Disidentas Stasys Stungurys: „Iš tiesų tai baisi valstybė ir aš nejaučiu jokio pasididžiavimo tokia Lietuva!..”

www.politikosaktualijos.lt       Buvęs politinis kalinys, pogrindžio kovotojas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, publicistas, apybraižų rinkinio „Rūškano laiko godos“ autorius Stasys STUNGURYS, 2001 metais prezidento V.Adamkaus dekretu Nr. 1460 apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu, nuoširdžiai prisipažino, jog iki šiol neprisisegė šio garbingo valstybės apdovanojimo, nes esą jam gėda dėl to, jog visą savo gyvenimą pašventęs disidentinei veiklai, deja, taip ir neiškovojo to, ko labiausiai troško: „O ką mes iškovojome?.. Tokią baisią socialinę nelygybę, daugumos žmonių materialinį skurdą, dvasinių vertybių, kultūros nuosmukį?.. Man yra gėda dėl to, kad mes nesukūrėme tokios Lietuvos, kokios norėjome. Ką gero ši valstybė davė žmonėms, jeigu vos ne kiekviename žingsnyje aš girdžiu keikiant tokią Lietuvą?.. Be abejo, asmeniškos kaltės neturėčiau jausti, bet tam tikra kaltė tenka mums visiems, kovotojams už Lietuvos laisvę, rezistentams, kadangi lemiamu momentu, vis dėlto, mes nesugebėjome pasipriešinti, mus nustūmė į šalį pašaliniai, savanaudiški žmonės, apsišaukėliai patriotai, landsbergizmo ideologijos apologetai. O juk būtent ši ideologija, išplitusi kaip vėžys, sukompromitavo nepriklausomą valstybę. Štai kodėl šiandieninėje Lietuvoje tiek daug landsbergizmo ideologijos propaguotojų - nekompetentingų karjeristų, nusėdusių šiltose vietelėse valstybės tarnyboje, deja, kur kas labiau besirūpinančių savo asmenine gerove, o ne valstybės reikalais!..

       Mes, laisvės kovotojai, disidentai, visiškai kitokią įsivaizdavome Tėvynės ateitį. Nepriklausomoje Lietuvoje turėjo būti kuriama teisinė, demokratinė valstybė, grindžiama Stepono Kairio dar praeitame šimtmetyje propaguotomis socialdemokratinėmis vertybėmis bei ideologija. Labai norėčiau, kad mūsų šalyje būtų gerbiama ir vystoma tikroji socialdemokratija, o ne kažkokia socialdemokratijos parodija,“ – išskirtiniame interviu „Laisvam laikraščiui“ teigia amžinasis disidentas S.Stungurys. 

       - Kultūros ministerijai paskelbus 2011 metų Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatus, vienas jų, europarlamentaras Vytautas Landsbergis viešai nusistebėjo dėl tokio komisijos sprendimo: „Buvau nustebęs. Tai ką čia dar aiškint, patys galite suprasti, jei buvau nustebęs, vadinasi, nelaukiau, nesitikėjau. Kokios emocijos dabar? Bandau priprasti. Nežinau, kam skirčiau šią premiją, bet sau tikrai neskirčiau. Ar piktinsis žmonės? Tikriausiai. Čia aš niekuo nesistebėsiu, taip visąlaik. Jei manęs būtų klausę, ar skirti, būčiau sakęs neskirti, kam erzinti žmones“.
       Kaip teigia komisijos pirmininkas A.Bumblauskas, muzikologas prof. V.Landsbergis Nacionalinę premiją pelnė už Lietuvoje ir pasaulyje nuosekliai plėtojamą čiurlionianą. Įdomu, kaip prof. V.Landsbergio „nuopelnams“ ir jo veiklai oponuojantys disidentai sutiko šią džiugią žinią?
       - Mano nuomone, prof. Vytautas Landsbergis tikrai nėra vertas tokios garbingos valstybinės premijos. Kiek prisimenu iš okupacinio laikotarpio, savo vardu leidžiamose knygose jis daugiausia naudojosi Jadvygos Čiurlionytės surinkta medžiaga, parašiusią nemažai straipsnių apie M.K.Čiurlionį ir jo kūrybą. Jokių originalių darbų V.Landsbergis pats nesukūrė, o kaip muzikas jis yra menkysta. Matyt, Nacionalinės kultūros ir meno premijos paskyrimu šitam politikui tiesiog stengiamasi iškelti landsbergizmą, kaip reiškinį, kuriuo faktiškai ir remiasi tie visi žmonės, atėję į mūsų istoriją, užgrobę įtakingus postus, leidusius jiems susikurti sau gerą gyvenimą.
       Visumoje landsbergizmas, kaip dogma, yra paniekinusi lietuvių tautą, destruktyviai paveikė visą mūsų kultūrą ir ta negatyvi landsbergizmo įtaka visuomenėje juntama iki šiol. Būtent šiuo klausimu (dėl Nacionalinės premijos skyrimo prof. V.Landsbergiui) aš ketinu asmeniškai raštu kreiptis į kultūros ministrą A.Gelūną, noriu išdėstyti jam savo argumentus bei pareikšti protestą. Manau, Nacionalinės premijos paskyrimas prof. V.Landsbergiui - gan politizuotas reikalas, tame aiškiai juntama politinė potekstė, nieko kito čia nėra, o ir negali būti. Šitam žmogui seniai laikas pasitraukti iš Lietuvos politikos ir netrukdyti kitiems.
        Dar 1997 metais mes, septyni disidentai, viešame laiške pasiūlėme V.Landsbergiui pasitraukti iš politikos. Ir jeigu bent tada jis būt išdrįsęs pasielgti garbingai, tai būtų atvėrę galimybes kitiems žmonėms, kur kas doresniems piliečiams užimti atsakingus postus mūsų valstybėje. Tokie veikėjai, kaip ponas V.Landsbergis, jokiu būdu negali leisti ateiti į politiką doriems, sąžiningiems, šviesiems žmonėms, jie apie save telkia tiktai įvairų politinį šlamštą.
        Pagal prof. V.Landsbergį, kur jo nebūta, ten nėra ir istorijos, o kur jis yra, ten, atseit, prasidedanti ir istorija. Tačiau iš tikrųjų, kai lietuvių tautos sūnūs ir dukros ištisus 50 metų priešinosi sovietų okupacijai, toje rezistencinėje kovoje pono V.Landsbergio indėlio tikrai nėra!.. Iš to laikmečio galėtume surasti nebent kažkokius raštelius, adresuotus KGB, tarkim, įskundžiant Kauno Aušros berniukų gimnazijos klasės draugą Aloyzą Sakalą. Labai tikėtina, jog ponas V.Landsbergis, įskundęs bendraklasį, įkalino jį penkeriems metams. Tiesą sakant, kas įskundė A.Sakalą saugumiečiams, man jokių abejonių nekyla - tai V.Landsbergis. Nors simboliškai reikėjo jį nuteisti bent penkioms paroms. Nesakau, kad reikėjo keršyti, bet toks poelgis, kaip suolo draugo išdavystė, be abejo, vertas viešo pasmerkimo!..

       - Bet kaip galėtumėte paaiškinti paties A.Sakalo gan neutralią poziciją - kodėl nukentėjusysis nuo įtariamo KGB „stukačiaus“ V.Landsbergio iki šiol tyli?
       - Kai aš to paklausiau paties Aloyzo Sakalo, tai jis man paaiškino, kad neturi jokių popierinių dokumentų, kurie galėtų tai patvirtinti. Tačiau yra tam tikros faktinės aplinkybės, kurios leidžia demaskuoti tikrąjį skundiką. Tarkim, gerai žinoma, jog tardymo metu buvo apklausti visi A.Sakalo bendraklasiai, išskyrus vieną - jo suolo draugą V.Landsbergį.
Taip pat yra žinoma, jog A.Sakalo tėvas dalyvavo 1923 metų sukilime. Nepriklausomybės kovose jis dalyvavo kaip šauktinis, tačiau išvaduojant Klaipėdą 1923 metais jis jau buvo savanoris. Besimokydamas gimnazijoje A.Sakalas susirašinėjo su artimu žmogumi, kalinčiu sovietiniame gulage, o tuos laiškus, korespondenciją gaunamą iš Sibiro, matydavo ir jo suolo draugas V.Landsbergis. Išdavystės data 1949 metai, tuo metu A.Sakalas ir V.Landsbergis buvo Kauno Aušros berniukų gimnazijos abiturientais.

       - Jeigu teisingai supratau, jūs teigiate, jog būta realaus pagrindo įtarti V.Landsbergį atlikus Judo vaidmenį, už trisdešimt sidabrinių išdavus savo suolo draugą A.Sakalą KGB represinei struktūrai? Ir šiuos įtarimus sustiprina faktinė aplinkybė, kad visi klasiokai tardymo metu buvo apklausti, išskyrus patį Judą?
       - Būtent tai aš ir norėjau pasakyti. O be to, ir patys saugumiečiai vėliau paliudijo, kad ponas V.Landsbergis bendradarbiavo su KGB. Tai kodėl netgi pačių saugumiečių parodymai teisme iki šiol yra ignoruojami?.. Sakykim, kad ir to paties Vlado Gulbino parodymai užfiksuoti byloje, V.Landsbergiui besibylinėjant su rašytoju V.Petkevičiumi. Kaip žinia, buvęs saugumietis V.Gulbinas šia tema yra davęs išsamų interviu „Lietuvos ryto“ žurnalistei Daliai Gudavičiūtei, jis viešai paliudijo, kad V.Landsbergis buvo N.Dušanskio užverbuotas KGB agentas, slapyvardžiu „Dėdulė“. Už tariamą V.Landsbergio šmeižtą V.Gulbinui buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau Vilniaus apygardos prokuratūra, ištyrusi visą šį reikalą, bylą nutraukė. Apie tai paliudijo pati tardytoja, iškviesta į teismą duoti parodymus kitoje byloje, V.Landsbergiui bylinėjantis su a. a. rašytoju V.Petkevičiumi. Kai V.Landsbergis teisme paklausė tardytojos, kodėl ji nutraukusi bylą V.Gulbinui, ši jam atkirto – „Tai yra mano reikalas!..“. Matomai, tardytoja surado pakankamai įtikinamų argumentų, dokumentinės medžiagos, nebūtinai su V.Landsbergio parašu, kad šmeižto byla V.Gulbinui būtų nutraukta.
       Gerai žinomas faktas, kad V.Landsbergio tėvas pokario metais buvo emigravęs į Australiją, tačiau tai nesutrukdė komjaunuoliui V.Landsbergiui studijuoti konservatorijoje. Vėliau net du kartus jis bandė įstoti į šlovingąją komunistų partiją, bet jo nepriėmė.

       - Jūsų nuomone, kokios faktinės to laikmečio aplinkybės galėjo sutrukdyti konservatorijoje dėstytojavusiam V.Landsbergiui tapti TSKP nariu?
       - Baigęs valstybinę konservatoriją, V.Landsbergis ten pat vėliau ir įsidarbino - dėstė marksizmą-leninizmą. Iki šiol mums nėra aišku - kodėl emigranto Žemkalnio sūnui sovietmečiu buvo leista dėstyti marksistinę ideologinę discipliną konservatorijoje?.. O kodėl jo nepriėmė į TSKP? Paprasčiausiai tuo metu vyravo akivaizdi tendencija – kuo mažiau inteligentų priimti į komunistų partiją. TSKP gretas dažniausiai papildydavo paprasti darbininkai, menką išsilavinimą turintys tamsuoliai, ir šiek tiek prakutusių, valdančių proletariato mases.
       Pavyzdžiui, grįžęs iš lagerio, 1965-1967 metais dirbau eiliniu darbininku Skaičiavimo mašinų gamykloje. Vienas bendradarbis, neseniai pabuvojęs blaivykloje, po kelių savaičių buvo priimtas į komunistų partiją tik dėl to, kad jis darbininkas. Kur kas griežtesni kriterijai buvo taikomi inteligentijai. Tarkim, valstybinės konservatorijos absolventas Vytautas Landsbergis buvo komjaunuolis, profsąjungos aktyvistas, du kartus bandė tapti TSKP nariu, jo nepriėmė, tačiau leido dėstyti marksizmo estetiką studentams...
Gerai pamenu atvejį, kai konservatorijos rektoriumi buvo kompozitorius Laurušas (mes drauge dirbome Radijo-televizijos komitete). Kartą, užsukęs į konservatoriją, aš jo paklausiau – ar tikrai V.Landsbergis dėstė marksistinę estetiką? Matyt, kažkas pastebėjo tą mano vizitą pas rektorių Laurušą, tad jis tepasakė, kad jam dabar nepatogu kreiptis į kadrų skyrių, idant patvirtintų šį faktą, tačiau pažadėjo kiek vėliau atskirai man atsakyti į šį klausimą. Manau, turėtų būti išlikę konservatorijos studentų marksistinės estetikos įskaitų lapai, pasirašyti dėstytojo V.Landsbergio. Žodžiu, vienareikšmiškai galima teigti: jeigu šis žmogus būtų nepatikimas tarybų valdžiai, tai niekas jam nebūtų leidęs dėstyti marksizmo ideologijos konservatorijos studentams.
       - Betgi, sutikite, remiantis vien tik marksistinės estetikos dėstymu studentams, jokiu būdu negalima teigti, jog V.Landsbergis bendradarbiavo su KGB?!..
       - Tuo metu buvo kalbama, jog V.Landsbergį užverbavo Nachimas Dušanskis, tačiau pastarasis jau negalėtų to patvirtinti, kadangi 2008 metais numirė Izraelyje. Pats N.Dušanskis Lietuvoje buvo žinomas, kaip labai aršus rezistencijos persekiotojas, gan žiaurus žmogus. Pamenu atvejį, kaip KGB pulkininkas Česnavičius ir N.Dušanskis buvo specialiai atvykę į lagerį, įsikvietę mane tardymui, žadėjo sugrąžinti į normalų gyvenimą, jeigu tik aš viešai spaudoje paneigsiu savo rezistentinę ideologiją. Tada jiems pasakiau: „Jūs viską iš manęs atėmėte, beliko tik sąžinė, kuri man yra labai reikalinga“.
Po šio tardymo, sugrįžę į Lietuvą, saugumiečiai pritaikė sankcijas mano žmonai, kuri kaip vaikų namų auklėtinė turėjo teisę gauti butą. Iš kart po mano nuteisimo, norėdamas apsaugoti savo žmoną nuo galimo persekiojimo, paprašiau oficialių skyrybų. Tipiškas saugumiečių spaudimas artimiesiems, kai aš buvau areštuotas, pasireikšdavo grasinimais, jog mano 15 metų dukrelė liks našlaite, o žmona irgi bus suimta, nes jie turi neva ją kompromituojančių pokalbių įrašų.

       - Reiškia, su tikraisiais rezistentais, kovojusiais už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, sovietmečiu būdavo be gailesčio susidorojama, o įvairūs prisitaikėliai, konformistai, tokie kaip prof. V.Landsbergis, sėkmingai kopė karjeros laiptais, įnešdami savo indėlį į protekcionistinę sistemą?
       - Kaip buvo tada, tarybiniais metais, taip lygiai ir dabar pastebima tokia pati tendencija, nes atsakingus postus valstybės valdyme užima įvairūs prisitaikėliai, neturintys nei gėdos, nei sąžinės. Lietuvoje veikianti ydinga protekcionistinė sistema išryškėjo ir taip vadinamoje „amžiaus byloje“, kurios iniciatoriumi buvo politikos Tartiufas. Kaip paaiškėjo iš neseniai išleistos, didelį rezonansą visuomenėje sukėlusios prezidento V.Adamkaus knygos „Paskutinė kadencija“, V.Landsbergis, besibylinėdamas su rašytoju V.Petkevičiumi, nesivaržydavo paskambinti šalies vadovui, nurodinėti jam, kokio teisėjo nereikėtų atleisti ar perkelti dirbti kitur. Apie tai labai aiškiai byloja šios prezidento V.Adamkaus dienoraščio eilutės :
       „Iš Briuselio paskambino Vytautas Landsbergis. Jis man ėmė priekaištauti, kad ketinu atleisti Aukščiausiojo Teismo pirmininką Vytautą Greičių. Pasiūliau atsiversti Konstituciją, kur aiškiai pasakyta, kad, pasibaigus kadencijai, šio teismo pirmininkas pasitraukia iš pareigų. Pasakiau, kad čia neįmanomas joks kompromisas, nes vadovausiuosi tik Konstitucija...
       Sulaukiau Vytauto Landsbergio skambučio iš Briuselio. Vėl kalbėjomės apie teisėjus Vytautą Greičių ir Macijauskienę. Niekaip nebaigti kadenciją baigusio Aukščiausiojo Teismo pirmininko Vytauto Greičiaus atleidimo procedūros konservatorius, matyt, skatina kažkokie partiniai interesai...
       Teisėja Macijauskienė V.Landsbergį domina dėl asmeninių motyvų - ji sprendė Vytautui Petkevičiui iškeltą bylą dėl amžiną atilsį architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio šmeižto knygoje „Durnių laivas“. Buvau spaudžiamas neskirti jos teisėja kitame teisme, nors Teisėjų tarybos rekomendacija priimta vienbalsiai. Išgirdau kaltinimų, kad tarnauju kažkokiems klanams, o jei Teisėjų taryba teikia tokias rekomendacijas, ją reikėtų paleisti...
       Vėl gavau faksu Vytauto Landsbergio laišką ir vėl - apie teisėjus. Atrodo, jau peržengiamos visos ribos“
, - apmaudauja dėl V.Landsbergio daromo spaudimo prezidentas V.Adamkus savo naujausioje knygoje.
       Žodžiu, tai toks chamas, kuris daro viską, trokšdamas susidoroti su savo oponentais. Jeigu jis galėjo po tokio purvino gyvenimo sovietų okupacijos metais ateiti į valdžią nepriklausomoje Lietuvoje ir stumdyti alkūnėmis iš pareigų dorus, nusipelnusius Tėvynei žmones, jeigu jis išdrįso likviduoti žurnalą „Tautos atmintis“, tai reiškia tik vieną – tartiufišką V.Landsbergio aistrą perrašyti, falsifikuoti istoriją, kadangi visa disidentinė, pasipriešinimo istorija turėjo prasidėti nuo šio „mesijo“ atėjimo, nuo jo iškėlimo į valdžios aukštumas Sąjūdžio metais.
       Akivaizdu, jog V.Landsbergiui esant valdžioje, bet kokia kaina buvo stengiamasi užgniaužti tiesos žodį, ne tik sunaikinant disidentinio judėjimo entuziastų leidžiamą žurnalą „Tautos atmintis“, bet ir nušalinant iš pareigų žymų pogrindžio kovotoją Vytautą Skuodį, kurį laiką vadovavusį Genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, o vietoj jo paskiriant buvusią komjaunuolę D.Kuodytę, vos patenkinamais pažymiais (bendras pažymių vidurkis 3,62) baigusią archeologijos studijas. Beje, šiuo metu Seime sėdinti D.Kuodytė turbūt jau „užmiršo“, kad jai vadovaujant Genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, valstybinė įstaiga faktiškai pavirto holokausto tyrimo centru, kadangi ši persona iš tikrųjų niekada rimtai nesidomėjo pasipriešinimo judėjimu Lietuvoje ir darė viską, kad disidentinio judėjimo ištakos bei istorija būtų ištrinta iš tautiečių atminties.
       Įdomu tai, kad Vytautas Skuodis kažkada mokėsi Panevėžio gimnazijoje kartu su būsima V.Landsbergio žmona Gražina Ručyte, o vėliau, kai ši buvo ištremta į Sibirą, netgi siuntė jai siuntinius, tačiau net ir tai jam nepadėjo nepriklausomybės metais išvengti „Rezistento Nr. 1“ rūstybės, kadangi pastarasis nemėgo tokios kategorijos žmonių, tikrų kovotojų už Lietuvos laisvę. Tikrieji rezistentai visuomet kėlė alergiją V.Landsbergiui, nes tiek psichologiškai, tiek ideologiškai, jis buvo kitoje barikadų pusėje ir apie Lietuvos nepriklausomybę tarybiniais metais net nesapnavo!..
       Gerai žinoma, jog iš steigiamojo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susirinkimo, vykusio Mokslų akademijos salėje, V.Landsbergis paskubėjo išeiti, net nesulaukęs jo pabaigos, o ir į iniciatyvinę grupę buvo išrinktas atsitiktinai, pasiūlius kažkokiai moteriškei, jam pačiam, asmeniškai, nedalyvaujant. Lygiai taip, visiškai atsitiktinai, iš 14 Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių 9 balsuojant „už“, V.Landsbergis neteisėtai (nesant kvorumui) tapo laikinuoju Sąjūdžio tarybos pirmininku.

       - Argi ne paradoksas, tikra likimo ironija: žmogus, kuris sovietmečio epochos metais buvo patogiai įsitaisęs kitoje barikadų pusėje, nei tikrieji pogrindžio rezistentai ir partizanai, paguldę galvas už Lietuvos laisvę, staiga, telkiantis persitvarkymo Sąjūdžiui, patapo „Rezistentu Nr. 1“?!..
       - Bet aš manau, tokia didelė istorinė klaida buvo galima tik todėl, kad tai represinei organizacijai, kuri nuolat persekiojo disidentus, ardė mūsų valstybę ir norėjo sukompromituoti pačią nepriklausomybės idėją, reikėjo į atsakingus postus infiltruoti „savus žmones“, ne tik abejingus, bet ir priešiškus Lietuvai.
Tarkim, prie progos galėčiau nemažai papasakoti ir apie buvusį V.Landsbergio bendražygį, vėliau oponentą, ekspremjerą G.Vagnorių, bandantį sugrįžti į didžiąją politiką, nes man teko dirbti premjero informacinio centro vadovu, tačiau dabar tenoriu konstatuoti, jog būtent tokių „patriotų“ būvimas valdžioje iš tikrųjų buvo pragaištingas nepriklausomai Lietuvai. Šiandien mes turime apvogtą, praskolintą, visapusiškai nualintą valstybę, kurioje vieni tapo turtuoliais-milijonieriais, o kiti net nežino, ką rytoj valgys. Iš tiesų tai baisi valstybė ir aš nejaučiu jokio pasididžiavimo tokia Lietuva!..
       Nors prezidento V.Adamkaus 2001 metais buvau apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu, bet iki šiol jo neprisisegu, nes man gėda, kadangi aš nieko taip ir neiškovojau, bemaž visą savo gyvenimą pašventęs disidentinei veiklai.
       O ką mes iškovojome?.. Tokią baisią socialinę nelygybę, daugumos žmonių materialinį skurdą, dvasinių vertybių, kultūros nuosmukį?.. Jeigu vienintelis romanas apie Lietuvos partizanus „Kartybių taurė iki dugno“ net dvejus metus gulėjo Kultūros ministerijoje ir niekas nefinansavo jo leidybos, reiškia niekam tai nerūpi. Tik visai neseniai Šveicarijos lietuvių-emigrantų pastangomis ši knyga pagaliau buvo atspausdinta.

       - Ir vis tiktai, kodėl jums gėda prisisegti Vyčio Kryžiaus ordiną? Jeigu tokie Lietuvai pasišventę žmonės, kaip jūs, gėdinasi garbingo valstybės apdovanojimo, tai ką jau bekalbėti apie tituluotus karjeristus, prisitaikėlius, kurie prie visų valdžių gerai gyveno ir vargo nematė?!..
       - Man yra gėda dėl to, kad mes nesukūrėme tokios Lietuvos, kokios norėjome. Ką gero ši valstybė davė žmonėms, jeigu vos ne kiekviename žingsnyje aš girdžiu keikiant tokią Lietuvą?.. Be abejo, asmeniškos kaltės neturėčiau jausti, bet tam tikra kaltė tenka mums visiems, kovotojams už Lietuvos laisvę, rezistentams, kadangi lemiamu momentu, vis dėlto, mes nesugebėjome pasipriešinti, mus nustūmė į šalį pašaliniai, savanaudiški žmonės, apsišaukėliai patriotai, landsbergizmo ideologijos apologetai. O juk būtent ši ideologija, išplitusi kaip vėžys, sukompromitavo nepriklausomą valstybę. Štai kodėl šiandieninėje Lietuvoje tiek daug landsbergizmo ideologijos propaguotojų - nekompetentingų karjeristų, nusėdusių šiltose vietelėse valstybės tarnyboje, deja, kur kas labiau besirūpinančių savo asmenine gerove, o ne valstybės reikalais!..
       Mes, laisvės kovotojai, disidentai, visiškai kitokią įsivaizdavome Tėvynės ateitį. Nepriklausomoje Lietuvoje turėjo būti kuriama teisinė, demokratinė valstybė, grindžiama Stepono Kairio dar praeitame šimtmetyje propaguotomis socialdemokratinėmis vertybėmis bei ideologija. Labai norėčiau, kad mūsų šalyje būtų gerbiama ir vystoma tikroji socialdemokratija, o ne kažkokia socialdemokratijos parodija. Norėtųsi tikėti, jog taip pasivadinusioje šiandieninėje partijoje LSDP yra nemažai padorių žmonių, tačiau visi jie kažkodėl nustumiami į šalį, neturi ženklesnės įtakos partijoje. Beje, lygiai ta pati tendencija pastebima ir kitose parlamentinėse partijose. Mes neturime tikrų Tautos vedlių, iškilių asmenybių, kurios sugebėtų pastūmėti į šalį visą tą bedvasę masę, uzurpavusią šalies valdymą. Tiesą sakant, dabar aš jau nebetikiu visuomenės akyse susikompromitavusiomis politinėmis partijomis.
       Manau, atėjo laikas suformuoti naują valdžios instituciją - Tautos tarybą, šviesių, iškilių, valstybei pasišventusių žmonių sambūrį, kuris pakviestų tautiečius atkurti Lietuvą iš naujo. Galbūt tai tėra idealistiška vizija, kol kas neturinti realaus pagrindo, betgi kažką daryti juk vis tiek reikia. Metai bėga, darbingo amžiaus lietuviai išsivažinėja po pasaulį, mūsų kultūra smunka, padorumo vis mažiau belieka, tad būtina kažką daryti. Juolab kad šviesių žmonių Lietuvoje dar yra likę ir jie tikrai neketina iš čia emigruoti. Būtina kažką daryti, kovoti, išeitis turėtų būti, nes dabartinė kritiška situacija valstybėje negali tęsti be galo: lietuvių tauta pasmerkta išnykimui arba... prisikėlimui.
       Savąją rezistenciją aš tęsiu man priimtiniausiu būdu - rengiu spaudai atsiminimų, apmąstymų knygą „Tarp idealų ir niekšybės“. Iš tikrųjų visą savo gyvenimą ieškojau ir siekiau idealų, o šalia manęs nestigdavo taurios sielos žmonių, kurie taip pat vadovavosi aukštesniais idealais. Deja, ne ką mažiau teko sutikti ir niekingų žmogystų, trypiančių tuos idealus, užkietėjusių niekšų, besityčiojančių iš vertybių, visaip menkinančių žmones idealistus. Matyt, ne veltui gyvenime gan dažnai mums tenka balansuoti tarp dviejų skirtingų polių, tarp idealų ir niekšybės. Kiekvienas naujas iššūkis verčia mus reaguoti, priimti vienokį ar kitokį sprendimą: kapituliuoti arba toliau kovoti už idealus bei pažangą Tautos ir valstybės gyvenime.

       - Tai gal, reziumuojant, derėtų pripažinti, jog pastaruoju metu susiklosčiusi bendra situacija Lietuvoje nėra jau tokia beviltiška, kaip mums kartais atrodo?
       - Šiuo metu mūsų nepriklausomybę yra apraizgę cinikai-pragmatikai, tikrieji patriotai tokiai valstybei nereikalingi, paprasčiausiai jie čia negerbiami. Lietuvoje tarpsta gausi valdininkų-biurokratų armija, saujelė turčių, oligarchų, monopolistų, privilegijuotų bankininkų luomas, kai tuo tarpu didžioji gyventojų dalis kenčia nepriteklių, skurdą, socialinį neteisingumą. Normalioje demokratiškoje valstybėje maksimalus atlyginimas neturėtų daugiau nei 5 kartus viršyti vidutinį darbuotojo atlyginimą. Pilietinė visuomenė turėtų sukilti, priešintis, jeigu socialinė atskirtis ženkliai viršija padorumo ribas. Ir nors mūsų demokratijai dar labai toli iki tokios socialinio teisingumo sampratos, tačiau pakovoti už tai tikrai verta!..
       1988 metų pavasarį, kuriantis Sąjūdžiui, pakilo visa Tauta, sovietinės okupacijos metais „pamiršusi“, kas yra tikroji laisvė ir nepriklausomybė. Galbūt todėl per atkurtos nepriklausomybės dvidešimtmetį mes sukūrėme valstybę ne laisviems žmonėms, o privilegijuotųjų elitui. Į valdžią atėjo visai ne tie, kurie turėjo ateiti, tad tikslas sukurti aukštos kultūros, švietimo ir mokslo valstybę, deja, nebuvo įgyvendintas. Mes buvome labai naivūs manydami, jog už laisvę reikia kovoti ir nieko už tai nereikalauti. Įsigalėjęs fiktyvusis patriotizmas parodė, kad žmonės į valdžią ateina susitvarkyti savo reikalų.
Taigi, dvasinis pasipriešinimas tebevyksta iki šiol, net ir sisteminės krizės sąlygomis. Akcentuodamas trūkumus, tuo pat metu aš pasisakau, jog nesutinku su tokia didele neteisybe Lietuvoje. Todėl ir nebijau viešai pasakyti, kad toks žmogus, kaip V.Landsbergis, visada buvo svetimas tikriems rezistentams, pasišventusiems kovotojams už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. Šio žmogaus atėjimas į Lietuvos istoriją – Tautos nelaimė. Prof. V.Landsbergio paskelbimas Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu – apmaudi klaida, jis tikrai nenusipelnė tokios pagarbos!.. Manau, tokie atsakingas pareigas užimantys asmenys, kaip kultūros ministras Arūnas Gelūnas (tikrasis šio Vilniaus litvako vardas ir pavardė visai ne A.Gelūnas, bet Aronas Gelgahas) arba komisijos pirmininkas istorikas A.Bumblauskas (linksniuojamas VEKS‘o aferoje), pataikaudami landsbergizmo ideologijos pradininkui Lietuvoje, iš tikrųjų diskredituoja mūsų valstybę.

Juozas Ivanauskas, 2012-01-07

Šaltinis: demokratija.eu

Komentarai

Too many cooks spoil the

Too many cooks spoil the broth! That is what has exactly happened over here. I guess the initial set of people was handling this task quite well. I don’t think the additional set was required in this scenario. http://www.artsupply.com/

Va jis tai tikrasis Tėvynės

Va jis tai tikrasis Tėvynės patriotas. Pagarba.

Pagaliau kažkas išdrįso

Pagaliau kažkas išdrįso pasakyti tiesą. Iki šiol beveik visi žinantys tiesą yra įbauginti. Manau kad landsberginiai, kai gavo KGB archyvus - pasinaudojo jais, šantažuodami žmonės, todėl dabar visi sėdi tyliai, nedrįsta kalbėti tiesos. Ačiū Stasiui Stunguriui už straipsnį ir ačiū Juozui Ivanauskui, išdrįsusiam tą interviu paskelbti.

Pažinojau moterį, dabar jau

Pažinojau moterį, dabar jau mirusią Jadvygos Čiurlionytės draugę, muzikologę, iš kurios Landsbergis , kaip buvęs jos dėstytojas, išpešdavo visokių dalykų apie Čiurlionį.Jis ir iš seserų Karužaičių laiškusČiurlionio pavogė, jie tapo jo disertacijos pagrindu. Klastingas žmogus.

Aciu jums, kad esate ir

Aciu jums, kad esate ir nebijote tiesos

Apie Landsbergių šeimynėlę

Pagarba Stunguriui, kad sako

Pagarba Stunguriui, kad sako tiesą.

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.