prašau balsuoti. Taaaip....suskaičiavome: tiek pat - prieš, tiek pat - susilaikiusių, 105 – už. Vėl nugalėjo demokratija, pagal daugumos norą delegatai į LAL darbuotojų konferenciją išrinkti. Matai, o Čerčilis sakė, kad tai blogas dalykas. Ne toks jau blogas, ne toks jau blogas.

Bus daugiau

Jonas Mažintas, 2011-06-22

 

Gyvoji atmintis arba matyti paveikslai iš kovos už Lietuvos laisvę spektaklio. Antra dalis

Gyvoji atmintis arba matyti paveikslai iš kovos už Lietuvos laisvę spektaklio. Trečia dalis

 

 


 

 

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.