Oras

Apklausa

Kuri santvarka patinka?

Dienos informacija (day.lt)


Skurdas

http://208.116.54.118/nisheta      Kalbant apie skurdą, reikia kalbėti apie sukurtą skurdo sistemą. Taigi, skurdas nėra asmens „nemokėjimo gyventi“ pasekmė, kaip bando įtikinti filosofai, mokslininkai, politologai ir kiti „specialistai“. Skurdas nėra įteisintas LR Konstitucijoje. Reiškia mes kalbėsim apie antikonstitucinį faktą - korupcijos ekonomines ir socialines pasekmes. Nėra nė vienos „demokratinės“ valstybės, kurioje nebūtų korupcijos ir labai gerai nefunkcionuotų nuskurdinimo sistema. Nuskurdinimo sistema yra socialinis įrankis valdyti ir supriešinti visuomenę bei atskiras jos grupes. O skurdo baubas įtikinimai veikia kaip „vergų auklėjimo“ priemonė, pradedant paprastais piliečiais ir baigiant valstybės tarnautojais. Tai yra universali priemonė įgyvendinant korupcinio nusikaltimo tikslus. Jeigu nebūtų skurdo, nebūtų korupcijos, nesuveiktų „juodosios rinkiminės technologijos“, nebūtų įmanoma panaudoti psichinės prievartos ir t. t. (apie tai dalinai buvo kalbėta skirsnyje „Korupcijos pagrindai“). Gal nebūtų ir „Eurosąjungos“. Pagal LR Konstituciją, skurdo ir vergijos negali būti. LR Konstitucija iš valdžios reikalauja nustatyti įstatymais tokį teisinį reguliavimą, kad kiekvienam žmogui (ne tik piliečiams) būtų užtikrintas laisvas pasirinkimas tarp verslo ir darbo, t. y. turi būti didelis darbuotojų poreikis, jeigu nėra poreikio, tai nėra ir pasirinkimo teisės. Verslas grindžiamas asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Betne asmens konstitucinėmis laisvėmis ir teisėmis. Jeigu asmuo pasirinko verslą, tai jam pateikiami reikalavimai (įpareigojimai ir jis praranda dalį savo konstitucinių teisių ir laisvių), t. y. verslas privalo užtikrinti saugias ir sveikas darbo sąlygas, laikytis mokesčių ir kitų įstatymų, nustatyti teisingą apmokėjimą už darbą ir t. t.

       Išnagrinėsime pagrindinius aspektus. „Darbas“ – žmogaus fizinė arba protinė veikla gaminant visuomenei naudingą produktą. Nėra visuomenei naudingo produktonėra darbo. Tačiau pačiam darbo užtikrinimui reikalingas visuomenei naudingas patarnavimas, t. y. veikla, kuri pati negamina visuomenei naudingo produkto, bet netiesiogiai užtikrina produkto naudingumą (t. y. reguliuoja, kontroliuoja ir t. t.), ekonomiškumą, saugumą ir kt. Tai yra valdžia ir valdžios institucijos – Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, Teismas, prokuratūra, policija, inspekcijos ir t. t. Akivaizdu, kad santykis tarp visuomenei naudingo produkto ir visuomenei naudingo patarnavimo gali būti tik toks:

        Tačiau kaip jau buvo kalbėta ankščiau, korupcija iškreipia šį dėsningumą, išplesdama nereikalingą (Konstitucijoje nenumatytu) „tarnautojų“ kiekį ir sukurdama naujas valstybės įstaigas, kurios patarnauja jau pačiam Tautos „tarnui“, t. y. valdžiai. Taigi, korupcija iš esmės pakeičia šiuos santykius:

       Jeigu peržiūrėti visą žmonijos vystymosi istoriją, tai tik darbas sukuria valstybę. Taigi valstybės ypatinga pareiga – užtikrinti ir saugoti darbą, normalias darbo sąlygas bei teisingą apmokėjimą. Darbą ir darbo santykius, jų deformaciją ir pasekmes pilnai atskleidė K. Marksas („Kapitalas“ ir kt.). Tačiau siūlau moksliškai to nenagrinėti, nenaudoti formulių ir kt., o tiesiog paprastai (žmoniškai) padiskutuoti šia tema. Kad žmogus gyventų (LR Konstitucijos 19 str. - „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas“), jis turi maitintis. Pagal istoriškai susiklosčiusius visuomenės santykius, sukuriant valstybę, žmogus negali apseiti ne tik be maisto, šeimos (kuri globos nelaimės atveju), bet ir nenaudodamas kitų žmonių pagamintų „visuomenei naudingų produktų“, pavyzdžiui:elektros, šilumos ir daugelio kitų.Negali pats apseiti ir be„visuomenei naudingų patarnavimų“,kurie užtikrinajo (šeimos) saugumą, sveikatą, tobulėjimą (išsilavinimą) ir kt. Akivaizdu, kad visa tai žmogus gali gauti mainais už pinigus (atlygis už darbą) arba mainais už pagamintą produktą (privačios iniciatyvos pagrindu). Taigi darbą (atitinkamai ir darbo laiką) galima „atskirti“: būtina darbinė veikla sau, kuri reikalinga darbo jėgos atstatymui (darbuotojo ir jo šeimos poreikiams tenkinti), t. y., darbo jėgos reprodukcijai; papildoma darbinė veikla, reikalinga „visuomenei naudingų patarnavimų“ egzistavimui. Atitinkamai darbo laikas ir darbo atlygis turi pasiskirstyti:

       Tai neprieštarauja ir LR Konstitucijai: „Kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas. Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus ir t. t.“ O poilsis ir laisvalaikis turi būti „padengtas“ uždirbtais pinigais.

       Toks santykis įmanomas tik esant valstybės (visuomenės) kapitalui. Tačiau esant privačiam kapitalui atsiranda dar irpelnas (privačiam Kapitalui):

       Dauguma konstitucijų ir įstatymų darbo laiką riboja, Lietuvoje yra nustatyta 8 val. darbo trukmė. Todėl per aštuonias valandas žmogus yra priverstas uždirbti sau, valstybės valdžiai, „tarnams“ ir verslininkui (pelną). Žmogus neturi pasirinkimo teisės, jis tiesiog privalo mokėti tiek, kiek yra nustatyta (iš jo atimama) ir dirbti taip, kaip reikalauja Kapitalas. Tai ir yra paslėptas, Konstitucijos draudžiamas – priverstinis darbas. Noriu pabrėžti, kad vergijos laikais iš vergo buvo atimamas visas jo pagamintas produktas. Taigi, pažiūrėkim, kaip atrodo korupcijos „sureguliuoti“ darbo santykiai:

       Toks dirbančio žmogaus išnaudojimas paslėptas po visiškai „nekalta“ sąvoka, kaip darbo užmokestis. Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, skurdas (darbo sau, siaurėjantis žalios spalvos laukas) atsiranda dėl valdžios ir Kapitalo (verslo) nekonstitucinių veiksmų. Palyginimui galima pateikti atskyrų sistemų darbo išnaudojimą (raudona spalva):

       1.Pirmykštės bendruomenės (visas darbas buvo naudojamas savo poreikių tenkinimui):

 

      

       2. Vergija (visą darbą pasisavindavo vergo šeimininkas):

        3. Feodalizmas (didžiausią dalį darbo valstiečiai dirbo feodalui):

 

 

       

       4. Kapitalizmas (didžiausia dalį „pasiima“ valstybė ir kapitalas, be to šita dalis, dėl korupcijos didėja. Pasiekus didžiausią (feodalinį) skurdą, prasideda „visokių paramų“ teikimas, bet iki tam tikros skurdo ribos), t. y. skurdą nustato ir reguliuoja valdžia:

 

      

       

       5. Socializmas (didžiausia dalispaliekama žmogui, apie 13 – 18 % „pasiima“ valstybė, nėra skurdo, t. y. kiekvienam pagal darbą):

 

      

     

        6. Komunizmas (nėra tiesioginio ryšio tarp darbo ir poreikių tenkinimo, t. y. kiekvienam pagal norą):

 

 

       

       Jeigu iš žmogaus darbo atimama mažai (jis gauna teisingą apmokėjimą už darbą), tai bus ir realus darbuotojo poreikis, be to, jam nereikės jokios paramos, nebent nelaimės atveju. Pvz, realiai socializmo niekur nebuvo, buvo tik pereinamas laikotarpis (nuo proletariato diktatūros iki socializmo). Socializmas pasiektas nebuvo, kadangi sukliudė Antras Pasaulinis karas ir „komunistinė“ partokratija. Socializmas, kaip sistema, pasižymi neklasine visuomene ir centrinės valdžios nebuvimu, o centrinė valdžia buvo visą laiką. Tačiau ir per tą trumpą laikotarpį (1924-1939 m.), buvo sumažintas darbo laikas (nemažinant atlygio), irnustatyta penkių dienų darbo savaitė, su 7 val. darbo diena (dirbant sunkius ir kenksmingus darbus – 6 val.). Ir resursų užtekdavo statyti naujoms gamykloms, elektrinėms ir t. t. Bet prasidėjus karui, 1940 m. buvo nustatyta 8 val. darbo diena ir 7 dienų darbo savaitė. Taigi, galima įsivaizduoti, kaip dabar „apvagiamas“ dirbantis žmogus, kuris gali patenkinti tik primityvius savo poreikius ir negali užtikrinti savo „reprodukcijos“. O darbo jėgos trukumą Kapitalas papildo iš imigrantų. Tai ir yra priverstinis darbas!

       Valstybė turi garantuoti socialinę apsaugą nedarbo atveju. Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Vien tik iš šito daroma išvada, kad ilgalaikis nedarbas, kaip socialinis reiškinys, negalimas. Tai yra korupcinio nusikaltimo pasekmės. Žmogus, tuo labiau pilietis, oficialiai ieškantis darbo negali būti paliktas be socialinės paramos, jam turi būti mokama parama tiek laiko, kiek jis oficialiai (valstybės nustatyta tvarka) yra „bedarbis“, kadangi ne jis valdo valstybę ir reguliuoja ūkinę veiklą. Terminuotas paramos mokėjimas prieštarauja LR Konstitucijai. Pagal LR Konstituciją, jeigu asmuo turi teisę gauti kelias išmokas, tai įstatymai negali reikalauti iš žmogaus pasirinkti tik vieną išmoką arba numatyti tik vienos išmokos gavimą. Įstatymais negalima bloginti piliečių gerovės. Pvz: žmogus atleidžiamas iš darbo dėl ekonominės situacijos (krizė) ir jam darbdavys turi sumokėti išeitinę išmoką, tai „Darbo birža“ jam nemokės tiek mėnesių nedarbo pašalpos už kiek mėnesių jis gavo išeitinę išmoką. Dar daugiau, darbdavys neteisėtai turi teisę mokėti išmoką dalimis. Nors tai yra žmogaus darbu sukurta nuosavybės forma. Taigi, darbo santykiai nutraukti, o su žmogumi neatsiskaityta. Jeigu Darbo sutartis nutraukta, žmogus praranda teisę kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją. Lieka tik teismas, bet reikia samdyti advokatą ir t. t. Tokia yra nuskurdinimo grandinė. Dar daugiau, LR Konstitucijoje yra nustatyta, kad verslininkas gali laisvai pasirinkti žmogų (darbuotoją), t. y. atsisakyti jį priimti į darbą arba atleisti iš darbo, jeigu žmogaus palikimas darbe gali iš esmės pažeisti darbdavio interesus? Kas yra darbdavys, tai yra kapitalo samdinys, arba pats kapitalo savininkas. Kaip parašyta LR Darbo Kodekse: „Darbdavių darbinis teisnumas ir veiksnumas atsiranda nuo įsteigimo momento. Darbdaviai įgyja darbo teises ir prisiima darbopareigas, taip pat jas įgyvendina per savo valdymo organus iradministraciją. Šie organai formuojami ir veikia pagal įstatymus ir darbdavių veiklos dokumentus. Individualių (personalinių) įmonių savininkai, ūkininkai ir darbdaviai, fiziniai asmenys darbo teises ir pareigas gali įgyvendinti patys“.

       Kas įdomiausia, įsteigiama juridinio asmens forma (tai nėra gyvas žmogus) bei pagal juridinio asmens veiklos nuostatas, skiriamas juridinio asmens įgaliotas atstovas, kuriam suteikiami riboti įgaliojimai, bet faktiškai juridinis asmuo įgyja žmogaus konstitucinės darbo teises ir pareigas.

       Kas inicijavo tokių ne prigimtinių „teisių įgijimą“? ... Konstitucinis Teismas : „ <...> Taigi konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu.Tai taikytina ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims, nes jie paprastai yra fizinių asmenų susivienijimai.“ (LT Konstitucinio Teismo, 1996 m. vasario 28 d. Nutarimas). Ar tai yra tiesa? Tai neigia net LR Aukščiausiasis Teismas : „<...>Teisėjų kolegija pažymi, kad juridinio asmens dalyvio (akcininko, nario, dalininko ir pan.) ir juridinio asmens interesai gali nesutapti. Interesų nesutapimas būdingas privatiems juridiniams asmenims. Privataus juridinio asmens dalyvio tikslas yra tenkinti privatų interesą – gauti pelno.“ Savo filosofija KT primena man studijos laikus, kada vienas studentas, interpretuojant filosofijos pavyzdžius, teigė, kad Napoleonas užpuolė Rusiją tam, kad išvaduotų Lietuvą, o Leninas „padarė revoliucijąRusijoje, tik dėl to, kad caras sušaudė jo brolį. Tai ir yra interpretyvizmas .Ar gali vienas žmogus iš esmės pažeisti darbdavio interesus (DK 129 str. 4 d.)? Ir kokie tie interesai, kurie gali būti aukščiau už žmogaus konstitucines teises ir laisves? Kur Konstitucijoje yra „Verslo teisė“? LR Darbo kodeksas nustato, kad „Darbo teisės šaltiniai yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, darbo santykius reglamentuojančios Europos Sąjungos teisės normos, šis Kodeksas,<...>“

       Ar šaltinis, gali būti savo šaltiniu? Nepriklausomoje Lietuvos demokratinėje respublikoje pagrindinis šaltinis yra ir gali būti tik vienasLR Konstitucija.

       Akivaizdu, kad pasirinkdamas darbą, žmogus turi vadovautis, pirmiausia, savo sveikata, kvalifikaciniais reikalavimais ir galimybėmis atlikti darbą (laiku atvažiuoti ir t. t.). Verslininkas - užtikrinti saugias ir sveikas darbo sąlygas ir teisingai atlyginti. Tam yra numatytas bandomasis laikotarpis. Ar apskritai visuomenei gali būti naudingas sezoninis, terminuotas ir t. t. darbas? LR Konstitucijos 48 str. nustato : „ Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. <...> Priverčiamasis darbas draudžiamas. Priverčiamuoju darbu nelaikoma tarnyba kariuomenėje ar ją pakeičianti alternatyvioji tarnyba, taip pat piliečių darbas karo, stichinės nelaimės, epidemijos ar kitais ypatingais atvejais. Priverčiamuoju darbu nelaikomas ir įstatymo reguliuojamas teismo nuteistųjų darbas.“ Taigi, jeigu yra pažeidžiama bent viena šio straipsnio nuostata, t. y. saugios ir sveikos darbo sąlygos, gauti teisingą apmokėjimą už darbą, galima tvirtinti, kad darbas yra priverčiamasis. Darbo Kodekso 128 str. „Darbo sutarties nutraukimas dėl nepriklausančių nuo darbuotojo aplinkybių: 1. Darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, taip pat terminuotą darbo sutartį, sudarytą ilgesniam kaip šešių mėnesių laikui (autoriaus pastaba: o trumpesniam?), jeigu jo darbo vietoje darbo sutartyje nustatytu darbo laiku prastova ne dėl darbuotojo kaltės tęsiasi ilgiau kaip trisdešimt dienų iš eilės arba jeigu ji sudaro daugiau kaip šešiasdešimt dienų per paskutinius dvylika mėnesių (?), taip pat jeigu jam daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga).“ Taip valdžia įteisina priverčiamo darbo santykius – darbuotojas be atlyginimo turi dirbti du mėnesius (verčiamas dirbti) iš eilės tik tada jam suteikiama teisė nutraukti darbo santykius bei gauti jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Taigi, akivaizdu, kad be pajamų per tokį laikotarpį, žmogaus skurdas žymiai padidės. Pagal Konstituciją bei atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principus, valdžia įstatymu privalo nustatyti darbdaviui reikalavimus dėl tinkamų, saugių ir sveikų darbo sąlygų bei teisingam apmokėjimui už darbą, o nepalikti šių konstitucinių nuostatų „šalių susitarimui“. Dar daugiau, už konstitucinių teisių pažeidimą (neteisėtas atleidimas, neteisėtas atsisakymas priimti į darbą ir t. t.) turi būti numatyta baudžiamoji atsakomybė(Nulla poena sine lege), t. y. valstybės represija, o ne pagal „visuotinai priimtus teisės principus“ ir teisinio nihilizmo doktriną - ubi ius, ibi remedium (kur teisė, ten ir jos gynyba, t. y. teisė, kurią reikia dar apginti). Tokia teisė yra ne teisė, o „veidrodinis“ atvaizdas tos teisės (ne materiali). Pažiūrim į LR BK, iš darbo teisių ten nieko nėra. Tik BK 176 str. „Darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių,<...>“ Taigi, jeigu neatsitiko ir neatsirado, tai ir gerai, atsakomybės nėra. Galima ir jokių sąlygų nesudaryti. Atkreiptina, kad sąvoka „saugias ir sveikas darbo sąlygas“ pakeista į „darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe“, tai yra susiaurinta darbdavio naudai. Šio straipsnio antra dalis (nusižengimas) numatanti daug švelnesnę atsakomybę ir tik tuo atveju, jeigu bus įrodyta, kad tai galėjo įvykti. Kodėl ginti žmogaus konstitucines teises ir laisves būtina per valstybės prievartą? Pirma, tokios galia (ir pareiga valdžiai) numatyta pačioje konstitucijoje. Antra, tai dėl bausmės neišvengiamumo. Pabrėžtina, kad pasaulyje deklaruojamas žmogaus gyvybės neliečiamumas turi tiesioginį ryšį tik su sveikata ir gerove. Taigi nuo darbo pasirinkimo, darbinių santykių priklauso žmogaus sveikata ir žmogaus gyvybė. „Šiuolaikinio modernaus mokslo“ mokslininkai bando šiuolaikinę visuomenę „įkišti“ į senovinius Romėnų teisės reguliuojamus rėmus. Bet tada buvo išnaudotojai (vergų turėtojai) ir vergai. Pagal jų „piniginį“ mąstymą visa LR Konstitucija, įskaitant ir suverenitetas yra programinės nuostatos.

       Būtent apie tokį pseudo mokslą mes kalbėjome <Įžangoje>. Iš „Romėnų teisės“ pas mus atkeliavo ir „viešojo intereso“ samprata, atsirado „viešosios valdžios organizacijos“ ir t. t. Vis daugiau kalbama apie viešąją teisę. Taip yra šiukšlinama konstitucinė santvarka ir tuo pagrindu įvedama „feodalinė“ santvarka. Šiuo pagrindu formuojama ir „ES“. Pagal tokių „mokslininkų“ filosofiją bei naudojant jų sugalvotus „originalizminio interpretyvizmo“ metodus, žmogaus sveikata, darbo galimybės ir tuo pačiu egzistavimo sąlygos, t. y. gyvybė turi būti reguliuojama civiliniais, administraciniais ir kitų „teisių“ pagrindais. Kadangi taip galima „geriau“ užtikrinti nukentėjusių interesus, t. y. atsipirkti. Akivaizdu, kad tai yra visiškas nihilizmas. Žmogus atleidžiamas iš darbo, nesant jo kaltės, patiria tokį stresą, kad gali susirgti nepagydoma lyga ir praėjus 2- 3 metams numirti. Kas jam ir ką atlygins? Žmogus nėra mechanizmas, kad jam galima butų taikyti daikto teisę. Tik Romėnų teisininkai nenorėjo pripažinti vergų žmonėmis, jiems tai buvo daiktai. Kodėl visuomenė (valstybė) turi atlyginti už privataus asmens priimtus sprendimus, mokant nedarbo pašalpą, gydant ir t. t. Kuomet nuo pat pradžios privalo užkirsti tam kelią. Kaip matyti iš pateiktų faktų, valdžia skaldo visuomenę į dvi dalis: dirbantieji ir nedirbantieji (bedarbiai). Dirbantieji į dar dvi dalis: dirbantieji valstybės organizacijose ar privačiose. Daromas įvaizdis, kad valstybė rūpinasi nedirbančiais, deda daug pastangų įdarbinti. Tačiau faktiškai tai yra tik „bedarbių“ kastingas ir pinigų plovimo mechanizmas. Atliekami visokių rūšių apmokymai, užsiėmimai ir dar daug visko, siekiant išplauti valstybės pinigus į privačias „mokymo“ įstaigas. Tokių apmokymų rezultatas – tik 5-7 % (2-4 žmonės) yra įdarbinami. Žmonėms net žadamas darbas per „internetą“, jie skatinami siųsti savo „gyvenimo aprašymus“, tačiau darbo niekas nepasiūlo (nebent, siekiant dar išvilioti papildomai pinigų), o žmogus savo privataus gyvenimo duomenis siunčia į privačias rankas, kur jie vėliau naudojami bizniui. Pagal DK 87 str., Įdarbinimas yra sistema teisinių, ekonominių, socialinių ir organizacinių priemonių, kurias teikia valstybės, savivaldybių arba kitos įmonės, įstaigos,organizacijos, padedančios sudaryti darbo sutartį“. DK 88 str., Įdarbinimo tarpininkavimo paslaugas nemokamai teikia Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Lietuvos darbo birža). Valstybė (per Lietuvos darbo biržą) privalo vykdyti ne tarpininkavimo funkcijas (tokių įgaliojimų Konstitucijoje nėra), o įdarbinimą, darbo sąlygų ir teisingo apmokėjimo, t. y. siūlomo darbo kontrolę. Taigi darbdavys, įstatymu turi būti įpareigotas, pateikti visą būtiną darbo sutarties sudarymui informaciją. Įstatymu turi būti nustatyta ir atsakomybė už melagingos (nepilnos) informacijos pateikimą, bei atsisakymą priimti į darbą. Tikros teisinės valstybės principas – nepertraukiama (o ne pagal nusiskundimo faktus) darbo santykių kontrolė, t. y. iki darbo sutarties sudarymo kontroliuoja Lietuvos darbo birža, po sutarties sudarymo Valstybės darbo inspekcija. Lietuvos darbo birža privalo žmogui pateikti pilną ir teisingą informaciją apie busimos darbo santykius ir reikalauti iš darbdavio kad jis jų laikytųsi, tik taip realiai bedarbis (žmogus) gali pasirinkti sau tinkamą darbą ir teisingas apmokėjimo sąlygas. Taigi, konstitucinės santvarkos nebuvimas priveda prie to, kad darbas yra skirstomas, t. y. per konkursus, atrankas ir t. t. „įteisinami“ privilegijų principai (lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės (t. sk. šeimyniniai ryšiai), socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ir pažiūrų, tame tarpe ir valstybinio stažo pagrindu). Visiškai paneigiamas LR Konstitucijos principas, piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą. Jeigu laisvo darbo pasirinkimo nėra, darbas yra skirstomas, tai galima daryti išvadą, kad piliečių gerovė yra reguliuojama ir šio reguliavimo pasekmė yra skurdo dydis. Taigi, pagal Konstituciją, esant skurdui, abejotina ar galima pripažinti rinkimus, referendumus teisėtais, laisvais, atitinkančius tikros demokratijos principus. Tuo pačiu, paneigiamas pagrindinis Tautos principas: „įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje - nepriklausomoje Lietuvos valstybėje <...>“ Visos reformos vykdomos pagal vieną principą - neleisti Tauta laisvai vystytis, kurti ir gyventi protėvių žemėje. Valdžios konstituciniai įgaliojimai (galios), „pervedami“ į paslaugų sampratą, ir toliau tokias „paslaugas“ pradeda teikti privatus juridinis asmuo, arba valstybės institucijos už papildomus mokesčius. Taip paneigiamas principas - valdžios įstaigos (o ne privačios) tarnauja žmonėms. Tai prieštarauja net korupcijos „protingumo“ kriterijams. Pvz., kaip atrodytų, jeigu pasamdytas tarnas atlikti tam tikrą darbą, visko aprūpintas ir gaunantis už tai atlyginimą, pradėtų už tą darbą reikalauti dar papildomo apmokėjimo, kaip už paslaugą? Kaip jau buvo kalbėta, iš valstybės daroma „akcinė bendrovė“ – tam garantuojamos teisės ir laisvės, kas turi daugiau akcijų, t. y. pinigų (kapitalo). Visos reformos yra konstitucinės santvarkos griovimas ir vykdomos piliečių gerovės sąskaita. Taigi, korupcinio nusikaltimo pasekmės yra ir demografinės - virš 600 tūkst. Lietuvos piliečių priversti palikti Lietuvą, iš jų atimta teisė „laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje - nepriklausomoje Lietuvos valstybėje“. Konstitucijoje nustatyta piliečių teisė ir pareiga gyventi santuokoje ir šeimoje. Taigi CK išdėstyta „Šeimos Teisė“, pagal savo turinį, kelia rimtų abejonių atitikimui LR Konstitucijai, tai yra svetima teisė, kadangi ji nesuponuoja su LR Konstitucija - valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Tėvų teisė ir pareiga – auklėti vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Kam naudinga tokia svetima teisė? Visų pirma, jį yra nukreipta prieš tautinę moralę ir religiją. Konstitucijos ir religijos požiūrių, homoseksualizmas laikomas amoraliu ir kartu nusikalstamų reiškiniu. Tai suprantama, kadangi homoseksualai negali sukurti natūralios šeimos, sulaukti savo atvaizdo palikuonių, gerbti tėvus ir t. t. Akivaizdu, tai yra psichiškai sergantys žmonės. Jiems svetimi meilės ir tėvynės jausmai.Viešai net teigiama, kad dauguma iš jų yra narkomanai ir užkrečiamų lygų nešiotojai.Jų gyvenimo tikslas yra instinktų tenkinimas. Tačiau daugelyje valstybių (Lietuvoje irgi) tokie žmonės dirbtinai laikomi „seksualine mažuma“, kuri turi tokias pat teises, kaip ir piliečiai. O kai kuriais atvejais ir dar daugiau. Tokių požiūrių pagrindų įteisinama tikrų piliečių diskriminaciją. Dėl „protinio bukumo“, bei narkotinių priklausomumų , jie lengviau valdomi bei besąlygiškai paklūsta kapitalui. O jų „atsiradimas“ valdžios struktūrose veda prie bet kokios tautos išnykimo. Akivaizdu, kad pagal seksualinę orientaciją, skirtumo tarp vergų nėra (vis tiek darbo „daiktas“), bet tarp piliečių skirtumas labai didelis. Po pasaulietinių auklėjimo įstaigų (mokyklų) reformų buvo įteisintas „seksualinis“ auklėjimas - testinis (be mąstymo) apmokymas. Kokios tokio auklėjimo pasekmės (prostitucija, nužudymai, prievartavimai ir t. t.) mes žinome. Tai rodo, kad korumpuota valdžia pati skatina nusikalstamas veikas. Valdžia sugriovė visuomenės sveikatos sistemą ir paneigdama konstitucinį principą, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, įteisina medicinos verslą. Akivaizdu, kad tokios sveikatos sistemos reformos tikslas yra susirgusio žmogaus pinigai, tame skaičiuje ir valstybės ligonių kasos pinigai (biudžeto). Taigi, į sergantį žmogų visų pirma žiūrima kaip į „paslaugos“ pirkėją bei jo socialinę padėtį. O taikomas pagal instrukcijas gydimas (kuo brangesnis) yra neefektyvus ir atskirais atvejais net žalingas (chemoterapija). Pvz.: „Ekonomiškai“ yra netikslinga reanimuoti sunkiai sergančius žmonės, svarbiausia, kaip po mirties galima nustatyti, ar jam reikėjo suteikti pagalbą (pajungti deguonį, įleisti vaistus ir kt.), ar jį reikėjo reanimuoti? Valstybė draudžia šalies rinkoje parduoti ir naudoti tradicinius vaistus, vien tik dėl to, kad jie negaminami ES šalyse (kadangi tokie pardavimai skatina svetimą verslą), tuo pažeidžiamos žmogaus konstitucinės teisės ir laisvės, tai galima vertinti, kaip prisidėjimą prie tokių ligonių kankinimo, mokslinių ir medicinos bandymų be jų laisvo sutikimo. Tai patvirtina toks aukštas mirtingumas valstybėje. Atitinkamai dabar bandoma užbaigti ir mokslo reformą. Esmė ta pati - padaryti mokslą verslu. Tikslas - kad jis būtų prieinamas tik gerai socialiai aprūpintiems žmonėms arba priversti studijuojančius praskolinti savo gyvenimą bankams. Taip galima tęsti be galo, bet užbaigiant šį skirsnį, noriu pateikti dar vieną faktą. Tai yra Seimo patvirtintas dokumentas: „Aiškinamasis raštas“, kuris lydi bet kokį naujo įstatymo projektą. Tas raštas turi 15 punktų, į kuriuos rengėjai turi atsakyti. Pabrėžtina, kad nei vienas punktas nėra skirtas LR Konstitucijai, tai yra ar atitinka jai siūlomas projektas. Tačiau net du punktai reikalauja įvertinti projekto atitikimą Europos Sąjungos dokumentams. Nors visa valdžia prisiekdinama LR Konstitucijai, Tautai ir Lietuvos valstybei. Tai ir rodo, kas iš tikro valdo Lietuvą ir kam tarnauja valdžios institucijos. Gerbiamas skaitytojau, dabar siūlau pačiam įvertinti tokią situaciją. LR Konstitucijoje nustatyta: Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Kodėl tada Lietuvos Respublikoje renkami Europos Parlamento nariai, kurių skaičius nustatomas Europos Sąjungos teisės aktais? O ne LR Konstitucija. Ar tai yra demokratiškai išrinkti Tautos atstovai? Kada Tauta (nemažiau kaip 75% LR piliečių) apsisprendė šalia Respublikos Prezidento, Seimo turėti ir savo Europos Parlamentą? Arba politiniu spektakliu galima pavadinti situaciją, kada piliečiai (faktiškai vergai) renka sau valdžią (vergų turėtojus), kuri paklūsta kitų valstybių direktyvoms. Akivaizdu, kad skurdas Lietuvoje yra daromas dirbtinai, remiantis Europos Sąjungosteisės“ aktais. Skirtingose „valstybėse“ jis palaikomas skirtingas, kadangi reikia užtikrinti darbo jėgos „atstatymą“, t. y. galimybę teikti „darbo rinkai“ naujų vergų. Jeigu senais laikas vergus priverstinai veždavo pas „ponus“, tai dabar jie patys už savo pinigus, „atkeliauja“ į naują vergiją, kadangi ten yra mažesnis nuskurdimo lygis ir yra „darbo“. Taip neteisingas apmokėjimas priveda prie nedarbo (tuo pačiu sukraunamas turtas valdžiai ir Kapitalui) , nedarbas veda prie skurdo, o skurdas prie nusikaltimų (vagystės, nužudymai, terorizmas ir t. t.). Kol visuomenės dauguma nesidomės LR Konstitucijos nuostatomis ir galvos, kad jų tai neliečia, pasikliaus visokių judėjimu ir valdžios pažadais, tokia naudinga korupcijai situacija tik klestės. Pavyzdžiui, neįmanoma, nežinant eismo taisyklių, saugiai pravažiuoti per nepažįstamą miestą, taip ir be konstitucinių nuostatų saugiai pragyventi gyvenimo, tuo labiau dalyvauti rinkimuose, pagal korupcijos sukurtąs taisyklės, kenkiant savo Tautai.

Autorius: Jurijus, 2010-11-28

Šaltinis: korupcija.puslapiai.lt

KOPIJUOTI IR PLATINTI BE AUTORIAUS SUTIKIMO GRIEŽTAI DRAUDŽIAMA

 

 

 


 

Komentarai

Skelbti naują komentarą

Šio laukelio turinys yra privatus ir nerodomas viešai.

Archyvas