Gyvoji atmintis arba matyti paveikslai iš kovos už Lietuvos laisvę spektaklio. Trečia dalis

Ričardo Grigo/BFL nuotr. / Sovietų kariai prie užgrobtų Spaudos rūmų Vilniuje (1991 m. sausio 11 d.)       Sausio 10 d. popietė. Susisiekimo ministerija. Didelis, erdvus Geležinkelių departamento kambarys. Vyksta ministerijos sąjūdžio grupės narių posėdis. Renkamas naujas sąjūdžio grupės įgaliotinis. Pirmininkauja minėtas geležinkelietis Jonas:

       - Siūlau įgaliotiniu išrinkti Aviacijos departamento direktorių Gintą – Joną. Šiai situacijai jis atrodo tinkamiausias. Kas už? Vienbalsiai. Gintai, perimk pirmininkavimą.

       Gintas:

       - Vyrai, be ilgų šnekų, kas budės šiandien rytoj, poryt ir imtinai iki pirmadienio. Ramute, Jūs fiksuokite ir atspausdinkite ministrui budėjimo grafiką. Kaip geležinkelininkai gali padėti aviatoriams, jeigu oro uostas iš tikrųjų bus paralyžiuotas? Bent jau maršrutais į Maskvą, Rygą, Taliną, Leningradą ir Kijevą...

       Dalykiškai viską aptarę sąjūdiečiai išsiskirstė.

       Sausio 11 d. apytikriai 9 valanda. Susisiekimo ministro kabinetas.

       Vyksta pokalbis tarp Civilinės aviacijos departamento direktoriaus ir susisiekimo ministro.

       - Ministre, vakarykštė informacija pasitvirtino. Skrydžių vadovų pamainos viršininkas jedinstveninkas Viktoras Dubovskychas šiandien ryte pareiškė, kad Vilniaus oro uosto darbuotojai streikuoja. Jis išsiuntė telegramą į visus TSRS oro uostus, kad Vilniaus oro uostas uždarytas dėl politinio Vilniaus aviatorių streiko. Be to, šioje oficialioje telegramoje buvo prašoma visų TSRS Civilinės aviacijos ministerijos pavaldume esančių aviatorių kolektyvų paremti šį streiką, nes fašizmo banga gali atsiristi ir ligi jų miestų. Štai šios telegramos kopija. Ją man atvežė skrydžių vadovas – sąjūdietis. Be to, jis žodžiu pasakė, kad , LAL kolektyvo tarybos ir jedinstvos vadų bendru sprendimu LAL generalinis direktorius G.G. Liachovas nušalintas nuo pareigų, o LAL-ui laikinai vadovauja ...

       - Burokevičiaus CK narys generalinio direktoriaus pirmasis pavaduotojas Chusnutdinovas?

       - Ne, streiko komitetas, kurio pirmininku išrinktas Viktoras Tatarskychas, dirbantis Skraidymų ir šturmaninio skyriaus viršininku.

       - Gintai, kas čia per fokusai? Juk tai precedento neturintis atvejis Aerofloto istorijoje!!!

       - Ne ministre, čia ne fokusai, čia iš anksto gerai apgalvotas ir paruoštas planas. Pernai balandžio – gegužės mėnesiais vyko padalinių kolektyvų susirinkimai, kurie delegavo savo atstovus į darbuotojų konferenciją, kurioje ir buvo išrinkta ta kolektyvo darbuotojų taryba. Matyt, jie jau tada žinojo, kad gali ateiti valanda X, kada tų kolektyvų tarybų prireiks. Aš tuomet dar buvau lėktuvo Tu-134 –A vadu ir dalyvavau pirmojo skraidymų būrio kolektyvo susirinkime, kai buvo renkami atstovai į LAL darbuotojų konferenciją. Pamenate, aš informavau Jus ir kitus Kolegijos narius apie ją. Jūs tuomet niekas nenorėjote manimi patikėti. Beje, aš taip pat pasakojau, kaip Leningrado civilinės aviacijos akademijoje Vilniaus rusakalbiai lakūnai, vadovaujami LAL kadrų skyriaus viršininko, įkūrė LAL Jedinstvos branduolį. Apie tai mane informavo mano bičiulis LAL vyriausiasis šturmanas ir valdybos partinės organizacijos neetatinis sekretorius.

       - Taip, jie viską darė planingai. O ką mes galėjome padaryti? Juk jie mūsų neklausė, kaip ir dabar nachališkai neklauso. Tai ką manai daryti?

       - Aš važiuosiu į oro uostą, surinksiu sąjūdiečius, pabandysiu iš Vilniaus oro uosto pagrindinių tarnybų viršininkų gauti pažymas, kad jie nestreikuoja. Gal pavyks?

       - Gal ir gerai, kuo galiu padėti? O jeigu jedinstveninkai paprasčiausiai tave išvys, ar net iškarš kailį? Kas tuomet?

       - O, jeigu turėtume žurnalistą su kamera, tuomet sėkmė būtų užtikrinta.

       - Palauk, palauk. Juk mes turime savo televiziją. O aš esu ministras. Sėsk. Tuoj skambinu į televiziją.

       Ministras, vyriausybiniu telefonu trumpai pasikalbėjęs su televizijos vadovu, tarė:

       - Ar pažįsti televizijos žurnalistę Juliją Šliažienę? Ji su operatoriais ir reikiama aparatūra bus čia. Važiuosite kartu. Manau, kad Julija ir telekamera bus jūsų saugumo garantas.

       - Taip, pažįstu Juliją ir labai gerai. Galite nesijaudinti, viskas baigsis gerai.

       - Na sėkmės ir Dieve duok tau sveikatos.

       - Aš grįšiu jau po darbo valandų, ar Jus dar pamatysiu šiandien?

       - Žinoma, aš lauksiu, jei kas skambink, padėsiu.

       Sausio 11 diena, 15 valanda. Vilniaus oro uostas, Vilniaus jungtinio aviacijos būrio būstinė. Vado kabinetas.

       Vyksta LAL streiko komiteto posėdis, jam vadovauja, jo pirmininkas – LAL skraidymų ir šturmaninio skyriaus viršininkas V.G. Tatarskychas. Posėdis laikinai nutraukiamas, nes pirmininkas gavo žinią, kad po oro uostą šmirinėja Susisiekimo ministerijos atstovas su televizininkais, kurie jau beveik prie durų. Pirmininkas išėjo pro duris ir koridoriuje pasitiko neprašytus svečius. Jis pergalingai šypsojosi.

       - Susisiekimo ministerijos Civilinės aviacijos departamento direktorius ...

       - Kam tie formalumai, Gintai? Juk aš tave pažįstu dar nuo tų laikų, kai tu dirbai skrydžių vadovu, vėliau, kai dar buvai lėktuvo An - 2 antras pilotas.

       - Bet aš jūsų nepažįstu.

       - Kaip nepažįsti, neapsimesk šlangu.

       - Aš pažinojau Jus, kaip skraidymų ir šturmaninio skyriaus viršininką, o jūsų kolegos jau spėjo mane informuoti, kad jūs dabar vadovaujate LAL-ui. Tai kur tikrasis LAL generalinis direktorius Geadijus Georgijevičius?

       - Ach štai koks jūs, sunku patikėti, kad taip greitai tapote baisiu biurokratu, Jonai Antanovičiau. Matote, mane paskyrė laikinai vadovauti LAL-ui, o senasis gen. direktorius laikinai nušalintas nuo pareigų. Kur jis yra aš nežinau.

       - Supratau, jus paskyrė SSSR Civilinės aviacijos ministras. Tai parodykite jo įsakymą ir galėsime dalykiškai kalbėtis.

       - Ne, tokio įsakymo nėra. Mus - streiko komiteto narius paskyrė LAL kolektyvo taryba, o streiko komitetas išrinko mane pirmininku. Streikas paskelbtas laikinai, kol Lietuvoje normalizuosis situacija. Aš manau kad tai įvyks labai greitai.

       - Negi dabar šalyje situacija ypatinga? Na, jūs nevykdote Lietuvos valdžios įstatymų, sakote, kad esate pavaldūs Maskvai. Bet TSRS Civilinės aviacijos ministro įsakymu streikai oro transporte draudžiami. Jūs esate patyręs Aerofloto darbuotojas, esate dirbęs net pirmuoju Liachovo pavaduotuoju ir gerai suprantate, kad jūsų ministro įsakymai tiksliai vykdomi. Tai kaip be ministro įsakymo jūs galėjote nušalinti Liachovą, SSSR nusipelniusį pilotą, buvusį ilgalaikį LTSR Aukščiausios Tarybos deputatą, LKP CK narį, pagaliau pripažintą Aerofloto valdybų viršininkų patriarchą, šiose pareigose dirbantį jau daugiau kaip 20 metų? Orai geri, TSRS Prezidento tiesioginio valdymo prezidentinio nėra, tad ar suvokiate ką jūs darote?

       - Na jūs, ir aktorius jūs, negi nesupratote kas įvyko? Juk Lietuvoje vyksta visuotinis politinis streikas. Jūsų taip vadinamos valdžios dienos suskaičiuotos, tuoj valdžia bus sugrąžinta liaudžiai. Tai jūsų aš turėčiau paklausti, ką jūs darote. Negi ir dabar nesuvokiate, kad asmeniškai jūsų karjera aviacijoje baigta. O gaila, juk buvote geras lakūnas ir puikus vadovas, galėjote aukštai kilti karjeros laiptais. Beje ir šiandien dar nevėlu, galite persigalvoti... O dėl manęs galite nepergyventi – n u g a l ė t o j a i  n e t e i s i a m i, jie gali būti kerštingi arba kilnūs. Man geriau patinka kilnūs.

       - Ne, aš nieko nesupratau. Kur tarybos ir streiko komiteto protokolai apie streiko komiteto sudėtį, jo įgaliojimus ir jūsų paskyrimą LAL-o vadovu. Netikiu ir tiek, gal rytoj jūs pasiskelbsite esąs imperatorius Bonapartas, atėjęs vaduoti Lietuvos? Patikėsiu tik tuomet, kai pamatysiu minėtus protokolus. Tuomet galėsime dalykiškai pasikalbėti.

       - Na to jau per daug. Kodėl jūs manote, kad aš noriu su jumis kalbėtis. Juk ne aš pas jus, o jūs pas mane atėjote ir kalbate niekus, apsimetate nieko nesuprantančiu. Jūs ne kvailys, jūs viską suprantate. Ir aš ne kvailys. Pats žinau, kad popieriai svarbu, tie protokolai spausdinami ir po pusvalandžio bus baigti su visais reikiamais parašais. Tik kodėl aš juos turėčiau jums duoti? Pokalbis baigtas.

       - Ne, nebaigtas. Jeigu jūs man neparodysite protokolų, tai aš, kaip teisėtas Lietuvos valdžios atstovas pradėsiu pats tiesiogiai vadovauti LAL-ui. Negi kumščiais įrodinėsime kas teisus?

       - To dar betrūko. Mes čia šeimininkai, o ne jūs. Aš seniau dirbu čia negu jūs. Jūs buvote mano pavaldiniu, o ne aš jūsų. Mes pavaldūs TSRS Civilinės aviacijos ministrui, o ne kažkokiam jūsų susisiekimo ministrui. Beje, jei taip jau trokštate tų protokolų, tai tuoj juos gausite. Mes žinome tvarką geriau negu jūs. Po pusvalandžio jūs gausite tuos protokolus. Dabar situacijos tai nekeičia, vis vien šie faktai jau tampa istorija, o jos niekas negali suklastoti. Man gaila, kad jūs toks..., bet tai jūsų pasirinkimas. O dabar netrukdykite. Mes rimtai dirbame. Po pusvalandžio štabo viršininkas atiduos jums tuos protokolus. Viso gero.

       Laikinasis vadas apsisuko ir trinktelėjo durimis.

       Sausio 11 d. 18 valanda. Susisiekimo ministro kabinetas. Jame girdėti dviejų vyrų balsai.

       - Pasisekė, pone ministre. Štai gavau visą šūsnį popierių. Tie - apie streiko komitetą, jo įgaliojimus ir sudėtį. O tie apie tai, kad pagrindinės oro uosto tarnybos: skrydžių valdymo, aerodromo, keleivių pervežimo, elektros tiekimo, radijo ryšio įrangos, kuro užpylimo, borto palydovų ir kitos nestreikuoja. Visos pažymos su šių tarnybų viršininkų parašais ir antspaudais. Tai reiškia, kad niekas Vilniaus oro uoste nestreikuoja. O kai dėl rusakalbių pilotų... Tik pirmojo skraidymo būrio vado pažymos neturiu. Beje, streiko komiteto vadas, elgėsi taip, tarsi Lietuvoje jau būtų įvestas TSRS Prezidento tiesioginis valdymas. Jis buvo toks užtikrintas. O jis senas Aerofloto asas, be Maskvos pritarimo negalėjo nušalinti tokio autoriteto, kokiu Aeroflote-e laikomas G. G.Liachovas. Tai neįmanoma.

       - Ir aš to nesuprantu. Jie kažką žino, ko mes su tavimi nežinome, užtat jie tokie užtikrinti. Nieko gero nelaukime, pasiruoškime pačiam blogiausiam. Nors ką čia pasiruoši? Tikėsimės, kad viskas baigsis gerai. Svarbiausia, kad šiandien lėktuvai skraidė, gal ir rytoj skraidys. Gerai iki pasimatymo rytoj.

       - Viso gero.

       Sausio 12 diena, 17 valanda. Susisiekimo ministerija. Civilinės aviacijos departamento kambarys.

       Direktoriui, pagaliau, pavyko telefonu susisiekti su TSRS civilinės aviacijos ministro pavaduotoju skraidymo organizavimo reikalams.

       - Gerbiamas viceministre. Pagaliau pavyko Jums prisiskambinti. Trukdo Jus civilinės aviacijos departamento direktorius Jonas Mažintas. Taip, taip iš Vilniaus. Aš dėl LAL lėktuvų, turinčių skristi iš Maskvos ir kitų oro uostų į Vilnių užlaikymo.

       - Teisingai, reisai į Vilnių užlaikomi. Centrinė dispečerinė tarnyba mane informavo, kad Vilniaus oro uostas uždarytas. Pas jus visi aviatoriai streikuoja, todėl oro uostas uždarytas. Mes negalime rizikuoti. Skrydžių sauga aukščiau visko. Kai ten viską susitvarkysite , tai galėsite skraidyti. Kuo dar galėčiau padėti?

       - Bet, ministre, pas mus niekas nestreikuoja. Jus ir centrinę dispečerinę tarnybą neteisingai informavo vakar vieno politikuojančio skrydžių vadovų pamainos viršininko V. Dubovskicho išsiųsta telegrama Nr. FF 11 08 22.

       - Taip, aš rankose laikau šią telegramą. Taip, joje kvepia politika. Tačiau ji yra oficiali, tad nieko negaliu padėti. Tai gal ir streiko komiteto LAL-e nėra? O jei yra, tai reiškia, kad pas jus vyksta rimti dalykai. Maža ką Jūs sakote, o kur dokumentai, įrodymai, kad streiko nėra. Aš tikrai jaučiu simpatiją Lietuvai, tačiau...niekuo padėti negaliu.

       - Galite, ministre, padėti, net privalote grąžinti tvarką civilinėje aviacijoje. Aš savo rankose laikau pažymas, pasirašytas visų Vilniaus oro uostų tarnybų viršininkų, leiskite perskaityti.

       - Gerai skaitykite, tik neskubėdamas, o paskui jas atsiųsite faksu.

       - Antžeminių tarnybų darbuotojai nestreikuoja, nes streikai oro transporte draudžiami. M.Bajerčius, parašas, antspaudas.

       Skrydžių valdymo tarnybos darbuotojai nestreikuoja, V.Valujev, parašas antspaudas...

       -Stop, stop užtenka, atiduokite jas savo sekretorei, tegul tas pažymas atsiunčia faksu, o mes pasikalbėkime kaip žmonės.

       - Gerai, ministre, pasikalbėkime, aš Jus žinojau, kai Jūs dar buvote Ukrainos teritorinės valdybos viršininkas. Pas mus tikrai viskas ramu, gyvenimas teka įprasta vaga, oras geras, tik gaila lakūnų ir keleivių, kuriuos kamuoja nežinia. Matote, ką gali pridaryti keli politikuojantys oro transporto sistemos pareigūnai, tokie kaip Tatarskychas arba Dubovskychas. Pirmasis taiko į Liachovo vietą, antrasis į Valujevo, štai kodėl jiems reikalingas tas streikas. O juk streikai pagal SSSR civilinės aviacijos ministro įsakymą oro transporte uždrausti.

       - Bet juk jūs nevykdote mūsų ministro įsakymų, jūs juk savarankiška valstybė. O dabar remiatės mūsų ministro įsakymu, kodėl?

       - Todėl. kad įsakymas protingas ir, svarbiausia, mums šiuo atveju labai naudingas. Mūsų ministras irgi draudžia streikus ir ne tik aviacijoje, bet ir visoje transporto sistemoje.

       - Na ir kalbate, kaip tikras ukrainietis. Gerai, kai atvyksite į Maskvą, pasimatysime. O dabar pažadu pats asmeniškai pakontroliuoti, kad lėktuvai išskristų į Vilnių, juolab, kad šiandien į Vilnių gali būti literinis reisas su SSSR Aukščiausios Tarybos deputatais. Ir man gerai, kad Vilniaus oro uostas nestreikuoja, Jūsų informacija labai svarbi. Juk mes lakūnai, mums svarbiausia skrydžių sauga ir reguliarumas. Tiesą kalbu ar ne?

       - Taip, tikrą tiesą. Ačiū Jums, gerbiamas ministre, už supratimą ir pagalbą. Sėkmės Jums ir linkėjimai saulėtai Ukrainai.

       - Aš vykdau savo pareigą. Sėmės Jums, man atrodo ji jums labiau reikalinga. Viso gero.

       - Viso gero.

       Sausio 12 diena. 18 valanda. Susisiekimo ministerija. Susisiekimo ministras telefonu kalbasi su Civilinės aviacijos departamento direktoriumi.

       - Klausau, ministre. Taip, teko kalbėtis su civilinės aviacijos ministro pavaduotoju ukrainiečiu Goriaško. Jis pažadėjo pats kontroliuoti, kad centrinė dispečerinė duotų leidimą skristi mūsų lėktuvams į Vilnių. Puikus žmogus. Tiesa, aš jį vadinau ministru.

       - O gal mūsų aukščiausia valdžia susitarė su Maskva. Girdėjau, kad M. Gorbačiovo įgaliota SSSR Aukščiausios Tarybos Tautybių Tarybos delegacija turėtų šiandien atskristi į Vilnių apie devintą valandą vakaro. Taigi, atrodo, kad viskas eina į gerąją pusę. O kaip ten su Liachovu?

       - Nežinau, ministre. Juk aš neturiu vyriausybinio telefono, o į mano skambučius paprastu telefonu niekas neatsako. Tai gal Jūs pabandykite, vyriausybiniu? Vis vien reikės bandyti sužinoti, kada atskris tas“ literinis“ reisas. Labai norėčiau bent vieną naktį ramiai išsimiegoti, vakar kai kalbėjau darant televizijos įrašą apie padėtį oro uoste, tiesiog buvo sunku perduoti mintis liežuviui. Atrodė, kad kažkas jas stabdė. Aš pirmą kartą iš tikrųjų supratau, ką reiškia miegas, nors kai skraidžiau tekdavo parą ir daugiau išbūti be miego. Dabar tiesiog lūžtu.

       - Beje, kur buvai iš ryto kelias valandas dingęs?

       - Buvau LAL valdyboje. Norėjau ką nors rasti iš pažįstamų. Trečiame aukšte, viename kabinete buvo pridėta kažkokių chaki spalvos drabužių, panašių į maskavimosi chalatus ir neperšaunamų liemenių. Tame kabinete ilgai kalbėjausi su saugumo papulkininkiu Žoržu Negrebeckiu, kurį pažįstu dar iš Paluknės aerodromo laikų, kai jis ten buvo sklandytojas. Jis buvo kaip nesavas ir vis žvilgčiojo į tuos drabužius. Laikas nuo laiko į tą kabinetą nosį kaišiojo kadrų skyriaus viršininkas V. Suprunovas ir piktai dėbčiojo į mane, akimis lyg sakydamas, koks velnias tave čia atnešė. Man kilo įtarimas, kad Žoržas norėjo mane areštuoti. Vėliau jis mane palydėjo ir lauke, atsisveikindamas pasakė, kad nugalėjo jo asmeninės simpatijos man, kaip buvusiam sklandytojui ir lakūnui. Aš nieko nesupratau. Beje, trečiajame aukšte buvo daug man nepažįstamų civiliai apsirengusių žmonių.

       - Gerai bičiuli, eik namo ir išsimiegok. Rytoj aštuntą būk darbe. Jei ko nors reikės, aš tau paskambinsiu į namus. Juk miegosi namuose?

       - Žinoma. Tai gal viso gero?

       - Viso gero.

       Sausio 13 dienos rytas. Vilniaus oro uostas. Prie įvažiavimo į aerodromo teritoriją stovi Lietuvos delegacijos, sutinkančios TSRS Aukščiausios Tarybos Tautybių Tarybos delegaciją, nariai: rašytojas R.Gudaitis, deputatas K. Uoka, ministrai V.Antanaitis, J. Biržiškis. Jie kalbasi su LAL generaliniu direktoriumi G.G.Liachovu. Pastarasis informuoja, kad lėktuvas su laukiama delegacija išskrido iš Minsko, tačiau dar nenutūpė Vilniuje. Kiek atokiau Civilinės aviacijos direktorius kalbasi su pavaduotoju režimo reikalams saugumo papulkininkiu Žoržu Negrebeckiu.

       - Na kaip, Žoržai, tu jautiesi šiandien? Atsimeni ką vakar kalbėjai man? O šiandien? Kiek užmuštų ir sužeistų taikių, niekuo nekaltų žmonių? Aš vakar buvau prie Radijo ir televizijos komiteto. Pats savo akimis mačiau tankus ir šarvuočius, rankomis juos liečiau, girdėjau šūvius. Tankai ir šarvuočiai važiavo tiesiai ant žmonių. Iš gatvės priešingų pusių. Mums pavyko išgelbėti, tiesiog prieš pat tanko vikšrus ištraukti dvi moteris. Vėliau iššoko automatininkai ir daužydami šautuvų buožėmis bei stumdydami žmones užėmė pastatą, apjuosė jį kareivių grandine. Žmonės šaukė fa - šis - tai, fa – šis – tai. Mes su vienu vaikinu, susikabinę už rankų, priartėjome prie tos grandinės gal per metrą. Tuomet kareiviai su plikais durtuvais pradėjo daryti pratimą „durk“ per keliasdešimt centimetrų nuo mūsų krūtinių. Buvo baisu. Mano akys susitiko su stiklinėmis kareivio akimis. Tai nebuvo žmogaus akys, tai buvo pasiutusio žvėries akys. Mes su tuo vaikinu pradėjome trauktis atatupsti. Taip mes atsitraukėme kelis metrus atgal, tuomet vienas kareivis metė į mus apskritą pailgą sprogmenį, kuris nukrito prie pat vaikino kojų ir pradėjo šnypšti, kas reiškė, kad jis tuoj sprogs. Vaikinas pasilenkė ir paėmė jį į rankas, norėdamas numesti. Plykstelėjo liepsna, pasigirdo duslus sprogimas ir baisus sužeisto vaikino riksmas. Aš jį nuvedžiau pas medikus ir tolimesnio jo likimo nežinau. Kaip tu, Žoržai, gali man dabar žiūrėti į akis, tai tokia jūsų demokratija, tokia didžioji tėvynė. O juk tu lenkas, negi tau nebaisu?

       - Žinai, Gintai, aš noriu kažkur išnykti arba nusišauti. Aš negalvojau, kad taip gali atsitikti. O tie kareiviai tikriausiai buvo apnuodyti narkotikais. Nežinau kas jiems davė tokius įsakymus. Per pastarąsias dienas čia buvo daug aukšto rango kariškių. Taip man baisu, jaučiuosi kaltas, nors aš ir nieko nepadariau, aš mažas sraigtelis...

       - Jei taip, tai pasakyk, ar lėktuvas iš Minsko jau Vilniuje? Man nuojauta sako, kad Liachovas meluoja, kad lėktuvas jau čia.

       - Taip, jis stovi 26 stovėjimo aikštelėje, ten priešais angarą. Jame jau jedinstveninkai ir Burokevičiaus žmonės.

       - Ačiū, Žoržai, nors ir pavėluotai, bet dabar tu pasielgei kaip tikras lenkas. Einu prie Biržiškio ir Liachovo. Iki, spaudžiu dešinę.

      - Genadijau Georgijevičiau, lėktuvas iš Minsko stovi 26 stovėjimo aikštelėje, priešais angarą, jis nusileido prieš keliolika minučių.

      Biržiškis nustebęs pažvelgė į departamento direktorių, Liachovas pabalo ir kažką pakalbėjęs per nešiojamą raciją tarė:

       - Taip, lėktuvas jau nusileido ir bus 26 stovėjimo aikštelėje. Kortežas gali važiuoti ten.

       Kaip ir ką R. Gudaitis ir V.Antanaitis lėktuve kalbėjosi su atvykusios delegacijos nariais, kaip vyko kelionė iš oro uosto į Parlamentą, aplankant Radijo ir televizijos komiteto pastatą, televizijos bokštą, Vyriausybės svečių namus Žvėryne, tai atskira tema. Svarbiausia, kad atvykusi delegacija nenuvyko pas Burokevičiaus CK ir pati viską savo akimis pamatė: dešimttūkstantines minias ir nusiaubtus objektus, kareivius užėmusius tuos taikius objektus bei pajuto lietuvių tautos ir Lietuvos piliečių dvasios išraišką – liūdesį dėl žuvusių ir sužeistų, susiliejusį su moralinės pergalės džiaugsmu ir tvirtu tikėjimu savo teisumu bei pergale.

       1991 m. rugsėjo pradžia. Rygos oro uostas . Jame vyksta tarptautinė konferencija tema „Bendradarbiavimo dangus“. Konferencijoje dalyvauja Danijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Rusijos, Suomijos, Švedijos ir kitų šalių aviacijos valdžios atstovai. Kalbama apie bendradarbiavimą tarptautinėje oro navigacijoje. Lietuvos Susisiekimo ministerijos Civilinės aviacijos departamento direktorius, kalbėjęs Baltijos valstybių vardu, nuėjo nuo tribūnos ir nuo scenos nusileido į salę. Jo pranešimu pasibaigė rytinis konferencijos posėdis, dabar skelbiama pietų pertrauka.

       Prie minėto lietuvio priėjo senyvo amžiaus civiliai apsirengęs, kariškos laikysenos vyriškis ir kreipėsi į jį.

       - Man patiko Jūsų kalba, pone Mažintai. Jūs manęs tikriausiai nepažįstate, tuoj aš prisistatysiu..

       - Nereikia, aš Jus pažįstu. Jūs esate ponas Jefimovas - TSRS vyriausiasis aviacijos maršalas, buvęs TSRS Karinių oro pajėgų vadas, dabar dirbantis TSRS Valstybinės Oro navigacijos vadu...

       - Malonu, jaunas žmogau, kad žinote mane. Tai paglosto mano savimeilę. Noriu pasikalbėti apie Lietuvos ir Rusijos bendradarbiavimą skrydžių vykdymo klausimais. Aš pripažįstu lietuvių tautos apsisprendimo teisę ir gerbiu Lietuvos valstybės suverenitetą, todėl ir noriu pasikalbėti su Jumis.

       - Atleiskite, bet po sausio 13 d. aš netikiu TSRS karininkais, kurie turi aukštesnį negu papulkininkio (pulkininkas leitenantas) laipsnį. O Jūs esate maršalas, tad kalbėkitės su mūsų Vyriausybės nariais, tarkime su susisiekimo ministru. Prie ko čia aš?

       - Jūs dar esate labai jaunas, Jonai Antanovičiau ir nepažįstate žmonių, bet gerai, kad atviras ir drąsus; man tokie patinka. Ar Jūs žinote, kad mano tėvus 1937 m. sušaudė Stalino nurodymu? Ar Jūs supratote, kaip būdamas jų sūnumi, aš jaučiausi tuomet ir net dabar? Aš iki šios dienos nesuvokiu, kaip aš tapau maršalu ir KOP vyriausiuoju vadu. Matyt, tik su Dievo pagalba.

       - ...Atleiskite, gerbiamas maršale. Tai Jūs ir į Dievą tikite?

       - Žinoma. Kaip kitaip aš būčiau tapęs maršalu?

       - Dar kartą atleiskite, aš to nežinojau ir dabar labai džiaugiuosi pažintimi ir galimybe bendrauti su Jumis.

       - Žinokite, Jonai Antanovičiau, kad ne vienas aukšto rango rusų karininkas atsisakė gąsdinti Lietuvos žmones tankais ir šarvuočiais 1990 metų pabaigoje ir 1991 metų sausio mėnesį Lietuvoje. Kad ir mano bičiulis generolas P.Gračiovas, dėl ko buvo praradęs aukštas pareigas. Tiesa, jis dabar eis toli. Per GKČP pučą mes patys pajutome, ką reiškia, kai ginkluoti kariškiai šaudo į savo valstybės civilius žmones. Gerai, kad Tamanės divizijos vadas ir minėtas Pavelas Gračiovas bei Lėbedis pasirodė esą tikrais vyrais. Žinokite, kad Vilniaus sausio įvykiai buvo generalinė repeticija prieš rugpjūčio įvykius Maskvoje. Tai tų pačių tamsos jėgų darbas. Taigi, mes su jumis esame vienoje barikadų pusėje. Žuvusių už laisvę jau nebeprikelsi, o gyventi ir bendradarbiauti tai reikia, ypač aviacijos srityje.

       - Taip, maršale, reikia. Iš Jūsų gavau gerą pamoką...

       Du vyrai dar ilgai vaikščiojo rudens saulės nušviestomis medžių alėjomis. Maršalas padeklamavo Lermontovą, jaunesnysis atsakė Puškino eilėmis. Buvo sutarta bendrauti ir pasirašyti civilinių orlaivių skrydžių vykdymo sutartį tarp Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerijos ir maršalo vadovaujamos struktūros, taip pripažįstant Lietuvos valstybingumą.

 

        Epilogas.

       Tie prabėgę 20 metų nuo aprašytų įvykių parodė, kas teisus, o kas ne. Deja...kai kur ir priešai pasirodė esą teisūs. Šiandien Lietuvos aukščiausia valdžia ir jos biurokratai yra buvę TSRS biurokratai pakelti kvadratu (G.G.Liachovo tiesa). Nei tuomet, nei dabar lietuvių tauta ir jos piliečiai nesijaučia Lietuvos šeimininkais. O buvę LTSR partokratai pasirodė baisesni už buvusius priešus – jedinstveninkus ir „burokevičiukus“. Jie kaip chameleonai pakeitė spalvas ir tapo klestinčiais verslininkais, valstybės veikėjais arba kitokiais „tautos tarnais“, tačiau...nieko gero tautai nedavė, jos sąskaita nedorai, neteisėtai praturtėjo.

       Minėti Jedinstvos organizacijos atstovai aviacijoje ir Burokevičiaus CK narys išvyko į savo tėvynę. Tokį jų poelgį aš laikau garbingu. G.G.Liachovas 1991 m. rugsėjo mėn. pats atsistatydino ir išvyko dirbti Aerofloto atstovu Burgase. Tragiškai susiklostė kadrų skyriaus viršininko V.Suprunovo gyvenimas. Jis vienintelis buvo atpažintas, kaip „artistas“ Nevzorovo filmuke apie šaulius televizijos bokšte ir dėl to labai pergyveno. Štai kodėl 1991 m. sausio 12 dieną LAL valdybos trečiajame aukšte buvo daug civilių, o kambaryje gulėjo chaki spalvos apranga ir neperšaunamos liemenės. Štai kodėl kadrų skyriaus viršininkas taip piktai žvilgčiojo į kambaryje buvusį nekviestą svečią.. Matyt ten ir buvo aprengti tie „snaiperiai – lietuviai“, kurie galėjo šaudyti į „savus“. Kas žino? Minėtas kadrų skyriaus viršininkas to jau nepasakys, nes jis labai greitai po šių įvykių mirė nuo vėžio.

       Sąjūdiečiai (aktyviausioji lietuvių tautos dalis, vykdžiusi jos valią) pasiekė pergalę. Lietuva tapo laisva, nors ir ne tokia, kokios norėjome. Tačiau ir dabar lietuvių tauta gali pakilti visuotinės gerovės valstybės kūrybai, jei tik panorės. Ankščiau tokios galimybės ji neturėjo. Jokių priešo karių pas mus nėra. Svarbiausia, kad mūsų tauta nepasiduotų revanšistų, siekiančių atkurti SSSR, propagandai, nesuabejotų, neleistų apjuodinti 1991 m. sausio 13 dienos, kiekvienam lietuviui tapusios laisvės ir tautos stiprybės simboliu, mūsų tautos pasididžiavimu. Jei prarasime sausio 13-ją, prarasime ir valstybę, o lietuvių tauta išnyks.

       P.S. Apie GKČP maištą ir jo vadus galite pasiskaityti Google. Labai nustebsite sužinoję, kad tik trys iš jų nusižudė, taip išvengdami gėdos. Visi kiti buvo nuteisti, bet greitai amnestuoti ir vėl tapo dideliais veikėjais, net didvyriais. Būtent, jie ir jų apgauti bendraminčiai bando panaudoti valdžios ir garbės ištroškusius, nemąstančius lietuvius, skleidžiant jų ir tokių „ komunizmo patriotų“ kaip Jermalavičius, KGB pulkininkas Kasperavičius ar Burokevičius „tiesas“.

Jonas Mažintas, 2011-06-26

 

Gyvoji atmintis arba matyti paveikslai iš kovos už Lietuvos laisvę spektaklio. Pirma dalis

Gyvoji atmintis arba matyti paveikslai iš kovos už Lietuvos laisvę spektaklio. Antra dalis

 

 

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.