Sąjūdžio pamokos

       Straipsnis skiriamas tikriems, buvusiems barikadų sąjūdiečiams ir, galbūt, būsimiems jų pradėto darbo tęsėjams.

       Nežinau ar turiu teisę apie tai kalbėti. Manau, kad tokią teisę turi kiekvienas žmogus, taigi ir aš.

        Jo didenybė atsitiktinumas (iš anksto neatpažinta nesuvokta būtinybė) suteikė man galimybę gyventi tautos atgimimo laikotarpiu būnant jau brandaus amžiaus, leido viską matyti iš arti, pačiam dalyvaujant kai kuriuose svarbiuose įvykiuose.

       1991 metų sausio 13 dienos ryte teko būti mūsų delegacijos, kuri pasitiko TSRS Tautybių Tarybos delegaciją Vilniaus oro uoste, sudėtyje. Mačiau iš arti tos delegacijos narių ir „Jedinstvos„ bei „burokevičiukų“, užėmusių lėktuvą, kuriame buvo iš Minsko atskridusi „Tautybių Tarybos“ delegacija veiklą. Prisimenu drąsius tuometinių ministrų V.Antanaičio, J.Biržiškio, rašytojo R.Gudaičio poelgius, K.Uokos „išdykavimą“, drebantį iš įtampos Premjero G. Vagnoriaus balsą, kalbantis telefonu su juo, ir ramų, apgalvotą  Pirmininko V. Lansbergio elgesį Seimo rūmuose.

       Labiausiai tą rytmetį įstrigo KGB papulkininkio (pulkininkas leitenantas) Žoržo - „Aeroflot“ padalinio Lietuvoje vado pavaduotojo režimui poelgis. Tuometinis „Aeroflot“  padalinio vadas, sutikęs mūsų delegaciją oro uoste, pasakė, kad lėktuvas iš Minsko dar nenusileido Vilniuje. Aš jaučiau, kad tai netiesa ir tyliai paklausiau lenko Žoržo, ar jam po kruvinų sausio tryliktosios nakties įvykių negėda žiūrėti lietuviui į akis. Žoržas tarė: „Gėda, norėčiau nusišauti arba pasislėpti taip, kad nieko nematyčiau“ ir pridūrė, kad lėktuvas su delegacija jau nusileido ir stovi prieš angarą. Jame „jedinstveninkai“ ir „burokevičiukai“ bando patraukti TSRS Tautybių Tarybos delegaciją į savo pusę. Šis Žoržo poelgis privertė jo vadą pateikti objektyvią informaciją ir tuomet viskas gerai baigėsi. Kodėl Žoržas taip pasielgė? Į šį klausimą sunku atsakyti protu, juk jo poelgis prieštarauja sveikai logikai. Tik širdimi galima suprasti šį poelgį, kaip ir daugelį kitų poelgių ar įvykių anuometinėje situacijoje.

       Gorbačiovui atėjus į valdžią, jo iniciatyva, demokratiškos pakraipos partokratams pritariant, berods, 1986 metais buvo įkurtas taip vadinamas „dviženije za perestroiku“, liaudyje vadintas tiesiog „Gorbačiovo perestroika“, lietuviškai skambėtų „judėjimas už persitvarkymą“, gal tiksliau, persitvarkymo sąjūdis. Be jokios abejonės, M. Gorbačiovas, suprasdamas triuškinantį pralaimėjimą „šaltajame kare“ ir visišką SSSR supuvimą, norėjo reformuoti ir sustiprinti didžiulę valstybę.

       Ačiū Dievui, kad Baltijos valstybių tautų sąmonės gelmėse dar buvo gyva nepriklausomybės idėja, kurią „į paviršių ištraukė“ drąsūs A.Terlecko, N.Sadūnaitės, kunigo V.Svarinsko, R.Kalantos, P.Ciziko ir kitų disidentų ilgametė veikla, ypač Ribentropo-Molotovo paktų minėjimai 1987 - 1989 metais, bei žiaurus Lietuvos partokratų elgesys su jais.   

       Kaip to rezultatas, 1988 m. birželio 3 dieną Vilniuje susikūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, o spalio 22 dieną įvyko steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas, kuriame buvo išrinkta Sąjūdžio vadovybė. Formaliai nuo tada prasidėjo Persitvarkymo sąjūdžio veikla.

       Nori nenori, bet reikia pripažinti, kad pirmąjį impulsą Sąjūdžiui davė M. Gorbačiovas ir demokratiškas jo aukštų partokratų A.Jakovlevo, B.Jelcino ir kitų, panašių į juos elgesys šio judėjimo atžvilgiu.

       Taip Sąjūdyje pasireiškė dvi jėgos: M. Gorbačiovo inicijuota jėga, kurios programai pritarė Lietuvos aukščiausieji partokratai ir tautos gelmėse slypėjusi jėga, kuriai vadovavo dori, iškilūs ir autoritetingi tautos atstovai.

       Tik Aukščiausiojo valia 1991 m. rugpjūčio pabaigoje įvykęs, taip vadinamas GKČP (gosudarstvennyj komitet čerezvyčainogo položenija – lietuviškai valstybinis ypatingos padėties komitetas) pučas pasibaigė Rusijos demokratinių jėgų pergale. Po šio įvykio, nespėjus M.Gorbačiovo jėgai susivokti, sąjūdiečių - tikrųjų tautos patriotų pastangomis buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Deja:

       1. Dalis tikrųjų sąjūdiečių buvo išstumta, arba, matydama nešvarius politinius žaidimus, pati pasitraukė iš aktyvios politinės veiklos (J.Marcinkevičius, S.Pečiulis, V.Radžvilas, K.Saja ir daugelis kitų).

       2. Dėl šios priežasties tikrųjų sąjūdiečių skaičius tapo žymiai mažesnis už M. Gorbačiovo „perestroikos“ šalininkų skaičių, o pastarieji, būdami labiau disciplinuoti ir patyrę partokratai - biurokratai, sugebėjo užimti vyraujančią padėtį visose valstybinės valdžios institucijose, privatizacijos procese ir žiniasklaidos olimpe.

       3. Tikrieji sąjūdiečiai dėl aukštesnės moralės nesugebėjo kaip lygus su lygiu kovoti su dvigubą - trigubą moralę meistriškai įvaldžiusiais buvusiai partokratais. Todėl 1992 metais LDDP tiesiog „ant balto žirgo“ įjojo į Seimą, o vėliau jų lyderis tapo Prezidentu, nugalėjęs Vilties prezidentą S.Lozoraitį.

       4. Skubi privatizacija, panaudojant investicinius čekius, tapo „prichvatizacija“. Jai vadovavo buvę partokratai, į pagalbą pasitelkę žemos moralės „kvadratinius berniukus“, balansuojančius ant kriminalinių nusikaltimų ribos, labai dažnai tą ribą peržengiančius, tačiau vis išslystančius iš „sovietinio modelio“ Temidės rankų. Dalinai tą patį reikėtų pasakyti apie žemės ir turto grąžinimą teisėtiems jos savininkams.

       5. V.Lansbergio prieštaringa ir iki šiol ne iki galo suvokta veikla, jo klaidos,  jo ir giminės karjeros paslaptys. Gedimino II Vyriausybės klaidos, kai jis priešrinkiminės agitacijos metu deklaravo skaidrią, pagal kompetentingumą kadrų parinkimo politiką, taikliai pavadino LDDP kadrų parinkimo politiką „kad ir kvailas, bet tik savas“, o pats vykdė pastarųjų kadrų politiką, pakėlęs ją kvadratu. O gal tai nebuvo klaida? Gal tai buvo antrajame punkte minėtos  situacijos pakartojimas.

       6. Nei 1992, nei 1996 metais nebuvo pradėtas „dekėgėbizacijos“ ir desovietizacijos procesai, kurie neįvykdyti  ligi šiol. Paradoksalu, bet aukščiausieji LTSR partokratai, kurie netiesiogiai vadovavo, tiesiogiai bendradarbiavo su KGB, arba, kurių valią vykdė KGB, net nelaikomi bendradarbiavusiais su KGB.

       7. Patyrę partokratai – biurokratai visas blogybes, dėl kurių tauta buvo nepatenkinta, sugebėjo suversti ant tikrųjų sąjūdiečių pečių, o šie būdami sąžiningi ir žinodami, kad be klaidų dirbti neįmanoma, kukliai tylėjo.

       8. Dalis tautos, dėl suprantamų priežasčių, skubiai, tiesiog „stačia galva nėrė į privatizacijos, žemės ir turto grąžinimo procesą, nesuvokdami, kad bus apgauti ir tik dabar pradeda suvokti apie įvykusias, gal nepataisomas klaidas, kurios taip suskaldė tautą ir visuomenę.

       Žinoma, kad milžinišką įtaką turėjo 50 metų trukusi okupacija. Partokratinė vienvaldystė visiškai sunaikino žmonių politinę kultūrą, atėmė iš jų norą savarankiškai galvoti ir veikti. Anų laikų „smegenų plovimo“ pasekmes jaučiame šiandien ir dar ilgai jausime.

       Išsakiau savo ir artimiausių savo draugų nuomonę apie Persitvarkymo sąjūdžio pamokas, nepretenduodamas į tiesos monopolį, turėdamas kibirkštėlę vilties, kad tai bus naudinga tiems, kurie pasiryžę nesitaikstyti su esamomis negerovėmis, kurie dar tiki šviesesne Lietuvos ateitimi ir drąsiai kovos už ją.

  

Jonas Mažintas, 2011-07-02

 

Komentarai

Partokratija, pasinaudojusi '

Partokratija, pasinaudojusi ' demokratija' visiškai užvaldė Lietuvos liumpenus.Tebesidarbuoja iki šiol.Taigi jau 20 metų, pakeitus tik iškabas ir vėliavą, minamas tas pats sovietinis molis.Šeimininkai- partokratija aukštoji.

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.