Lietuva energetikos kryžkelėje

       Daugeliui iš mūsų teko girdėti pasakų, kuriose pagrindinis herojus prieina kryžkelę, kurioje pasukus į vieną pusę galima prarasti žirgą, pasukus į kitą – gyvybę. Pasakų herojus pasirenka kelią kur galima prarasti gyvybę, sugriauna mitus apie pavyzdžiui Kaščėjaus Nemirtingojo nemirtingumą ar devyngalvio slibino nenugalimumą ir grįžta nugalėtoju.

       Lietuva, dar visai neseniai, irgi stovėjo pasirinkimo kryžkelėje: reikėjo pasirinkti arba centralizuotą elektros gamybos sistemą, kai yra vienas didelės galios generatorius, o visi kiti maži elektros generatoriai (elektrinės) yra tik jo priedai, arba paskirstytų galių sistemą, susidedančią iš daug santykinai nedidelių elektrinių. Pastaroji sistema būtų panaši į interneto tinklus, kai sugedus vienam mazgui, jį sėkmingai pavaduoja kiti. Nors tapo aišku, kad neturint savų pinigų teks kažką paaukoti, vaizdžiai tariant – nulipti nuo žirgo, tačiau Lietuva apsisprendė: mes statysime Visagino atominę elektrinę (VAE). Veikianti Ignalinos AE buvo prijungta prie Rusijos elektros tinklų, jos galia sudarė nežymią tuose tinkluose esančių generatorių galią, todėl tai buvo paskirstytų galių patikima sistema. Prie kurių tinklų bus jungiama VAE taip iki galo ir lieka neaišku, nebent Lietuva, niekur neprisijungusi, bandys tapti šiuo požiūriu unikalia valstybe su unikaliomis problemomis... Bet gal dar nevėlu grįžti atgal ir pasukti kitu keliu, tereikia sugriauti tam tikrų valstybinių institucijų skleidžiamus mitus?

       Pirmas mitas: Atominė elektrinė gali dirbti pati savaime (savistoviai), jai nebūtina kitų elektrinių pagalba. Šio mito net platinti per žiniasklaidos priemones nereikia, tiesiog dėl atominės elektrinės darbo specifikos neišmanymo devyniasdešimt devyni iš šimto gatvėje sutiktų žmonių patvirtintų, kad taip ir yra. Atominių elektrinių specifika yra ta, kad norint gauti didžiausius efektyvumą, patikimumą ir stabilumą jos turi pastoviai dirbti nominalia galia. Galios kaitaliojamos tik eksperimentiniuose reaktoriuose. Viena iš daugiausiai tikėtinų Černobylio katastrofos versijų yra ta, kad eksperimentuojant su reaktoriumi jo galia iš pradžių buvo per daug sumažinta, o po to per daug padidinta. Paros bėgyje elektros energijos poreikis kinta apie du kartus, dieną suvartojama žymiai daugiau negu naktį. Esant pastoviai generuojamai atominės elektrinės galiai, tuos skirtumus išlygina elektrinės, galinčios operatyviai keisti savo generuojamą galią. Kai veikė Ignalinos AE, dieną jai „padėdavo“ kitos Lietuvos elektrinės, o naktį susidariusią perteklinę elektros energiją tekdavo pusvelčiui atiduoti Baltarusijai... Taip pat nesusimąstoma kas atsitinka, kai tokios didelės galios elektros generatorius dėl gedimo ar tiesiog dėl operatoriaus klaidų staigiai atjungiamas nuo elektros tinklo. Kaip daugumai žinoma iš vidurinės mokyklos fizikos kurso, elektros energija iš elektrinių perduodama aukštos įtampos linijomis, o vartotojai naudoja jau transformatoriais pažemintą (pavyzdžiui iki 230 V) įtampą. Reikalas tas, kad prijungiant transformatorių prie tinklo, gaunasi srovės šuolis kelis kartus didesnis už nominalią transformatoriaus srovę (taip vadinama įmagnetinimo srovė). Užtenka įtampai išnykti kelioms sekundės dalims (mirktelėti) ir jai atsiradus jau gali gautis srovės šuolis. Jei elektros tinklo ruože, kur įvyko „mirktelėjimas“ yra keli ar keliolika transformatorių, tai jų įmagnetinimo srovių suma gali sutrikdyti likusių nepažeistų elektros generatorių darbą, todėl transformatoriai atjungiami visi vienu metu (po kelių sekundės dalių nuo įtampos nukritimo žemiau leistinos ribos), o įtampai atsistačius sugrąžinami į darbą po vieną. Tokios galios kaip AE generatoriui užtektų „mirktelėti“ ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose elektros neliktų kelioms minutėms, mažesniuose, kelioms valandoms, o kai kur, kur seni ir nepatikimi elektros įrenginiai – ir iki kelių parų.

       Šiuo metu yra tik vienas būdas apsisaugoti nuo tokių pasekmių – generatorius turi būti įjungtas į žymiai galingesnį elektros tinklą. Jei jis nebus prijungtas prie žymiai galingesnio tinklo, tai net ir trumpas „mirktelėjimas“ paliks Lietuvą be elektros kelioms paroms. AE atveju, kaip rašoma Rymanto Juozaičio elektroklubas.lt patalpintame straipsnyje “Laikmečio iššūkiai Lietuvos elektros ūkiui”, elektrinės bloko galia turi sudaryti 3 – 7 procentus nuo suminės sistemos apkrovos. VAE bloko galia bus 1350 MW, todėl būtina bus prisijungti arba per Lenkijos tinklus prie kontinentinės Europos tinklų, arba prie Rusijos tinklų. Prisijungimas per Lenkijos tinklus (LitPol Link) buvo suprojektuotas dar Rusijai nepareiškus noro statyti savo „Baltiskaja“ AE, todėl ateityje situacija gali pakrypti Lietuvai nenaudinga linkme. Kaip rašoma delfi.lt patalpintame straipsnyje „Inter RAO JES“ siūlo tiesti elektros jungtį į Lenkiją, stiprinti jungtis su Lietuva“, Rusija taip pat nori prisijungti per Lenkiją prie kontinentinės Europos tinklų. Jų jungtis gaunasi trumpesnė nei Lietuvos, be to ji daugiau į vakarus nei Lietuvos ir, tikriausiai,  ji ir nutiesta bus greičiau nei lietuviškoji. Kadangi rusų naujoji AE ruošiasi eksportuoti didesnę dalį elektros energijos nei VAE, tai Lenkijai ji gali tapti svarbesnė už lietuvišką. Ar tada nepasirodys, kad sutrikimai VAE gali turėti įtakos „Baltiskaja“ AE darbui ir todėl nebus leista Lietuvai naudotis LitPol Link‘u VAE stabilumo užtikrinimui. Tokiu atveju Lietuvai beliks vėl prisijungti prie Rusijos energetinės sistemos. Pagal tai, kad nuolatinės srovės intarpai, kuriuos galima traktuoti kaip savotiškus sienos perėjimo punktus elektrai, suprojektuoti prie Lenkijos sienos, o ne prie Baltarusijos, galima daryti prielaidą, kad viskas kažkur „užkulisiuose“ jau susitarta, Lietuvą paliekant Inter RAO JES įtakos zonoje. Apie tai net žiniasklaidoje nediskutuojama, nors tai nesusiję su strateginio investuotojo komercinėmis paslaptimis. O jei diskusijų metu paaiškės, kad vien dėl to, kad pasistatysime naująją AE turėsime būti prijungti prie Rusijos elektros tinklų, kaip tuomet VAE projektą vadinti energetinės nepriklausomybės garantu?

       Antras mitas: Naujoji atominė elektrinė bus Lietuvos energetinės nepriklausomybės garantas. Apie tai galima perskaityti Energetikos ministerijos reklaminėse brošiūrose (“Lietuvos tikslas Nr.1 – energetinė nepriklausomybė“), kartais taip pareiškia ir Lietuvos prezidentūra, pavyzdžiui delfi.lt patalpintame straipsnyje „D.Grybauskaitė: energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos yra aukščiausios svarbos dalykas“. Šiuo teiginiu galima suabejoti, jei pažvelgti į „Lietuvos elektros energijos išteklių struktūrą 2020 m.“, pateiktą VAE tinklapyje, skyriuje „Pagrindiniai faktai apie Visagino AE projektą“. VAE gamins tik 29 procentus Lietuvai reikalingos energijos, atsinaujinantys ištekliai sudarys 23 procentus, likusi energija bus arba gaminama iš dujų, arba importuojama. Nejaugi Lietuva niekaip nesugebėtų pasigaminti ir tuos 29 procentus elektros energijos ir tam būtinai reikia atominės elektrinės? Be to, esant galimybei, kad pastačius atominę elektrinę, Lietuva turės prisijungti prie Rusijos elektros tinklų, abejonės šio mito teisingumu dar sustiprėja.

       Trečias mitas: VAE gamins pigiausią elektros energiją iš visų elektrinių esančių Lietuvoje. Tikrąją kainą žino tik strateginis investuotojas. Interneto platybėse galima rasti įvairiausių kainų. Kadangi strateginio investuotojo kompanija yra amerikiečių ir japonų kompanija, tai teisingiausi duomenys tikriausiai būtų statistika, apie naujų AE gaminamos elektros kainą JAV. Vikipedijos straipsnyje „Economics of new nuclear power plants” pateikiami duomenys, kad vienos kilovatvalandės kaina naujose AE sudaro apie 8.4¢/kWh (apie 20 ct/kWh). Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad galutiniam vartotojui elektros energija bus tiekiama santykinai žema kaina. Turint atominę elektrinę reikia brangesnių, taip vadinamų, sisteminių paslaugų. Ir tai ne tik būtinas prijungimas prie žymiai galingesnio tinklo (apie tai rašoma aukščiau), už tai atitinkamai sumokant, bet ir rezervo užtikrinimas, t.y. elektros energijos tiekimo užtikrinimas išsijungus atominei elektrinei. Tai galima atlikti dviem būdais: sudaryti sutartį su užsienio valstybe (pavyzdžiui Rusija), kad ji tieks elektros energiją, arba organizuoti rezervą patiems. Pastaruoju atveju tikriausiai tektų laikyti pastoviai pripildytą vandens viršutinį Kruonio HAE baseiną bei nedidele galia dirbančius kelis Elektrėnų blokus. Stovint HAE, valstybė negautų pelno, Elektrėnų keliems blokams dirbant maža galia, jų pagaminta energija būtų santykinai labai brangi. Žinoma galimi ir tarpiniai variantai, dalį rezervo užtikrinant patiems, dalį perkant, tačiau visais atvejais už viską sumokės galutinis vartotojas. Be to, tokiame santykinai mažame regione pastovia galia dirbant trims AE (lietuvių, rusų ir baltarusių), susidarys daug perteklinės naktinės energijos, kurią, ko gero, Lietuvai teks pardavinėti žymiai sumažinta kaina, kompensuojant praradimą pabrangusia dienine energija. Dar pačioje AE gaminamos elektros energijos kainą gali padidinti brangstantis branduolinis kuras. Kai kuriais duomenimis, pavyzdžiui “Urano rinka” rašoma, kad perspektyvių urano rūdos atsargų liko 80 metų. Jei branduolinį kurą žymiai pabranginti, tai apsimokėtų sodrinti ir dabar laikomas neperspektyviomis rūdas, tačiau tada ir AE gaminama elektros energija taptų nekonkurencinga. Galutinis vartotojas dar turės sukaupti AE uždarymo fondą. Skaičiuojama, kad tam turėtų užtekti 5 procentų nuo pagamintos elektros energijos kainos, tačiau, kaupiantis „liūdnai“ Visagino AE uždarymo patirčiai, gali paaiškėti, kad tokiam fondui reikia daugiau lėšų. Koncesinės sutarties laikotarpiu dalį LESTO ir „Lietuvos energija“ akcijų, arba jas visas, esančias UAB VAE, valdys strateginis investuotojas (apie tai rašoma valstietis.lt patalpintame straipsnyje „Rizikuojame prarasti energetinę nepriklausomybę“), kas vargu ar atpigins, greičiau tik pabrangins galutinę elektros energijos kainą vartotojui. Susumavus visus šiuos pabrangimus gali gautis taip, kad galutiniam vartotojui elektros energijos kainos požiūriu bus naudingiau nestatyti jokios AE, o elektrą gamintis plėtojant atsinaujinančius ir tradicinius, pavyzdžiui naudojančius gamtines (skalūnines) dujas, elektros energijos šaltinius. Energetikos ministerija, aukščiau minėtoje brošiūroje, pripažįsta, kad Lietuvoje yra skalūninių dujų, kurių Lietuvai užteks bent 30-50 metų. Beje, latviams ir estams elektra tikriausiai bus parduodama po 20 ct/KWh ir jiems nereiks rūpintis nei prie kokio tinklo tą AE prijungti, nei kaip jai rezervą užtikrinti, nei kiek pinigų surinkti į uždarymo fondą, nei jokių kitokių rūpesčių...

       Ketvirtas mitas: Siūlomas ABWR reaktorius yra pažangiausia ir saugiausia šiuo metu rinkoje esanti technologija. Tokį vertinimą galima rasti aukščiau paminėtame „Pagrindiniai faktai apie Visagino AE projektą“ skyriuje. Tačiau, kaip rašoma lzinios.lt patalpintame straipsnyje „Ar Lietuvai teks tobulinti Visagino AE reaktorių?“, „Hitachi“ yra sukūrusi ir naujesnį – trečiosios plius kartos reaktorių ESBWR (angl. Economic Simplified Boiling Water Rreactor). Skelbiama, kad šis yra apsaugotas nuo galimų tyčinių didelių komercinių lėktuvų atakų, apsauginio sluoksnio lydymosi ir radiacinių pasekmių, pasižymi tobulesne apsauga nuo avarinių sutrikimų, patikimesniu aušinimo įrenginiu ir kitomis sistemomis, kurių Lietuvai siūloma ABWR technologija neturi. Vakarų Europos branduolinę energetiką reguliuojančių institucijų asociacija (WENRA), kurios narė šiuo metu yra ir Lietuva, atsižvelgdama į Fukušimos avarijos analizę, rengia naujas rekomendacijas, kurios turėtų būti paviešintos 2012 metų liepą. Kai kurių ekspertų nuomone, Lietuvos pasirinkta ABWR technologija šių rekomendacijų gali neatitikti, tokiu atveju Visagino AE siūlomą reaktorių reikėtų tobulinti. Straipsnyje daroma prielaida, kad Lietuvai siūlomas reaktorius buvo gamintas JAV statomai atominei elektrinei (vadinamasis Pietų Teksaso projektas). Šis užsakymas buvo anuliuotas kovo mėnesį, iš karto po tragedijos Fukušimoje. Šiuo metu, kaip teigiama, Pietų Teksaso jėgainėje ketinama įdiegti naujausią "Hitachi" ir GE produktą - šį rudenį JAV Atominio reguliavimo komisijos sertifikuotą trečios kartos plius reaktorių ESBWR. Šios prielaidos, kaip rašoma straipsnyje, VAE vadovai LŽ nei patvirtino, nei paneigė. Kaip rašoma aidas.lt patalpintame straipsnyje „Atominė elektrinė: vilionės ir pavojai“, tokių reaktorių, koks bus statomas Lietuvoje era eina į pabaigą ir tokios rūšies elektrinė gali būti viena paskutiniųjų pasaulyje. Apie tai taip pat perspėjama ir nefas.eu patalpintame straipsnyje „Energetinės nepriklausomybės siekiai“. Jei VAE vis dėl to būtų pastatyta, tai ji veiktų apie 60 metų, vadinasi ir naujesnės technologijos Lietuvoje galėtų būti diegiamos tik po 60 metų.

         Penktas mitas: Visagino AE sukurs naujų darbo vietų. Šis mitas paprastai paminimas VAE statybos šalininkų kaip vienas iš privalumų, tačiau niekas nesivargina pateikti lyginamosios analizės, kiek darbo vietų būtų sukurta, pavyzdžiui, jei tuos aukščiau minėtus 29 procentus, teksiančius Lietuvai iš VAE pagamintos elektros energijos, būtų gaminama naudojant alternatyvius arba tradicinius šaltinius, pavyzdžiui, skalūnines dujas. Ar nepaaiškėtų, kad pastaruoju atveju darbo vietų būtų sukuriama daug daugiau? Taip pat nėra jokios garantijos, kad VAE ir statys, ir eksploatuos būtent Lietuvos piliečiai. Gal darbo vietos bus sukurtos atvežtiems iš Azijos šalių darbininkams?

       Deja, bet Lietuvoje susiklostė tokios tradicijos, kad nei vienas projektas, susietas su energetika, nebuvo vykdomas skaidriai. Pavyzdžiui, apie elektros jungtį su Lenkija kalbama net nuo 1993 metų, suskystintų dujų terminalas statomas jau nuo Kirkilo vyriausybės laikų, elektros tinklai tai skaidomi, tai jungiami vis kaskart, anot proceso iniciatorių, sutaupant keliasdešimt milijonų. O ko verta vien LEO LT afera su po to sekusia restitucijos sutartimi? Visagino AE projektas vykdomas nepateikiant jokių rimtesnių ekonominių argumentų, skamba vien reklaminės frazės, tokios kaip „energetinės nepriklausomybės garantas“, „pigiausios elektros gamintojas“, „pažangiausios technologijos“ ir t.t., o mes, Lietuvos piliečiai, turime jomis tikėti. Tačiau mes tikėjome, kad parduotuose Vakarų skirstomuosiuose tinkluose savininkas tvarkysis Lietuvai naudingiau  negu pati valstybė, tikėjome, kad LEO LT bus valstybei labai naudingas darinys ir daug kuo kitu tikėjome.

       Tai gal jau gana tikėti visokiausiais paistalais? Gal laikas pareikalauti faktų?

Audronis Kontautas

Šaltinis: demokratija.eu

 

Susiję:

Ar Lietuvai reikalinga nauja atominė elektrinė?

Energijos naujos rūšys

 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.