Ar Lietuvoje kam nors rūpi demokratija?

       Balandžio 17 d. tyliai ir ramiai, Lietuvos spaudos beveik nepastebėtas, Seime įvyko balsavimas dėl siūlymo kartu su 2012 metų Seimo rinkimais paskelbti privalomąjį referendumą dėl Konstitucijos 9 straipsnio pakeitimo, referendumui pateikiant tokį straipsnio pakeitimo tekstą: „Pritariu, kad referendumas gali būti skelbiamas, jeigu to reikalauja ne mažiau kaip 100 tūkstančių piliečių, turinčių rinkiminę teisę“. Aišku, kur ten pastebės, tai ne Garliava, Venckienė su Kedžiais, ne Stankūnaitė ir ne FNTT vadovai ar vėl prie vairo girtas sugautas Seimo narys. Tiesiog tą dieną buvo sprendžiamas demokratijos klausimas: būti demokratijai Lietuvoje ar ne, ar piliečiai pagaliau galės naudotis tiesioginės demokratijos teise, ar ir toliau turės popierinę teisę, kuria, kaip ir tarybiniais laikais, neįmanoma pasinaudoti.

       Pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos pateiktus duomenis: nuo 1991 metų Lietuvoje buvo surengti 9 referendumai, ir tik vieną iš jų inicijavo piliečiai (1994 m.), dėl likusių referendumų sprendimą rengti priėmė parlamentas; 15 piliečių referendumų iniciatyvų nepavyko, nes nebuvo surinktas reikiamas parašų skaičius.

       Šio įvykio nepastebėjo ir visuomenininkai pastaruoju metu tiek daug kalbantys apie teisingumą, Lietuvos politinės sistemos trūkumus, demokratiją ir bandantys organizuoti referendumus. Iš jų pusės nebuvo jokios reakcijos į Seimo sprendimą, jokio viešo pareiškimo, lyg tai būtų kažkoks visai nereikšmingas klausimas, nevertas jokio dėmesio. O juk tiesioginė demokratija yra demokratijos pagrindas ir be jos Konstitucijos 2 straipsnio teisinė norma –„Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“,- yra tik tušti žodžiai. Nes kaip galima kurti, dalyvauti šalies valdyme, priimti sprendimus, jei negalima pasinaudoti tiesioginės demokratijos teise – referendumais, arba ji išvis nėra įteisinta. Dabartinis Konstitucijos 9 straipsnis leidžia nedidelei grupei žmonių pasisavinti Tautos suverenias galias ir priimti sprendimus, kurie neatspindi visuomenės daugumos interesų. Toks galios suteikimas mažumai, kuri sudaro procento dalį nuo visų šalies gyventojų, valstybėje sukuria ne tik autoritarinį valdymą, kuris Lietuvoje dažnai pavadinamas oligarchiniu, plutokratiniu ar partokratiniu, bet ir leidžia klestėti neteisingumui, dėl kurio paskutiniu metu taip susirūpinę kai kurie visuomenininkai.

       Pažiūrėkime, kaip balsavo Seimo nariai už šį svarbų tautai klausimą. Pirmame balsavime dėl pritarimo siūlymui po pateikimo nebuvo pritarta: „prieš“ balsavo salėje esantys TSLKDF frakcijos nariai, tame tarpe ir 2011 metais į šią frakciją atėjęs R.Žilinskas. Iš TSLKDF frakcijos „už“ balsavo tik M.Varaška ir E.Jurkevičius. Didžioji dalis susilaikiusių pirmame balsavime, antrame pasisakė prieš siūlymą grąžinti projektą tobulinimui, t.y. jie savo balsavimu aiškiai parodė, kad nepripažįsta tautos, kaip suverenios galios turėtojos, ir nenori, kad ji spręstų svarbius klausimus. „Prieš“ balsavo TSLKDF frakcijos nariai ir keletas narių iš kitų frakcijų: A.Baukutė, J.Liesys, A.Nedzinskas, A.Salamakinas, A.Stirblytė.

       Įdomiausia yra tai, kad kai kurie politikai, balsavę prieš, daugelį metų aršiai kritikuoja Baltarusijos ir Rusijos politines sistemas, vadindami jas diktatūrinėmis. Teisingai sako lietuvių liaudies patarlė: ant savęs ir jaučio nemato, o ant kito ir blusą pamato. O, kad įsitikintume jog patarlė tikrai tinka šiems politikams, palyginkime, ką turime mes, ir kas yra tose valstybėse.

       Norėdami surengti referendumą, Rusijos, kurioje gyvena 140 mln. gyventojų, piliečiai turi surinkti 2 mln. parašų. Jeigu būtų pagal Lietuvos analogiją, tai rusams reikėtų surinkti 14 mln. parašų. Skirtumas akivaizdus.

       Baltarusijoje referendumui inicijuoti reikia 450 tūkst. piliečių parašų. Šalyje gyvena 9,7 mln. gyventojų. Jeigu būtų pagal Lietuvos analogiją, tai baltarusiams tektų surinkti 970 tūkst. parašų. Skirtumas ne toks didelis, kaip Rusijos atveju, šiek tiek daugiau negu dvigubai.

       Todėl kai kurių Seimo narių pateikto 100 tūkst. skaičiaus kritika, kad atseit per mažas, pagal Rusijos ir Baltarusijos pavyzdžius neatrodo mažas, atvirkščiai, per didelis. Nebent jie norėtų prisilyginti Baltarusijai, bet ir tai 150 tūkst. nepasiektų. O ir lygintis nelabai tinka, nes ten piliečiai daug aktyvesni, ne tokie viskuo nusivylę ir abejingi, kaip Lietuvoje, todėl ir parašus lengviau rinkti. Be to, tautos išrinktiems atstovams nereikėtų pamiršti, kad kelis kartus – 2002 ir 2004 metais - piliečiai inicijavo referendumą, pateikdami 100 tūkst. parašų, vadinasi, šis skaičius nėra iš kažkur ištrauktas, bet atsiradęs iš ankstesnių piliečių iniciatyvų.

       Bet ne tik referendumui inicijuoti parašų skaičius demokratinę Lietuvą skiria nuo diktatūrinių kaimynių. Šiose valstybėse jų piliečiai turi teisę rengti vietos (savivaldybės, miesto ir kt.) referendumus, o Lietuvos piliečiai neturi. Ir kas gi nusprendė, kad Lietuvos piliečiai neturėtų teisės spręsti savo miesto klausimus. Pasirodo, teisininkai. Ne tauta, kuri pagal Konstituciją turi suverenią galią, sprendžia, bet grupė teisininkų diktuoja: turėti tautai demokratines teises ar ne. Deja, ir pateiktame Konstitucijos 9 straipsnio pakeitimo siūlyme apsiribota tik parašų skaičiumi ir nepateiktas siūlymas įteisinti vietos referendumą.

       Po balsavimų V.Mazuronis pasakė: „Šian­dien mes tu­ri­me Re­fe­ren­du­mo įsta­ty­mą, ku­ris drau­džia ar­ba ne­lei­džia da­ry­ti jo­kio re­fe­ren­du­mo Lie­tu­vo­je pi­lie­čių va­lia. Tai yra ly­giai tas pats, kas Ta­ry­bų Są­jun­go­je bu­vo įsta­ty­mas, lei­džian­tis iš­sto­ti iš Ta­ry­bų Są­jun­gos su­dė­ties, iš es­mės draus­da­mas tą. Po­li­ti­nis eli­tas, ku­ris bal­sa­vo da­bar at­mes­da­mas tuos 100 tūkst. bal­sų, tiek kon­ser­va­to­rių, tiek kai­rės pu­sės, so­cial­de­mok­ra­tų, pa­ro­dė sa­vo ab­so­liu­čią baimę žmo­nių nuo­mo­nės, ma­ny­mą, kad jie yra gud­res­ni už vi­sus, ir ban­dy­mą iš­lai­ky­ti situa­ciją ne­lei­džiant žmo­nėms pa­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nės. Bran­gie­ji, tik lai­ko klau­si­mas, kada jūs su to­kia sa­vo nuo­mo­ne bū­si­te nu­šluo­ti“. Ir jis visiškai teisus.

       V.Mazuroniui antrino E.Lementauskas, priminęs, kad tokioje „ge­ro­vės ša­ly­je, kaip Švei­ca­ri­ja, tu­rin­čio­je 7,3 mln. gy­ven­to­jų, re­fe­ren­du­mo ini­cia­ty­vą tu­ri vos 100 tūkst. pi­lie­čių, ir vi­sa tai tuo­met, kai Švei­ca­ri­ja tu­ri 20,5 % už­sie­nie­čių“. Jis nepaminėjo tik vienos smulkmenos, kad tuos 100 tūkst. šveicarai turi teisę rinkti pusantrus metus.

       Žinant, kokia dabar yra Lietuvos visuomenė, referendumo paskelbimas dar negarantuoja sėkmės. Tai ne ta pati aktyvi, trokštanti permainų, išauklėta kolektyvizmo dvasia visuomenė, apie kurią kalbėjo S.Pečeliūnas, įrodinėdamas, kaip nesunku surinkti 300 tūkst. parašų, nes 1989 metais jis labai lengvai surinko pusę milijono. Ši visuomenė susideda iš nusivylusių, abejingų, niekuo nebetikinčių individualistų, apolitiško jaunimo. Nėra ir lyderių, kurie suvoktų tiesioginės demokratijos svarbą, ir ją norėtų bei sugebėtų aiškinti masėms. Vis dėlto šeštadienį vienos partijos vadovo pasakyta kalba parodė, kad Lietuvoje nors kažkam rūpi tiesioginės demokratijos klausimas. Ir tai suteikia vilčių, bent prieš rinkimus.

Emilija, 2012-04-23

 

 

Susiję:

Lietuviškos demokratijos grimasa

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.